Forumas: temos peržiūra
Malda... Kas tai? Kuo ji skiriasi nuo meditaciojs?
Malda... Kas tai? Kuo ji skiriasi nuo meditacijos? Kuo skiriasi Tėvo garbinimo mada nuo prašymų maldos? Kaip turėtume melstis ir kur bei kada?
Pasamprotaukime apie maldą iš širdies ir patirties...
Algimantas
2005-11-10 11:11:59
Komentarai
Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Broli, Begaline Dvasia-Kūrinijos Motina-Sese, aš garbinu tave, nes tik tavosios meilės virpesių dėka mano siela gali atsiverti tau ir patirti tave tokio nuoširdaus atsivėrimo akimirką. Aš garbinu tave, kad tu savo meile paverti visą kūriniją gyva. Aš garbinu tave, kad tu kiekvienam iš mūsų suteikei amžinybę, kurioje tavoji meile mums suteikia vis naujų ir nepakartojamų patyrimų su tavimi, ir su mūsų sielos broliais ir sesėmis. Aš garbinu tave iš meilės ir laisva valia, gauta iš tavęs. Mano ji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.Mano mylimas sielos broli, mūsų gimtosios visatos Šeimininke Sūnau Kūrėjau, kurį mes žinome kaip Jėzų iš Nazareto, aš trokštu visa savo siela išgirsti tavo suteikiamą mokymą apie meditaciją, nes mano sielos brolis, Povilas, klausia apie ją, kadangi Urantijos Knygos apreiškime jis nieko nesurado apie meditacija. Todėl dabar aš pateikiu šį klausimą tau tiesiogiai, kad paaiškintum tiek Povilui, tiek kitiems, apie meditaciją.
Mano mylimas sielos broli, kurį žmogiškuoju vardu vadina Algimantu, ačiū tau, kad pateikei šitą klausimą man, nes aš galėsiu paaiškinti mano ir tavo sielos broliui Povilui, kaip jis yra vadinamas žmogiškuoju vardu, ne tik, kas yra meditacija, bet ir kokia yra jos reikšmė jūsų gyvenime.
Meditacijos reikšmė yra milžiniška jūsų ieškojimuose pakeliui pas Tėvą. Šitaip jūs galite nuostabiai apraminti savo sunerimusį protą ir tuo pačiu šviesiau pažvelgti į pasaulį, kurio problemos prislegia jūsų kasdienio gyvenimo vingius, ir dėl to jūs be galo pergyvenate, kad jums kas nors nepasiseka, ko nors nepavyksta įgyvendinti, kas nors jus nuskriaudžia.
Ir tokios meditacijos akimirką jūsų protas ištirpsta kosmoso nepranokstamose jūsų protui erdvėse, jūs net patys pasimetate, nes nebegalite suvokti, kas jūs ir kur jūs, kas su jumis vyksta. Jūs tarsi skriejate pranokdami laiką ir erdvę, bet visiškai nesuvokdami šito skriejimo prigimties ir prasmės; ir vis tik patirdami nuostabų ramybės ir pasitenkinimo pojūtį, kuris jūsų protui yra realus ir kuris jus sustiprina, kad šitoks kelias yra labai gilus ir prasmingas, suteikiantis jums nuostabų patyrimą ir pasitikėjimą tokia akimirka.
Ir jūs iki šitos pačios akimirkos nieko neprašėte, nieko nesimeldėte, ir vis tik pasinėrėte į kosmoso skrydį su neaprašoma jūsų minties švara ir lengvumu.
Tokie patyrimai yra dėl to, kad jūsų sąmonė, kuri iki tol buvo žemų energetinių virpesių aplinkoje, nesvarbu, ar jūs buvote darbe, gatvėje, namuose, bet vis tiek jūs jautėte visos aplinkos žemus energetinius virpesius, nors apie juos jūs nežinojote nieko, net kad jie iš viso egzistuoja, tačiau jūsų sąmonė, per jūsų smegenų centrą, jautė ir reagavo į tokių žemų virpesių energijos foną, dabar pasinėrė į kitokius virpesius.
Tačiau kai tik jūs pasinėrėte į meditacijos būseną, visa aplinka, kuri jus taip betarpiškai iki tol veikė, jūsų pačių pakeliamų sąmonės energetinių virpesių dėka, atitolo nuo jūsų sąmonės dėl tos akimirkos betarpiško ir pasireiškiančio jūsų sąmonėje gyvo ryšio ir poveikio. Ir tos akimirkos metu jūsų sąmonės energetiniai virpesiai pakilo į daug aukštesnį dažnį, kuris ir yra visoje kosminėje erdvėje. Jūsų sąmonė, pakilusi į aukštesnį energetinį dažnį pati užblokavo ir atsiribojo nuo aplinkos žemų energetinių virpesių, kuriuos ji jautė iki pasinėrimo į meditacijos būseną. Todėl jūs ir pradėjote patirti tokį lengvumo pojūtį, kuris gali momentais pasiekti tokį aukštą energetinių virpesių dažnį, kad jūs galėsite patirti palaimos būseną, kurį jus pakylės į jūsų pačių protui nesuvokiamas kosmines aukštybes.
Būtent tokią būseną Sidharta Gautama – Buda – pavadino nirvana, arba giluminės palaimos būsena, kuri įmanoma tik susiliejus su Aukščiausiu Absoliutu.
Ir dabartinai jūsų sielos broliai kai kuriose religijose būtent ir siekia tokio nirvanos būsenos patyrimo, kad joje galėtų patirti nuostabų išsilaisvinimo pojūtį.
Kada aš buvau tarp jūsų ir vienas iš jūsų materialiu pavidalu kaip Jėzus iš Nazareto, tada manoji tauta, kurioje aš gimiau fiziniu ir jums matomu pavidalu, pati laikėsi labai griežtų taisyklių, kokiu būdu ir kada galima bendrauti su Dievu.
Ir tos taisyklės nenumatė jokios laisvės sielai.
Jos buvo tokios griežtos, kad bet kuriam vaikui iš karto užkirsdavo kelią tolimesniam dvasinės laisvės ieškojimui ir jos atradimui. Todėl žydai meditacijos nebuvo patyrę, kad ją įtrauktų į savo religinę praktiką.
Tačiau man pačiam tokia griežtai apribota religinio mąstymo praktika labai anksti ėmė užkliūti, nes mano siela negalėjo pasitenkinti vien tik per kartų kartas perteikta nuostata, jog su Dievu galima bendrauti tik nustatytomis formomis. Ir dar ne šiaip nustatytomis, bet taip griežtai, kad nebuvo leidžiama nuo jų nukrypti nė per menkiausia kryptelėjimą į šalį.
Tačiau ir jūs turite patarlę – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kada žydus taip suvaržė griežti religiniai ir dogmatiniai ritualai ir prietarai, tai mano siela pati viena, nežinodama, kaip tą daryti, ėmė ieškoti atsakymų į daugelį man neatsakytų klausimų. Mano žmogiškasis protas būtų iš karto paklusęs vien tik ritualiniam keliui ir jokių papildomų klausimų nebūtų kėlęs. Tačiau mano sielos aukštesnis protas, kuris buvo toks silpnas ir nežinantis tų atsakymų, ir nemokantis surasti kelią į tų atsakymų Šaltinį, vis tik nenurimo, o savyje mėgino surasti nors kokius patenkinančius atsakymus.
