Forumas: temos peržiūra
Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio mokymas-atsakymas į klausimą "Kas yra dvasingumas?" pateiktas per pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje, 2008 11 15
Amžinojo Sūnaus mokymas- atsakymas į kausimą “ Kas yra dvasingumas?“, perduotas Rojaus Trejybės šventovėje. Vilnius, 2008 11 15.
Algimantas:
Mylimas Tėve, mylimas Amžinasis Sūnau, Kūrinijos Motina-Broli, mylima Begaline Dvasia, Kūrinijos Motina-Sese, aš savo valią pašvenčiau tavosios valios vykdymui jau seniai, sąmoningai, ir aš liudiju savo patyrimu, nėra saldesnio kelio už tavąjį kelią, bet nėra jame tiek nuostabių dalykų, kokiais galėtų patikėti tik materialiai žvelgiantis žmogus, vertinantis tai, ką jis gali dabar paliesti. Ir aš liudiju, kad šitame kelyje yra pats nuostabiausias dvasinis medus, nektaras, saldybė.
Jame yra daug kliūčių, daug milžiniškų viršūnių, kurias reikia įveikti, bet kiekviena viršūnė stiprina sielą ir patvirtina prieš tai įveiktos viršūnės tikrovę ir dėl to ta nauja viršūnė, nors ir baugina, bet ne tiek, kiek pirmoji višūnė, nes jau yra patyrimu nueitos viršūnės, į kurias buvo kopiama sunkiai, bet tiktai atsiduodant Tau ir niekam kitam,
Mylimas Amžinasis Sūnau, Amžinoji Motina-Amžinasis Broli. Aš pasirengęs išklausyti Tavo atsakymą į mano sielos sesės klausimą, perteikti jį, kad galėtų išgirsti jį kiti mano sielos broliai ir sesės.
...................................
Mano mylimi vaikai, Mano sielos broliai ir sesės, Aš labai džiaugiuosi kada jūs Mane vadinate savo vyresniuoju sielos Broliu. Iš tikrųjų mes visi esame viena kūrinijos šeima dvasioje, daugybė asmenybių.
Aš esu Dievas Sūnus. Aš esu be pradžios ir pabaigos net ir taip, kaip Tėvas yra be pradžios ir pabaigos, net ir taip, kaip ir Begalinė Dvasia yra be pradžios ir pabaigos, bet Man patinka, kada jūs kreipiatės į Mane ir šituo dvasiniu ryšiu kaip į savo vyresnįjį sielos-dvasios brolį.
Tai rodo, kad jūs jaučiate meilę, o ne baimę Man. Jūs nekuriate tarp Manęs ir savęs jokių kliūčių, užkardų.
Štai, kada nebėra šitos baimės, jau ir yra jūsų dvasingumas.
Dvasingumas yra tikrovė, tikrovė jūsų tikrojo aš.
Visa kūrinija yra materiali. Joje pasireiškia energija įvairiais pavidalais. Daugybė yra Mano įvairiausių pagalbininkų, kurie valdo šitą energiją, kad sukurtų jums buveines, kad suteiktų jums persikėlimo iš vienos buveinės į kitą priemones, kad jūs galėtumėte keliauti energetinėmis grandinėmis. Tai yra tarsi, ką jūs pasakytumėte, jūsų kūno kapiliarai, kuriais teka jūsų kraujas. Šitaip energija pasireiškia, kad jūs galėtumėte pajausti, kas jūs esate iš tikrųjų. Juk jūsų kūno visos kraujagyslės, pačios mažiausios, kapiliarai, jie nėra jūs, tas tikrasis aš, bet kol kas be jų jūs negalite egzistuoti šituo pavidalu. Šitas pavidalas jūsų – materialus. Tačiau, jį užpildo jūsų tikrojo aš dvasinis turinys.
Štai kiek jūs imate suvokti savąjį dvasinį turinį, kiek jūs jį atskiriate nuo savojo išorinio apvalkalo, kiek jūs atskiriate tai, kad jūs esate ne kraujas, kuris cirkuliuoja ir suteikia visam kūnui gyvybę, tai ir yra jūsų dvasingumas.
Visa kūrinija yra pripildyta dvasios, gautos iš mūsų. Visa gyvybė yra mūsų dvasia. Tačiau gyvybė, pasireiškianti savo impulsais, skleisdama meilę, turi tam daugybę išraiškos pavidalų ir buveinių, kuriose ji pasireiškia savo gėrio ir meilės darbais.
