Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Ten kur yra kritinė aplinka, būtent ten nepaprastai reikalingi Dvasiniai Mokytojai – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2024 12 08
Na, Tavo Televizijoje esantys. Mano vardas – Algimantas. Prisistatau asmeniškai kiekvienam. O čia mano – urantai – dvasiniai broliai ir sesės, gyvosiose pamaldose, vienintelėje be ritualų esančioje Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje ir išpažįstantys Gyvąjį Kūrėją, ir patiriantys būsena, virpesiais, savyje. Ne kažkur toli, aukštai danguje, neatsiskyrę už vienuolynų sienų, ne, viduje. Ir jūs tą galite patirti – Kūrėją – nes ir jūsų viduje yra Kūrėjo fragmentas, Minties Derintojas, Kūrėjo dvasia. O mes irgi esame dvasinės asmenybės. Tik duota mums štai šitas pavidalas, materija, vadinama žmogaus kūnu, šitam pradiniame pasaulyje. Kuo daugiau mes atsiveriam Kūrėjui, kuo daugiau nušvintam, tuo daugiau būsena paliudijam Gyvą Kūrėją, Realų, Tikrą, atrastą savyje. Ir įdomus toks dalykas – kuo giliau mes įtikime į Kūrėją, kuo veiksmingiau pasireiškiam būtent taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, tuo mes artinam savo iškeliavimą iš šito pasaulio nepatirdami mirties šito fizinio pavidalo. Atrodo keista, mirtingasis nušvinta vis ryškiau, jo pasireiškimas vis veiksmingesnis, bet jisai yra iš šito pasaulio paimamas, paimamas. Kodėl? O ką jam čia veikti tarp tamsuolių. Ką jam čia veikti? Juk kas yra Evoliucinis Kūrėjo Planas – tai visą laiką siekti aukštesnio Kūrėjo teikiamų energinių virpesių dažnio. Ne kokiomis nors įtaigomis, bet atsivėrimu ir veikimu su Kūrėju ir būtent taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Ir jeigu jis jau šitą būseną yra pasiekęs, įvyksta gimimas iš dvasios. Gimimas. Ir tada jis tiesiog paimamas iš šito pasaulio. Materialus kūnas sunaikinamas iškėlus į atmosferą Tarpinėms Būtybėms, sudeginamas, kremuojamas, kas dabar teisingai daroma, kada šitas kūnas nebelaidojamas, o kremuojamas ir pelenai išbarstomi. Nereikia kapinių apskritai teritorijoj. Reikia kurti šviesą, gėrį, grožį ir garbinti Kūrėją. Tą Šaltinį ir Centrą – Gyvasties Šaltinį ir Centrą – Amžinybės Šaltinį ir Centrą. Tai štai mūsų šitame kūne esanti dvasinė asmenybė, ji yra amžina. Materija, tai išorinis apvalkalas. Ji keičiasi. Ir štai tas, kuris jau gimė iš dvasios, susilieja su Kūrėjo dvasia, Minties Derintoju. Reiškia jo vidinis atsivėrimas Kūrėjui pasiekia tų energinių virpesių dažnį, kokį skleidžia Kūrėjo dvasia Minties Derintojas. Jie tampa vienu asmeniu, nes Kūrėjo dvasia yra Kūrėjo pasireiškimas, bet ne Kūrėjo Asmuo. Tiktai per šitą dvasios veikimą mes galime ir patirti koks yra tas Kūrėjo Asmuo. O mums gi Kūrėjas suteikia asmenybę. O kūrėjo dvasia yra ikiasmenė. Tai kada mes susiliejame, mus