Ir mano aplinka buvo labai palanki, nes aš dar būdamas vaikas pamėgau žvalgytis į dangų, o miegodavome mes antrame aukšte. Mūsų klimatas buvo palankus, šiltas, dėl to tiek mūsų, tiek kitų namų, tiksliau nedidelių namelių antrasis aukštas neturėjo jokių stogų. Nuo lietaus buvo vienintelė apsauga sunkus ir storas audeklas, primenantis jūsų brezentą. O giedromis naktimis jo iš viso nenaudojo. Ir aš matydavau, atsigulęs miegoti, nuostabų dangų, daugybę žvaigždžių, kurios mane nuo pat vaikystės pakerėjo tiek, kad man labai rūpėjo išsiaiškinti, kaip gi jos pritvirtintos, kad laikosi net man virš galvos, ir niekada nenukrenta ant manęs.
Ir tiek besigėrėdamas dangaus skliaute šviečiančiomis žvaigždėmis aš akimirkai užsimerkdavau ir prarasdavau suvokimą, kur aš esu ir kas aš esu. Aš ištirpdavau toje kosminėje žvaigždžių erdvėje.
Ir man buvo malonu patirti tokias akimirkas.
Ir buvo net tokių akimirkų, kada tėvams kildavo nerimas dėl mano tokių žiūrėjimų į dangų. Jiems buvo baisu, nes žydų ritualai tokių laisvių nenumatė, o kas nenumatyta, jiems visada kėlė baimę. Todėl net ir žiūrėjimas naktį į dangų, į spindinčias žvaigždes mano tėvams atrodė, kad gali atvesti mane prie blogų pasekmių. Todėl mane nuo tokio žiūrėjimo atkalbinėdavo; ir vis tikrindavo, ar aš žiūriu ar ne į dangų, pašaukdami mano vardą tarsi patikrinti, ar aš dar nemiegu, nors iš tikrųjų jų tikroji priežastis buvo nerimas dėl manęs, kad aš per daug sau duodu laisvės pagal žydams nustatytus gyvenimo ritualus. Bet mano tėvai buvo nors ir eiliniai ir paprasti žydai, bet geranoriški ir pakankamai išmintingi, pagal anų laikų supratimą, todėl manęs neįspraudė į patį kampą, kad aš nebegalėčiau sau leisti tokio malonumo, kaip žiūrėjimo į dangų prieš užmiegant.
Tačiau tokių akimirkų, kurias dabar galiu pavadinti taip, kaip ir jūs jas vadinate, meditacinėmis, metu pajusdavau palengvėjimą savo viduje. Todėl mane ir traukė vakarais, prieš užmiegant, pasidairyti po dangų, o tada pasinerti mintimis į kosminę erdvę, kad palaipsniui ir pačios mintys išnykdavo.
O klausimai, į kuriuos atsakymų ieškojau vis tiek likdavo taip ir neatsakyti.
Tada pats ėmiau šituos pačius klausimus pateikti sau. Tarsi pats kalbėčiausi su savimi, su savo antruoju aš.
Ir po kurio laiko ėmiau patirti, kad mane apšviesdavo labai protinga mintis, kurios prieš tai tikrai neturėjau. Dar šiek tiek vėliau ėmiau, po truputį, suprasti, kad tokie apšviečiantys atsakymai ateina man, bet ne iš manęs. Ir pats sau ėmiau vis labiau ir labiau teigti, jog tie atsakymai man ateina iš Tėvo.
Ir savo kreipinius ir klausimus ėmiau nukreipti jau nebe savo antrajam aš, bet tiesiai Tėvui. Ir tokį savo bendravimą pats sau pavadinau – “mano pasikalbėjimai su Tėvu.”
Tai buvo mano paslaptis, apie kurią negalėjau nieko pasakyti nei savo tėvams, nei draugams, nes toks bendravimas vėl labai smarkiai pažeidė visas žydų nustatytas maldų Dievui – Jahvei ir Izraelio Tėvui – formas.
Ir tokiam mano bendravimui su Tėvu stiprėjant, aš ne tik gaudavau atsakymus iš Tėvo į Jam pateikiamus mano klausimus, bet pajutau nuostabų palaimos jausmą ir milžiniškos meilės antplūdį. Ir šitoji meilė vis augo ir gilėjo, kad mano siela ėmė trokšti dalintis viskuo, ko ji pati prisipildė iš Tėvo, su visais kitais.
O tai vėl neatitiko nustatytų žydams gyvenimo ritualų, ir aš turėjau savyje laikyti meilės virpesius, kurių mano siela tiek prisigerdavo atsivėrusi Tėvui, kad aš juos išliedavau verkdamas.
Ir tada, kada atradau Tėvą savo viduje, aš jokiu būdu nebenorėjau sugrįžti prie savo ankstesnio meditavimo būsenos, kurios metu jokios Tėvo meilės aš nejaučiau; ir nejutau jokio poreikio dalintis savo meile su kitais.
O atvėręs savo sielą Tėvui, kaip asmeniui, kaip pačiam nuostabiausiam Meilės Šaltiniui ir Centrui, ir pats Jo meile ėmiau gyventi visus pamilęs vienodai ir visiems ją dalindamas vienodai, kaip dalino ją man ir Tėvas, ir kaip ją man dalina dabar, kaip ir jums, visiems, ir kiekvienam.
Būtent dėl to ir Urantijos Knygos apreiškime nėra kalbama apie meditaciją, nes meditacija sutelpa į maldą, o malda į meditaciją netelpa.
Apie maldą aš mokiau labai daug ir savo apaštalus.
Ir Urantijos Knygoje apie ją yra parašyta, nes tik malda jums užtikrina gyva meilės ryšį su ASMENIU MEILĖS ŠALTINIU IR CENTRU – VISŲ TĖVU, KURIS LIEJA SAVO MEILĘ BE PERSTOJO.
Ir meditacijos metu Jis lieja meilę vienodai, tik jūs jos nepatirsite, nes neturėsite gyvo ryšio su pačiu Tėvu.
Taip ir Sidharta Gautama – Buda – patyrė nuostabių nirvanos akimirkų, bet Tėvo meilės savo sieloje taip ir nepatyrė, nes ieškojo kosmose Absoliuto, kai reikėjo atrasti Tėvą savyje. Todėl ir jo moralės siūlomas kelias nebuvo gyvybingas.
Visada siekite didesnio, ir mažesnis jame bus jau savaime. O siekdami mažesnio iki didesnio galite ir nebeiti, sustoti, ką ir padarė Buda.
Tad koks gi tikslas jums pasakoti apie meditaciją, kada jums mano apaštalas ir Rojaus Trejybės ambasadorius, jūsų sielos brolis Algimantas suteikia mokymus apie Tėvo atradimą savyje. Jau šituo savo veiksmu jūs pranoksite meditacinę būseną, nes jūs pamilsite visus ir bendrai su Tėvu kursite gėrį visų labui. Meditacija jūsų nepripildo Tėvo meile. Dėl to ir aš nekalbėjau apie meditaciją, o kalbėjau apie Tėvą, ir Jo dvasią, gyvenančią žmogaus prote.
Ir tą patį jums kalba jūsų sielos brolis Algimantas Rojaus Trejybės įgaliojimu, ir mano įgaliojimu. Jeigu jį mes būtume įgalioję kalbėti apie meditaciją, kaip apie ryšį su Tėvu, tai jis jums seniai visą laiką būtų apie tai kalbėjęs ir mokęs. Tačiau gyvas ryšys su Tėvu nėra pasiekiamas per meditaciją. Tai tik pirminis žingsnis nuraminti jūsų protą,. Jeigu jūs dar nedrįstate iš karto pradėti kalbėtis savo atsivėrusia siela su Tėvu ar su manimi.
Vienintelis gyvasis kelias yra jūsų bendravimas su Tėvu nuoširdžiu sielos atsivėrimu. O tai su meditacija neturi nieko bendro.