Dvasia turi savo individualų pavidalą, ką jūs pavadintumėte, savo kūnu. Jis neturi materialaus kraujo, raumenų ir kaulų, bet tai yra tas pavidalas, kuris yra išreikštas energetiniu švytėjimu. Tai nėra dvasinis kūnas, kaip jūs pavadintumėte, turinys. Tai yra energetinis pavidadalas. Tai yra materialus, nors jūs šito materialaus švytėjimo matyti negalite, nes virpesiai yra per daug dažni jūsų regos laukui pastebėti, fiksuoti juos. Jūsų sugalvoti materialaus mokslo prietaisai taip pat negali fiksuoti dvasios materialaus pasireiškimo.
Tačiau, kas šitame dvasinio švytėjimo energetiniame pavidale, kūne, arba formoje yra pripildyta kaip asmenybė, kaip tikrasis aš, tai yra tas dvasingumas.
Šiandien jūs suprantate dvasingumą kaip tai, kas išreiškiama gėriu, arba meile, kas išreiškiama gražia, vaizdinga kalba poezijoje, pakylėjančiame jus prozos kūrinyje. Tą jūs galite apibūdinti, kad tai yra pakylėjantis kūrinys, jums suteikiantis polėkį.
Tai, ką jūs negalite šiandien palytėti, jūs vadinate dvasiniu dalyku.
Tačiau tiktai maža dalis ir šitą dvasinį dalyką gali apibūdinti, kas jis yra. Dauguma apsistoja ties žemesniais dalykais. Jie pavadina tai kultūra, atskirdami nuo materialios gamybos, intelektualios veiklos, kas susieta su kiekvieno iš jūsų gyvensena, valstybės valdymu, ekonomikos veikimu, švietimu, vaikų lavinimu. Kultūrą jūs daugiau suprantate, kaip tradicijas, papročius, išreikštus dainomis, pasakojimais. Tačiau kada jūs net ir tą pačią dainą atliekate, jūs atliekate pripildydami ją tam tikrų savo meilės virpesių, ir šitie meilės virpesiai suteikia atitinkamą skambėjimo, ar tonaciją tai pačiai dainai. Ir štai toks pasireiškia jūsų tikrasis vidinis aš, atliekant tą dainą, skaitant poeziją. Tai jau ir atspindi dvasinį lygį, kokiu yra šita daina atliekama, kokiu dvasiniu lygiu yra skaitomas eilėraštis.
Jūs dažnai darote klaidas, pateikdami nuostatas, kad reikia mokytis jums aktorinio meno, reikia mokytis jums raiškios poezijos skaitymo, reikia mokytis dainavimo, kada jūs turėtumėte mokytis gilesnio atsivėrimo Man, ir tada išmoksite patys, per gilesnį dvasinį ryšį, be jokio mokslo, kaip raiškiai paskaityti poeziją, kaip padainuoti, nes dainuosiu – Aš, skaitysiu – Aš, tik jūsų lūpos ištars dainos, arba eilėraščio, garsus.
Ir štai, koks bus ryšys su Manimi, tiek skambės toje dainoje, arba eilėraštyje, dvasingumo. Dvasingumas tai yra didesnis panašėjimas į mus.
Mes išvis neturime jokios formos, jokio dvasinio pavidalo. Jūs mus pajausite tiktai savo atsivėrimu mums. Mūsų virpesius pajausite savo vidumi, nematydami jokios mūsų formos, jokio kūno. Nė vieno iš mūsų: nei Tėvo, nei Mano, nei Begalinės Dvasios, nors mes esme Asmenų Asmenys, Asmenybių Asmenybės, Visos Tikrovės Šaltinis, bet neturintys to apvalkalo, tačiau dvasingumas mūsų yra begalinis, ir kuo labiau jūs atsiversite mums iš vidaus, tuo daugiau prisipildysite mūsų meilės dvasinių virpesių, ir tuo daugiau jūs išliesite juos savo sielos broliams ir sesėms savo gėrio ir meilės darbais, ir tiktai per šitų darbų atlikimą jūs stiprinsite savo tikrąjį aš, kuris taip pat yra dvasinis.
Dvasingumas tai yra jūsų tapimas tikruoju jūsų aš.
Dvasingumas tai yra mūsų dovana jums.
Dvasingumas tai yra tikrovė, padovanota jums, kad ja kuo įvairiau pasireikštumėte kiekvienas iš jūsų, kiekvienas pagal savo dvasingumo sampratą, pagal savo ryšį mums, pagal savo atsivėrimą mums.
