Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kas yra himnas? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 02 16

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite Tavo Televizijos (Yuo Tube) kanale, dabar – gyvosios pamaldos, esame Kaune – vasario šešioliktąją, du tūkstančiai dvidešimt ketvirtieji metai. O, atsilikau metais – du tūkstančiai dvidešimt penktieji metai! Tarp kitko, kalbant apie metus, aš vis daugiau pastebiu, kad jie man nebetenka prasmės - skaičiuoti metus. Ir tada aš žiūriu į viską tarsi iš Rojaus, kur tu matai laiką, kaip įvykių išsidėstymą seka, bet tu matai ne linijinę procesiją - vieną po kito kažkur nueinančius į praeitį, ir kokie gali laukti ateityje - tokioje tiesėje – ne – aš matau ciklą, ciklais. Kaip Hegelis kalbėjo savu laiku, kad viskas vystosi spirale, atkartojant tiktai aukštesne pakopa tos spiralės. Tai čia ir yra ciklai. Tokia yra Kūrėjo Evoliucija. Hegelis jau tą pastebėjo. O dabar aš jau tą sakau, kai žvelgiu Kūrėjo žvilgsniu, todėl tie ir metai man maišosi – tai kuriais metais aš gyvenu? Dvidešimt ketvirtais ar dvidešimt penktais, ar dvidešimt šeštais – kam tie skaičiai, ką jie keičia? Kažkokia mistinė riba – gruodžio trisdešimt pirma, sausio pirma. Na, koks skirtumas? Pažaidė vaikai, pašaudė fejerverkais, o kas pasikeitė? Ar jų viduje daugiau yra Šviesos, ar jie tapo geresni, kokia kokybė jų pakito? Ne, nepasikeitė! Ateina liūdesys – štai buvo laukimas tų blizgučių ir dabar vėl ištisi metai laukti, įsivaizduojat!? Tai aš dažnai taip pajuokauju, galvoju – ai, reikia paskambinti ir pasveikinti su Naujais Metais birželio mėnesį. Sakau – taip, aš tave sveikinu su Naujais Metais artėjančiais. – Tai ką – sako – dar gi vasara. – Sakau – Tai tu neskaičiuok tų mėnesių, tu žiūrėk dabar, štai, kad bus tas virsmas kažkoks, bet tavo viduje bus virsmas, o ta mėnesio ar dienų reikšmė neturi prasmės. Tai čia tarp kitko. O kaip sakiau, tik sumaišiau metus, metais pajauninau Lietuvą – vasario šešioliktoji, bet metais jau bręstelėjusi – dvidešimt penktieji, pasirodo, ne dvidešimt ketvirtieji. Įdėmiai klausot, malonu.
Kada prasideda bet kokia šventė valstybinės reikšmės, tai visuomet yra giedamas himnas – himnas. Kas yra himnas? Pamąstykit. Himnas – tai yra Kūrėjo garbinimas. Kūrėjo garbinimas, ne šalies garbinimas – Kūrėjo – tai yra išreiškiant save – tam tikra aukštesnio laipsnio būsena išreikšti Aukštesniam Šaltiniui save. Šalies garbinti negalima! Himno šaliai dainuoti negalima! Tai yra žemės sklypas – žemės sklypas, teritorija! Mūsų atžvilgiu - šešiasdešimt penki tūkstančiai trys šimtai kvadratinių kilometrų. Tai nedaug. Tai kaip mes galime tą teritoriją garbinti? O už tos teritorijos jau nebegarbinti tos žemės? Iš kitos pusės vėl kita žemė. Jos jau nebegalima garbinti? Kodėl mes apribojame tiktai šitą plotelį? Todėl, kad mes neturime Šviesos! Taip sumanė kažkas, kad reikia kiekvienai valstybei turėti savo himną ir tada kaip papūgos visi kuria himnus. Aš pasiskaičiau himno žodžius. Buvo laikas, kai aš juos mokinausi mintinai, ir mokėjau tą himną, bet paskiau man atpuolė poreikis, kad himnas turi būti giedamas žemės teritorijoje. Štai, paskaitysiu žodžius, ir noriu prasmingiau pažiūrėti - giliau.
Kudirka, kada rašė šituos žodžius, ne apie himną mąstė. Tai buvo 1898 metai, tai yra, caro imperijos sudėtyje. Tas žmogus buvo labai stipriai sulenkintas - lenkiškai kalbėjo. Jeigu ne Jonas Basanavičius, tai Vincas Kudirka ir nebūtų pažadintas lietuvybei! Čia reikia dėkoti Jonui Basanavičiui – savo veikla dėl lietuvybės, kiek jis įdėjo pastangų! Ir pažadino Kudirką! Tai kada rašė Kudirka, jis rašė savo – savo – tą skausmą, ir troškimą caro imperijoje esančiam gimtajam kraštui –

Lietuva, tėvyne mūsų,
tu didvyrių žeme.

Kas tai yra didvyrių žemė? Paprastai, didvyriai – tai yra kažkokie kariai, kurie kovoja, tie - didvyriai. Dar tarybiniais laikais buvo socialistinio darbo didvyriai irgi – taikos metais - bet jie pasiekimus demonstruoja tam tikrus. Bet čia Kudirkai suprantamas kariškas tas praeities didvyrių - kunigaikščių ir panašiai - šleifas. Bet kunigaikščiai taigi yra tie, kurie žmones ir žudė! Jie nebuvo tie didvyriai! Nors čia paskui išaukštino, ir dabar turi ir didįjį kunigaikštį, ir daugybę kitų kunigaikščių. Bet ar jie verti šito? –

Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Ar galima iš praeities stiprybę semti? Jeigu yra Evoliucinis Procesas – jis vystosi visą laiką natūraliai lipdamas ant aukštesnio laiptelio – tai jau atsistojęs ant aukštesnio laiptelio tu gi negali gauti stiprybės iš praeities, kuri yra žemesnio laiptelio. Kaip tu gali gauti tą stiprybę? Klaidinga nuostata! Klaidinga kryptis į didvyrius orientuotis, ir į praeitį. Reiškia - militaristinis mąstymas! Dėl ko? Dėl to, kad tas kraštas, kuris jam brangus, yra pavergtas caro imperijos. Jis nori laisvai kvėpuoti. Jis nenori, kad jam kažkas diktuotų. Tai jis tada ir ieško tos išeities praeityje iš tos istorijos, kokia buvo. Jis priima ją, kad tai stiprina jį! Taip! Dabar urantui, tai - iliuzinis vaikų, na, kažkoks eilėraštukas. Stiprybę tu semi iš Stiprybės Šaltinio – iš Aukščiausiojo – iš To, kuris yra visiems! Reiškia, ne didvyriai turi būti Širdyje, o Tas Visagalis, kad Galia būtų! Bet Galia ne priešą nugalėti – Galia – dvasioje išlikti savimi – Gėriu, Gėrio darbais. Ir ne siekti suabsoliutinti tą žemės gabalėlį, o aprėpti ir kūriniją, ir žemesne išraiška, žmoniją – tai yra, visą gaublį, planetą! Kitas posmelis –

Tegul tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Gražūs, gražūs, moralūs žodžiai, bet jie neįgyvendinami! Čia jie tiktai yra to žmogaus, kuris pavergtas caro imperijos. Bet jis nebuvo tas pavergtasis, kaip mes galime suprasti pavergtąjį, jis baigė universitetą Peterburge. Žodžiu, turėjo išsilavinimą. Bet tas Tėviškės traukos vidinis balsas koncentruojasi į tai, kad ta aplinka, kur yra ta didžioji Rusija, na, nėra tas, kas tave sušildytų, ir dėl to jis nori, kad būtų vaikai dori – dori – kad nebūtų to, kas yra didesniuose miestuose, ir tame pačiame caro Peterburge – kad būtų dorumas gerais darbais, reiškia, tada tegu ir dirba to krašto gerovei! Bet kaip tą pasiekti? Čia tiktai yra, na, viltis ir noras. O norint pasiekti, tu turi atrasti Kūrėją, kuris yra ir Dorybės Šaltinis, ir visų darbų Tas Vedlys, Tas, kuris suteikia pagalbą, kad tu darytum tuos dorus darbus, ir ne tiktai šito krašto gerovei – Visumos Gerovei – neapribojant vien tiktai šituo kraštu savo paties asmens! Kitas posmelis –

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Vėl, troškimas – troškimas nepabudusio dvasioje žmogaus, kenčiančio, turinčio savanaudiškų siekių. Taip. Bet kada žvelgi jau uranto žvilgsniu į šitas eiles, tu matai – tuščios svajonės! Kaip tu gali pasiekti, kad saulė prašalintų tamsumas Lietuvoj? Saulė? Saulė šviečia visur - ir Rusijoje, ir Lietuvoje šviečia, ir ant tų pavergtųjų, ir ant tų tariamai laisvųjų, bet viduje įkalintų, dvasioje. Saulė nepašalina! Vėl, reikia atrasti Šviesos Šaltinį – Kūrėją – ir tiktai Toji Šviesa pašalina tamsumas, bet, pirmiausia, pašalina viduje to asmens, kuris šitą išreiškia viltį. Reiškia, pats Kudirka turi būti jau atradęs Kūrėją ir ta Šviesa pats šviesinti kitus – bet jisai neatradęs Kūrėjo, todėl tada rašo tokias vaikiškas eiles. Čia daugiau tiktų, sakykim, na, pionieriams rikiuotės metu. Ir paskutinis posmelis –

