Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Klausykitės mano mokymų Širdimi, savo vidine klausa – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2025 01 19

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite Tavo Televizijos kanale, ir tuo pačiu sakau, kad atstovauju Kūrėjui šitame pasaulyje, kaip Jo ambasadorius. Jėzaus, kaip jo, Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, apaštalas, ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos, Nebadonijos, apaštalas. Vyksta Gyvosios pamaldos. Štai mes esame čia susirinkę. Mūsų tiek šią akimirką yra – gražu. Ir dar prisijungę kiti per Skype‘ą. Žodžiu, mūsų yra mažytė grupelė, bet mes esame tie Šviesos skelbėjai. Visiems jums žiūrintiems per Tavo Televizijos kanalą mano mokymus, mano prašymas, nuoširdus – klausykitės mano mokymų Širdimi, t.y. savo vidine klausa, o ne išorine materialia ausimi.
Važiuodamas į šventovę, įlipau į autobusą, Romainiuose, sakau, man už penkiasdešimt centų, su nuolaida. Vairuotojas taip žiūri – Su nuolaida? – Sakau, taip, su nuolaida. – Už penkiasdešimt centų? – Taip, sakau, už penkiasdešimt centų. – Tai gal medalį jūs gavot? Kažkas apdovanojo medaliu? Iš kur ta nuolaida. – Sakau, tai ne, dėl amžiaus. Dabar aš važiuoju, kaip vaikas mažas. Sakau, o kam tas medalis? Nei jis man reikalingas. Sakau, geriausias medalis tai atrasti Kūrėją Širdyje. – Ot teisingai sakot, teisingai. – Žodžiu, pakylėjo mane autobuse. Buvo gal kokie penki žmonės. Ir aš važiuodamas galvoju, na ką, gal garsiai pagarbinti Kūrėją? Bet išsigąs žmonės. Kam gąsdinti? Jėzus visąlaik akcentuodavo – nekvieskit žmonių per kokį nors viliojimą arba per gąsdinimą. Na per ryški Šviesa, ne, netinka toks būdas. Bet paskiau taip mąstymas, ta pačia kryptimi – važiuoja visi suakmenėję. Reiškia jų viduje yra baimė. Nėra Kūrėjo viduje. Ta baimė neleidžia jiems nuoširdžiai bendrauti. Aš prisimenu savo vaikystę, kaip važiuodavo autobusuose pilna žmonių. O klegesys, pilna, nepažįstami žmonės. Atsisėda, iškart – labas, labas, pradeda pokalbį. Dabar važiuoja kaip mumijos. Mumija, gryna mumija. Bijo pasisukti. Taip akimis pažvairuoja sustingę. Ar tai gali būti tokia visuomenė? Tai yra izoliuoti pavieniai stulpai, bet jie juda. Juda, bet juda kaip šešėliai. Gyvasties tai nėra, kurią pripildo Kūrėjas, dvasia. Nėra dvasinės asmenybės, yra judantis šešėlis tos asmenybės, kūnas. Na, kaip stulpas eina – vertikalus. Stulpas stovi savo vietoje, jis paeiti negali. O žmogus, kuris yra kaip stulpas, jis nėra savo vietoje. Jis yra asmenybė – asmenybė. Bet asmenybe net ir mūsų tie, sakykim, išminčiai, vadina tik tuos, kurie daug kažko yra pasiekę. Gavo Nobelio premiją – jau asmenybe tapo. Laimėjo olimpinį medalį – jau asmenybe tapo. O visi kiti – pilka masė, jiems dar augti ir augti iki asmenybės. O asmenybė yra Kūrėjo dovana, gyvybės kategorija, kuriai suteikta sprendimai priimti laisva valia. Lapė, vilkas, nors pagal lietuvius – išmintingi, zuikis tai bailus, bet irgi prisiderina. Bet jie gyvena instinktais. Jie neturi laisvos valios, neturi abstraktaus mąstančio proto. Asmenybė turi mąstantį protą, abstrakčiai, ir gali numatyti bet kokio savo veiksmo pasekmes. Žvėris, gyvūnas, to negali numatyti, jis nėra asmenybės kategorijos gyvybė.
