Forumas: temos peržiūra
Kaip aš sutikau Naujuosius Metus peržiangiant antrojo tūkstantmečio slenkstį į trečiąjį tūkstantmetį - į 2000-ousius metus. - 2024 12 31, Kaunas-Romainiai
Kaip aš sutikau Naujuosius Metus peržiangiant antrojo tūkstantmečio slenkstį į trečiąjį tūkstantmetį - į 2000-ousius metus.
Tai metais dviračių važinėjau beveik kasdien, ir bet kokiu oru. Per didelį lietų myniau pedalus į Santariškes, nes vbuvau susitaręs su Santariškių klinikų tuometiniu direktoriumi Vinkumi papasakoti apie Visatą ir Kūrėją medikams. Tai buvo dar vasarinis bet žvarbus vėjas ir smarkus lietus, o aš buvau tinkamai apsirengęs neperšlampama striuke, ir tokiomis pat apsimovęs kelnėmis, o batus įvilkau į peršviečiamus parduotuvės maišelius. Ir taip panašiai apie vienuolikos kilometrų atstumą važiavau. Taigi, tais metais sumaniau irgi su dviračiu važiuodamas sutikti Naujuosius Metus tik kartą per tūsktantį metų keičiantis visam tūkstantmečiui. Tai man turėjo įsiminti visam gyvenimui, nes tokio Naujųjų sutikimo niekada nebuvau patryręs. Tuo labiau, kad tūkstanmečio slenksčio peržengimo proga buvo organizuotas masinis Naujųjų metų sutikimas įvairiose Vilniaus vietose su tuomet dar neregėtais gausiais fejerverkais, kurie tuo metu jau ėmė vis labiau populiarėti. Tad aš ir nusprendžiau apvažiuoti visas tas naujojo tūkstantmečio pasitikimo vietas - ant Subačiaus gatvės kalnelio, nes ten atsiveria puiki miesto panorama, ir prie prezidentūros Daukanto aikštėje, Arkikatedros aikštėje, prie sporto rūmų, ir prie televizijos bokšto. Prieš kellias dienas labai prisnigo. Tad sniego buvo labai daug, šaligatvių niekas nevalė, o gatvėse buvo didžiuliai sustumti į abi kelio puses sniego kalnai.
Taigi, prieš pusę dvyliktos išvažiavau iš savo kiemo Žvėryne. Mūsų gatvelėje kaimynai jau buvo su šampano buteliais ir taurėmis pasirengę sutikti Naujuosius irgi su fejerverkais, tad dabar tiuesiog švekučiavosi. Pamatę mane irgi ėmė kviesti prisijungti. Aš sakiau, kad noriu sutikti Naujuosius šįkart kitokiu būdu. Pasimatysime jau kitą tūkstantmetį - ir nuvažiavau nuo jų tolyn. Važiuiodamas nusprendžiau iškart važiuoti prie Subačiaus gatvės kalnelio, nes nuo ten bus matomi fejerverkai iš visų vietų - prie Gedimino pilies, prie Neries upės, prie sporto rūmų, ir net prie televizijos bokšto, nes vis tiek vienu metu juos visus geriau nepamatysiu niekur kitur. O po fejerverkų tuomet apvažiuosiu visas tas vietas ir pasižiūrėsiu, kaip žmonės švenčia visose vietose. Tuo metu dviračiais važinėjo net vasaros laiku tik vienetai. Ir mane labai stebino, kad tiek mažai važinėja dviračiais. O žiemą nevažiavo niekas. Aš buvau vienintelis. Tuo labiau dar per naujametinę naktį, na, kur tai matyta, kad kas per sniegus važiuotų dviračiu tokiu metu.
Važiuoju prospektu, žmonių žvilgsnis rodo vien nusistebėjimą. Žmonių daug, visi juda link Gedimino pilies, senamiesčio, prezidentūros… Kai kur tenka važiuoti net tarp pačių žmonių gausos, tad nugirstu ir nuostabos žodžius - žiūrėkit, dviratininkas. Kiti tiesiog plojimais išreiškia savo reakciją, ir net pritarimą.
