Forumas: temos peržiūra

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]

Algimanto pamokomasis žodis – Ir jis pradeda laužyti duoną ir duoti tiems evangelininkams nešti į minias. – pasakytas Rojaus Trejybės AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 04 05

Mano vardas Algimantas. Prisistatau tiems, kurie mane žiūrite, tiksliau klausotės mano mokymų, tavo televizijos kanale. Dabar vyksta gyvosios pamaldos Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, kurioje nėra nė vieno ritualo. Mes atveriame save, kaip dvasinę asmenybę, tai yra tą tikrąjį mūsų savasties gyventoją šitame materialiame pavidale, kurį žmogus vadina – žmogaus kūnas, o apskritai tai jį ir vadina žmogumi, kada mato tą kūną, o nemato to vidinio gyventojo, kuris yra tikrasis asmuo, Kūrėjo padovanotas, amžinas.
Kristus, kalbėdamas prieš du tūkstančius metų, visuomet pažymėdavo – Dangiškoji Karalystė – Dangiškoji Karalystė – ne žemiškoji, bet Dangiškoji Karalystė, ta geroji jo žinia. Atnešęs gerąją naujieną – Dievo Tėvo Tėvystės ir žmonių Brolystės – gerąją žinią, jis ir kreipė žmonių Širdį, mąstymą į Dieviškąją Karalystę, ne į žmogiškąją. Ir jis mokė įkurti tą Dangaus Karalystę Širdyje. O kur kitur gali įkurti Dangiškąją Karalystę? Žemėje juk neįkursi Dangiškosios Karalystės. Čia karaliauja žemės karaliai. Visi veiksmai yra tų karalių gerovei, ne eilinių žmonių. Dangiškoje Karalystėje yra Brolystė, nes Kūrėjas, Tas Vadovas Dangiškosios Karalystės, šviesina ir traukia visus link Savęs – traukia iš vidaus per to dvasinio asmens, dvasinės asmenybės atsivėrimą tam Pačiam Tėvui. Žmonėms tuo metu buvo sunku suvokti, kad gali būti kažkokia dangiškoji karalystė skirtinga nuo žemiškosios. Apaštalams taip pat buvo per daug sunkus uždavinys. Kaip jį išspręsti? Kaip tą dangiškąją karalystę įkurti Širdyje? Šiandien, po dviejų tūkstančių metų, lygiai tas pats. Visiškai tas pats! Mano mokymų tavo televizijos kanale pasižiūri keliasdešimt žmonių. Labai retai daugiau šimto. O tie mokymai yra Tiesos mokymai, Tikrovės mokymai. Vidinis gyventojas trokšta Tiesos, trokšta Tikrovės. Jis nenori apgaulės, melo, nenori, kad jam meluotų, apgaudinėtų jį. O kada tu jiems pateiki Tikrovės tam tikrą apibūdinimą, jisai negali suprasti, kad čia yra Tikrovė, nes jį visą laiką klaidino. Jis užaugo klaidinamas, apmeluotas. Visų apmeluotas – ir mokytojų, ir tėvų, ir politikų, ir verslininkų – jis melagystėje išaugęs kartų kartomis! Todėl jis tiki tuo, ką jam sako pripažinti autoritetai. Ir netiki, nes jis nesugeba patikėti, kad gali kažkas pasakyti kitokią tiesą.
Jėzumi irgi netikėjo. Netikėjo.
Ir tas epizodas, ypač nuostabiai aprašytas Epochiniame Apreiškime, Urantijos Knygoje, apie penkių tūkstančių stebuklingą pamaitinimą – labai nuosekliai aprašytas, išsamiai. Aš pamėginsiu jį atpasakoti savais žodžiais ir paaiškinti tą prasmę, kokios nesuprato tos penkių tūkstančių žmonių minios, kokios šiandien nesupranta lietuvių tauta ir Urantijos žmonija.
Jėzus mokė ir minias, ir evangelininkus, ir apaštalus. Intensyvus visos savaitės darbas, natūralu, reikalavo poilsio, tiesiog intelekto ir fizinio kūno atstatymo, energinio atstatymo. Ir jis pamėgino tas minias, kurios buvo priplūdusios – ypač tuo metu tai buvo dar jo labai stiprus poveikis, kaip gydytojo nuo įvairiausių ligų, tai būdavo ateina ir suluošinti žmonės, ir ligoniai norėdami pagijimą gauti iš Jėzaus, nes tas gydytojo stebukladario vardas buvo smarkiai pasklidęs – ir tos minios, net ir Jėzaus paprašytos, nesiskirstė. Jis norėjo, kad jos išsiskirstytų, tuo labiau, kad jis žengė į Jeruzalę, į Perėjimo šventę, jis norėjo, kad tos minios tiesiog dar pabendrautų su savo artimaisiais, o vėliau pasuktų į Perėjimo šventę Jeruzalėje, o su apaštalais jis norėjo pailsėti bent savaitėlę. Kadangi minios nesiskirstė, tai, natūralu, Jėzus nusprendė, kad reikia perplaukti ežerą, ir ten bus ramesnė vieta. Tą ir padarė. Bet dalis tų, minioje buvusiųjų, pamatė, kur jie plaukia, ir tada nusisamdė ten visus aplinkui buvusius laivelius, puolė irtis paskui juos. Dalis jų aplink ežerą pradėjo žingsniuoti. Vis tiek didžiulė trauka negalėjo nustelbti jų to vidinio noro sekti paskui Jėzų dėl savo tam tikrų interesų patenkinimo. Ir Jėzus su apaštalais pasiekė kitą krantą. Ten buvo viena iš gražių vietovių, kur aplinkiniai gyventojai mėgdavo praleisti laisvalaikį. Tai – netoli nuo Kapernaumo. Bet tos minios vėl palaipsniui ėmė rinktis, susiradusios tas parko vietas, kur buvo apsistoję apaštalai, žodžiu, prisirinko tų žmonių apie penki tūkstančiai. Jie, kiek turėjo maisto – buvo įsidėję kelioms dienoms – suvalgė. Kada Jėzus siūlė jiems išsiskirstyti, tai jis turėjo minty, kad jie taip pat pasirūpins savo maisto atsargomis, o ne plauks paskui juos. Tai štai, tos minios atsineštą maistą suvalgė, ir nebėra to materialaus maisto. Tai Andriejus su Pilypu pasiūlė tas minias paleisti, kad nueitų į kaimą tiesiog apsipirkti maisto. Prieš tai dar buvo kilusi mintis ir kai kuriems apaštalams – paskelbti Jėzų karaliumi. Kadangi jis kalba apie tą Dangaus Karalystę, tai jis turi būti tas mesijas, kuris užimtų karaliaus Dovydo laisvą sostą. Ir štai apaštalai pasiskirstė – dalis pritarė tokiai idėjai, dalis pasipriešino – Judas Iskarijotas pritarė tokiai idėjai, Simonas Uolusis pritarė, nes jis buvo toks nacionalistas, patriotas, Andriejus nepritarė, Petras taip pat pritarė, žodžiu, susiskirstymas buvo akivaizdus. Kai kurie abejojo. O visą šitą sąmokslą buvo iškėlęs į tą patį jau įgyvendinimo etapą vienas iš jaunųjų evangelininkų – Joabas. Žodžiu, tai buvo sąmokslas prieš Jėzaus tą dvasinę tiek kryptį, tiek išmintį, sumaterializuoti viską taip, kaip supranta tas materialus gyvulinės kilmės protas, žmogiškasis, tas tamsusis, pilnas įvairiausių prietarų, baimių, ritualų, ir, natūralu, tų visų papročių. Ir štai, kada tos minios nebeturi maisto, tai Pilypas, kuris tvarkė maisto atsargas, sunerimęs – ką daryti? Anksčiau dar Dovydas Zebediejus siūlė įrengti stovyklą, bet tam pasipriešino Jėzus, kadangi jis neplanavo, kad čia būtų minios apsistojusios dar anoje ežero pusėje, todėl ir čia stovyklos nebuvo įrengta, nes tos minios atsekė Jėzų prieš Jėzaus valią. Ir tas Pilypo pasiūlymas, kad reikėtų paleisti minias į artimus kaimus, kad galėtų nusipirkti maisto, Andriejaus taip pat pritarimu buvo sustiprintas. Bet Jėzus tarė – Bet aš jų nenoriu paleisti alkanų! – Štai tarsi vėl apaštalai nori, kad jos išsiskirstytų ir nereikėtų galvoti, kaip pamaitinti tas minias, o Jėzus susirūpinęs jų pačių materialiu kūnu – alkanų jis nenori paleisti. Ir tada jis klausia Pilypo – Kiek yra dabar maisto atsargų dar likusių? – Ir Petras iškart savo mintį sako – Bet mes dar vakarienės nevalgėme! Ir mums reikės valgyti! – Iškart mintis – savimi pasirūpinti Petrui svarbu, ne miniomis. Jėzui svarbu – nepaleisti išalkusių minių. Skirtumas mąstymo lygmens – didžiulis! Ir tada Andriejus paklausė jaunuolio Morkaus, kiek yra tų maisto atsargų? Jis patikrina – dvi žuvys ir penki miežinės duonos kepaliukai. Penkiems tūkstančiams! Jėzus sako – Gerai, susodinkite visas minias po šimtą žmonių, paskirkite vieną vedlį, pakvieskite evangelininkus ir tegu jie susirenka čia, prie manęs. Atneškite man tuos penkis kepalus duonos miežinės ir dvi žuvis. – Ir jis pradeda laužyti duoną ir duoti tiems evangelininkams nešti į tas minias. Ir žuvis taip pat laužo, neša toms minioms, ir jos visos pasisotina. Penki tūkstančiai pasisotina penkiais kepaliukais miežinės duonos ir dviem žuvimis! Euforija kyla ir tų apaštalų širdyse, kurie norėjo, kad Jėzus būtų vainikuotas karaliumi, štai – tikras karalius tos karalystės, Dovydo sosto paveldėtojas!
Kas įvyko? Įvyko tai, kad Jėzus, kuris yra vienas iš dviejų Vietinės Visatos sukūrėjų, drauge su savo partnere Dukra Kūrėja – Nebadonija – jis padaugino maisto elementus, bet visiškai pašalinus laiko elementą ir matomą gyvybės kanalą. Ir štai tas maistas, laužant, dalijant, visą laiką dauginosi – padauginti buvo tie maisto elementai. Tiktai per akimirką! Kad tai buvo suformuota į duoną – bet javai pasodinti, grūdas pasėtas, javai išaugę, derlius nuimtas, sumaltas, iškeptas į duonos gabalėlius – šitas laiko elementas išeliminuotas ir visa ta gyvybės kanalo sistema taip pat pašalinta. Pateikiamas tiktai gatavas rezultatas, ką priešingu atveju reikėtų laukti, kol tas grūdas išdygs, duos javą, pribręs, duos derlių, nuims tą derlių žmogus, sumals tą grūdą, ir tuos miltus panaudos duonai. Štai visa šita eiga matomo gyvybės kanalo pašalinta, ir laiko elementas taip pat panaikintas. Tą gali padaryti Kūrėjas. Tą gali padaryti Sūnus Kūrėjas. Tą gali padaryti Apvaizda. Ir Jėzus dar meldė – jeigu tai atitinka Tėvo Valią. Tai viskas vyko nepažeidžiant viso to evoliucinio proceso, tiktai paspartintai ir išeliminavus tą matomą gyvybės kanalą. Tai buvo pirmas Jėzaus sąmoningas toks atliktas veiksmas. Jeigu jūs prisiminsite, kada vanduo pavirto geriausios kokybės vynu per vestuves Kanoje, tai šitas veiksmas labiausia ką nustebino, tai buvo Jėzus. Jis buvo nustebintas! Ir labiausia, ką tas veiksmas nuliūdino, tai buvo taip pat Jėzus – nuliūdintas – nes tai įvyko jam pačiam netikėtai, nes jam buvo taip pat pasakyta – Tu esi iš Amžinybės, tu nusileidi į žmogiškąjį pavidalą, tu gyveni Amžinybės masteliu. Todėl šituo pavidalu, kuris gyvena kiekvienos akimirkos masteliu, laiko tėkmės masteliu, tu privalai sąmoningai sekti laiko seką, o žmogus natūraliai kiekvieną akimirką seka, jis negali pakilti virš laiko akimirkos, dėl to ir skaičiuoja metus, kiek metų nugyveno, kiek dar reikia laukti dienų iki kokios nors šventės ir taip toliau. Viskas segmentuota akimirkomis. Ir jeigu tu nustosi sekti sąmoningai laiko tėkmę, tą, ką tu tiktai pamąstysi, tas per akimirką įvyks! – Štai jam iššūkis – nuo to milžiniškos erdvės ir gelmės proto, dieviškojo proto, Sūnaus Kūrėjo proto, pereiti iki to mirtingojo kasdienės veiklos proto, kur laikas yra tiesiog spaudžiantis tą materialų protą. Ir štai dėl to jis buvo ir nustebintas, ir nuliūdintas, tarsi tai jis pažeidė Tėvo Valią. Bet tai buvo Tėvo tokia Valia, kad šitaip atsitiktų. Tuo tarpu minias pamaitino jisai, priėmęs sąmoningą sprendimą, kad jeigu tai atitinka Tėvo Valią, tebūnie šita penkių tūkstančių išalkusi minia pamaitinta iš tų penkių miežinės duonos kepalėlių ir dviejų žuvų šitaip padauginant maisto elementus, nematant to gyvybės materialaus kanalo ir padauginimo visų tų maisto elementų laiko atžvilgiu. Ir kas yra liūdniausia Jėzui šitą akimirką, kad minios, penki tūkstančiai pasotintų, netroško jo Gyvenimo Šviesos, Gyvenimo Duonos, netroško Dangiškosios Karalystės! Tiesiog įsiliejo į entuziastingą šūksnį – Vainikuokim jį karalium! Vainikuokim karalium! Koks gali būti geresnis karalius negu tas, kuris pamaitino iš penkių kepalėlių ir dviejų žuvų penkis tūkstančius išalkusių mirtingųjų?! – Ir tai aidėjo per tuos visus, susodintus šimtais, būrius. Aidėjo tas šūksnis – Vainikuokim jį karalium! – Jėzus atsistojo ant akmens. Puikiai tas galilėjietis apšviestas saulėlydžio šviesos, orus, didingas, sako – Mielieji, jūs turite gerų motyvų, bet jūs dabar, kada pamaitinote savo vidų materialiu maistu, kada jūsų pilvas jau pilnas, jūs norite materialios karalystės, karaliaus, jūs norite vainikuoti karaliumi, materialiu pavidalu matomą, tai negi aš jums iki šiol niekaip ir neatskleidžiau, kad mano Tėvas yra dvasinis, kad Jis yra ir jūsų viduje, kad ta Dangaus Karalystė yra dvasioje, jūsų Širdyje, ir Brolystė. Jūs nejutote daugiau noro, pasisotinę, siekti Gyvenimo Duonos, gerti dvasios Gyvąjį Vandenį, ir jeigu jums reikia karaliaus, tai eikite, eikite dabar ir siekite, kad jūsų Širdyje Tėvas būtų Dvasios Karaliumi. – Ir kokia pasekmė? Minios nusivylė Jėzumi. O jaunasis Morkus teištarė – Ir jis atsisakė būti mūsų karaliumi. – Apaštalų irgi buvo kritimas dvasioje. Toks buvo vidinis pakilimas! Ir dabar Jėzus atstumia jam suteikiamą šlovę. O Jėzus pasiūlė savo apaštalams – Dabar eikite, pabendraukite su Tėvu, pasimelskite, ypač už Petrą.
Todėl dabar aš irgi sakau savo dvasinius mokymus, kuriuos ne visi supranta, nes jie klauso ne Širdimi ir girdi ne dvasia. Intelektualiai mano mokymų jūs negalite suprasti, nors aš kalbu ir apie materialius dalykus, ir apie politinius dalykus, bet aš apeliuoju į jūsų dvasią, į jūsų dvasinę asmenybę. Ir kada aš sakau, kad mano mokymai skirti visiems prezidentams, tai yra taip, materialia prasme visiems mirtingiesiems, nesvarbu kokie jie bebūtų karaliai, šeichai, pranašai, guru, dvasiniai mokytojai. Jiems visiems mano dvasiniai mokymai skirti. Be išimčių! Visiems prezidentams – ir Trumpui, ir Zelenskiui, ir Nausėdai, ir Putinui – visiems. Nes mano mokymai yra iš Tėvo. Aš sakau tik tą, ką Rojaus Trejybė-AŠ ESU įdeda į mano lūpas kaip materialų žodį, kurį gali išgirsti tiktai dvasinė asmenybė – išgirsti taip, kaip nori Kūrėjas, kad išgirstų, kad pažadintų vidų, nes be šito pažadinimo niekada nebus Urantijoje tvarkos.