sujungia Kūrėjas su savo dvasia Minties Derintoju. Na, kad būtų jums suprantamiau – jeigu jums reikia sulydinti kažką, du gabalus metalo į vieną, tai jūs turit įkaitinti ir vieną ir kitą, kad jie susilietų, neatskiriamai. Ir štai, Kūrėjo dvasia, kuri savo kokybe yra kaip Kūrėjas, kada šitą globojamą asmenybę, turinčią dar materialų kūną, visą laiką jisai veikia taip, kad toji asmenybė labiau atsiduotų Kūrėjui, panirtų į Kūrėją, jaustų tą būseną kuo aukštesniu energinių virpesių dažniu. Štai atėjo ta akimirka, kada pasiekia jau aukščiausią tą dažnį, koks gali būti šitoje planetoje pasiekiamas mirtingajam, ir tada atjungiama sąmonė to mirtingojo. O šitas kūnas jau serafimo paimta dvasinė asmenybė – bet ne su šituo kūnu, bet iš šito kūno, nes ji yra dvasinė, ir dvasios, kaip serafimai, mūsų angelai sargai, jie turi tą sugebėjimą suteiktą, kad jie gali mūsų dvasinę asmenybę ne sąmonės būsena, laikyti iki bus mums pareikštas nuosprendis – Paukščių Tako galaktikos centre, Uversoje, trijų Dienų Senųjų tribunolo, teismo. Nes dieviškasis teisingumas visuomet yra kolektyvinis, ne vieno asmens. Tai yra Kūrėjo, kuris yra viename Dvasiniame Absoliučiame susiliejime, Keturių Asmenybių, Trijų Šaltinių ir Centrų iš Rojaus Trejybės ir Visuminio Šaltinio ir Centro AŠ ESU. Tai štai ir arčiau jau mūsų, teisingumą užtikrina Dienų Senieji, Paukščių Tako galaktikos centre, mūsų Supervisatos, viso šito dangaus skliauto sostinėje esantys, Uversoje. Kol nėra paskelbtas nuosprendis serafimai saugo mūsų asmenybę ne sąmonės būsenoje. Šitas kūnas, jisai nereikalingas šitam pasauliui be asmenybės, viskas. Jis savo pakopą, kaip raketos atitinkamas variklis, atidirbo, pasiekiant tam tikrą aukštį atitinkamu greičiu, viskas. Raketa toliau skrenda, bet jau įsijungia antra pakopa, dar greitesniu greičiu ir aukštesniu projektoriniu lygiu, išvedant į orbitą. Tai štai tas kūnas, kol mes dar neturime pasaulyje tiek šviesos žmonių, mes neturim morontine medžiaga pastatytos gyvosios šventovės, Kūrėjo gyvosios šventovės. Todėl tokiame pasaulyje Tarpinės Būtybės, kurios gali materiją iškelti, iš vienos vietos į kitą perkelti, jos tą kūną ir paima ir sunaikina per kremavimą atmosferoje. O dvasinė asmenybė jau yra angelo serafimo glėbyje.
Tai štai, tas gimimas iš dvasios, jisai ir numatytas pasiekti aukščiausią pakopą, po kurios jau įvyksta susiliejimas su Kūrėjo dvasia Minties Derintoju. Viskas, šitame pasaulyje jis daugiau įgyti patyrimo aukštesniu lygiu negali. O kiti pasauliai yra aukštesnio lygio, dėl to yra ir perkeliamas į kitą pasaulį, jau po pažadinimo, suliejus Minties Derintoją į vieną asmenybę su dvasine asmenybe, kurią jis vedė iki to susiliejimo su juo šitame pasaulyje. Ne paties susiliejimo kaip fakto, bet iki tos būsenos susiliejimo.
