Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Problema, kada iškeliauja dvasinis mokytojas, šitų mokymų iškraipymas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 01 18

Mano vardas – Algimantas. Ruošiu aš – Dvasinius Mokytojus – taip, kaip sumanė Kūrėjas pagal Savo Evoliucinį Planą – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Keturios Asmenybės – neturinčios pradžios ir pabaigos – Šaltiniai ir Centrai! Nuostabu!
Ką tik mes pagarbinome Kūrėją. Vyksta gyvosios pamaldos gyvojoje – vienintelėje – pasaulyje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Šiandien – šeštadienis, dvidešimt penktieji metai, dvidešimt pirmas amžius, sausio aštuonioliktoji. Lauke šilta. Viduržiemis. Iš esmės, jeigu tai būtų nuolatinis toks laikmetis, kad nebūtų tų labai didžiulių svyravimų gamtoje, mes priprastume, prie to adaptuotųsi organizmas. Bet kada atrodytų jau oras yra pavasarinis, jeigu užgrius sniegai, speigai, natūralu, kad kūnui – materijai prisitaikyti yra daug sunkiau, augmenijai taip pat sunkiau tie staigūs pakitimai, javams labai sunku. Bet visa tai priklauso nuo mūsų dvasinio vidaus, nuo mūsų būsenos, kokia yra kiekvieno viduje.
Kūrėjas sumanė Evoliuciją. Ir toji Evoliucija yra įgyvendinama kiekvieno iš mūsų priimamais sprendimais, ir tų sprendimų įgyvendinimu, ir ne bet kokiu, bet būtent Visumos Gerovei, ir taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Štai, problema – kur Tas Kūrėjas? Ten aukštai? Na, ten šiandien apsiniaukę, debesys. Kur Tas Kūrėjas? Nesimato. O jeigu skaidrus mėlis matosi – žydra padangė, tvieskia saulė – tai kur Tas Kūrėjas? Už saulės kažkur? Naktį pasižiūrėkit į dangų, pasižiūrėkit vaiskią naktį, kada šviečia žvaigždės, o žvaigždės – tai yra tos pačios saulės. Tarp kitko, yra saulių, kurios nešildo – skleidžia šviesą be šilumos, nes saulės yra iš tam tikros dujinės materijos – milžiniškos apimties, skirtingo dydžio. Tai štai, jeigu žvelgsite į tą pusę, kur yra Paukščių Takas, tai tas žvilgsnis bus nukreiptas į tolimąją tolimąją, egzistencialią Kūrėjo buveinę, vadinamą Rojumi, kuris yra visos kūrinijos centras – geografinis centras – ir Kūrėjo visų energinių virpesių sutelkimo irgi centras.
O visa Evoliucija yra iš virpesių. Virpesiai – tiek planetos, kokios yra evoliuciškai kilusios iš saulių – tokios planetos kaip mūsų, ir būtent tokiose planetose ir gyvena mirtingieji – septyni trilijonai tokių planetų! Aukštesnio statuso planetos, kuriose mes jau būsime po prisikėlimo – kada šitas kūnas išeikvos visą gyvybinę Kūrėjo teikiamą Energiją – tuomet tie pasauliai bus jau taip pat iš virpesių, bet jie bus architektūrinės sferos. Jos yra daug didesnės negu mūsų planeta, bet jos buvo sukonstruotos, sumodeliuotos ir iš Energijos sulipdytos į materiją atitinkamiems mokymams, kaip atskiri Kūrėjo sumanyti universitetai, kuriuose mirtingasis žengdamas pas Kūrėją Rojuje, įgyvendindamas savo Likimą padovanotą Kūrėjo, įgytų vis gilesnės Įžvalgos, Kosminės Įžvalgos – kas yra kūrinija, kas yra Kūrėjas, kas yra jis pats. Tai štai, tos architektūrinės sferos, jos nėra evoliucinės. Jos neturi saulių, kurios galėtų šildyti ir apšviesti. Šviesa ir šiluma teikiama iš energinių grandinių, kurios yra iš Kūrėjo. Ir jos sklinda taip pat – iš grandinių sklinda ta Energija virpesiais ir šviesa, ir šiluma. Kada mes būsime pažadinti, tuose pasauliuose šviesa sklinda iš keturių pusių – iš visų pusių – šešėlio nėra. Temperatūra yra maždaug dvidešimt du-dvidešimt trys laipsniai pagal Celsijų. Patogi temperatūra, tuo labiau, kad mes jau nebeturėsime materialaus kūno, jis nereaguos taip į karštį, į šaltį, į drėgmę, į sausrą, nebus kraujo apytakos jame, nebus materijos – kaulų, raumenų – bet liksime tie patys dvasiniai asmenys. Štai tas mano aš turės tik kitokį pavidalą. Tai tas pats, jeigu mes keičiame drabužius – susidėvi vieni, mes apsirengiame kitais drabužiais, bet tas pats – tas pats mūsų asmuo tą padaro. Štai, po prisikėlimo mes gausime kaip drabužį naują išorinį pavidalą!
