Forumas: temos peržiūra
Mano žodis šiandien - per Kalėdas - 2024 metų gruožio 25-ąją.
Mano žodis šiandien - per Kalėdas - 2024 metų gruožio 25-ąją.
Mielieji urantai, kuo nuoširdžiausi sveikinimai jums visiems simbolinio Kristaus gimtadienio tarp krikščioniškojo tikėjimo tikinčiųjų proga - simbolinių Šventųjų Kalėdų proga. Tebūnie jūsų gyvenimas gyvas su Gyvu Kristumi ŠIRDYJE ir atsidavus Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus!
Lietuva ir Lenkija, gal dar dalis Latvijos, pažymi ir pagoniškais ritualais apipintą šventinę dieną išvakarėse - Kūčių vakarienę šeimoje. Tai panašu į judėjų tikėjimo Perėjimo šventimą - išsilaisvinimą iš Egipto vergovės - su vakariene šeimoje, kada visi giminės suvažiuoja ir sueina draugėn kaip didžiulė šeima, taip būna pavasarį, būtent to šventimo išvakarėse ir buvo nukryžiuotas Jėzus, o krikščioniško tikėjimo išpažintojai visa tai suliejo į Šventųjų Velykų kitą didžiulį ritualinį šventimą, užbaigiamą pačia kulminacija - Jėzaus prisikėlimu,krikščionys, o lietuviai ypač, suskrendfa iš visų pasaulio kraštų, metę visus darbus - pabaigsim vėliau - svarbu suspėti parvykti savo giminės šeimon į Lietuvą iki Kūčių vakarienės! Ir nesvarbu, kad jie netiki tuo Jėzumi, daugelis ir pačias Kūčias vadina Šeimos sambūriu, ir nieko daugiau nebesugeba aiškinti, dar žmonos ar tėvai žino, kad ant stalo turi būti dvylika patiekalų, ir būtinai simbolinio Kristaus kūno OSTIJOS - Kristaus kūno simbolio - labai plonas ir beskonis iškeptas tik iš vandens ir miltų - paplotėlis, kurį klaidingai vadina kaledine duonele, ir ją pasiūlo kiekvienam prie stalo atsilaužti šeimos galva. Taigi, anksčiau visada būdavo tik vienas toks paplotėlis visai šeimynai, tad reikėdavo labai atsargiai laužti, kad per daug neatsilaužtum, kad pagalvotum ir apie kitus, kad ir jiems užtektų. Ir būdavo ir taip, kad didesnėje šeimoje paskutiniam tekdavo atsilaužti iš vos kelių milimetrų likusios skiltelės, bet vis tiek tą padaryti pavykdavo. Vėliau atsirado jau visiškai kita nuostata - kiekvienam po tokį paplotėlį, ir dalintis su kiekvienu prie stalo, atsilaužiant iš kiekvieno paplotėlio kiekvienam, o modernistai jau ir pavadino jį kalėdaičiu, net nesuvokdami jo prasmės. Kalėdoti - tai prašyti išmaldos, paramos varge arba išlaikymo, ką ir darydavo kunigai, išvykdami kalėdoti savo parapijoje, ir aplankydami parapijiečių šeimas, šitaip jas ir geriau pažindami, ir prašydami paaukojimų savo išlaikymui. Ir šeimos aukodavo visada, ir minties nebūdavo nepriimti kunigo, net pačioje vargingiausioje šeimoje. Ir kunigo laukdavo ir tam labai ruošdavosi. O čia mandruoliai pasiūlė vadinti simbolinio Kristaus kūno paplotėlį kalėdaičiu, ir visi puoilė kaip patrakę šitą žodį atkartoti kaip papūgos, net pamindami paties tokio simbolinio paplotėlio PRASMĘ. Išnyko bendrystė. Nugalėjo komercija. O dabar ir kepančiųjų beveik nebeliko, o kam, Lenkijos fabrikai prikepa ir Lietuvai, tegu Pinigai keliauja lenkams ir iš lietuvių. Dar Molėtų rajone šiek tiek tebekepama. Kepimui būtina speciali keptuvė ir supratimas, kaip kepti. Paprasta keptuve neiškepsi.