Kada man įvyko susiliejimas iš dvasios, aš ir turėjau tada palikti tą pasaulį, bet Kūrėjas atidėjo patį susiliejimo veiksmą, kad aš įvykdysiu Jo man suteiktą misiją – ruošti Dvasinius Mokytojus visai planetai. Azijai, Europai, Amerikai, Afrikai, Antarktidai, nesvarbu, visiems kontinentams, visam pasauliui, visai žmonijai. Kada mano misija užsibaigs, aš nežinau. Bet nušvitimas duoda tą akimirką, kad tavyje jau pulsuoja dvasinės asmenybės charakterio savybės. Ydos dingsta. Akimirksniu dingsta. Pavydas, pyktis, susierzinimas, kerštas, o įsiviešpatauja vis daugiau, giliau, aukščiau, supratimas tos šviesos, kurią teikia Kūrėjas ir būsena- paliudijimas kas yra teisingumas, kas yra gailestingumas, kas yra gėris, grožis, kas yra vis aukštėjančio energinio dažnio virpesiai, kuriuos žmogus vadina labai neišmintingai, meile. Ir priskiria meilei tai, kas net nieko panašaus neturi su tokiu jausmu. Meilė tai yra atsidavimas Kūrėjui, atiduoti save ne vieno asmens priešingos lyties labui, arba šeimos nariui, ne. Kūrėjui atiduoti save. Kūrėjui. Ir ne mažiau. O jeigu jūs atiduodat – aš atiduodu vyrui save, aš atiduodu žmonai, tai čia ne meilė. Čia yra žmogaus klaidingos sampratos pasireiškimas jūsų žemu dvasiniu lygiu. Jūs apribojat save tiktai vienu. Kūrėjas save atiduoda visiems. Jūs liežuviu Kūrėją pagarbinat, o būsena jūs Jo negarbinat, nes jūs Jam neatvėrę savęs. Jūs virpesiais nejaučiat Jo. Tada ir lieka, taip, buitinė visa ta gyvenimo aplinka. Tai biologinė šeima, tai čia dar jeigu vaikai yra, anūkai, čia jiems. O kitiems anūkams? Ne, jie gi ne mano biologiniai palikuonys. O ir kokie jūsų tie palikuonys, yra jau ne vien tik jūsų yra ir kitų asmenų. Jeigu jau seneliai, tai čia jau yra atmiežti tie visi palikuoniai, nes vis ir daugiau įsijungia iš kitos pusės šeimos nariai. Tai štai, jūs turite save pajausti per gimimą iš dvasios. Bet, čia yra milžiniškas kliuvinys. Ir per garbinimą, kada aš išgirdau, kad sako – aš noriu mylėti taip, kaip myli Tu. Štai tas noras, tai ir yra stabdis. Tu nori savanaudiškai. Aš noriu mylėti taip, kaip Kūrėjas, visus, lygiai. Kodėl šitaip negerai? Tai yra niuansai, čia aš jau dabar sakau jums, kaip urantams, tą. Šiaip tai nieks nieko ir nepastebės – taip, aš noriu visus mylėti vienodai, tai yra labai gerai. Bet koks noras, tai yra savanaudiškumas. Bet, jūs norėkit giliau pasinerti į Kūrėją. Jūs norėkit, kad būtumėt labiau atsidavę Kūrėjui. Jūs norėkit viską saistyti su Kūrėju. Ir jums bus kaip atlygis tas gimimas iš dvasios, kada jūs mylėsit visus vienodai. Tai yra atlygis, ne siekinys, mylėti visus vienodai. Jūs negalit visų vienodai mylėti. Bet gimęs iš dvasios – natūrali būsena yra. Bet elgesys ne su visais yra vienodas, net ir gimusiam iš dvasios.
Kaip tu gali sakyti teiginį, kad Tu myli mus kiekvieną, be jokio išskirtinumo. Nebėra jokio išskirtinumo. Tu myli taip, tarsi kiekvienas būtų pats svarbiausias. Štai vat teiginys – tarsi būtų pats svarbiausias. Ir jeigu jau pats svarbiausias, tai ir yra išskirtinis. Tik ką pasakei, kad myli visus vienodai, be jokio išskirtinumo, o paskiau sakai, kad pats svarbiausias būtų, myli taip kiekvieną. Pats svarbiausias – jau neišmintingas pasakymas. Taip myli – tarsi būtų vienintelis sūnus ar dukra. Taip, vienintelis. Bet kad svarbiausias – ne. Svarbiausias, tai jau yra gradavimas. A, kitas ne toks svarbus, o šitas svarbiausias. Jūs turit skirti, kaip urantai, ir tuos niuansus. Ir kada sako per garbinimą – mano ir visų mylimas Tėve. Nu gali pasakyti tiktai už save garantuodamas – mano mylimas Tėve, bet – visų mylimas? Liuciferis mylėjo Tėvą? Šėtonas mylėjo Tėvą? Kaligastija mylėjo Tėvą? Dar dabar jaučiat pasekmes jų meilės. Kabutėse. Tie, kurie agnostikai, myli Tėvą? Tie, kurie lanko bažnyčią, ritualus atlieka, myli Tėvą? Jėzų jie myli? Jie nieko nesupranta apie meilę.
Dabar pasižiūriu mano kaimynai, jau jie savo girliandomis papuošia namus, uždega žvakutes. Kaip jie stengiasi ritualą vykdyti, o meilės nejaučia vieni kitiems. O apie Kūrėją tai neužsimink. Štai koks neatitikimas yra, ir tu matai tą kiekviename žingsnyje. Ir kuo esi ryškiau nušvitęs Kūrėju, tuo matai kontrastus, ir tuo tau sunkiau. Ir kam buvo gyventi sunkiausia, kada Jėzus buvo tarp mūsų ir vienas iš mūsų. Jėzui buvo sunkiausia gyventi. Dėl to jis ir verkdavo žiūrėdamas į Jeruzalę. Jis žinojo kas šitos tamsos laukia. Kada jis ėjo su kryžiumi jau į Golgotą, ir žmonės, moterys verkė, sako, jūs ne dėl manęs verkit, dėl savęs. Štai kam sunkiausia. Kuo ryškesnė dvasinė šviesa, tamsos planetoje šviesos žmogui daug sunkiau gyventi, nes jo niekas nesupranta ir jis niekur negali pasireikšti taip, kaip dvasia, dvasinė asmenybė trokšta reikštis, kaip Kūrėjas numatė, kad jis reikštųsi. Bet aplinka, aplinka yra šėtoniška. Ji prieš Tėvą viską daro ir eina prieš Tėvą. Ir tai šviesai pasireikšti yra milžiniški suvaržymai. Jie pasireiškia net ir ekonomikoj, politikoj, mokykloj, medicinoj, visose sferose pasireiškia. Dėl to žmonės nežino į kurią pusę pažvelgti, kaip orientuotis. Štai kada reikalingi Dvasiniai Mokytojai – nepaprastai svarbūs. Dėl ko buvo pasiųstas Makiventa Melkizedekas žmogiškuoju pavidalu, kaip Išminčius iš Salemo, dar likus du tūkstančiai metų iki Jėzaus pasirodymo. Į mūsų pasaulį Makiventa Melkizedekas atėjo subrendusiu žmogumi ir mokė žmones. Būtent jisai sudarė sutarimą su Abraomu, nes buvo prieita nuostatos – reikia gelbėti, sakykim taip, du šimtus tūkstančius metų degradavusią žmoniją. Visiškai nusirito žmonija. Nebėra tos sampratos vieno Dievo. Atsirado Pontijonai įvairių stabų, dievybių. Ir graikų, ir bet kokių kitokių ten pagonių. Tai štai jis atėjo turėdamas mintį, kad šitame pasaulyje ateis-įsikūnys Sūnus Kūrėjas, kad jam nors kiek būtų į ką atsiremti. Priešingu atveju, ko jam čia eiti. Jis gali rinktis bet kurią savo Vietinės Visatos planetą, save padovanoti mirtinguoju pavidalu, kad sukauptų mirtingojo gyvenimo patyrimą. Tai štai, kur yra kritinė aplinka, ten būtent nepaprastai reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Štai dėl ko man buvo Kūrėjo suteikta šita misija. Ir aš nesuku galvos dėl to, kas bus Dvasiniu Mokytoju. Aš atiduodu save, visiems. Kas nori, tas geria tą Gyvą Žodį. Kas nenori, išjungia Tavo Televizijos kanalą, arba bet kokį kitą. Kiekvieno laisva valia. Ir ji nepažeidžiama. Niekas neturi teisės pažeisti laisvos valios. Bet čia vėl prasideda niuansai. Iki kokio laipsnio ji nepažeidžiama.
Būkit su Kūrėju. Visi su Kūrėju būkit, ir su pačiu Aukščiausiu, esančiu jūsų viduje. Kito kelio neturi niekas. Niekas. Net ir tie, kurie yra ir ateistai, ir agnostikai, ir šėtonininkai.
2025-01-14 21:22:24