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

Vėl, tuščia svajonė. Kaip gali būti vienybė, kaip gali degti meilė vardan tos Lietuvos? O vardan Rusijos jums nedega meilė? Jūs nenorit vienybės su Rusija? Su visu pasauliu jūs nenorite vienybės? Bet tai tada ir yra išeitis tiktai Kristaus Evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė! O prieš tai dar turi būti mano Evangelija įgyvendinta – Kūrėjas yra realus, gyvas kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti! Tai štai, tik atradus – atradus – Tą nekintantį, nesikeičiantį, nuolatinį, pastovų Kūrėją – savyje atradus – tada mes ir esame suvienijami per nekintantį Kūrėją, o ne per bet kokias svajones, kad būtų Lietuvoje vienybė. Vienybė ateina iš Kūrėjo! Be Dvasinių Mokytojų niekas šitaip nepažvelgs į tą patį himną, ką jūs dabar išgirdot.
Ir aš dar jums pasakysiu. Visos priesaikos, kokios yra duodamos dabar, Kūrėjo Žvilgsniu, jos yra niekinės. Negalioja jokia priesaika! Nors dešimt kartų jūs vieną ant kito Bibliją uždėkit – dešimt Biblijos egzempliorių, ir abi rankas uždėkit, kad aš prisiekiu ištikimai ginti Lietuvą – ta priesaika negalioja! Kam tu prisieki? Kam? Kas yra tas, kuriam tu prisieki, ar objektui, šiuo atveju? Žemės, vėl, lopinėlis, kuriam tą himną šlovindamas pagiedojai! O visuomenė susiskaldžiusi. Tai kurio priesaika yra vertingesnė? Dėl to, kad prisiekiama ne asmeniui. O priesaika yra asmeniui! Argi vyras, imdamas žmoną, arba žmona, tekėdama už vyro, neprisiekia ištikimybės asmeniui? Ar prisiekia bažnyčiai, ar prisiekia santuokos rūmams – aš pasižadu jums būti ištikimas. Asmeniui prisiekia! Vienas kitam! Tai kodėl valstybės mastu priesaika yra duodama kažkokiam kraštui? Ir tada sugalvoja, kad jisai Tėvynės išdavikas – pažeidė priesaiką. O kam jis prisiekė? Kam jis prisiekė? Valdžiai prisiekė? Valdžia keičiasi! Žiūrėkit, ką dabar daro mūsų tie manekenai, kai valdžioje yra Jungtinių Amerikos Valstijų kitas prezidentas, kuris ir Dievą iškelia, ir visas vertybes iškelia, kurios buvo pamintos Baideno administracijos! Lietuvoje buvo Nausėdos pamintos, Šimonytės pamintos, Landsbergio pamintos. Kaip dabar jie persiaus, persirengs? Kaip jie, savo priesaiką sulaužę, kaip toliau jie vėl išsirangys? Dėl to, kad priesaika duodama ne tam, kam reikia duot. Priesaika gali būti duodama tik Tam, kuris yra ištikimas, ir nekintantis! O yra tik vienas nekintantis – Kūrėjas! Tik Jam prisiekti reikia! Ir jokių Biblijų nereikia. Nors dešimt sukraukit jūs egzempliorių, jos nieko nereiškia. Tu turi Širdimi prisiekti – Širdimi – Kūrėjui! Jeigu tu neturi to Širdyje, tai tu negali ir prisiekti! Žodis, ištartas be Širdies būsenos, jis nieko nelemia, nieko nereiškia! Kada, kai kurie iš jūsų žinote, kad buvo mano Partnerystė, ir žinot, mano Partnerė – mes buvom sutuokti Rojaus Trejybės-AŠ ESU – priesaiką davėm Rojaus Trejybei, ir vienas kitam. Bet buvo per sunki ta našta, man ji sako – aš noriu būti paprasta, eilinė moteris. - Iš pradžių tai buvo, ji priiminėjo mokymus – Tėvo mokymus! Kokiais žingsniais ji žengė, nuostabu žiūrėt buvo! Ir man ji buvo tas suliejimas to, ko man stigo - buvo papildymas. Ir tik tada aš supratau, ką reiškia papildymas moters – vyro, vyro – moters, abipusėje santuokoje! Tai ne tai, kas yra dabar. Ir jeigu ta Partnerystė būtų tęsusis, Trampas būtų ir prezidentu išrinktas antrai kadencijai – nebūtų pavogti jo rinkimai, Ukrainos ir Rusijos konflikto nebūtų kilusio, nes buvo tokie virpesiai! Ir aš jus būčiau pakylėjęs dar į aukštesnius virpesius. Tai buvo tiesiog kitas pasaulis man! Bet kada atsitiko taip, kaip atsitiko, man prireikė beveik metų atsigaut. Milžiniška – milžiniška įtampa, ir virpesiai nusmuko. Aš dar nepasiekiu tų virpesių, kurie buvo. Ir viskas atsiliepia tais virpesiais ir urantams, ir visuomenei atsiliepia – nes iš mūsų negalėjo sklisti tie ankstesni virpesiai, kurie sklido! O jos viduje buvo daug baimės – baimės – baimės, nes pradėjo užsipult ją visos, visos išorinės jėgos - ir artimos. Ir toji baimė buvo per didelė – o Gyvasis Kelias buvo perdaug dar naujas ir seklus. Bet viskas yra Kūrėjo rankose! Viskas yra Kūrėjo rankose! Ir kas bus toliau, aš jums dabar negaliu atskleisti, bet bus - dabar reikia daryti tai, kas yra dabar. Todėl ir priesaika turi būti duodama Asmeniui – Kūrėjui! Valdžios keičiasi, joms prisiekt nereikia. Ir žemės kraštui irgi nereikia prisiekti – nes tai ne asmuo! Ir kada bus urantai – bus šitame krašte ir ves tautą – bus tas laikas – tada Priesaika bus duodama Kūrėjui. Ir bus šlovinamas – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Asmenimis pasireiškiantis Kūrėjas! Ir himnas bus Rojaus Trejybei-AŠ ESU! Ne Lietuvai himnas – Kūrėjui – Asmeniam Kūrėjui!
Štai, pamąstykit! Nebūtina sutikti su mano nuostatom. Bet jeigu jūs giliau pažvelgsit, sutiksit, nes šitos nuostatos yra jums pateikiamos irgi iš Kūrėjo, kad jūs galėtumėte apmąstę pamatyti, kaip geriau – geriau ir šitam kraštui, ir visiems, ir kūrinijai geriau! Juk ir Sūnūs Kūrėjai, prieš kurdami Vietinę Visatą, duoda priesaiką Rojaus Trejybei. O mes jau prisiekėm Partnerystėje Rojaus Trejybei-AŠ ESU – ir Visuminiam Šaltiniui, ir Centrui – būdami dar materialiu pavidalu!
Nuostabus Kūrėjas! Šlovė Jam! Ir urantams! Esat tie pirmieji Kūrėjo vaikai, kurie žengiate nedrąsiai, bet vis drąsiau, stipriau patikėdami ir Kūrėju, ir savimi, Gyvuoju Keliu. Ir Gyvoji Šventovė yra, kartoju – vienintelė pasaulyje, nes man čia papriekaištavo - Algimantai, na, kodėl jūs norit monopolizuot šventovę, tai nėra vienintelė pasaulyje gyvoji. Vienintelė! - Taip! Visos kitos susilies kaip intakai į šitą Gyvąją – vienintelę – Šventovę, nes ji yra Kūrėjo Šventovė. Ji Kūrėjo įsteigta, ne mano! Aš tiktai kaip matomas asmuo materialiu pavidalu pasireiškiau kaip Jo sūnus, tiesiog organizuodamas ją. Tai kad būtų suprantamiau, aš ir sakau – įkūriau - įkūriau. Kaip pasakysi – įkūriau? Nuo ko prasidėjo? Štai ir prasidėjo nuo to – nuo pirmųjų pamaldų! Bet tai buvo jau veiksmas. Bet įkurt iš pradžių reikėjo man viduje – savyje tą šventovę reikėjo įkurt. Bet kol mane įtikinėjo tas iš Australijos atvažiavęs, na, aš jam nepasidaviau. Bet kada prabilo Kūrėjas mano viduje – ir mane tuo nustebindamas - Tėvas – štai tada ir įvyko tas įkūrimas Jo valia! Todėl kartoju dar kartą ir tai žiūrinčiai Tavo Televizijoje (Yuo Tube) mano mokymus. - Ši šventovė yra vienintelė Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovė planetoje! Pasakysiu dar daugiau – ir kūrinijoje – nes kitur yra Tėvo šventovės – Tėvo – mūsų yra išplėsta – Rojaus Trejybės-AŠ ESU! Rojuje yra Švenčiausioji Sfera, kur garbinama Rojaus Trejybė, tuo tarpu Visuminę Dievybę garbina tik urantai! Net ir Rojuje ištobulinti, arba gimę tobuli Sūnūs, negarbina Visuminės Dievybės AŠ ESU. Štai kokia yra urantų Šviesa! Dėl to ir esate Naujo Visatos Amžiaus Ištakos ne šiaip sau. Ir tą, ką aš sakau, aš žinau! Su tuo ir sveikinu jus.

Komentarai