Šiandien mūsų pradiniame pasaulyje, ilgoje – nepaprastai ilgoje kelionėje pas Rojaus Tėvus į patį Rojų, mes turime taip pat gilinti savo Įžvalgą – gilinti, kad mes geriu suprastume, kas yra aplinka, kodėl planeta yra tokia, kokia yra, turiu minty, kodėl žmonės nenori būti geresni, kodėl jie pilni baimės, kodėl jie nesuvokia, koks skirtumas tarp gėrio ir blogio – tarsi būtų šitos skirtumo sampratos visiškai ištirpusios kažkokiame neaiškiame skystime – smegenų skystime, kai supratimo stinga. Tai štai, reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Be Dvasinių Mokytojų šito negalima niekaip išaiškinti. Dėl to aš ir ruošiu – Dvasinius Mokytojus – Kūrėjo įgaliotas, kaip Jo ambasadorius, ir Jėzaus, ir jo Partnerės – Nebadonijos – Dukros Kūrėjos – apaštalas visai šitai planetai. Tai, ką aš sakau, yra Kūrėjo Žodis. Kūrėjas mano lūpomis pagarsina tokias mintis, tokius teiginius, kuriuos aš dažnai kartoju. Bet šitą kartoti būtina, žmonija skendi tamsoje. Kas nors išgirdęs kartą, net ir dešimtąjį, negali vis tiek šitų teiginių suprasti Širdimi. Intelektualiai jis gali juos priimti ir galu gale sakyti – aš suprantu, bet tai kam jis tą patį ir tą patį kartoja. Reiškia, jisai Širdimi šito teiginio nesupranta. O ką – ką reikia suprasti Širdimi? Čia metafora – Širdis. Turi suprasti tuos teiginius šitame kūne gyvenanti dvasinė asmenybė! O jeigu jinai pradeda suprasti šituos teiginius dvasine prasme, reiškia jinai jau pradeda pabusti – pabusti iš milžiniško, ilgo letargo miego. Todėl jai girdimi net ir tie patys teiginiai, visą laiką atsiskleidžia naujų virpesių tam tikra pakopa, tam tikru klodu. Virpesiai neturi pabaigos. Šitie, sakykim, Kūrėjo mums suteikiami virpesiai, pritaikomi prie mūsų dvasinio imlumo. Mūsų dvasinis imlumas yra skirtingas. Todėl kuo gilesnis mūsų ryšys su Kūrėju, tuo mes galime ryškiau prisipildyti girdimų arba skaitomų teiginių ir atrasti juose naują sluoksnį aukštesnio dažnio energinių virpesių, kada mes pakylame patys į aukštesnį energinį virpesių laiptelį. Tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai! Štai vėl, dėl ko – dėl ko man buvo pavesta šitoji misija ruošti Dvasinius Mokytojus? Dėl to, kad reikalingi paprasti žodžiai mirtingajam, kad jis daugiau nebebijotų To Dievo – kas yra idėja, bet nuoširdžiai pradėtų kelti sau klausimus – o kas yra Tas Kūrėjas, kas yra Ta Rojaus Trejybė, ir kur Ji yra? Kuo daugiau bus Dvasinių Mokytojų, tuo bus galima ryškiau pašviesti gyvąja Šviesa aplinkai. Pasaulis yra platus žmogiškąja prasme žvelgiant, šiaip, kūrinijos prasme, jis yra aguonos grūdelis labai mažytis, bet norint apimti net ir Kūrėjo Šviesa, reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Be Dvasinių Mokytojų net ir politikai klaidžioja pasimetę, nežino į kurią pusę žiūrėti. Dėl to jie kursto – kursto net ir savo tautą savo neišmintingais sprendimais. Tada dalis tautos, kuri yra nuoširdesnė, tiems sprendimams mėgina priešintis, tie, kurie daugiau mąsto tiktai intelektualiu lygiu, jie pritaria tiems sprendimams – tauta palaipsniui susipriešina tiek, kad gali atsirasti ir nesantarvė, štai ta nesantarvė yra baisiausias dalykas.