Aš dabar studijuoju skruzdes labai aktyviai. Jau gal pusę metų užplūdę mano namus. Ir aš matau to, ko aš niekad nemačiau, kaip skruzdės gyvena. Ir aš taip žiūriu ir galvoju – aš nuo jų apsiginti negaliu. Taikau visokias priemones ir nieko. Ir vis atsiranda ir atsiranda. Šiaip jeigu ten viena, dvi, tai gali pabendrauti, bet kai ateina septyni šimtai ir nebežinai į kurią kreiptis, tai tada pradedi šluoti ir skandinti kriauklėj. Tai nėra mano valia, kad aš jas sunaikinčiau, bet jos įsiterpia į mano erdvę. Į tą vietą, kur aš sėdžiu, guliu, kur, žodžiu, baldai yra, visur. Tai aš ir priverstas studijuoti jų gyvenimą. Ir aš galvoju – taigi aš žinau, kad dabar aš tave pagausiu, o tu eini iš visų jėgų. Apsimeti, jauti virpesius mano – ji jaučia virpesius ir kitaip reaguoja. Ir pasimetimas, blaškosi į visus kraštus. Bet aš gi matau iš viršaus, nu gi nepabėgsi tu nuo manęs. Nustoja pora dienų, galvoju štai ir su malda, ir su Apvaizda, jau apramino galbūt, išvedė į kitus takus. Ir paskiau vėl – atveriu virtuvės, kaip sako, erdvę, kai uždegu šviesą ir pasveikina mane jos ten. Na kokia pusšimtis, gal kokia šimtas, skirtingose vietose. Žodžiu, gyvybės kategorija nėra suteikta skruzdėms, dėl to jie nesupranta, bet eina ten kur geriau, neina ten kur blogiau ir ta gyvybės kategorija net ir nemąstanti abstrakčiai.
Kada Jėzus apaštalams iš pat pradžių pradėjo mokymus, tai jis su jais bendravo kaip su asmenybėmis, ir aiškino, kad mes skelbsim dangaus karalystę, ji turi būti kuriama širdyje. Aiškino ir vieną kartą, ir kitą kartą – apaštalai nesupranta. Įsivaizduoja karalystę, kokia yra aplinkoj – karalius turi būti materialia prasme, su visa kariauna, su visais savo ritualais. Ir dar neprasidėjus viešai apaštalų misijai-veiklai, ateina Jonas, Petras su Judu Iskariotu, klausti Jėzaus, dar nepradėjus viešo kelio skelbiant dangaus karalystės Gerąją Naujieną. Sako, dabar mes jau gal eisim skelbti dangaus karalystės į Jeruzalę, bet mums įdomu kokias mes vietas užimsime toje karalystėje. Štai, turi abstraktų mąstymą, bet iš Jėzaus aiškinimų jie nesupranta, nors tie aiškinimai apie dangaus karalystę jau ne vieną kartą pasakyti jiems – širdyje ta karalystė kuriama, ne išorėje. Tada jis pasikviečia kitus apaštalus ir dar kartą sako – kiek aš galiu su jumis taikstytis, kai jūs iškraipot mano mokymus. Ir jūs neturite kurti – ir ateityje – jokio mokymo apie mane. Jūs turite skelbti evangeliją – Dievo tėvystę, žmonių brolystę – ir nieko daugiau. Ir prie ko tai atvedė? Prie to paties, kad skelbtų apie Jėzų. Ir religija yra, visa krikščionybė, sukurta Pauliaus, apie Jėzaus centrinį asmenį. O Jėzaus gyvoji evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių brolystė – niekur neegzistuoja, jokioj evangelijoj. Nors kalba – Geroji Žinia, Geroji Naujiena, o jos neatskleidžia – tai kokia ta Geroji Naujiena? Kokia ta Geroji Žinia – kad Tėvas vienas visiems, visi žmonės yra broliai ir sesės, ir pagonys, ir žydai. Nėra nė vienoj evangelijoj to. Dėl to, kad nepažadintas mąstymas tokios