Tai, ką Aš jums sakau šiandien, praeis laikas, jūs pradėsite patirti savo asmeniniu patyrimu, kad dvasingumu tampate jūs kiekvienas savo gyvenimu, savo darbu, iš meilės pašvęstu visiems, nors darbas gali būti pats juodžiausias, pats purviniausias, net ir valant tualetus, kanalizacijos vamzdžius, dirbant šachtoje, bet, jeigu jūs tą paskiriate Man, tai tampa dvasiniu darbu, nors jūs iš giluminės šachtos keliate juodą anglį, nors jūs pumpuojate jūsų kūną, materialų kūną, suteršiančią naftą. Tačiau, jeigu jūs viską darote iš meilės Man, niekas negali suteršti jūsų, nes dvasingumas yra jūsų spindėjimas mūsų virpesiais. Kuo daugiau atsiveriate mums, tuo daugiau suspindite mūsų dvasiniais spinduliais.
Kiek jūs rašote nuostabių poezijos kūrinių saulei, kiek jos spindulius iškeliate! Rašykite mūsų spindulių šlovei, ir jau jūs iškelsite savąjį aš savuoju dvasiniu spindėjimu, nors jūs nieko nepasakysite apie save, kalbėsit apie mus, bet tą kalbės jūsų tikrasis dvasinis spindėjimas.
Dėl to dvasingumas yra susiliejimas su mumis, ir nesvarbu kokioj veiklos sferoj jis būtų įgyvendinamas: kultūroj, moksle, politikoj, šeimoje, mokykloje. Dvasingumas, jisai apima visą tikrovę, visą kūriniją. Dėl to jūs ir sakote, kad mūsų yra viena dvasinė šeima. Dėl to dvasinė šeima, atsivėrusi mums, kiekvienas jos narys individualiai, iš meilės mums, ir pats tampa dvasinės veiklos skleidėju, ir šitoji veikla yra amžina, nes amžini esam mes.
.................
Ačiū Tau, mylimas Amžinasis Sūnau, Amžinoji Motina- Amžinasis Broli. Ačiū už šitą mokymą. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
Ačiū Violetai už įrašą ir mokymo iššifravimą.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-11-24 13:15:40
Komentarai
Viskas yra gerai , kas gerai baigiasi , o su Dievu visada viskas bus gerai . Pilnai sutinku su tavimi Algimantai.
Vaidai , to rašinėlio komentaras tai būtų toks . Kai tu pradedi darbą , tai žinai , kad Dievas Tėvas su tavimi ir tave ves , bet to darbo vykdymui reikalinga tavo valia . Kad tavoji valia pasireikštų visa galia , tu turi prisiimti visą atsakomybę to darbo vykdymui , lyg tai būtum vienas visoje planetoje ir visa tavo energija ir žinios būtų paskirtos tik vienam tikslui, konkrečiam kokiam tai darbui . Visas emocijas ir intelektą išnaudojęs norimo rezultato įgyvendinimui ir kai pasiekta pergalė tavo rankose , tu nori sušukti visiems žmonėms ; ,, pažiūrėkite , tai aš padariau , tai mano pergalė ". Štai tą akimirką ir reikia atsipeikėti ir sustoti , kad tartum : ,, be Tavęs Dieve Tėve aš nieko nebūčiau padaręs . Tu mane vedei ir visą pergalės džiausmą aš dovanoju TAU '' . Tai apsaugo žmogų nuo egoistinio savojo AŠ išaukštinimo , o savoji valia sutapatinima su Dievo valia .
Petras
2008-11-24 22:04:27
Labas, Petrai. Dėl "pagalbos, padėjimo" tai žmogus gali bandyti savo jėgomis atlikti ir bandyti ką padaryti Dievo ar angelų padedamas. Tai žmogus turėtų būti atsivėręs galimybei, kad bendradarbiautų su kitomis asmenybėmis. Tą patį parašymą galima labai įvairiai suprasti, ir tikiu kad tu ir taip turėjai tą omenyje, tačiau jeigu žmogus atsisako bendradarbiavimo su angelais, su Dievu, jam gali būti tik sunkiau tą patį darbą atlikti.
Dar prie "veiklos aukojimo", Dievas Sūnus sako kad viską aukotume jam, aš suprantu tokį įvardijimą kaip aukojimą viską Dievui - tai tas pats kaip aukoti viską visumos gerovei - visų labui. Tai nelabai yra ir skirtumas ar ar visumos labui ar Dievui, nes tai įvardina tą patį iš esmės...
Būna, yra įvardijama gyvenimo prasmė kaip "būti tikruoju savimi, kiekvieną akimirką kaip tik yra įmanoma ir suvokiama". Tai iš vienos pusės yra veikla visumos labui, bet tuo pačiu buvimas savimi. Aplinka padeda augti, bet sprendimus dėl pasikeitimo pačių savęs priimame mes, mes ne tiek keičiame aplinką kiek keičiamės patys...
Vaidas
2008-11-24 21:19:17
Mielieji, pradžia prasideda nuo savo darbų-tarnystės paskyrimo NE Dievui-ABSTRAKCIJAI, bet TĖVUI-ASMENIUI.
Tai milžiniškas KOKYBINIS SKIRTUMAS.
Dėl to, nė vienas krišnaitas, induistas, krikščionis, musulmonas, ir BET KURIOS KITOS dabar egzistuojančios evoliucinės religijos išpažintojas tiesiog NEGALI savo darbų paskrti TĖVUI, ir todėl savo protą - gyvulinį ir dieviškąjį - supriešina.
Ir jie savo proto VIENOVĖS ir IŠMINTIES - PAŠVĘSTI SAVO GYVENIMO KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ TĖVUI - niekada nepasieks, jeigu neatras Tėvo savyje. Dievo tam NEUŽTENKA.
DIEVAS - TAI DAR NE TĖVAS, tai TIK Dievas ir tiek, NORS TĖVAS YRA DIEVAS.
Šį KOKYBINĮ milžinišką skirtumą tarp šitų dviejų sampratų suvokia tik tie, kurie Tėvą JAU YRA ATRADĘ SAVYJE, NES JIE TURI PATYRIMĄ, KAIP DIEVAS JAU YRA TAPĘS TĖVU JŲ GYVENIME.
Todėl visą savo esybę, kurią esate gavę iš TĖVO, taip pat pašvęskite vien tik TĖVUI, arba jau visai Rojaus Trejybei - AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI. Ir tik jiems.
Ir ateis laikas, kada patys kas akimirką dirbdami bet kokius darbus, juos visus pašvęsite Rojaus Trejybei - plausite grindis, indus, gydysite žmones ar gyvūnus, vairuosite mašinas, būsite verslininkai, mokytojai, politikai, teisėjai, ir t.t. Tačiau tuos darbus darysite ne dėl to, kad jūsų PROTAS ŠITO NORĖS, BET TIESIOG JŪS VIDUJE JAUSITE MEILĖS VIRPESIUS, IR BŪSITE TOKIOJE SIELOS ATSIVĖRIMO BŪSENOJE, KAD JI IR PAŠVĘS SAVO GYVENIMĄ ROJAUS TREJYBĖS TARNAVIMUI.
Ir be jokios įtampos, be jokio įtikinėjimo.
O sakyti, kad "aš tai galiu ir aš tai padarysiu," yra savęs nuteikinėjimas. Tai psichologų riboti patarimai, kurie atveda į aklavietę, nes saviįtaiga turi didžiulę įtampą, nes reikaluja vien tik savo valios milžiniškų pastangų, kurias deda GYVULINIS PROTAS.
O jūs turite VYSTYTI SAVO TIKROJO AŠ DIEVIŠKĄJĄ IŠMINTĮ.
Tam reikalingas vis gilesnis ir gilesnis, vis dažnesnis ir ilgesnis GYVAS BENDRAVIMAS SU TĖVU.
Ir vėl, kada siela NUOŠIRDŽIAI SIEKIA ŠITO GYVO RYŠIO, TADA JI PATI IR PASIIMA JAI JAU SUTEIKTĄ PAGALBĄ. Ir tą pačią akimirką atsiranda ir jėgos ir išmintis, kaip tą darbą atlikti, ko iki tol protas net bijojo, kad jam gali ir nepavykti to darbo padaryti.
Petras yra visiškai teisus, kada pataria tuoj pat padėkoti Tėvui už padarytą darbą, ir visą šlovę suteikti Jam.
Tačiau dar papildomai prie šito padėkokite už tokį savo patyrimą, ir asmeninį augimą VISUMOS LABUI, nes atlikę šitą darbą jūs įgijote naują patyrimą ir ūgtelėjote VISOS kūrinijos labui.
O prieš bet kokį darbą VISADA PAGARBINKITE ROJAUS TREJYBĘ IR PASIMELSKITE PAPRAŠYDAMI VEDIMO IR IŠMINTIES IR NET TO, KAD PATĮ DARBĄ DARYTŲ...TĖVAS, O JŪS BŪTUMĖTE TIK JO RANKOMIS.
Tačiau VISADA prisimikite - vis daugiau ir daugiau bendrauti su Tėvu savais ir nuoširdžiais žodžiais, mintimis, atsiverti Jam visa širdimi - kasdien.
TIK ŠITUO GYVU RYŠIU JŪS TEGALITE PASIIMTI DIDESNĘ IŠMINTĮ IR PAGALBĄ, KURI JUMS TEIKIAMA KAS AKIMIRKĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-11-24 21:11:43
Algimantai , nuostabus Žodis , nuostabūs Žodžiai . Tiesiog viskas labai miela ir gražu .
Vaidai , tu čia iškėlei tokį klausimėlį . Aš tau norėčiau patarti tiek , kiek to yra mano praktikoje .
Visus darbus ir užduotis vykdyk taip lyg tau niekas nepadėtų . Pasakyk tik vieną : ,, aš tai galiu ir aš tai padarysiu ". O kai darbas bus padarytas , nedelsiant garbink ir pašlovink Dievą Tėvą ir padėkok už jėgas ir išmintį kurias gavai iš Tėvo , tų užduočių ar darbų įvykdymui . Tą džiaugsmą ir garbę kurią užsitarnavai , nepasilik sau nei vienai minutei , dovanok naturaliai ir iš visos širdies tik vienam Dievui Tėvui .
Tai man pasakė vienas išminčius ir manyje tai ilgam pasiliko .
Petras
2008-11-24 20:23:34
Iš dalies, sprendimas būtų aukoti viską Dievui ir dvasiniam vedimui proto supratimu/suvokimu, o patį protą ir visą veiklą vesti dvasiniu motyvu. Bet kada protas ir dvasinė sąmone veikia išvien, neatrodo kad galima būtų taip dalinti.
Vaidas
2008-11-24 19:05:06
Dėkui už tarnystę. O man yra vienas susijęs klausimas, jau ir seniau buvo kilęs, bet nors ir nelabai mokėsiu suformuluosiu. Prieš skaitydamas Urantijos Knygą, domėjausi apie metus laiko Krišnaitų ir Indijos kultūra, ir viena iš praktikų buvo viską ką darai aukoti Dievui. Manau tai gerai pakelia vibracijas, ir geras yra nusiteikimas. Tačiau kasdien gyvenant matėsi didelis skirtumas, ir tai kaip visi kiti gyvena su kokiais nors siekiais sau. Netgi bandant susikalbėti užtenka pakeisti nuostata kad ir pats kažko sieki, tada tarsi panašaus dažnio motyvacija yra kaip ir visų dabartinių žmonių, nes niekas kitas daugumoje neveikia ko nors vien tam kad paaukotų Dievui. (Neminėsiu dvasinių patyrimų nutikusių tais laikais). Taigi, vėliau suvokiant daugiau protu, ir iš dvasinės sąmonės keliant suvokimus į protą, o taip pat vadovaujantis išmintimi, meile ir taip toliau.. susiformavo samprata apie dieviškąjį ego, dievišką motyvaciją ir panašiai, bet ji yra tarsi iš savęs.. Kaip kai kurie mokymai moko "nenorėti nieko", tai šiuo atveju "norėti" galima jeigu tai yra išmintingas/dvasingas noras skirtas gerovės link.
Tai va, bandant suprasti tuos du būdus, vienas aukojimo visa ką darai Dievui, o kitas tarsi rėmimasis į save ir savo vaidmens atlikimas, atrodo kad jie skiriasi, ir šiuo metu nesimato tarpinio varianto. Pvz šiandien dariau vieną gerą darbą.. bet tai dariau pagal savo supratimą ir todėl kad pats norėjau tai daryti.. ir padariau. O jeigu turėti nusiteikimą kad tas darbas aukojamas Dievui, tai yra tarsi atsisakymas atsakomybės savotiškas, ar kaip paaiškinti. Jaučiu skirtumą. Jeigu būčiau viską tą patį atlikęs aukodamas Dievui ar su tokia nuostata, jausmas ir suvokimai būtų kitokie...
Manau tai svarbus klausimas, norėčiau paaiškinimo jeigu yra aišku apie ką jis keliamas.
Vaidas
2008-11-24 19:01:48
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]