Mano Kūčios buvo be Kristaus paplotėlio. Bet buvo prakartėlė iš molio, ir nuoširdi malda - gyvoji komunija su Rojaus Trejybe-AŠ ESU prie Kūčių stalo - raugintų kopūstų nedidelis kiekis sriubos - apie pusantro šimto gramų - su mažyte riekele bemielės ruginės duonos be cukraus ir pora šaukštų pakepintų virtų bulvių su mažyčiu sojų kepsneliu, ir savo pasidaryto jogurto šlakelis. Jaučiau šilumą iš Kūrėjo ir buvo gera patirti tokio ramaus vakaro su Kūrėju gyvą Prasmę. Netikėtai paskambino į duris. Už durų - vienas iš kaimynų - atėjo palinkėti ramių Švenčių ir įteikė dovanėlę - nedidelį medaus indelį ir indelį aviečių uogienės su imbieru. Padėkojau ir sugrįžau prie savo darbų, kurie susieti su Kūrėju - studijuoju Levo Tolstojaus knygas - Rusijos imperatoriaus Aleksandro gyvenimą - aprašytą jo paties - kada jis pasibaisėjo, ką jis pridarė būdamas imperatoriumi, bausdamas kitus, žudydamas, spręsdamas kitų lemtį, jis pradėjo jausti savo vidinį balsą, ir vis daugiau justi, kad elgiasi, ir gyvena, apskritai, ne taip, kaip turėtų, ne taip, kaip jo vidiniam balsui atrodo turėtų gyventi, kad atliktų tą, ką atlikti atsiuntė jį Tas, kurio jis nemato, bet kažką jaučia. Jis nusprendė nepastebimai pabėgti iš savo valdžios netikro spindesio ir tapti tokiu, kad jo niekas neatpažintų, kad jis taptų atsidavęs tik Jam. Ir tą įvykdė, ir būdamas visai vienas, nusprendė aprašyti savo gyvenimą atvirai, gal tai kam nors padės.
Tai nuostabus aprašymas, kurį turėtų paskaityti kiekvienas, einantis į bet kokią valdžios vietą, kurioje jis tada primeta savo sprendimus kitiems, neturėdamas tam jokios teisės, nes Tas, kuris nematomas, jam tokios teisės nesuteikė - nė vienam!
Kalėdų rytą įsijungiau radiją, ir išgirdau laidos vedėjo prašymą klausytojams paskambinti, kas valgė Kūčių vakarienę, kurios metu buvo ne mažiau kaip dešimt asmenų. Pirmoji paskambinusioji tuoj pat išpyškino - o kodėl šiandien neskaitėte horoskopo?
Mano jums Horoskopas - netikėkite, ir tuo labiau nepasitikėkite, jokiais žmonių sugalvotais ir pramanytais horoskopais, pasitikėkite Kūrėju - Jis yra gyvas, ir yra kiekvieno vuduje. Ir Jį galima atrasti savyje - tad ir atsiduokite tik Kūrėjo vedimui iš vidaus, ir tada jūsų Horoskopas bus Pats Kūrėjas - visų Žvaigždžių ir Planetų Sukūrėjas, padovanojęs jums visiems vieną Likimą - pasiekti Jį Patį Rojuje, Per visą šitą ilgą ir kupiną nustebimų, atradimų, ir patyrimų Kelionę Kūrėjo dvasia - Minties Derintojas - tas Gerasis Locmanas - jus ves - jau ir dabar veda - kad maršrutas būtų pats tinkamiausias kiekvienam, Net ir šitame pasaulyje jis jau sudėliojo jūsų viso gyvenimo maršrutą, atitinkantį Evoliucijos Šviesos Planą pagal Kūrėjo sumanymą ir valią.