Kūrėjas teikia Šviesą visiems – ir tiems, kurie intelektualiai organizuoja savo gyvenimą, ir tiems, kurie nuoširdžiai stengiasi gyventi pagal doros sampratas, moralės sampratas. Bet moralė dabar yra tokia tampri sąvoka – jinai išsitempia. Nebėra principinio vektoriaus, kad moralė, tai yra ta kryptimi, kas žmogų padaro geresniu. Reikia laikytis tokių moralinių nuostatų, kad žmogus jaustų Gėrį, Grožį, ir patirtų tam tikrus savyje minčių klodus, kad jis norėtų pagal šitą moralę pats gyventi, kad visiems būtų geriau. Moraliniai dalykai yra žmonių sugalvoti. Musulmonų moralė – vienokia, krikščionių – kitokia, budistų – trečiokia. Budistų moralė – tiesiog susilieti su visata, nieko netrokšti, nieko nenorėti, dėl to tie vienuoliai gyvena tiktai iš paaukojimų, renka aukas vaikščiodami po tą bendruomenę, kurioje gyvena, kur yra netoli vienuolynų. Bet dabar, tai yra ne tas, ne tas budizmas, koks buvo anksčiau. Jis yra iškrypęs. Apie budizmą net negalvojo Sidharta Gautama – žmogus! Žmogus! Bet jo moralės mokymai jaudino žmones, jie jo klausėsi, mėgino taikyti jo mokymus savo gyvenime. Pradėjo tą Sidhartą Gautamą vadinti Buda Gautama. Buda – apšviestasis – apšviestasis Gautama. Dar vėliau kitos kartos, jau iškeliavus Sidhartai Gautamai iš šito pasaulio, tą vardo dalį – Gautama – numetė, paliko tik Budą – Budą – ir pradėjo garbinti tą Budą. O dabar, jeigu jūs pažiūrėsite ypač į pietryčių Azijos šalis – pilna yra šventyklų skirtų Budai – statulų įvairiausių aukščių – Budai. Kiek aukų suneša žmonės! Štai, ritualizmas klesti! Budistų vienuolynai net vaikus moko – moko kovinių veiksmų! Gautama šito nemokė! Problema, kada iškeliauja dvasinis mokytojas, šitų mokymų iškraipymas! Visi didžiųjų dvasinių mokytojų mokymai, jiems iškeliavus iš šito pasaulio, buvo iškraipyti! Todėl ir budizmas susiskaldė. Gautama visiškai nekalbėjo apie jokį budizmą, jis siekė patirti – patirti palaimą, tą vėliau pavadino – nirvana. Bet jis neatrado Kūrėjo savo viduje, neatrado Tėvo, štai, problema! Jo propaguojama moralinė nuostata ir tas susiliejimas su visata patiriant tą nirvaną, nepanaikina našlaitiškumo jausmo. Tik atradus Tėvą, o mes sakome jau dabar – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – tik tada tu pajunti – būsena tą pajunti. Tai yra patyrimas – tu atradai – atradai Kūrėją – tu esi Jo sūnus! Tai yra būsena! Tai nėra teiginys, tai tuo pačiu yra ir teiginys, bet jis patvirtina Tikrovę, kuri jau yra tavo viduje suspindusi Kūrėjo virpesiais – aukščiausio energinio dažnio virpesiais!