Jūs atsiveriate, daugiausia, kada jums skauda, kada jūs nebežinote, ko griebtis, nebesurandate išeities, šitai tada jūsų siela ir šaukiasi Tėvo gyvo ryšio ir pagalbos. Ir po tokio šaukimosi, jūsų protas ir nurimsta. Tačiau ne savaime, o Tėvas nuramina ir paglamonėja jūsų protą, taip, kaip mylintis tėvas nuramina savo mylimą ir verkiantį iš baimės mažylį. Juk kada tėvas glosto mažylio galvelę, jis ramina ne plaukus, nors ir meiliai braukia per plaukus, jis ramina mažylio sunerimusį protą.
Taip ir jūs, kada atsiveriate Tėvui, taip jis ir nuramina jūsų protą, kad jums ir problemos nebeatrodo tokios skaudžios, nors praėjo tik akimirka ir niekas nepasikeitė, bet jūsų ramybė iš vidaus pakeitė jūsų požiūrį į problemą.
O kada siela atsiveria Tėvui ir ne tik skausmo akimirką, bet ir džiaugsme, kada ji ima tą daryti nuolat, tada ji vis labiau ima pasitikėti šituo gyvu ryšiu su Tėvu, ir pradeda jausti Tėvo meilės gyvus virpesius. Ji pati pradeda mylėti visus.
Šito meditacijos būdu pasiekti žmogaus nuramintas protas negali. Jis nusiramina tik neilgam, o vėliau vėl jį apima abejonės, troškimai, ir skausmas kančioje.
Tuo tarpu sielai vis labiau atsiveriant Tėvui, vis toliau tęsiant nuoširdų ir gyvą bendravimą, žmogus gimsta iš dvasios. Ir tada sielos morontinis protas ima viešpatauti žmogaus sunerimusio proto atžvilgiu ir žmogaus palaimos ir ramybės būsena tęsiasi ne tik bendraujant su Tėvu, bet ir po bendravimo, nes toks žmogus žino, kad jis yra Tėvo SŪNUS ar DUKRA, nes tokį jausmą patiria savo atsivėrusia siela. O meditacija tokio jausmo suteikti negali.
Tik patyręs atsivėrimo akimirką ir gyvą meilės iš Tėvo tekėjimą savo paties sieloje žmogus gali pats sau tvirtai pasakyti – “Noriu bendrauti su Tėvu, noriu atsiverti Jam nuolat. Tai ir yra mano malda.”
--------------------------------------
Ačiū tau, mano mylimas sielos broli, mylimas Sūnau Kūrėjau, Jėzau, už tokį puikų mokymą, kuris suteiks dar gilesnį supratimą, kas yra meditacija ir koks yra skirtumas tarp atsivėrusios sielos maldos ir meditacijos.
2009 02 04
13.15
---------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Arūnas
2010-01-17 17:33:05
Rojaus Trejybės Antrojo Asmens - Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio - mokymas apie maldą, 2008 12 06
Amžinojo Sūnaus, Kūrinijos Motinos- Kūrinijos Brolio mokymas apie maldą perduotas per mūsų Gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje, 2008 12 06.
Prašymų maldos baigiamoji dalis.
Algimantas:
Mylimas Tėve, mylimas Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Broli, mylima Begaline Dvasia-Kūrinijos Motina-Sese, tau kalba mūsų sielos virpesiais, ne mintimis, ne žodžiais. Žodžių stinga, kalba skurdi, kad galėtų išreikšti tai ką patiria viduje tau atsivėrusi siela.
Ir mes, atsivėrusia siela, kreipiamės į tave su savo nuostabia komunine malda, kreipiamės į tave, kada siela trokšte trokšta šito kreipimosi. Ji nori atsiverti tau. Nori prašyti gėrio kitiems. Sau ji tepasilieka prašymą dar daugiau atsiverti, dar daugiau semtis iš Jūsų sugebėjimo šitam gilesniam pasisėmimui iš Jūsų meilės, išminties, gėrio, grožio. Ir visi mūsų prašymai yra nukreipti, kad kitiems būtų geriau, nes siela pati, prisipildžiusi tavųjų, mylimas Tėve, Mylimas Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Broli, Begaline Dvasia-Kūrinijos Motina-Sese, meilės virpesių ir trokšta gėrio kitiems, nes toks yra tavasis kūrinijos Meilės įstatymas, vienintelis visoje kūrinijoje, kuris yra meilė, pati savaime, meilė sklindanti iš Jūsų, ir mylinti.
Dėl to kiekvienas, pažadintas tavosios meilės, taip pat myli, nieko nereikalaudamas. Ir dėl, to iš meilės, trokšta gėrio kitiems – nuskriaustiems, kenčiantiems ligos patale, paimtiems į nelaisvę, kankinamiems, darantiems blogį kitiems, nusikalstantiems prieš kitus, žudantiems kitus. Siela, atsivėrusi tau, trokšta gėrio ir jiems, visiems vienodai, nors skirtingai vertina jų darbus, atsižvelgdama į motyvus, kaip ir tu kūriniją vertini pagal kiekvieno individo motyvus, kokiais motyvais yra nuspalvintas darbas, net ir visų labui, Bet myli vienodai visus, net ir tuos, kurie turi savanaudiškų motyvų, bet jie tiesiog nepajaučia Tavo paramos, nepasiremia ja, nes savanaudiški motyvai užblokuoja, užkerta kelią jų vidiniam aš semtis iš tavęs paramos.
Mylimas Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Broli, aš noriu Tavęs paklausti apie maldą, nes Urantijos Knygos apreiškimas kalba, kad malda pasiekia Tave, o Tėvą pasiekia garbinimas, ir Urantijos Knygoje taip pat kalbama apie tai, kad malda nekeičia Jūsų, kad keičia požiūrį besimeldžiančiojo į aplinką, į Jus, į save.
Kam šitoji malda reikalinga Jums ir mums? Kaip mes galėtume suprasti maldos prasmę kiekvienam mums, ir visai kūrinijos šeimai, ir mažesnei jos dalelei, Urantijos žmonijai?
Ir jeigu tu suteiksi šitą mokymą, aš pasirengęs jį pagarsinti savo lūpomis visiems savo sielos broliams ir sesėms šitą pačią akimirką.
------------------------------------------------------
Amžinasis Sūnus-Kūrinijos Motina-Brolis:
Mano mylimi vaikai, Mano jauniausi broliai dvasioje, Aš nuostabiai džiaugiuosi kada jūs į Mane kreipiatės Vyriausiojo Brolio vardu.
Mes esam iš tikrųjų jūsų TIKRIEJI Tėvai.
Ne Kristus yra jūsų Tėvas, bet Mes esame jūsų Tėvai, nes Mes esame ir Kristaus Tėvai. Jūs gaunate iš Mūsų amžinąją dovaną, kuri nesibaigs net ir tada, kada jūs atsisveikinsite su Kristumi kaip su Šeimininku Sūnumi Kūrėju, kuris drauge su savo Partnere sukūrė Vietinę Visatą, kurioje jūs pradedate šitą amžinybės kelią, ir toliau žengsite pas Mus. Jūs žengsite atgal pas Mus, pas savo TIKRUOSIUS Tėvus. Todėl, vadindami Kristų savo Tėvu, jūs darote klaidą.
Vadinkite MUS savo Tėvais. MES esam jūsų Tėvai. Mes esam VISOS kūrinijos Tėvai.
Tėvai negali būti per kartų kartas einantys vis kiti ir kiti. Tėvai yra vieni, tie patys, ir kurie amžinai jus su meile augina ir puoselėja. Mes esam jūsų Tėvai, kurie per visą amžinybę jus auginsime, puoselėsime, ir globosime. Visi kiti yra tvariniai, kilę iš MŪSŲ, net ir dieviški Mūsų pasireiškimai, yra jūsų sielos broliai ir sesės.