Ramaus ir prasmingo gyvo bendravimo su Kūrėju per Kalėdas - ir visada.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2024-12-25 12:34:10
Komentarai
Ačiū Algimantai už nuoširdų sveikinimą ir palinkėjimą mums urantams! O aš taip pat labai norėjau pasidalinti su jumis savo patyrimais ir mintimis apie tai, kaip švenčiau su savo šeima Kūčias kitaip, sakyčiau – urantiškai.Maždaug prieš savaitę jau nusprendžiau, kad Kūčių dieną atšvęsiu su savo vyru Robertu ir dukra Salomėja. Taip susidėliojo aplinkybės ir mintys, kad niekur nenorėjau vykti - pas savo tėvus, kai buvome įpratę įprastai. Ir jau tada gimė aiški mintis pagaminti vieną patiekalą, kuris mums visiems patinka, o ne kas privaloma tą dieną tradiciškai. Tos dienos rytą vaikščiojau lauke su Salomėja po savo sodybą Molėtų rajone ir atėjo dar viena aiški mintis – pagarbinti prie stalo mūsų visų Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir padėkoti Jam už tai, už ką jaučiame kiekvienas iš mūsų. Šia idėja pasidalinau su savo šeimos nariais, ir visi mielai pritarė.
Kadangi Kūčių rytas prasidėjo ramiu pasivaikščiojimu lauke su Salomėja, su vyru – koks buvo geras jausmas kartu smagiai pabūti gamtoje, o ne nuo pat ryto kuistis virtuvėje ir nerimauti, ar pavyks suspėti paruošti tuos 12 patiekalų. Atsimenu, kai Kūčias švęsdavau dar viena kartu su tėvais ir broliu, tai nuo pat ryto įlysdavome į virtuvę ir tik vakare išeidavome, ruošdami kad ir po truputį, bet šitiek daug patiekalų, nuo kurių po to skrandis būdavo toks pilnas! Tai taip nesveika mūsų materialiam kūnui. O liūdniausia, kad po visos dienos virtuvėje vakare jausdavausi suirzusi, pavargusi, o tas šventimas kaip akimirka praeidavo, palyginus su visos dienos triūsu. Vienintelė šviesi akimirka būdavo mano trumpa malda Kūrėjui – Rojaus Trejybei prie vaišių stalo, kurią išdrįsdavau garsiai išsakyti, nors mano tėtis labai nepritarė mano žengimui Gyvuoju Keliu. Taigi, iššūkių buvo, ir daug, ir įvairių, kuriuos teko įveikti iš meilės Gyvam Kūrėjui manyje. Todėl dabar džiaugiuosi, kad mano nuoširdžios pastangos ir šviesos žingsniai, žengti praeityje, mane sustiprino ir dabar duoda tam tikrų vaisių. O iššūkiai juk atsiranda nauji, ir juos vėl tenka įveikti, su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, Kuri man yra kaip tvirčiausia uola gyvenime, tvirčiausias pagrindas, kuris dovanoja man gyvenimo prasmę, parodo kiekvieno žingsnio vertę.
Taigi, tą dieną vaišes ruošėme abi kartu su Salomėja – ji iškepė imbierinių sausainių sau ir lauktuvėms mano tėvams, o aš gaminau tą vienintelį patiekalą – bulvių plokštainį su voveraičių ir sūrio užkepėle. Viskas pavyko puikiai. Prieš pradėdami valgyti savo šventinę vakarienę, mes visi trys susėdome prie stalo. Aš nuoširdžiai garsiai pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Kuri mūsų šeimoje yra Centras ir Gyvasis pagrindas, Gyvoji duona. O tada visi iš eilės garsiai padėkojome Jai už kažką, ką jaučiame savo širdyje, išsakydami nuoširdžius padėkos ir meilės kupinus žodžius Kūrėjui ir vienas kitam. Pirmasis Robertas ištarė nuoširdžius padėkos žodžius, ir buvo labai gera klausytis jo atvertos širdies, jo šviesos žodžių, kuriuos tarė jo lūpos. Toliau tęsiau aš, ir galiausiai – Salomėja. Mus ypač nudžiugino Salomėjos ištarti nuoširdūs ir apgalvoti žodžiai, kuriuos ji netikėtai pasakė – ir tai buvo jos padėka Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Iki šiol prisimenu, koks šiltas ir malonus, netgi pakylėjantis jausmas sklandė ore, kokie šviesos aukšto dažnio energiniai virpesiai sklido iš mūsų vienas kitam, kai buvome atsivėrę Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Tą akimirką pajutau vieną labai man vertingą ir svarbų šviesų jausmą – laisvę nuo tradicijų ir dogmų. Pirmą kartą taip aiškiai pajutau būsena, ką reiškia jaustis laisvai nuo tų varžančių pagoniškų ritualų ir primestų mums, iškreiptų tradicijų, kurias puoselėjo mūsų protėviai iš kartos į kartą, ir kurios taip stipriai kausto žmonių protus - geležinėm grandinėm. Juk dabar esu ne ta kaip ankščiau jaučiausi, dabar jaučiuosi esanti Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra. Viduje jaučiau nuostabų lengvumo jausmą, apie kurį garsiai išsakiau ir kitiems mano šeimos nariams, ir Robertas patvirtino tą patį. Jis irgi niekada nemėgo dogmatiško mūsų krikščionių tikėjimo, tų primestų pagoniškų tradicijų, o viduje siekė laisvės, bet nežinojo kaip ją patirti. Ir aš dabar žinau, kad ne šiaip sau Kūrėjas sudėliojo tokias aplinkybes man ir mano šeimai, kad po truputį taptume laisvi nuo tų dogmų, kad pajaustume meilės ir laisvės kupiną šviesos jausmą, kada nereikia prie nieko taikytis, kada galime visas tas senas tradicijas pakeisti kitomis, sukurdami šviesias, kuomet centre – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Štai toks šventimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU yra šviesus ir kupinas nuostabaus pakylėjimo jausmo, kurio aš siekiau viduje ir įgyvendinau, kad ne tik Robertas, bet ir Salomėja matytų, patirtų, kad mūsų šeimoje pagrindas yra Gyvas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, kad galima su Juo šitaip švęsti kad ir kasdien, ir kiekviena diena, kaip ir toji Kūčių diena – yra nuostabi šventė mums – Kūrėjo vaikams ir unikalioms asmenybėms. Aš nuoširdžiai noriu ir siekiu Salomėjai perteikti gyvąją šviesą, kuria pati gyvenu, ir vien žodžių gražių nepakanka, būtini ir veiksmai – mūsų abiejų žemiškųjų tėvų. Todėl šis mano sprendimas buvo sąmoningas Kūrėjo vedimo pajautimas, kuris mums dovanojo labai šviesų pakylėjantį jausmą, gerą nuotaiką, ir kuris vėliau ateityje galbūt gali išaugti į dar kažką šviesesnio ir prasmingesnio. Šiuo metu yra štai toks patyrimo etapas, kuriuo esu nuoširdžiai patenkinta.
Na o mano pagamintas vienas skanus patiekalas, kuris puikavosi ant didelio stalo keramikiniame inde ovalo formos, Robertui ir man kiek vėliau sukėlė asociacijų, kad priminė Rojaus Salą, kuri taip pat yra ovalios formos, ir kad joje visos tys Asmenybės – Visuotinis Tėvas, Amžinoji Motina ir Begalinė Motina yra kaip vienas Kūrėjas tobuloje vienovėje, ir Kuriuos dar apgaubia Visuminė Dievybė-AŠ ESU. Štai tokiais šviesiais apmąstymais ir pokalbiai mes praturtinome save ir visą Kūčių vakarą. Be jokių įprastų tradicijų būtent TĄ dieną, o taip, kaip jaučia mūsų širdis, mūsų protas, atvertas Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Taigi – sau, savo šeimai ir jums visiems linkiu dar nuoširdesnio bendravimo su mūsų visų Kūrėju – Tėvu ir Motina - Rojaus Trejybe-AŠ ESU, dar labiau Jį Gyvą patirti savyje, patirti Jo švelnų vedimą, pasitikėjimą Juo ir savimi – kaip Jo tikru sūnumi ar dukra. Ir kiekvienu savo žingsniu – kiekvienu meilės kupinu darbu, elgesiu, ištartu žodžiu, mintimi – kad ir ką bedarytume – šlovinti Kūrėją, ir veikti su Juo vienovėje kasdien ir visų gerovės labui.
Su Kūrejo meile,
Jurgita
2024-12-26 10:41:45
Šiandien dirbdama darbe, atsiverčiau Forumą ir pamačiau sveikinimą mums, urantams, Kalėdų proga. Taip gera skaityti Tikrovę atitinkantį sveikinimą, nuoširdų. Skaitai, ir jauti – tai tikrai turima omenyje. O kiek aš sulaukiau šiandien pasveikinimų – su Kalėdom, su šventėm ir panašiai. Darbe kelis šimtus kartų pirkėjams tariau vis tą patį atsakymą – ir jus taip pat su šventėm. Tai sausas ir nenuoširdus apsikeitimas formalumais. Ar jis kam nors įdomus? Ką jis iš tikrųjų palieka mūsų, taip besisveikinančių, viduje? Nedaug.
Kada eini Gyvuoju Keliu, tu vis daugiau ir daugiau aplinkoje pasigendi nuoširdumo. Tik, mes, urantai, žinome kur jo ieškoti. Natūralu, kad mes jį randame čia, Forume, jaučiame Gyvojoje Šventovėje, ar bendraudami individualiai vieni su kitais, nes mus vienija bendras siekis – stiebimasis į Kūrėją. Tas nesustabdomas troškimas patirti Kūrėją dar giliau savyje. Giliau, ir dažniau. Pajausti gyvą ir Kristaus buvimą savyje, ir jį liudyti – gyvą, o ne dogmatiškai, kaip kad negyvą religiją išpažįstantieji.
Vis tik, viskas turi savo eigą. Puikiai pamenu, kaip laužiau-dalinausi plotkele, vaikystėje, su prie bendro stalo sėdinčiais giminėmis. Ir kiekvienas turėjome po savąją. Aš net ir nežinojau, kad kažkada būdavo taip, jog – viena – plotkele dalindavosi visa šeima. Bet manau, tai dar nuoširdžiau. Kuo kukliau – tuo geriau. Didesnė toji bendrystė. Ir kaip Algimantas rašo – bendrystė išnyko. Nugalėjo komercija. Tai perskaičius šias eilutes iš tikrųjų suspaudžia širdį, nes komercinės visos dabartinės Kalėdos, ir mes tai juntame kiekvienas, mes tai matome. Mes tame dalyvaujame. Dėl to atsivertusi Forumą ir perskaičiusi - Tebūnie jūsų gyvenimas gyvas su Gyvu Kristumi ŠIRDYJE ir atsidavus Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus! – štai šiuose žodžiuose aš girdžiu ir jaučiu Prasmę.
Šiek tiek susipažinusi su Levo Tolstojaus kūryba, su didžiausiu pasimėgavimu perskaičiau tas kelias eilutes, kuriose Algimantas atpasakoja Rusijos imperatoriaus Aleksandro išgyvenimą, jausmus ir veiksmus. Tik kelios eilutės, bet jose kuo puikiausiai atskleistas visas, net labai turtingas, turinys.
Ar aš gyvenu taip, kaip Tas, kurio nematau – bet jaučiu – nori, kad gyvenčiau?