Zoroastra, gyvenęs iki Kristaus pasirodymo, prieš šešis šimtus metų, jis skelbė savo tikėjimą dar būdamas jaunuolis. Bet jis išgirdo – išgirdo pasakojimus iš praeities apie Kaligastiją, apie Liuciferį, apie velnius. Žodžiu, jisai iš tų pasakojimų panaudojo daug ką savo mokymuose. Jis girdėjo apie Septynias Pagrindines Dvasias. Dabar aš jas vadinu, žodį – Dvasios – pakeičiu į Asmenybės – Septynios Pagrindinės Asmenybės, kurios yra praktiškai tai visai šitai Supervisatai, dangaus skliautui. Tai yra proto – proto tam tikras modelis, kuris suteikiamas mums, jau šiek tiek pakoregavus jį kiekvienoje Vietinėje Visatoje per Dukros Kūrėjos skleidžiamą Šventąją Dvasią, tą grandinę, ir Proto grandinė iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU Trečiojo Asmens – Begalinės Motinos arba Begalinės Dvasios. Tai štai, Zoroastra išgirdo apie Septynias Pagrindines Dvasias-Asmenybes. Jis nesuprato, kokio tai statuso tos Asmenybės, nes tai mintis buvo perteikta tiktai jau per šimtmečius, ir iškraipyta mintis iš Makiventos Melkizedeko dvasinių mokytojų mokymų. Bet jis įtraukė tą į savo tikėjimą – į savo tikėjimą, kurį skleidė. Jisai turėjo tokią sampratą, kad yra, na, Teisingumo įstatymo Dievas, yra Gėrio Dievas, yra Dievas, kuris taip pat užtikrina, užtikrina tą aplinką, kad joje būtų darna, bet visa ko didžiausias Dievas yra Ahūra Mazda. Čia iš mitraizmo, čia iš persų – persų – Irane gyvenę persai laikėsi mitraizmo. Bet Zoroastros mokymai juos irgi labai stipriai patraukė. Mitraizme buvo šlovinama ugnis, ir šitas šlovinimas nepatiko Zoroastrai. Jis norėjo ugnį parodyti kaip Dievo tyrastį, kaip Tą – Dvasią – bet ne ją šlovinti – ne ugnį – o būtent tą Ahūrą Mazdą. Tarp kitko, įsivaizduokit, japonai turi automobilių, pavadintų – Mazda, ir net – Ahūra! Reiškia, Dievo vardu pavadinta. Nuostabu! Bet jie nelabai susieja to pavadinimo su automobiliu dabartiniais laikais. Tai štai, iškeliavus Zoroastrai iš šito pasaulio, vėl, tarp kitko, jisai žuvo mūšyje kovodamas už savo – savo religines nuostatas, nes buvo persekiojimai prasidėję. Šviesa nesklinda taip, kad jai nesipriešintų žemesnė sistema – tamsos sistema. Tai štai, zoroastrizmas yra iškraipytas.
Jėzus atnešė savo evangeliją. Jinai taip pat iškraipyta! Aš šitą sakau dėl to, kad Dvasinis Mokytojas, pateikiantis mokymus, yra būtent toji druska, kuri suteikia skonį tiems, kurie atvėrę savo dvasinę asmenybę geria šituos virpesius iš Kūrėjo, klausydamasis šitų mokymų. Bet toks yra na, žmonių polinkis supaprastinti viską, ir jeigu reikalauja daugiau pastangų – atsisakyti tam tikrų teiginių, tam tikrų nuostatų ir įdiegti savąsias. Tai jau yra tie krislai, kurie užteršia dvasinius mokymus. Ir iš esmės, taip atsitiko su visais dvasiniais mokytojais. Net ir pranašai juk buvo žydų naikinami, žudomi.
Štai, problema dvasinei Šviesai sklisti – neužtenka, kad yra dvasinis mokytojas, reikia, kad jį išgirstų Širdimi, dvasine asmenybės klausa, tas, kuris klausosi. Jėzus sakė – Teišgirsta tas, kuris turi klausą. Būtent, dvasinę klausą, tada neiškraipys tų mokymų. Jeigu tiktai klausys materialia klausa – taip, bus iškraipyti mokymai. Tai jeigu aš sakau, kad manoji evangelija yra būtent ta pirminė evangelija, tiktai ją įgyvendinus – Kūrėjas yra realus, tikras, gyvas – kiekviename – ir Jį galima atrasti – tik tada bus Kristaus evangelija įgyvendinta – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – ir dar kaip aš išplėčiau – ir visos kūrinijos Brolystė – ir sielų statuso asmenybių, ir dvasinio statuso asmenybių, ir mirtingųjų statuso asmenybių! Bus bendra šeima, nes Kūrėjas yra vienas – vienas – visai kūrinijai! Ir jeigu šitą pajunti dvasine klausa, tada tu pradedi jausti, kad iš tikrųjų galima atrasti tą Kūrėją, juk netuščiai yra pasakytas toks teiginys. Tada pradedi kelti sau klausimus, o kaip tai pačiam padaryti, kaip atrasti Tą Kūrėją? Jeigu galima atrasti, tai reiškia ir aš galiu atrasti! Nėra pasakyta, kam negalima atrasti. Galima