Užvažiavęs Subačiaus gatve ant jos viršūnės pradedu leistis nuokalnėn iki atviro miesto panoramos geriausio matomo vaizdo vietos. Tačiau žmonių tiek daug, kad net su dvirčių sunku laviruoti ir tuo labiau rasti geriau matomą panoramois vaizdą, nes žmonių minios, aplipusios visus kalnelių šlaitus. Aš renkuosi atokesnę vietą, nes juk žiūrėsiu ne miesto panoramą iš viršaus, bet fejerverkus aukštai iš apačios. Aišku, vieta yra aukšta, tad esantieji Arkikatedros aikštėje bus labai žemai apačioje, palyginus su Subačiaus kalva. Dar iki Naujųjų apie penkiolika minučių. Gyvas tarp žmonių bendravimas, šurmulys, ir pavieniai iššauna fejerverkai. Lygiai pusiaunaktis, Arkikatedros laikrodžio dūžius nustelbia fejerverkų ugnys. Jie tokie įvairiaspalviai, ir įvairių vaizdinių išraiška, nušviečia ten toli toli nuo šios vietos esnačią aplinką. Pirma pažyra fejerverkų puokštės ant Gedimino kalno, tada prie sporto rūmų, po jų prie Neries, ir paskiausiai kažkur prie televizijos bokšto, ten taip toli, kad jokio garso nesigirdi, kada pasirodo danguje spindinčios figūros. Ir tos šviesos muzikos bangos vilnija viena po kitos su mažomis pauzėmis, kol paruošiama nauja salvių banga, ir taip gat net apie keturiasdešimt-penkiasdešimt minučių. Reginys man tikrai žavingas, kada tą matai tokioje atviroje vietoje, tarsi Tikrovės Ekrane, matai prieš save, net akių nereikia pakelti į viršų. Puiki vieta tokiai progai, ypač kada fejerverkai nušvinta iš kelių vietų, ir jos matomos, išskyrus kas ten fejerverkus leidžia kažkur prie prezidentūros, nes ten dauba, o bažnyčios bokštai visiškai užstoja link tos vietos nukreiptą žvilgsnį.
Tuo tarpu čia aplinkui, su kiekvienu fejerverkų blyksniu susižavėjimas ir iškeltų šampano taurių skimbčiojimai, su palydimais tostais ir linkėjimais, šypsenos, šypsenos, sveikinimai vienų kitiems, net niekada nemačiusiems vieni kitų iki tol. Pojūtis toks, kad visi žmonės yra artimi tarsi bičiuliai. Aš žvelgiu jau gilliau, negu mato akis, jaučiu, kad tas masinis džiūgavimas yra tik proginis ir vienadienis, o ne giluminis ir nuolatinis - ne dvasinis. Tai vaiko vaikiškumo žvilgsnis. Nebėra fejerverkų šviesų, ir šventės pulsas ima slūgti, širdis rimsta, adrenalinas palaipsniui dingsta, kol vėl bus kokia nors proga surengta vienokia ar kitokia šventė akims ir materialiam protui pakutenti.
Baigėsi fejerverkai. Šampanas jau išgertas, atslūgo emocijų potvynis. Ką gi, laikas man pasižiūrėti, kaip jaučiasi žmonės tokią naktį ir kitos vietose. Prie eglės Rotušės aikštėje žmonių daug, eglė po tokių ryškių fejerverkų atrodo praradusi savo spindėjimą. Bet žmonės susirinkę aplinką ją gausiai, ir čia šampanas taurėse. Kitas pasižvalgymas prie prezidentūros - Daukanto aikštėje. ČIa visai ramu, žmonių gal šimtas kitas, tad net nestodamas važiuoju prie Arkikatedros. Aikštėje žmonių labai daug. Giliau į aikštę net nelendu, su dviračiu ir nepralysiu. Matosi, kad visi gyvena dar gyvu fejerverkų reginiu.
Važiuoju proispektu. Labai daug žmonių jau grįžta namo. Kada pervažiuoju Žaliąjį tiltą ir suku palei Nerį link sporto rūmų, jau daug eina žmonių nuo sporto rūmų, kad net pravažiuoti sunku. Tuo labiau, kad ir kelio danga priplūkta ir slidi. Prie sporto rūmų aikštėje dar labai daug žmonių. Gyvai tarpusavyje bendrauja grupelėmis. Atrodo, kad čia jiems irgi buvo gana linksma. Privažiuoju arčiau, ir suku jau link paskutiniojo mano sustojimo - televizijos bokšto. Jau po pirmos valandos - trečiojo tūkstantmečio! Reikia aplenkti labai daug žmonių, einančių nuo sporto rūmų namo, tad važiuoju beveik pėsčiojo žingsniu. Ir visų nustebimas pamačius dviračiu važiuojantį tokiu metu. Pasiekus Konstitucijos prospektą, galiu važiuoti laisvai. O važiuojant Narbuto gatve girdžiu nuo šaligatvio mane pasiekiančius net šūksnius - Žiūrėkite, žiūrėkite, dviratininkas važiuoja! Dviratininkas! Tikras profesionalas! - Vienoje vietoje einanti vaikinų grupelę paleidžia į mane suledėjusio sniego gabalus, tik jie manęs nepasiveja, aš į nuokalnę važiuoju greičiau už jų mėtomų į mane ledo gabalų greitį, nors jų piktos pašaipios replikos mane pasiveja. Šis epizodas šiek tiek apkartino mano naujametinės nakties patyrimą. Gyvulinio proto buvo tokia neigiama reakcija - jam net nesuvokta, kodėl būtent tokia - kurią išprovokavo tiems žemažiūriams vaikinams jiems nesuprantamas dviratininkas, kad jis važiuoja žiemą - kodėl jis važiuoją žiemą dviračiu, o ne kaip visi kiti - eina pėsčiomis, arba važiuoja mašina, ar autobusu, ar troleibusu. Jeigu ne toks, kaip visi, jis - kvailys, ir jam toks ir skirtas reagavimas. Aiįšku, dar sustiprintas išgerto alkoholio dideliu kiekiu. Šiandien tokia reakcija būtų neįmanoma, nes dviračiais važiuoja labai daug kas, ypač didesniuose miestuose. Jau ir dviračių takai yra, nors labai dažnai neatitinkantys dviračių takų standartų, ir labai dažnai jie yra net kartu su pėsčiųjų takais - ko būti tiesiog negali dėl pėsčiųjų saugumo, nes dviratis privalo turėti tik dviračiui skirtus takus, ir visada tik asfaltuotus, o ne šaligatvio plytelėmis dengtus.
Prie televizijos bokšto nuvažiuoti nuo Žvėryno pusės turi užvažiuoti į statų ir ilgą Narbuto gatvės pakilimą. Jis atima daug energijos. Tačiau tai padaryti dar sunkiau žiemą, apsirengus žiemos drabužiais, ir dar nenorint suprakaituoti. Tad važiuoju ir reguliuoju savo pastangas, kad ir užvažiuočiau greičiau, ir nesuprakaituočiau. Užvažiuoju, o toliau jau jokių pakilimų - tik tiesiu keliu. Bokštas išpuoštas švytinčiomis giriliandomis, nukarusiomis nuo lėkštės, kurioje yra ir besisukantis restoranas su apžvalga - viso miesto - iš šimto septyniasdešimt metrų aukščio. Žmonių prie bokšto labai daug, nors jau beveik antra valanda. Aišku, čia žmones dar ilgiau išlaiko prie bokšto ne tik matyti fejerferkai, bet ir tragiškų įvykių per sausio tryliktosios naktį prieš devynerius metus atminimai, nes labai daug iš atėjusiųjų ir pilnų džiugesio emocijų, savo prisiminimais persikėlė ir į aną nerimo naktį.
Ką gi, naują tūkstantmetį - trečią - pasitikau! Buvau kupinas emocijų. Džiaugiausi, kad būtent taip praleidau naujametinę - ir dar tokią išskirtinę - naktį. Grįžtu namo. Kelias labai palankus, tar Narbuto gatvės nusileidimas iš esmės mane nuves beveik iki namų. Važiuoju ir mintimis persikeliu į patirtas akimirkas įvairiose tos nakties vietose. Žmonės tęsia savo bendravimą namie, gatvėse Žvėryne žmonių nėra. Mūsų gatvelė irgi tuščia. Mintyse sukasi matyti vaizdai kaip filmas. Geras filmas. Ir šiandien toks pat malonus sugrįžta pojūtis. Tuo tarpu požiūris į Naujuosius Metus - ar naują net ir tūkstantmetį - šiandien yra jau kitoks, kuris atitinka mano šios dienos būseną ir įžvalgą.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2024-12-31 12:52:45
Komentarai
Tikrai, čia Algimantas aprašė nuostabų savo patyrimą, kurį skaitant labai jaučiasi jo patirta tos Naujametinės nakties būsena – tiesiog nenumaldomai trykštanti vidinė energija:)Ir kaip taikliai, su savo dvasine įžvalga, Algimantas apibūdina Naujųjų sutikimo akimirką:
„Aš žvelgiu jau giliau, negu mato akis, jaučiu, kad tas masinis džiūgavimas yra tik proginis ir vienadienis, o ne giluminis ir nuolatinis - ne dvasinis. Tai vaiko vaikiškumo žvilgsnis. Nebėra fejerverkų šviesų, ir šventės pulsas ima slūgti, širdis rimsta, adrenalinas palaipsniui dingsta, kol vėl bus kokia nors proga surengta vienokia ar kitokia šventė akims ir materialiam protui pakutenti.“
Ir šios Algimanto mintys, man priminė knygoje „Gyvoji Tyla“ Tėvo 2010 metais pasakytus žodžius: „Žmonija išorėje nuostabiai mato ir kuria savo civilizaciją išorinių reginių paįvairinimui, kad galėtų patenkinti savo materialų žvilgsnį, bet tai yra dvasinis aklumas. Žmonija pirmiausia turi praregėti savo viduje.“
Gražių, Šviesių Naujųjų metų su Kūrėju:)
Su meile
Laura
Vilniete
2025-01-02 09:57:24
Skaitau šiuos Algimanto neeilinius patyrimus su dviračiu pasitinkant trečiąjį tūkstantmetį, ir galvoju – tai bet patyrimai! – ir dar tokie gilūs, ir aiškūs prisiminimai, lyg viskas vakar patirta. Nuostabi atmintis! O aš nebe labai prisimenu kaip sutikau tą tūkstantmetį. Tuo metu tai buvo gyvenimas, sakyčiau, dėl savo žemiškos šeimos, nes norėjau, kad ji būtų tvirta ir galėtume pasitikėti vienas kitu iš tikrųjų, kad būtų visai priešinga ir ne tokia kaip mano žemiškųjų tėvų. Tuo laiku dar nieko nežinojau apie visų Kūrėją, esantį mūsų viduje, bet jau buvau, reiškia, Jo ieškojime, kažkokiame vidiniame laukime. Dabar suprantu, kad tas laukimas ir buvo Paties Kūrėjo, kuris ir atvedė mane į šį mokymosi gyvąjį patyrimą su Juo ir su visais urantais. Todėl dabar ir esu viduje rami ir dėkinga Kūrėjui dėl bet kokių Naujų Metų sutikimo ir šventimo, kaip ir šių Naujų Metų sutikimo, nes viduje yra išnykęs iliuzinis laukimas – nes yra jau gyvo ryšio su Kūrėju patyrimas.
Linkiu visiems Kūrėjo Gerovės giliausio patyrimo.
DDaiva
2025-01-01 20:01:51
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]