Argi ne vis stipriau, ir stipriau, jaučiu, kad toks gyvenimas kokį dabar gyvenu, iš tikrųjų nėra teisingas. Yra kažkas daugiau, giliau ir prasmingiau.
Argi nesako tas Vidinis Balsas, kad atsiduok ir gyvenk – Jam – Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Levas Tolstojus rašė apie Kūrėją, tik Jo taip nevadindamas. Bet jo kūriniai Juo pulsuoja. Ir kaip dažnai aš nustembu, kai tai juntu jo kūrybą skaitydama.
Tačiau, kokia tai dovana yra šiandien mums žinoti, kad Kūrėjas yra ir mūsų – kiekvieno – viduje. Ir tas Vidinis Balsas keliantis tokius esminius klausimus, nėra prasimanymas tavo viduje. O Gyvas, Realus, Kūrėjas kurį galima atrasti. O Jį atradus, abejonei vietos nebus, tai kaip aš turiu gyventi.
Tai kokios tos Kalėdos turi būti? – Širdyje švenčiamos. Net ir taip, kaip Dvasinis Mokytojas apie save pasakė – priėmiau materialią dovaną, ir toliau atsidaviau Kūrėjo darbui. Štai, mintimis, darbais, veiksmais – visa Širdimi – Kūrėjui. Dovanos dovanomis, bet pati didžiausia Pats Kūrėjas mano viduje juntamas.
Tokios tad mintys man dėliojosi viduje, važiuojant taksi namo, jau po darbo. O ir vairuotojas pasitaikė toks supratingai tylus. O aš žinoma dėkojau, Apvaizdai.
Telydi jums mylimieji, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2024-12-26 00:39:32
Vakar kaip tik per tiesioginę transliaciją stebėjau, kaip Vatikane minios žmonių švenčia mišias ir priima Ostiją iš kunigų rankų. Bet prieš Ostijos priėmimą vyko formalizuotos religijos grynas ritualizmas. Dūmai, auksinės taurės, rūbai, viskas skaitoma iš knygos pagal reglamentą, joks nukrypimas negalimas. Viso šito ritualizmo Jėzus nemokė, ir visi šie žmonės, kurie susirinko į mišias nepatyrė dvasinės komunijos - nė vienas. Dieviškojo orumo Ostijos priėmimas taip pat neatstato. Tiek suklaidintų žmonių. Problema yra tame, kad mišiose mirtingasis žmogus neatsiveria dvasioje, todėl jis lieka su savo problemomis ir tos problemos jų nepalieka, nors tu gali eiti į mišias ir du kartus per dieną, vis tiek žmogus nėra išlaisvinamas iš žemo dažnio virpesių, iš gyvulinio proto spąstų ir intelekto spąstų. O dvasinei asmenybei reikalingas dvasinis išsilaisvinimas. Žmogus vienas gali nepajėgti išsilaisvinti iš žemo dažnio virpesių, gyvulinio proto gniaužtų, todėl jo gydymui bus reikalingas gyvas kolektyvinis garbinimas ir gyvosios pamaldos. Vožtuvo atvėrimas nėra lengvai pasiekiamas dalykas, jeigu žmogus ilgą laiką gyveno be Kūrėjo. Kūrėjas virpesius siunčia kiekvienam be perstojo, bet žmogus palaipsniui pats uždaro gyvąjį kanalą nuo Kūrėjo Šviesos. Žmogus tolsta nuo Kūrėjo iš nežinojimo kokia yra Kūrėjo valia. Savęs atvėrimas Kūrėjui ir dvasinės komunijos patyrimas yra įmanomas, dalyvaujant Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovėje, kur dvasinis turinys į žmogų patenka iš vidaus ir žmogus yra sustiprinamas dvasine šviesa-Kūrėjo galia. Todėl Kūrėjo atradimas savyje yra viską iš esmės keičiantis įvykis, o nuo vienos žvakės galima uždegti šimtus ir tūkstančius žvakių.
Mantas
2024-12-25 22:48:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]