asmenybės, kad jis patyrimu paliudytų – štai yra tas viduje tikėjimas. Tikėjimas Jėzaus tais žodžiais, bet šito neužtenka. Reikia patirti tą vidumi, būsena paliudyti, kad tu iš tikrųjų jauti, kad visi yra dvasiniai broliai ir sesės. Ar jie bus dabar musulmonai, ar judėjai, ar krikščionys, nesvarbu, bet tai būsena yra, o ne intelektualus supratimas. Intelektualūs idėjiniai supratimai suskaldo žmones, nes kiekvienas sako, ne, tu neteisingai supranti. Kitas sako, tai tu neteisingai supranti. Ir prasideda ginčas. O ginčas niekada neveda prie tiesos, niekada. Tas teiginys, kad ginčai atveda į tiesą, klaidingas. Tiesos Šaltinis kas yra? Kūrėjas. Tai kaip gali ginčai, net ir apie patį Kūrėją, atvesti į tiesą? Tiktai supriešina žmones, ir tada susierzina žmonės ir negali klausyti vienas kito. Pradeda tuo pačiu metu vienas per kitą šnekėti ir negirdėti ką vienas kitam sako. O kada tu atrandi Kūrėją savo viduje, štai tada tu ir paliudiji savimi, kaip asmenybe, jausdamas tą būseną, na iš tikrųjų visi yra dvasiniai broliai ir sesės. Kūrėjas vienas yra, tiktai jie šito nežino, kadangi neturėjo patyrimo, nebuvo tokių Dvasinių Mokytojų. Tada yra skirtingi ritualai ir jie iškart izoliuoja vienus nuo kitų, kurie turi kitokius ritualus, išorėje, materiją turi jie kitokią tų ritualų. O dvasioje jie nepažadinti, asmenybė neturi gyvo ryšio su Asmenybės Šaltiniu. Ir dėl to Kristaus, irgi, nuolaida padaryta tam protui, kad iš pradžių pradėjęs kalbėti apie šeimą, kurią labai vertino žydai, pamatė, kad nepriima žydai tos nuostatos šeimos, tada jis perėjo prie karalystės nuostatos, nes gi žydai laukė Mesijo, kuris užims karaliaus Dovydo laisvą sostą ir išvaduos visus žydus iš pagonių jungo. Štai ta idėja žydams buvo persismelkusi per kartų kartas, nuo karaliaus Dovydo laikų. Nėra dabar kito karaliaus. O imperatorius, sakykim, Cezaris, valdydamas imperiją, pavergė žydus, nors jie turėjo autonomiją. Bet atsisakius aukštesnės sampratos – šeimos, ir perėjus prie – karalystės įkūrimo, sakykim, net širdyje, žydams irgi buvo naujiena. Na, kaip tu gali įkurti karalystę širdyje? Na kas gi kuria karalystes širdyje? Įkurti, tai reikia turėti armiją, kad tu tuos priešus, kurie prieš tave kovos, nugalėtum. Reikia turėti iždą, reikia turėti savo visus tuos dvariškius prie karaliaus rūmų, o čia – širdyje, nu. Nesuprantamas dalykas. Reiškia čia yra slenkstis, irgi ne toks jau žemas, ir pagonis priimti į tą pačią karalystę, kai žydai laikė, kad tai yra na, net neverti žmogaus nužudymo aukos. Dėl to už pagonio nužudymą žydai, kad išpirkti šitą nuodėmę, užtenka Jahvei paaukoti patį mažiausią paaukojimą, keptą karvelį, ką galėjo sau leisti ir didžiausias beturtis. Tai štai tam tokiam lygiui buvo prilygintas pagonis, o ten net ir už gyvulius būdavo aukos didesnės jeigu nužudo gyvulį, ne savo, o iš kaimyno atėjusį. Tai štai, pereiti prie tokios visiškai neįprastos šviesos, kad ir pagoniai yra tie patys Tėvo vaikai, na didelis iš tikrųjų šviesos, sakykim, akinimas. Dėl to aš laikausi nuostatos, kad Kristus atsisakydamas šeimos sampratos, išplečiant ją nuo žydų iki visos žmonijos, visos net kūrinijos, padarė per didelę nuolaidą, kuri atvedė paskiau į suklydimus, kad Tėvas ir liko paliktas šešėlyje, užnugaryje, o Jėzus užėmė centrinę vietą. Ir deja, kuris ištikimiausia laikėsi Jėzaus mokymų, Jono Krikštytojo apaštalų vadovas, Abneris, net nesuminėtas niekur, jokiose evangelijose. Net vardas nesuminėtas. Dėl to, kad Petras susipyko ir su Abneriu. Ir net kaip su Pauliumi susipažino, tai per savo tą aršumą išvijo jį. Žodžiu, net apaštalai kai kurie susipyko tarpusavyje dėl to, kad, na, neatrado Tėvo savo viduje. Ir tada idėjos nesuartina. Po prisikėlimo Kristus vėl pasakė apaštalams – neiškraipykit mano evangelijos. Neskelbkit mano prisikėlimo. Tai yra jūsų įtikėjimo į karalystės evangeliją pasekmė – prisikėlimas kiekvienam suteikiamas. Jo skelbti nereikia. Bet jį reikia skelbti, būtent Įtikėjimą, į dangaus karalystę, į Tėvą, į tikėjimą. O jau prisikėlimas tau kaip atlygis už tą Įtikėjimą, jisai yra neišvengiamas. Po perspėjimo, kad šitaip pradėjo iškraipyti – ir nuo Petro tas prasidėjo, vis tiek, tas tęsėsi. Paulius kaip paėmė į savo rankas visą institucinę bažnyčią – nors ji dar nebuvo krikščioniška, visi žydų ritualai buvo toje bažnyčioje. Paulius turėjo savo nuostatas kas yra Dievas, kokie yra religiniai samprotavimai, pažino žydų samprotavimus apie Jahvę, kokie ritualai sinagogose. Ir graikų filosofą Filoną, kokia yra samprata apie Dievą. O Filonas tai pagonis, graikas. Graikai buvo pagonys, turėjo daugybę dievų. Tiesiog dievų panteonas. Tai štai, nuolaidos ne visada pasiteisina. Dėl to net ir dabar, kada mes susirenkam, pagarbinam Kūrėją, Keturias Asmenybes, jau ne vien Tėvą. Tie kurie lankote ilgiau šventovę, jūs patys puikiai prisimenat kaip visuomet būdavo, kad jūs sakot – Tėve, Tėve, Tėve. Arba dar būdavo sakoma – Dieve Tėve. Bet palaipsniui vis tiek Kūrėjo – Keturių Asmenybių – samprata įsiviešpatavo kur? Jūsų prote? Ne. Širdyje. Jūs vis daugiau jau ėmėte patirti tą Tikrovę savo viduje, tų Keturių Asmenybių veikimu. Ir Jos tapo jums savos – savos. Iš pradžių buvo tiktai Tėvas artimesnis, kadangi visur Tėvas, Tėvas, suminimas yra, nors ir ne kaip Centrinė Figūra, bet sako ir evangelijose Jėzus – Tėvas ir aš esame viena dvasioje. Kartas nuo karto išlenda Tėvo asmuo, bet vis tiek, centras yra Viešpats Jėzus. Tai štai, kada vis daugiau jūs dėjote pastangų kaip dvasinė asmenybė, patyrimais, studijomis ir tuo pačiu tos Šviesos kitiems paskleidimu, jūsų viduje ir ėmė vis kilti energinių virpesių dažnis. O tas kilimas stiprino jūsų kūną, fizinę ląstelę. Ir tuo pačiu pildė jūsų sąmonę, kad ir sąmonės lygiu jūs jau pradėjot ne vien tik Tėvą priimti kaip Kūrėją, bet ir Kitas Asmenybes. Ir Jos jau jūsų viduje yra Realios ir Tikros. Nebešokiruoja tokia Šviesa. Tai jeigu aš būčiau daręs nuolaidą jums – ir gerai, būčiau sakęs, tiek to, Tėvas – nu ir užtenka, ir vėl taip viskas ir būtų palikta, taip ir Rojaus Trejybė būtų nesuspindėjusi jūsų širdyje. O paskiau atsirado, kai su manim užmezgė ryšį Visuminė Dievybė – Urantijos Knygoj, šitame štai Epochiniame Apreiškime apie Visuminę Dievybę kalba išvis, kad tai yra koncepcija Tėvo, ta už Jo stovinti dar platesnė samprata. O Tėvas yra jau tarsi įasmeninimas. Su tokia potekste, kad AŠ ESU nėra Asmenybė. – Ir štai, su manim užmezga ryšį Ji Pati, ir tuo pačiu mane šokiruoja. Kaip čia yra, kad Tu su manim užmezgei ryšį? Ir štai Ji suteikia mokymą, kad Ji yra Visuminė Dievybė, kad Ji apima Tuos ir Rojaus Trejybės Šaltinius ir Centrus ir Absoliutus, kad iš Jo pasklinda viskas, bet sumažinta galia ir energine galia per Rojaus Trejybę, Kuri jau ir bendrauja su savo sūnumis ir dukromis evoliucinėse visatose. Ir tada aš pradėjau garbinti Rojaus Trejybę – brūkšnelis – AŠ ESU – kai rašoma vien tiktai didžiosiomis raidėmis AŠ ESU, kad būtų skirtumas nuo to AŠ ESU, gyvojoje šventovėje kai pasakau savo asmens buvimo tuo metu faktą. Tai štai, nuolaidos, prisitaikant prie aplinkos, turi turėti irgi tam tikrą Mokytojo viduje šviesą. Kiek ta nuolaida turės poveikio – ir teigiamo poveikio – ateičiai. Ir kiek ji galės prisidėti prie to, kad ta šviesa pasklistų ateityje. Ar ji apsunkins, jeigu nuolaida bus padaryta, šviesos sklidimą ateities kartai, ar neapsunkins. Ir aš pasirinkau tada šitą variantą, kad – tegu bus mažiau čia sutinkančių su mano nuostata, bet kad šita Šviesa būtų vis tiek nors saujelei perteikiama. Ir tuo pačiu iš jos tegu ir palengva, lėčiau sklistų, bet jau be iškraipymo, ir tuo pačiu ryškesnė Šviesa, nes aš esu gi Kūrėjo ambasadorius visai planetai, tai man reikia numatyti jos sklidimą ir kitose tautose, kai jos dabar kariauja net tarpusavyje, ne vien tiktai kas čia yra Lietuvoj. Lietuvoj tai yra kaip vadina net ir Urantijos Knygoj – kryžiaus pasaulis. O kadangi katalikybė tai išpažįsta būtent tikėjimą apie Jėzų, bet ne Jėzaus tikėjimą, kadangi niekas neskleidė Jėzaus tikėjimo. Va, Gyvoji Šventovė tai yra Jėzaus tikėjimas. Tai štai, Lietuvoj tai neužtenka matyti kas Lietuvoje bus ateityje, bet reikia mąstyti ir apie pasaulį, žmonijos Šviesą. O kada mes garbinam Rojaus Trejybę jau nuo pat pradžių, kai dabar, šiame Visatos amžiuje, Rojaus Trejybė garbinama tiktai Rojuje. Įsivaizduokit, visa kūrinija tiktai Rojų pasiekę garbina Rojaus Trejybę. Iki to, per visą kelionę, tiktai Tėvas garbinamas. Kaip ir Supervisatos mažajame sektoriuje, didžiajame sektoriuje ir Vietinėj Visatoj. O mes, patys mažiausi, tie skruzdėliukai, turim geriausią Šviesą, jau tokią kaip ir Rojuje, dvasioje, kaip dvasinė asmenybė. Bet dar papildomai AŠ ESU užkrovė tą, sakykim, naštą, ant mano pečių, skelbti ir Ją kaip Asmenybę, Visuminę Dievybę, ko net Rojuje, šitame Visatos amžiuje, niekas neturi supratimo apie Ją kaip Visuminę Dievybę, kaip Asmenybę. Štai kokia yra jums taip pat dabar perteikta Šviesa, ir tuo pačiu jums našta – negrįžti prie Tėvo Asmens palikus kitus Asmenis, ir taip pat priimti į save, į asmenybę, Visuminę Dievybę AŠ ESU. Ir dalintis su kitais pagal kitų dvasinį imlumą, taip.
Aš gi vairuotojui neaiškinau apie Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Bet važiuodamas tada aš kreipiausi į Kūrėją ir sakau, man kilo mintis tam vairuotojui kaip nors padovanoti Kalbu Jums Vėl apreiškimų knygą. Bet aš jos neturiu dabar, na, galbūt aš jį sutiksiu jeigu jis važinėja tuo pačiu maršrutu. Aš įsidėmėjau autobuso numerį – trys šimtai aštuoniasdešimt šeštas – ir važinėja tikriausiai gal tuo pačiu maršrutu, tai gal aš jį sutikčiau. Kita vertus, aš gi turiu lankstukų. Ir aš galvoju, paduoti jam gal prieš išlipant? Ir aš kreipiausi į Kūrėją, sakau, man tokia kilo mintis, aš jam lanstuką padovanosiu. Sakau, ar tai atitiks Tavo Valią? Tai taip man sustiprino atsakymas, sako – Aišku padovanok, Mano Šviesa turi būti skelbiama visomis priemonėmis, ir visiems. Kas tiktai tavo širdimi pajausta, kad gali priimti tokį Šviesos spindulį, dalinkis tuo spinduliu. Neribok savęs. – Išsitraukiu aš tą lankstuką važiuodamas ir kada jau išlipau čia, prie pilies, ir pasakiau, sakau, štai jums dovanų. Jis taip pasižiūrėjo, varto, skaito, sako čia kokios tai prekės ar kas? Sakau, ne, čia yra dvasinės šviesos informacija. – A, gerai. – Sakau, čia visiems reikalinga. Ir sakau, aš dabar važiuoju į Gyvąsias pamaldas į Gyvąją Šventovę. Ten vedu Gyvąsias pamaldas. Nėra ritualų tenai. – Ooo, taip su tokia nuostaba. Ačiū, ačiū. Žodžiu, taip mes išsiskyrėm. Palinkėjau jam gero kelio ir išlipau.
Tai štai, dvasinė asmenybė yra kiekvienas, nuo pat pradinio momento, kada sueina vyras su moterimi fiziniame suėjime ir vyro sėkla apvaisina moters kiaušinėlį, jau yra suteikiama Kūrėjo dovana, asmenybė. Dar embriono nėra, dar nėra jokio vaisiaus, matomo, fiksuojamo jokio aparatūra, jau asmenybė yra ir ji nesunaikinama. Net jeigu vyksta, sakykim, persileidimas, po prisikėlimo ta asmenybė bus surinkta į tapatybę, kuri čia negalėjo išvysti pasaulio, bet ji jau buvo to apvaisinimo akimirkos patyrimu užfiksuota kaip asmenybė šitame Urantijos pasaulyje atsiradusi. Gyvybė visuomet yra kuriama Kūrėjo pamatu, o ne seksu. Ne, tai kūrybinis procesas vardan naujo Kūrėjo sūnaus ar dukros atėjimo šitame pasaulyje, kad ryškesnė būtų Šviesa. Štai apie tai turi kalbėti mokytojai, daktarai, politikai. Apie tai turi šnekėti, kai jie kalba apie tai, kad demografinė padėtis yra tragiška, mirštančių daugiau negu gimstančių, tai apie tai reikia ir kalbėti.
Mylimieji, žiūrintys dar, jeigu dar neužmigote, tai aš jums sakau, šiam kartui tiek.

Komentarai