atrasti savyje! Nereikia važiuoti kažkur tai toli – savyje atrasti! Tai vėl, reikalingi Dvasiniai Mokytojai. O jeigu viską pakeisti tik kažkokiais materialiais ritualais, na, mechaniškai tiesiog pasėdėti tylos praktiką taikant, na, tylos praktiką apraminant savo mirtingojo žmogiškąjį, materialų protą, kuris turi gyvulinės kilmės pradžią. Bet tai neatrandi per apraminimą to proto, kuris taip laksto – nutrūkinėja vienos mintys keisdamos kitas. Ir tas protas nekantrus, nerimsta. Tai štai dėl to mano ir yra tas mokymas – nereikia tos tylos praktikos. Jūs kalbėkite su Kūrėju, nesvarbu, kaip jūs įvardinsite Jį – ar Tėvas, ar Motina, ar Aukščiausiasis, ar Viešpats, ar asmenis kitoks – jums priimtinas įvardijimas – bet kreipkitės kaip į Asmenį. Išsisakykite save – išsisakykite nuoširdžiai štai ta dvasine atverta asmenybe – ne mechaniškai – ne atlikdami kažkokį na, tarsi daug kartų kartotą veiksmą, kuris mintinai atliekamas, o dvasia taip ir nesujudinama, nesujaudinama, štai, iš Širdies tą išliekite sau, kas jums viduje yra svarbu. Tai gali būti ir Gėrio, gali būti ir blogio mintys, taip – kas jus jaudina – bet jaudina taip, kad jūs dėl to norėtumėte tuo susijaudinamu teiginiu pasidalinti su Tuo – Pačiu Artimiausiu – kuris galėtų būti. Tai išsakykite savo teiginius būtent Tokiam Asmeniui, ir po kurio laiko jūs patirsite – patirsite – viduje apraminimą – patirsite, kad tai yra gyvai, jūsų tą nerimą apraminantis būsenos pasireiškimas jūsų viduje. Būsena jūs tą paliudysite! Tada stiprės jūsų pasitikėjimas, stiprės jūsų net ir tikėjimas tais teiginiais, kokius jūs išgirdote iš Dvasinio Mokytojo. Jeigu mėginsite taikyti savo, ir jums nepavyks tada užmegzti gyvo ryšio su Kūrėju, jūs nusivilsite ir sakysite, kad tai netiesa, na, netikiu – numosite ranka. Taip, tas gyvulinės kilmės materialus mirtingojo protas yra nekantrus. Jis nesiekia atkakliai to, ko pats negali suprasti, nepatyrė, todėl jis greitai atsitraukia nuo tokių jam neįprastų dalykų, o savųjų – savųjų, daug žemesnių energinių dažnių virpesių lauke, net ir intelektualių idėjų įgyvendinimu siekia – siekia, ir dažnai labai kantriai, atkakliai, nes jau jisai žino, kokią naudą gaus iš to. Nebūtinai jis asmeniškai, bet net ir žmonija – žmonija, sakykim, keičiant na, ir elektros variklius dabar, kokie yra vis populiarinami, kad tarsi jie yra švaresni, nors jų gamybai, tie fabrikai tiek užteršia gamtą, kiek jokie automobiliai nesugeba užteršti. Tai štai, yra vandenilio variklį sukūrusi Toyota, kuris skaido vandenilį į deguonį ir vandenį. Ir kuras yra jau vanduo, nebe nafta – ne elektra – vanduo! Distiliuotas vanduo! Tai štai čia yra ateitis!
Bet yra Energija, kur nereikia nieko skaidyti – Energija iš Kūrėjo! Materialus protas to negali suprasti, kaip galima iš Kūrėjo imti Energiją. Taip, iš Kūrėjo galima imti Energiją. Ir Jis gali tą Energiją paversti tuo, ką mėgina Toyota savo naujuoju varikliu per vandenilio skaidymo reakciją. Taip pat užvesti ir automobilio variklį, kad jisai galėtų tą automobilį iš tikrųjų stumti – stumti – pirmyn!
Tai štai, tai dvasiniam pažadintam protui tada nekyla minties iškraipyti dvasinį mokymą. Dvasinius mokymus iškraipo nepabudę dvasioje mirtingieji. Štai kodėl svarbu, kad tie, kurie klausosi mano mokymų, juos išgirstų dvasine klausa – atsivėrusia dvasine asmenybe – asmenybės klausa – ir tuo pačiu patys pradėtų juos taikyti, tada patyrimas bus ir jų pačių viduje. Ir jie tada stipriau – stipriau pasitikės tais teiginiais, kuriuos girdi – ir patys pradės matyti plačiau, kokia yra aplinka, kaip tą aplinką tvarkyti su Kūrėju. Be Kūrėjo jos negalima dabar organizuoti, apskritai, nė vienoje valstybėje visame pasaulyje, nes visa kūrinija remiasi į Kūrėją, kuris yra Dvasios – Šaltinis ir Centras, ir Asmenybės – Šaltinis ir Centras.
Klausykite mano mokymų, nes tai yra Kūrėjo Žodis jums – jums – visiems – visame pasaulyje.

DDaiva
2025-02-02 22:36:32

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal