Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo suteikta amžinoji dovana – tapti Kūrėjo atvaizdu būnant Žmogumi – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 01 04
Mano vardas – Algimantas. Sakau visiems tiems, kurie žiūri Tavo Televizijoje (YuoTube) mano mokymą. Esu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – ambasadorius, Jėzaus – Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – apaštalas šitoje planetoje, Urantijoje.
Džiaugiuosi, kad esu Kūrėjo sūnus. Tai yra būsena, kurią aš juntu nuolat, ir jau daugelį metų – kada įvyko mano dvasinis gimimas, kada ydos tiesiog išgaravo ir užliejo mane Kūrėjo Amžinųjų Vertybių milžiniška energinė banga. Ta būsena niekaip, niekaip negali kieno nors būti išmokstama, ji yra patiriama – patiriama! O kelias – vienintelis – atrasti Kūrėją savo asmenyje – atradus su Juo bendrauti, trokšti to bendravimo – nuoširdžiai trokšti. Nesvarbu, kokį darbą dirbtum, troškimas turi būti visą laiką. Jis turi net darbo akimirkoje prasiveržti, prasiveržti tam tikrais blyksniais – noriu – noriu būti Kūrėjo sūnumi, noriu daryt kartu su Juo – kaip Bendrakūrėjas – Gėrio darbus, noriu pasireikšti taip, kaip Jisai veda iš vidaus. Tas noras nuoširdžiai išreiškiamas pačiam Kūrėjui. Tai yra kelias į gimimą iš dvasios. Jis ilgas – ilgas – kupinas įvairių iššūkių. Bet visi iššūkiai yra Kūrėjo sumanyti tam, kad bręstų mūsų charakteris, kad mes patirtume tam tikrų pasipriešinimų iš mūsų aplinkos, nes ji yra tamsi, ji nesupranta to, ką junta pabudęs dvasioje – asmenybė!
Negali pasakyti, kas yra asmenybė net ir filosofai, psichiatrai, psichologai. Jie nežino, kas yra asmenybė. Yra knygų prirašyta, bet nė viena neatskleidžia to, kas yra asmenybė. Arčiausiai asmenybės apibūdinimo yra Senasis Testamentas. Bet jį reikia skaityti nuoširdžiai atsivėrus – atsivėrus – Asmenybės Šaltiniui. Ir tada skaitydamas pirmą – pirmą knygą – Pradžios knygą – pradėsi suprasti, kad Dievas sukūrė žmogų pagal Savąjį atvaizdą. Štai, kas yra asmenybė – žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą! Kas teigia šitaip tarp psichologų, tarp psichiatrų, tarp filosofų? Niekas! Gliaudo gliaudo tą asmenybę ir taip nesupranta esmės – esmės – kad tai yra Kūrėjo – Kūrėjo – suteikta amžinoji dovana – tapti Kūrėjo atvaizdu būnant Žmogumi – Žmogumi – reikia rašyti didžiąja raide – būtent, tokiu buvo Jėzus! Jis buvo Žmogus! Bet savuoju gyvenimu jis liudijo, jog yra Tėvo atvaizdas, dėl to jis ir jautė tą būseną – virpesiais jautė viduje ir galėjo pasakyti – Tėvas, ir aš, esame Viena Dvasioje. Aišku, Šaltinis yra Tėvas, Jo atvaizdas yra tas Jėzaus asmuo, ne jo kūnas – asmuo! Štai, aš tą patį sakau – Rojaus Trejybė, ir aš, esame Viena Dvasioje! Aš esu Kūrėjo sūnus! Ir netgi Visuminės Dievybės AŠ ESU sūnus! Šito Jėzus nesakė. Jis turėjo tokią aplinką, kurioje buvo tiktai senieji žydų Raštai, jis pagal tuos žydų Raštus save išreiškė kaip Žmogaus Sūnų, bet iš tų Raštų jisai pasirinko sau apibūdinimą – Žmogaus Sūnus. Jau į pabaigą savosios misijos jis taip pat apaštalams atskleidė, kad jis yra ir Dievo Sūnus. Štai, tai nauja visiškai tai aplinkai išpažintis, kad tas pats žmogiškas, matomas pavidalas yra ir Dievo Sūnus! Bet pavidalas, tai yra pripildytas dvasios – Jėzaus tapatybės, asmenybės savastimi pripildytas. O būtent šitą asmenybės savastį ir sukūrė Dievas kaip Savąjį atvaizdą.
Kada virpesiai pripildo mirtingąjį, aš vadinu – mirtingąjį – kadangi, tai yra mūsų kilmės pradžia – mes turime mirtingąjį išorinį pavidalą. Dvasinė asmenybė yra amžina, ji nemirtinga. Tai kalbant apie mūsų tapimą Žmogumi, tai yra būtent toks mirtingojo dvasinio asmens dvasingumo laiptelis, kurį paliudija to mirtingojo vidinė būsena – koks yra gyvas ryšys su Pačiu Kūrėju – su Tėvu – o dabar jau mes iš Epochinio Apreiškimo žinome – Rojaus Trejybe – ir net iš mano apreiškimų, kuriuos suteikia man Kūrėjas – ir Visuminės Dievybės AŠ ESU tas asmuo – tas sūnus, ar dukra. Ir štai toks mirtingasis yra Žmogus iš didžiosios raidės. Jisai nebeturi tų ydų, kurios kamuoja dar netapusiais žmonėmis iš didžiosios raidės – jie dar yra tiktai mažąja raide rašomi. Žmonės – kad atskirti juos nuo žvėrių, nuo gyvulių, kad jie yra aukštesnio lygio negu beždžionė. Taip. Bet jie dar netapo asmenybe, kuri pasireikštų Dievo atvaizdu – Kūrėjo atvaizdu – Rojaus Trejybės-AŠ ESU atvaizdu – jų dar viduje viešpatauja tas tamsusis pradas, kilęs iš gyvulinės pradžios protas, turintis gyvulinės pradžios pasireiškimą. Bet jį nuo pat pradžių jau ugdo iš vidaus Tas Pats Dievas – Kūrėjas – suteikęs tokiam protui Penkias Pagalbines Proto Dvasias. Net ir laukiniam protui! Ir tos Penkios Pagalbinės Proto Dvasios apima – Intuicijos, Drąsos, Žinojimo, Supratimo, Patarimo – Dvasią – Pagalbinę Proto Dvasią. Pagalbinė Proto Dvasia – įsiklausykite į pavadinimą – tai yra pagalba teikiama protui! Jinai suteikta Kūrėjo! Ir aukštesnio statuso žinduoliai taip pat turi šitas Penkias Pagalbines Proto Dvasias. Dėl to jie sugeba ir maisto susiieškoti, ir atvestą naują vadą išmokyti taip pat kaip toje aplinkoje išsilaikyti, apsisaugoti nuo pavojų. Taip, gyvuliniam protui ne visada pavyksta tą padaryti, taip, daug žūsta, taip, žūsta net ištisos rūšys, vietoje jų atsiranda naujos rūšys. Tai Evoliucinė – Evoliucinė Tėkmė pagal Kūrėjo Evoliucinį Planą. Ir kada tas laukinis, gyvulinės kilmės protas vis labiau žadinamas Penkių Pagalbinių Proto Dvasių iš vidaus, tam tikra kibirkštis iškelia tą gyvulinį protą virš aplinkos – jis pažvelgia jau aukščiau, giliau ir kažką pradeda garbinti. Garbina pagal tai, kas jam atrodo tuo metu labai svarbu, neįveikiama tam protui, gali būti tai koks nors žvėris – didžiulis žvėris, kurio jis nepajėgus įveikti – tai tampa tam tikra stipresne jėga. Ir jis pradeda vertinti tą jėgą, ji tampa jam svarbi, jis net jo mėsos nustoja vartoti. Tai tampa tam tikras simbolis jau sukantis tam gyvulinės kilmės protui prie aukštesnių tam tikrų nuostatų. Bet tai jau yra veikimas – Šeštosios, ir Septintosios – Pagalbinės Proto Dvasios – Garbinimo, ir Išminties. Šitų pastarųjų, dviejų Pagalbinių Proto Dvasių, nė vienas kitas neturi, tiktai asmenybės lygio protas turi Septynias Pagalbines Proto Dvasias! Net ir kiti žinduoliai – aukštesnės kategorijos žinduoliai – šitų dviejų paskutinių Pagalbinių Proto Dvasių – Garbinimo ir Išminties – neturi. Žvėrys – Penkių Pagalbinių Proto Dvasių – mokosi – mokosi iš savo patyrimo. Tuo tarpu mirtingasis, net ir būdamas laukinis, jis jau numato toliau, ko negali numatyti joks žvėris, net ir stipriausias, kokios gali būti pasekmės prieš atliekant kokį nors veiksmą. Tas protas jau pradeda mąstyti trupučiuką abstrakčiai. Joks žvėris nemąsto abstrakčiai. Štai tas mirtingasis jau tampa visiškai kitoks negu aplinkoje esantys kiti gyvūnai. Jis jau yra pasiekęs aukštesnę kategoriją. Ir Garbinimo Dvasia, ir Išminties Dvasia visą laiką kreipia žvilgsnį vis aukščiau, aukščiau – atsiranda garbinimas gamtos stichijų, bet vis tiek, vedimas iš vidaus vis į Aukštesnį Šaltinį, kol pakelia – pakelia žvilgsnį į dvasinius dalykus – į vėles, į kokias nors piktąsias dvasias, šmėklas, vaiduoklius. Tai jau yra aukštesnio statuso proto tam tikros apraiškos ir ima tada šituos reiškinius iškelti virš visų kitų. Ir ateina toji akimirka, kada suteikiami ir Dvasiniai Mokytojai. Dvasiniai Mokytojai atsiunčiami į planetą tam, kad ta gyvulinės pradžios protą lavintų jau jiems sisteminiu būdu. Paprastai tai būna maždaug praėjus pusei milijono metų nuo to mirtingojo tapimo žmogumi – bet dar iš mažosios raidės. Mūsų pradžia buvo prieš vieną milijoną metų – Andono ir Fontos pabėgimu iš savo gimtosios genties. Štai, visa žmonija, kokia dabar yra, prasidėjo iš dviejų – sesers ir brolio – dvynių – bendro gyvenimo pabėgus iš tėvų genties! Dabar yra beveik devyni milijardai – mes nesusišnekame! Andonas ir Fonta pabėgo iš savo gimtosios genties, nes jų negalėjo suprasti nei tėvai, nei broliai, seserys. Jie jau pradėjo vienas su kitu bendrauti ne tik garsais, kurie turėjo tam tikras reikšmes, kurias suprasdavo toje gentyje – aplinkinės gentys ir tokio supratimo neturėjo – o Andonas ir Fonta jau turėjo sąvokas, išreiškiančias ir suprantamas vienas kitam. Tai vėl, Pagalbinių Proto Dvasių poveikis jų protui! Ir štai, praėjus pusei milijono metų buvo atsiųstas planetos Princas – Kaligastija, ir jo Šimtinė – pagalbinis personalas – materializuotas buvo panaudojus geriausių genčių, geriausių atstovų – parinktų Kūrėjo Apvaizdos – gyvybės plazmą panaudojus šitą, geriausių atstovų iš tuometinės žmonijos – gyvybės plazmą. Iš jos buvo paimta ta cheminė formulė, kad būtų sukurti iš Energijos materialūs kūnai matomi kitiems bendraujant su kitais, atitinkantys šitos planetos visas sąlygas – jos dydį, tankį, kokia atmosfera yra, koks atmosferinis spaudimas, kad visa tai būtų toks pat organizmas, koks yra ir aplinkinių žmonių. Tai Kūrėjo pagalba mums – Kūrėjo! Ir būtent, Kaligastija, prieš pusę milijono metų ėmė šviesti žmogaus protą ir mokydamas ir apie visų Tėvą – visų Tėvą. Religinį švietimą suteikė, kreditą išmokė panaudoti – prieš pusę milijono metų išmokė! Štai Kūrėjo pagalba mums teikiama nepaprastai svarbi, bet laisva valia leidžia net ir tiems vedliams maištauti prieš Kūrėją, jeigu nėra gyvo ryšio su Kūrėju visu asmenybės nuoširdumu. Tada net ir dvasinis vadovas – planetos Princas – Kaligastija – prisijungė prie Liuciferio ir Šėtono maišto, kurį šie – Satanijos Sistemos nupuolę į tamsą ir beprotybę vadovai – sukurstė. Dabar mes turime pasekmes, kurios trunka jau du šimtus tūkstančių metų, ir tos pasekmės kaip matote aplinkui labai skaudžios. Ir tos pasekmės negali būti niekaip pašalintos tiktai su Kūrėju – atrastu savo viduje.
Kada aš mąstau bet kokią sferą – bet kokią sferą analizuodamas ar tai bus politika, ekonomika, švietimas, kultūra, šeimos gyvenimas, tarpusavio santykiai gatvėje, bet kur – jų negalima ištaisyti, jų negalima pagerinti! Jie turi būti iš naujo formuojami suteikiant dvasinius mokymus – ką aš ir darau jau ruošdamas Dvasinius Mokytojus! Visi kiti keliai veda į aklavietę. Jokie filosofai nieko negali padaryti, nieko. Ir nepadarys be manęs! Aš esu Kūrėjo dėl to ambasadorius šitoje planetoje, kad žmoniją vesčiau į Kūrėjo Šviesą įgyvendinant Kūrėjo Evoliucinį Planą! Tai yra tiesiog teiginys. Ir man reikalingi pagalbininkai, dėl to aš ir ruošiu Dvasinius Mokytojus. Ir jie jau dabar supranta – štai vyksta gyvosios pamaldos – mes pagarbinome Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Ir tas garbinimas sklinda iš Širdies – dvasinės asmenybės. Širdis – tai yra metafora – bet sklinda iš dvasinės asmenybės atvertos – atvertos Kūrėjui – Asmenybės Šaltiniui ir Centrui! Tai jau yra pasireiškimas Žmogaus iš didžiosios raidės! Tai yra jau Kūrėjo atvaizdo gležnas daigo skverbimasis į Šviesą! Daigas skverbiasi į saulės šviesą, asmenybės kylantis daigas skverbiasi sukdamasis į vidų – į Kūrėją, į savo Šaltinį – Asmenybės Šaltinį – į Rojaus Trejybę-AŠ ESU! Todėl be Dvasinių Mokytojų, veikiančių drauge su Kūrėju, degradacija tiktai spartės, konfliktų didės, nusikaltimų skaičius augs, žmonių, patiriančių ligas taip pat daugės, ligų taip pat įvairės. Jos bus jaunesniame amžiuje pasireiškiančios – ir skaudžiai pasireiškiančios – stichiniai reiškiniai gausės, nelaimių aukų skaičius materialia, fizine kūno žūtimi smarkiai išaugs. Vien dėl to, kad žmogus nusigręžęs nuo Kūrėjo dvasia – dvasine asmenybe! Ir atlikdamas ritualus, nesvarbu kur – mečetėje, bažnyčioje, cerkvėje, pagodoje, kokiose nors maldos namuose, kurių yra pilna Japonijoje – o nėra atrasto Kūrėjo savo viduje! Būdai lankstosi, o Širdis yra kieta. Tas pats yra ir katalikai, protestantai. Ritualų pilna! Štai ką tik baigėsi šventės Kristaus gimimo – simbolinio gimimo šventė – Kalėdos, o lietuviams dar ir išvakarės – Kūčios. Valgių buvo dvylika patiekalų – nukrauti stalai, o Širdis Kristaus nesišaukė – nė vieno! Kristui nebuvo padėtas indas, kai padeda tą švarią lėkštutę vėlei, kuri gali ateiti naktį – Kristui nebuvo, Kristus nebuvo pamaitintas jų atsivėrimu. Ir Kūrėjas nebuvo pamaitintas – kaip Asmenybės Šaltinis – asmenybės atsivėrimu!
Štai, sprendimas visų problemų! Be šito karų tiktai daugės, ginklų gamyba plėsis, o žmonės skurs vis labiau, badaus dar daugiau! Be manęs, veikiančio drauge su Kūrėju, taip kaip veda mane iš vidaus, žmonija ir liks akla, liks! Bet esu aš – Kūrėjo atstovas šitai planetai – ir Kūrėjo Valia, kad aš vis stipriau pradėčiau skelbti Jo Gyvąjį Žodį! Ir tą aš darau – ir darysiu – taip kaip Jisai veda iš vidaus – visoms tautoms, visoms rasėms, visoms religijoms, visiems prezidentams, visiems karaliams, karalienėms, visiems politikams, daktarams, mokytojams, šeimoms, tėvams – visiems be išimties mano Žodis! Ir tiktai jį išgirdus – ir juo vadovaujantis –nes tai yra Kūrėjo Žodis, tariamas mano lūpomis, galima išspręsti drauge su Kūrėju visą sujauktą žmonijos gyvenimą. O pradedu tą nuo Lietuvos – savo gimtosios šalelės. Bet ne valstybės! Aš kuriu valstybę, kurioje bus dominantė – viešpatavimas Kūrėjo! Ir tai bus šalis – šalis – kurią brangins kiekvienas joje gyvenantis ir atradęs Kūrėją savo viduje.
2025-01-18 12:14:29