NEBIJOKITE Mūsų. Atsiremkite į Mūsų meilę, ir patys patirsite, kad jūsų malda, kuri tariama iš atsivėrusios sielos, virpesiais pasiekia kiekvieną iš Mūsų Trijų, ir TĖVĄ pasiekia.
Mes neturime vienas nuo kito paslapčių. Mes esame VIENA dvasioje.
Dėl to, ką jūs bepagalvojate, viskas pasiekia Mus TRIS.
Jūs negalite turėti paslapčių nuo Manęs, arba nuo Mano Partnerės, lygiavertės Partnerės Rojaus Trejybėje, kurią jūs vadinate Begaline Dvasia-Kūrinijos Motina ir Sese.
Jeigu jūs savo viduje turite Tėvo dvasią, Minties Derintoją, ir per jį Tėvas sužino VISKĄ.
NIEKO negali būti paslėpta nuo Mūsų, ką žino TĖVAS. Viską žinome Mes VISI TRYS, nes Mes veikiame visi Trys VIENA dvasioje. Mes neturime nė šešėlio paslapčių vienas nuo kito. Dėl to kokia bebūtų jūsų malda, ištarta net menkiausiu virpesiu, ji pasiekia Mus visus Tris.
Tačiau garbinimo malda jūsų apreiškime, kuris pavadintas Urantijos Knyga, jums suteikiama tokia informacija, kad garbinti reikia tiktai Tėvą. Šitoji informacija – išplėsta, išplėsta per tave, kurį Mes įgaliojome kalbėti Mūsų TRIJŲ vardu, kaip Mūsų ambasadorių, kad jūs garbinti turite Mus TRIS, neišskirti NĖ VIENO iš Mūsų Trijų, neiškelti nė vieno aukščiau virš kito, kadangi Mes esam, ir Urantijos Knygoje įvardijami kaip lygiaverčiai Partneriai, niekada neturėję pradžios, ir neturėsiantys pabaigos. Tik jūsų paprastesniam supratimui jūs turite ir Tėvą, ir Motiną, o dabar jūs turite, simboliškai, ir antrąją Motiną, kaip Begalinę Dvasią ir Sesę, kaip Mane turite Amžinąjį Brolį. Tačiau šitie pavadinimai yra simboliniai.
Dėl to Mes esame niekada neprasidedantys ir nesibaigiantys Pirmieji Trys Šaltiniai ir Centrai visos kūrinijos ir visai kūrinijai per visą amžinybę.
Todėl jūsų maldos pasiekia Mus, pasiekia kiekvieną iš Mūsų net jeigu tai išreikšta ne žodžiu, išreikšta net ne mintimi, o jūsų menkiausiu virptelėjimu, kuris nebuvo užbaigtas. Jis pasiekia Mus visus Tris. Niekas neišnyksta šitoje kūrinijoje, nepasiekęs Mūsų.
Jūsų malda reikalinga jūsų pačių atsivėrimui, jūsų pačių augimui.
Mes jus pažįstame ir žinome, kiek jūs bijote atsiverti Mums, nes laikote Mus per daug didingus, per daug nuo Mūsų nutolusius, per daug nepasiekiamus. Malda jums ir leidžia priartėti prie Mūsų, kadangi per nuoširdų atsivėrimą jūs pajuntate, kad bet kokie jūsų anksčiau baimes kėlę bauginimai iš vidaus ištirpo. Jūs pajutote, kad suartėjote. Jūs patyrėte nusiraminimą ir palaimą savo viduje, ir šitoji palaima leidžia patirti Mūsų meilės virpesius. O per meilės patyrimą jūs priartėjate prie Mūsų, kad siela trokšte trokšta dėkoti Mums, dėkoti už tą patyrimą, nors prieš tai ji, nepatyrusi tokių atsivėrimo akimirkų, bijojo Mūsų, bijojo ir pavadinti Mus mylinčiais ir mylimais savo TĖVAIS.
Daugiau jūs buvote mokomi melstis per Mūsų BIJOJIMĄ, per dievobaimingumą, ne per MEILĘ Mums.
Dėl to ta jūsų atsivėrimo akimirka paprastais, suprantamais jums patiems žodžiais, yra jūsų pačių labui, jūsų pačių nuraminimui. O kada jūsų siela nurimsta ir kada ji pajaučia iš Mūsų sklindančią jums, be perstojo, meilę, o meilės virpesiai yra gyvi, jūsų siela taip pat yra gyva, ji TUO LABIAU atsiskleidžia. Ji tarsi iš Mūsų gauna beskausmį pleištą, kuris vis labiau ir labiau atveria jūsų sielą per sielos gilesnį patyrimą gyvame ryšyje su Mumis; ir tada siela prisipildo vis daugiau ir daugiau meilės virpesių iš Mūsų; ir per didesnį nusiraminimą, jinai šituos virpesius paskleidžia į visą kūriniją; ir kūrinijoje subanguoja šitos sielos, atsivėrusios Mums, nuostabiai nudažytu patyrimu, asmeniniu patyrimu, Gyvo ryšio su Mumis patyrimu.
Ir kada jūs sueinate į kolektyvinę maldą, jūsų atsivėrimas yra dar gilesnis ir didingesnis.
Mes šloviname jus taip, kaip jūs šlovinate Mus. Mes šloviname, kad jūs atsiveriate Mums, kada jūsų aplinka taip spaudžia iš išorės; tokia tamsa jus gąsdina, ir vis tiek jūs sugebate atsiverti Mums. Mums nieko nebelieka, tiktai šlovinti jus, pačius mažiausius Mūsų vaikus, kad jūs patyrėte Mūsų meilę.
Tai dar kartą patvirtina, kad Mūsų evoliucijos planas yra tobulas, ir nuo pat pabaigos jisai Mums yra matomas jau šitą pačią akimirką, kuri yra tik pati pradžia.
Jūs ATĖJOTE į amžinybę.
Ir Aš jus sveikinu AMŽINYBĖJE, kadangi jūs, atsiverdami Mums, savo gyva siela patiriate amžinybės pojūtį, ir šitas amžinybės pojūtis jums patvirtina, kokie laukia nuostabūs patyrimai ateityje. Jūsų siela nebenorės nuklysti į tamsą, kurioje tiek daug kančios kūnui ir skausmo jūsų protui. Jinai norės pajausti palaimos būseną, ir šitoje palaimos būsenoje išlikti kuo ilgiau.
Tačiau Mes savo tobulame evoliucijos plane esame numatę jūsų tarnystės pasireiškimą, pasireiškimą tikruoju aš. Jūs augate per tarnystę, nes tarnystė – tai yra jūsų patyrimų, gautų iš Mūsų mokymų ir patirtų minčių per atsivėrimą Mums, pritaikymas visumos labui per meilės ir gėrio darbų darymą jūsų sielos broliams.
Ir kada jūs atsiveriate, per maldą, Mums, jūs iš tikrųjų pajuntate, kad tai, ką jūs taikėte savo tarnystėje, maldoje, iš Mūsų prisipildote dar daugiau naujų minčių, naujų mokymų, kurie nusėda jums per viršsąmonę į pasąmonę. Tą pačią maldos akimirką jūs nejaučiate šitų minčių, bet jos, nurimus jūsų sielai, iškyla į jūsų žmogiškosios sąmonės paviršių, kad galėtumėte vėl panaudoti kasdienėje tarnystėje.
Ir, žinokite, kada jūs susirenkate į kolektyvinę maldą, kada jūs esate atsivėrę Mums ir prisipildę Mūsų meilės virpesių, ir juos taip pat skleidžiate iš savęs, gyvus, po visą kūriniją, ir kada kolektyvinėje maldoje subanguoja milžiniškos bangos po visą kūriniją, o jūs skaičiuojate čia, kurie yra tiktai šitame kambaryje, kaip dalyvaujančius kolektyvinėje maldoje, bet jums Algimantas yra sakęs, kad maldoje dalyvauja ir dvasios, ir tarpinės būtybės, kurios taip pat sustiprina jūsų maldos virpesius, taip pat savo meilės virpesiais.
Tada kūrinija nubanguoja visa! Nubanguoja švytinčiais, akinančiais Mūsų meilės virpesiais, kurie yra nuspalvinti jūsų asmeniniu potėpiu. Ir visa tai nubanguoja per jūsų planetą, nubanguoja per visą kūriniją.
Ir jūsų planetoje tos žemos ir tamsios bangos, kurios sklinda iš jūsų savanaudžių sielos brolių ir sesių, iš Mūsų vaikų, kurie Mums kelia tiek daug skausmo, jų žemi virpesiai taip pat yra išskaidomi, jie taip pat yra išbalansuojami. Jie taip pat nebeturi tokios milžiniškos ir vientisos masės, kuri neleidžia prasiskverbti šiluminei energijai iš jūsų Žemės planetos branduolio, kad kiltų į kosmosą, ir tada jūs jaučiate, kad klimato pokyčiai yra per daug greiti, kad atsiranda taifūnai, atsiranda cunami bangos, kurios nušluoja ištisas gyvenvietes ir miestus, atsiranda sustiprinti audros debesys.
Visa tai jūs savo kolektyvinių maldų dėka paskleisdami milžiniškus savo meilės aukštus virpesius, jūs šitaip suskaidote tą vientisą savanaudiškų žemų virpesių paklodę, kuri yra apgaubusi jūsų planetą. Štai šitaip jūs valote planetą. Šitaip jūs valote ir savo pasąmonę. Šitaip, taip pat, jūs skaistinate ir visą kūriniją.
Dėl to kolektyvinė malda turi milžinišką poveikį jūsų planetai, jūsų pasveikimui, tiek dvasiniam, tiek fiziniam.
Ji nėra reikalinga Mums, nes Mes jau suteikėm jums viską – MEILĘ, kurioje yra VISKAS – jūsų patyrimas gėrio pasireiškimo darbais sveikame kūne.
Tačiau jūs, atsiverdami kolektyvinėje maldoje Mums, taip pat padedate apvalyti tuos žemus virpesius, kurie nuolat sklinda iš jūsų savanaudžių sielos brolių ir sesių, į Mus su panieka žvelgiančių, Mūsų vaikų, ir Mums tiek keliančių daug rūpesčio ir skausmo.
Mes negalime jų laisvos valios įtakoti niekaip kitaip, tiktai savąja meile, savąja meile iš vidaus. Tuo tarpu Mūsų evoliucinis planas numato, kad prie šitokio sąmonės kėlimo prisidėti turite ir jūs, kaip Mus atradę, ir šviesos prisipildę, Mūsų vaikai, burdamiesi į grupes, į kolektyvus, atsiverdami Mums, ir prisipildydami, iš Mūsų, meilės virpesių, ir juos paskleisdami.
Ir nesvarbu, kokiais žodžiais kreipsitės į Mus. Nesvarbu kokio tikėjimo jūs būsite pripažinti savo sielos brolių ir sesių, Mes jus priimame kaip savo pačius mylimiausius vaikus.
Ir jūsų sielos atsivėrimas tik patvirtina, kad Mes tikrai esame jūsų Tėvai, Vieninteliai jūsų Tėvai.
Ir siela tada ima liudyti ir kitoms sieloms, kurios dar nėra atsivėrusios, kad Mes esame Gyvi, ir esame jūsų viduje, visi Trys, ne tik Tėvas, bet ir Aš, kadangi Aš veikiu per savojo Sūnaus Kūrėjo Tiesos Dvasią, ir Begalinė Dvasia, kuri taip pat veikia per savo Dukros Šventąją Dvasią, ir Mes esame su jumis, kur jūs bebūtumėte.
Dėl to nebijokite. Nebijokite to, kas laukia dabar neužilgo jūsų planetos. Bus milžiniški sukrėtimai, kurie padės apsivalyti visiems tiems dabar daug nerimo turintiems ir savanaudiškai gyvenantiems Mūsų vaikams.
Tačiau jūs, žinokite, kad ne veltui jūs patiriate atsivėrimą Mums. Jūs būsite panaudoti, kaip Mūsų šviesos kūrinijos vaikai, kad galėtumėte įnešti savo indėlį ir būdami Mūsų nuostabūs, meilę skleidžiantys ir šviesą demonstruojantys vaikai, raminantys ir guodžiantys kitus savo sielos brolius ir seses, kurie tuo metu turės dar daugiau kančių negu turi šią akimirką, nes kančią sukels jiems ir fiziniai virsmai, kuriuos jie matys savo akimis, ir kūnas jų nevisada galės atlaikyti tai, ką mato akys.
Ir jūsų rankos, ir širdys tada galės švytėti Mūsų meile, nešti Mūsų šviesą, ir apreikšti Mus, paliudyti Mus, nes jūs jau būsite prisigėrę Mūsų meilės Gyvų virpesių.
--------------------------------------------------------------------------------------------.
Ačiū Tau, mylimas Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Kūrinijos Broli, už šitą mokymą, kuris tiek daug sukelia minčių ir apmąstymų. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
Arūnas
2010-01-17 17:38:40
Perskaičiau ir pamąsčiau , štai du geri žmonės kalba apie tą patį , tačiau skirtingai tai supranta ir įsivaizduoja , o rezultate vyksta nesusikalbėjimas ne tik jūsų abiejų , bet ir mūsų visų . Bet tegu tai ir bus , laisvos valios , laisvų minčių tekėjimas .
Petras
2010-01-06 21:42:18
Ir tai nebus malda,kai sielai skleidžiasi sparnai..Tai bus daug daugiau,nes garbint pradedi spontaniškai,nė nejučiom kalbi Trejybei.Kai pakelia tave kažkas,kažkas nematomas,bet juntamas viduj..Jis neša tave tik aukštyn-mintim,žodžiu,veiksmu..Trejybė tavęs neišgirs,kuomet prašai tik sau-padėk..Ar artimui,kurį laikai savu ir priežiūroj laikai.Jam kalba Tėvas,tu tik pritart gali..Malda pavirsta nektaru,tiktai ne tuo saldžiu,bet Gyvu Tvirtume ir Meilėj..Saldi tebus tiktai ji sau,kuomet meldies dėl savęs ir dėl artimo žemiškai žmogaus..Tikra ji bus tiktai tada,kai kūną lieja srovėmis ir sielą švarina Šaltiniai Trys..Nebėra nieko šalimais,kurie materijoj gyvena.Nebėra nieko,tiktai Jie.Tavy ir šalimais.Nebus atsakymo,jei klaustų kas.Tam žodžių neužtenka.Ir ji Tikra,kai polėkis užvaldo sielą..Galia tik laikinai parklupdo tave.Bet stojiesi,brolau,ant kojų,dažniu aukštujų virpesių skalauja vidų tavo Meilė..Atrodė juk anksčiau,kad tik išgelbėti teprašom mes per Kristaus kančią.Koksai absurdiškai naivus esi,suprasi tik tada,kuomet pamynęs gyvulinį protą Liuciferio sujauktą ir jaukiamą ligšiol,patirsi Jėzų Gyvą esant.Ir Gyvai Kalbantį mums vėl nuo tų senų laikų,kuomet Jis PRISIKĖLĖ..Malda,brolau,ji žodžiu netarta vis pakelia aukštyn pas ROJAUS TĖVUS..Nors savimi neši tu JUOS,bet tik PATIRTINIAI GYVAI vis tave traukia tarsi piligrimą miško samanotas guolis..Ir palaipsniui suvoki pats,kad Rojus-Tėvų tavųjų Gyvi namai ir neša tave viduje ŠVIESA TREJYBĖS kaip trauka tornado įsuktas jauties džiaugsme ir,-MYLIU-praskrodžia krūtinę..Malda tai patirtis GYVAI SAVĘS SU JAIS SUSILIEJIME..Maldos nėra,yra TREJYBĖ ir mūsų ištirpimas MEILĖJ JAI..Mes kalbame savuoju AŠ ir nejučiom pajuntam ESATIES GRYBŠNY APGLĖBTI..Dažnai,mielieji,užduodu sau šį klausimą ir suprantu atsakymą,bet suvokti negaliu,kol mintyse ir save dar regiu.Malda-tai ĖJIMAS GYVAI PATIRTINIU ROJAUS TREJYBĖS KELIU,ATRADUS TĖVĄ SAVYJE KASDIENIU BENDRAVIMU SU JUO IR TREJYBE.MALDA-TAI ĮTIKĖJIMAS IR PASITIKĖJIMAS..Nereikia pasitikėti aklai,bet būtina pasitikėti sielos broliais ir sesėmis įžvalgiai.Ir absoliučiai pasitikėti ROJAUS TĖVAIS BŪTINA.BŪTINA PASITIKĖTI KŪRINIJA,KURI JAU DVASIOJE SU TREJYBE..Vardan ko mes gyvename?Ar tik tam,kad nugyventume negyvą paviršinį gyvenimą?.Nugyvenkime kaupdami žemišką patirtį.Bet nugyvenkime ATRASDAMI TĖVĄ SAVYJE VIS GILIAU IR GILIAU..KOMUNIJA SU ROJAUS TĖVAIS IR BROLYSTĖ SU VISA KŪRINIJA BUS IR YRA MALDA..Su meile
Arūnas
2010-01-05 20:28:02
del stipresnio brolisko-seserisko rysio pajautimo, sutinku, reikia buti vienoje vietoje, bet kaip minejot Algimantai virpesiams atstumas nesvarbus, svarbus tik tas pats laiko momentas, todel manau kada besimelstum garbindamas Dieva, visoje Visatoje tikrai atsiras kazkas kas garbins ji tuo paciu metu kaip ir tu :).
Arnoldas
2005-11-16 20:30:38
Mielas Arnoldai, net ir garbinimui reikalingas vienas laikas ir buvimas drauge ir vienoje ir toje pačioje vietoje, kad PATIRTUME BROLYSTĖS RYŠĮ VIENI SU KITAIS. Net ir Rojuje, per visą amžinybę, egzistuoja vieta, kur vyksta kolektyvinis TĖVO GARBINIMAS.
Suvokti, Mielieji, kolektyvinio garbinimo poveikį galima tik visa tai patiriant garbinant KOLEKTYVIAI IR VIENOJE IR TOJE PAČIOJE VIETOJE. Nes tuo metu ir yra juntamas tas GALINGAS VIRPESIŲ PRISIPILDYMAS SIELOJE, KAD JIS KELIA IR KŪ9NA IR DVASIĄ. Ir kada šie vipesiai sinchroniškai eina ir iš kitų garbinime dalyvaujančiųjų, tai toji galia dar daugiau sustiprėja ir pojūtis lygiai taip pat...
Koll to buvau nepatyręs, aš lygiai taip pat laikiausi tokios pat nuostatos, kaip ir tu, Arnoldai... Bet tam patyrimas ir duotas, kad keistumeisi ir...augtum...
Algimantas
2005-11-16 12:34:13
Jei meldziamasi kitokiu tikslu nei garbinimas, tuomet gal laikas ir
aktualus, bet jeigu vyksta garbinimas, tai nemanau, kad amzinybes akimirkoj
laikas Dievui svarbus. O mums taip pat tai neturetu rupeti, juk nieko neprasom, kad butu cia ir dabar.
(cia apie kolektyvine malda)
Arnoldas
2005-11-15 22:04:17
Mielas Arnoldai, maldoje ne žodžiai svarbu, bet širdies virpesiai. Ir visiškai nereikia sekti mano tariamų žodžių prasmės, o būtina tik atverti savo širdį, o jau tada atvertos širdies virpesiai sutampa su Dievo Tėvo meilės virpesiais, kurie jau seniai yra kiekviename iš mūsų, bet tik dabar ima susijungti iš abiejų pusių ir tarpusavyje tarp tų, kurie dalyvauja maldoje. Ir kada yra tokia atvira širdis, tada ji pasiima ne girdimus tariamos maldos žodžius, bet virpesius, siunčiamus iš širdies. Bet būtent tuos virpesius ir paverčia juos gyvais ir nuoširdžiais iš sielos gelmių atsirandantys žodžiai. Kitaip pasakius sielos virpesiai gimdo girdimus žodžius, o girdimi žodžiai vėl gimdo naujus sielos virpesius. Tai vienų su kitais susijęs ratas. Tol, kol mes esame šitame pavidale, žmogiškajame.
Pavyzdžiui mano Minties Derintojas mane nuolat moko, kad aš spartinčiau savo mintis. Jis man aiškina, kad matydamas gražų peizažą aš juk netyrinėju kiekvieno atskito medžio ar jo lapelio, ar atskiro kalno uolos išlinkimo fragmento, bet matau jo visumą. Dėl to jis ir moko, kad nebūtina iki galo ištarti kiekvieną žodžio garsą, kad išsakytum mintį ir supratum jos visumą. Tad, kada meldžiuosi vienas, tada imi mintis taip spartinmti, kad dažnai nebespėju paskui jas. Bet tai mano augimo sunkumai. Pirmieji žingsniai visada sunku ten, kur dar nauja ir nepatirta...
Tu esi iš dalies teisus, kad kolektyvinėje maldoje nebūtina dalyvauti visiems vienoje vietoje. Bet vis tiek BŪTINA MELSTI VIENU IR TUO PAČIU METU, KAD IR BŪNANT SKIRTINGOSE VIETOSE, NES TIEMS SIELOS VIRPESIAMS ATSTUMAS NEEGZISTUOJA. Dėl to visi turi sutarti dėl TO PATIES laiko. Bet esant tokiai kolektyvinei maldai ŽMOGUS NEPATIRIA REALAUS BROLYSTĖS JAUSMO, KADANGI NORĖDAMAS JĮ PATIRTI, JIS TURI NE TIK MELSTIS, BET KARTU IR BENDRAUTI.
Pamaldų metu tas daroma bendrai dainuojant-giedant apie Tėvą, apie Jėzų, apie Aukščiausiąjį. Tai irgi bendras pasirengimas maldos būsenai arba sielos - širdies atsivėrimui maldos metu. Per pamaldas taip pat balsu kiekvienam iš eilės skaitant pastraipomis mano parinktus skaitinius iš Urantjos Knygos, klausantis mano sakomų pamokymų-pamąstymų, kurie išplečia mūsų, kaip Dievo Tėvo vaikų kasdienę sampratą apie mūsų dalyvavimą šitoje pačioje Tėvo milžiniškoje šeimoje, o pamaldoms pasibaigus, dar ir susėdus prie bendro stalo, ant jo sudėjus, ką kas atsinešė, toliau dvasiškai pabendraujant ir pasidalinant savo kasdieniu dvasiniu patyrimu. Štai šito žmogus niekada negalės patirti kaip brolystės pasireiškimo, jeigu jis nedalyvaus kolektyvinėje maldoje pačioje šventovėje.
Ir skirtumas yra akivaizdus tarp tų Urantijos grupės narių, kurie pamaldas lanko, ir kurie nelanko. Tie, kurie lanko turi daug gilesnį požiūrį į Tėvą, į Jėzų, jie yra daug nuoširdesni, atviresni. JIe puikiai supranta tuos, kurie nelanko pamaldų, tuo tarpu tie, kurie pamaldų nelanko, lankančiųjų požiūrio įvairiais klausimais didžiąja dalimi nesuvokia, nes jiems jų sakomos tiesos yra per daug akinančios net ir perskaičius Urantijos Knygą...
Bet kiekvienas esame savojo, ir tik savojo, augimo ir žingsnio ir gylio ir pločio šeimininkas...
Ten, kur yra mūsų širdis-siela, į ten nuveda ir mūsų dabartinį kūną...
Algimantas
2005-11-15 16:52:19
As turiu tokia nuomone apie kolektyvine malda.
Tam, kad ivyktu kolektyvine malda visiskai nereikia buti grupei zmoniu
vienoje vietoje, tuo paciu laiku ir kalbeti tuos pacius zodzius.
.
Kaip sakot pamaldu metu tik pradzioj tariama jusu parasyta malda, o toliau
liejasi malda is dvasios, bet ji liejasi is jusu dvasios, o ar ji liejasi
ir is kitu? Dauguma greiciausiai tik klauso ir daugiau ar maziau pritaria
tam ka sakot, kitas gal dar kazka ir jaucia.
.
Manau, kad kolektyvines maldos rezultatas yra atskiru individu, esanciu,
kad ir skirtingose vietose, kad ir skirtingu metu, bet tokiu paciu
samoningu motyvu sumavimas "dangaus registruose", pagal minciu sankaupa
atitinkamai ir materializuojamas rezultatas. Tokiu budu kolektyviai gali
melstis visu religiju ar paziuru zmones vieni apie kitus nieko nezinodami,
gal net nemegdami vieni kitu, neigdami vieni kitus, bet vienijami to paties
tikslo.
Arnoldas
2005-11-15 13:55:57
Tai, ką rašo Arnoldas aš pamėginsiu išplėsti, o tuo pačiu ir paaiškinti jo samprotavimus.
Pradėsiu nuo to, kad paprašysiu jus įsivaizduoti mylintį ir norintį bendrauti vaikutį su savo mylimu ir mylinčiu tėveliu ar mamyte. Ar jis siekia kokios nors naudos sau, jeigu yra dar mažiukas ir net nesuvokia, kad galima būtų tokius ryšius nusipirkti materialiais žaislais ar gardumynais. Jis tiesiog nori bendrauti, bendrauti su VISAIS, KURIE TIK JAM TIESIA RANKAS, ŠILUMĄ, ŠVELNUMĄ, KURIE JĮ MYLI.
Bet Tėvai, vaikui beaugant ima jį ŽALOTI NESVEIKAIS SAVANAUDIŠKAIS VEIKSMAIS-ŽODŽAIS: JEIGU TAIP ELGISIESI, TAVĖS NEMYLĖSIU; ARBA TU MANĘS NEMYLI, JEIGU ŠITAIP ELGIESI; ARBA JEIGU ŠITAIP ELGSIESI, TAI SU TAVIMI NIEKAS NEDRAUGAUS IR DAUGYBĘ DAUGYBĘ KITOKIŲ SĄLYGŲ... Ir visa tai tik dėl to, kad vaikutis ką nors padaro ne taip, kaip tėveliui ar mamytei atrodo turėtų jie padaryti... Taip palaipsniui yra žalojama vaiko LAISVA VALIA, JI PRIEVARTAUJAMA. Ir vaikas išmoksta, ir labai greitai, kaip galima meilę PARDAVINĖTI. Jis pažada nebesielgti taip, kaip nenori jo tėvas ar motina, už kokį nors daiktą. Bet vėliau vėl daro savo. Tai dėl to, kad nebuvo formuojamas vaiko charakteris DIEVIŠKOS MEILĖS PAGRINDU - KADA VAIKUI YRA AIŠKINAMA KAIP JIS TURI ELGTIS NE ŽODŽIU, BET SAVO PATIES GYVENIMU, SAVO PAVYZDŽIU, SAVUOJU BENDRAVIMU SU VAIKU.
Tik tada vaiko ir tėvų bendravimas yra grindžiamas Dievo meilės pagrindu. Ir visada nuo lopšio pirmiausia bus aiškinama, kad šitoji jų meilė yra iš Dievo Tėvo, kuris juos visus myli ir vienodai. Ir jie myli Jį, nes jų širdys yra pilnos pripildytos tos pačios meilės. Ir kol vaikutis jaučia tokius meilės virpesius, tol jis rmaus ir laimingas, ir... SVEIKAS. Tai ir bus pirmoji vaiko malda Dievui, kurią jis gauna iš savo tėvų per jų kupiną meilės ryšį su juo.
Malda - nuostabus gyvas ryšys ir bendravimas su Tėvu, su Jėzumi, su Jėzaus partnere, Visatos Motina Dvasia. Malda - tai PATI INTYMIAUSIA KOMUNIJA SU DIEVU. Tai pokalbis širdies virpesių su Juo... Tai toji komunijos dalis, kada Tėvui, Jėzui kalba žmogus, jo širdis, o Tėvas klausosi. Lygiai taip, kaip iš žemoškoje šeimoje žemiškasis šeimos mylintis tėvas klausosi, kada jam nuoširdžiai pasakoja jo vaikas...
Dievas Tėvas yra VISOS KŪRINIJOS TĖVAS. Dėl to Jį, tik Jį, visa kūrinija GARBINA IŠ MEILĖS JAM. Garbina nieko neprašydama. Kada Jo meilė užlieja kūriniją ir kiekvieną tvarinį, tai nuoširdžiai atsivėręs tvarinys negali negarbinti tų jo paties juntamų meilės virpesių Šaltinio. Tiesiog tokia yra vidinė būsena, kad TROKŠTI TĖVĄ GARBINTI.
Kad galėtumėte šiek tiek geriau pajusti, pateiksiu jums pradžią mūsų garbinimo maldos per mūsų pamaldas Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje:
Dieve Tėve, aš garbinu Tave.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi ir kad sukūrei kūriniją.
Dieve Tėve, aš garbinu Teve, kad Tu esi mumyse, ir kad mes esame Tavyje.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi manyje, ir kad aš esu Tavyje.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad tu esi Meilė, Tiesa, Gailestingumas, Gėris, ir Grožis.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus ragini būti net ir tokiais tobulais, koks tobulas esi Tu pats.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus mokai Meilės, Tiesos, Gailestingumo, Gėrio, ir Grožio.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, nes tai yra viena nuostabiausių akimirkų tvarinio gyvenime, garbinti Tave.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, ir garbinsiu per visą amžinybę, ateityje.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, nes TROKŠTU garbinti Tave.
Dieve Tėve, aš GARBINU TAVE, savo laisva valia, kurią Tu suteiki kiekvienam iš mūsų.
Manoji valia, kad būtų Tavoji valia.
Amen.
Tolimesnė Tėvo garbinimo maldos dalis kaskart vis keičiasi, nes malda liejasi iš dvasios ir nėra išankstinių žodžių.
Tuo tarpu pradžią, per pamaldas, vartoju tą pačią, nes ji yra visaapimanti. Tuo tarpu pradedant Urantijos grupės užsiėmimus ir Tėvo garbinimo maldos pradžia būna vis kitokia...
Ir Tėvo garbinimui skirta malda akimkirksniu nuskrieja pačiam Tėvui į visos kūrinijos geografinį centrą, Rojų, Tėvo gyvenamąją buveinę ir mūsų likimą patekti po prisikėlimo per milijardus metų truksiančius mūsų mokymus iš pradžių kaip SIELŲ, o vėliau jau kaip DVASIŲ.
Prašymų malda irgi kyla iš dvasios. Tekstų nereikia mokintis. Reikia atsiverti ir tada siela kalba pati. Malda liejasi tarsi savaime. Bet ne dėl to, kad protas išmąstytų kokį žodį ištarti, bet dėl to, kad savo siela yra atsivėręs Dievo vaikas šitai nuostabiai dvasinei KOMUNIJAI SU DIEVU... Ir tada maldaknygė nereiklainga, nes kalbasi siela su Dievu iš širdies, ne iš parašytų tekstų. Net ir akys tuo metu tiesiog pačios savaime užsimerkia, o rankos kyla delnais į viršų...
Dėl to, kada yra toks nuoširdus giluminis ryšys, tai, kaip Arnoldas parašė, geriau nesimelsti už vairo.
Ir tokios komunijos metu visiškai nesvarbu kokią padėtį užima tas materialus vidinio aš apvalkalas, kurį mes įpratę vadinti savo kūnu. Čia svarbu būtent to savojo aš atsivėrimas į Dievą. Kaip kompaso rodyklė visa rodo pirtus ir šiaurę, taip ir savojo aš širdis turi būti atsukta į Dievą. O kūnas? O kūnas turėtų būti tokioje padėtyje, kad kuo mažiau nepatogumą dėl jo įtampos ar kokio skausmo jaustų mūsų vidinjis aš. Dėl to padėtį matrialiam kūnui renkasi kiekvienas pats. Dievui tai nėra svarbu, nes jis bendrauja ne su tavo materialiu apvalkalu, kūnu, bet su pačiu tavimi. O tu pats nesi tas kūnas. Tu esi dvasia paleliui į namus pas Tėvą Rojuje. Be tkol kas turinti materialų, bet labai labai trumpalaikį apvalkalą, ir sielą embriono pavidalu, kuriamą drauge su Tėvo dvasia, Minties Derintoju. Ir siela gaus savo morontinį kūną, sielos kūną, tiktai po to, kada išsieikvos visa energija, skirta mūsų materialiam kūnui palaikyti šitame pasaulyje.
Dėl to prašymų maldos turėtų irgi lietis iš sielos. Ir jos vis labiau ir labiau įgaus dvasinį turinį, kada tu imsi prašyti visiems gerovės, kada imsi melstis už tuos, kurie patiria daug kančios ir vargo, priespaudos ir patyčių, už tuos, kurie tave įžeidinėja ir iš tavęs tyčiojasi. Ir melsiesi iš meilės jiems. Nes imsi jausti dievišką meilę savo viduje. Ir jau nebegalėsi nemylėti ir savo skriaudikų, nes Dievas saulės spinduliais vienodai šildo ir gerus ir blogus... O sau maldoje prašysi vis gilesnės ir gilesnės išminties, kuri ir ateina iš Dievo, vis didesnio ir didesnio atsidavimo Dievui, vis sunkesnės ir sunkesnės naštos tavo pečiams vykdant Tėvo valią iš meilės Jam ir Jo kūrinijai, vis gilesnio ir gilesnio vedimo iš Tėvo dvasios pajautimo...
Ir štai tada galėsi prašyti, kad tave Tėvas panaudotų kaip savo instrumentą darant gerus darbus bet kam ir bet kur, kur tik beatisdurtum, nes visur jausiesi, kad Tėvas, Jėzus, jo partnerė Visatos Motina Dvasia, Nebadonija, yra visą laiką su tavimi... Visą laiką kalbasi su tavimi, kada tik tu imi atidžiai ir ramiai klausytis, ką jie sako.
Štai čia vaiko kalbėjimas Tėvui baigiasi. Prasideda vaiko klausymasis, ką jam sako Tėvas. Tai tos pačios maldos, dvasinės komunijos antroji dalis, kuri išplečia vaiko ir patyrimą ir požiūrį tiek į Tėvą, tiek į Jo kūriniją...
Ir kada Dievui atsiveri visu savo aš, be jokių sąlygų, be jokio Tėvo meilės pirkimo, kaip pradžioje mano suminėtame žemiškojo tėvo ir jo vaiko bendravime, tik tada imi pasitikėti Tėvu, kaip realiu ir tave mylinčiu Tėvu, kaip Tuo, kuris niekada tavęs nepaliks ir neišduos, kaip pačiu geriausiu draugu, kaip TUO VIENINTELIU, kuris yra ir tau besąlygiškai atsidavęs ir nieko iš tavęs nereikalaujantis, tik kviečiantis, VISĄ LAIKĄ, ATISVERTI IR PAJUSTI JO TAU JAU PASIŲSTĄ MEILĘ IR JO PATIES DALELĘ, MINTIES DERINTOJĄ.
O tą pajutus ir užmezgus ryšį su Tėvu, pasikeičia visos tikrovės samprata, gyvenimo prasmės samprata, net ir paties Tėvo samprata pasikeičia. Jis iš žinomo tampa pažįstamu ir mylimu Tėvu...
Ir štai tada, tu gali melstis net ir už vairo, tik paprašyk, kad kad mašiną vairuotų Jis, o tu tik laikysi rankas ant vairo. Ir patikėk, Jis vairuos patikimiau už tave net ir nesimeldžiantį už vairo... Ir pats neatsistebėsi, kaip tu važiuoji kelio net nepastebėdamas...
Malda - tai dviejų mylinčių asmenų - Dievo ir vaiko - nuoširdi dvasinė komunija, nuoširdus bendravimas per gyvą dvasinį ryšį.
Šalia šitokios maldos, asmeninės maldos, reikalinga ir kolektyvinė malda, kada susirenka sielos broliai ir seserys ir atveria savo širdis ne tik Kūrėjui, bet ir vieni kitiems. Ir tik tada gali PATIRTI brolystės ryšį TARPUSAVYJE,, nes tuo pačiu metu visų širdys yra atsivėrusios. Ir tuo pačiu metu yra patiriamas ryšys tarp Dievo ir kiekvieno iš nuoširdžiai besimeldžiančiųjų. Štai būtent tokioje būsenoje ima atsistatyti pažeista Šventosios Dvasios grandinė, kuri ima teigiamami veikti tą beoimeldžaintįjį, kad jo negalavimai ima nykti ir visiškai dingsta. Bet tai jau vėl kita tema.
Plius, maldos galia yra didžiulė. Ji didėja nuo besimeldžiančiųjų skaičiaus kvadrato. Tad vieno žmogaus malda yra galinga, bet kolektyvinė malda daug galingesnė. Dėl to būtina melstius ir kolektyviai, papildomai prie individualios maldos.
Tuo tarpu meditacija - tai tokia proto nuraminimo būsena, kad žmogus numaldo savo portą, kad jis ima susilieti su visata, su kosmosu, nes su Absoliutu. Šitji būsena pašlina įtampą,, bet jokiu būdu ji nėra mylinčio Tėvo ir mylinčio vaiko kupinas meilės ir gyvas bendravimas. Meditacija - tai pirmasis žingsnis į komuniją su Dievu, bet ne komunija su Juo.
Dėl to, jeigu tu medituoji, neapsiribok tik meditacija, bet būtinai melskis, bendrauk su gyvuoju ir mylinčiu Tėvu, kuris tave ugdo, skaistina, ir traukia link savęs kaip savo mylimą vaiką...
Algimantas
2005-11-14 14:05:28
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.