NIEKADA! Neturėkite iliuzijų!

Aš esu tam, kaip Kūrėjo Ambasadorius, Jėzaus ir jo partnerės Nebadonijos apaštalas, kad žadinčiau jūsų dvasinę asmenybę, ne jūsų intelektą – dvasią-asmenybę. Be mano mokymų jūs niekada nepabusite, todėl mano mokymų dabar tesiklauso dešimtys. Bus laikas – jų klausysis visa žmonija! Aš žinau, ką sakau.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)

Violeta
2025-04-10 11:27:15

Komentarai

Mielas Fredai, ačiū tau, kad pasidalinai savo puikiu patyrimu. Iš tiesų jį malonu skaityti.

Mes skaitydami vieni kitų patyrimus, ar tiesiog apmąstymus tam tikromis temomis, taip geriau pažįstame vieni kitus. Aprašyti patyrimai, jeigu jie nuoširdžiai pasidalinti – o tai mes juk jaučiame skaitydami – dargi mus dažnai ir pamoko. Verčia galbūt susimąstyti apie tam tikrus dvasinius dalykus – nes tai dvasinis Forumas – ir ieškoti giliau, skvarbiau. Jau nekalbant apie naudą pačiam rašančiajam, kuris vis tik skiria laiko aprašyti savo patyrimus, ir taip lavina savo protą skvarbesniam mąstymui, sakinys po sakinio dėliodamas mintis taip, kad būtų nuosekliai ir aiškiai suprantamas tas pateikiamas patyrimas skaitančiajam. Ir tai nebūtinai kiekvienam taip lengvai ir iškart pavykstantis procesas. Tai reikalauja pastangų, bet užvis svarbiau, noro, dalintis su kitais tuo, ką laikai savo viduje. Ir tikrai malonus tau pačiam patyrimas, kai tas noras tavyje toks gilus, kad nustelbia kitas veiklas, kurios tau tuo metu tampa ne tokiomis svarbiomis, bet noras dalintis savimi yra na, svarbiausioje vietoje, ir tu rašai, ar kalbi.
Mes mielai studijuojame Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymus, ar Algimanto mokymus, kuriuose iš tikrųjų dažnai net ir stebimės, kaip taip pateikiama informacija, kuri tiesiog paliečia mūsų širdis. Mokymai, kurie kalba mums tai, ką mums tą akimirką taip reikalinga išgirsti. Mokymai, kurie verčia mąstyti, mokymai, plečiantys pasaulėžiūrą, mokymai, subtiliai sufleruojantys, kurį gi kelią rinktis. Ir tai visada tas pats, geriausias Kūrėjo vaikui, Kūrėjo siūlomas Kelias. Ir tai atrodo paprasta ir aišku. Ką čia bepridėsi atrodo? Juk aiškiai viskas parašyta! Bet tai tikrai nėra taip paprasta ir lengva, kol tai, kas taip aiškiai aprašoma-mokoma Dvasinio Mokytojo, netapo tavo paties savastimi. Iki tol seka daugybė patyrimų, apmąstymų, ir iš pradžių dar tokio neryžtingo veikimo, mokymosi. Būtent rašymas į mūsų Forumą ir yra tas vienas iš žingsnių, be kurio nebūtų būsimam Dvasiniam Mokytojui augimo. Kaip ir studijavimas dvasinių šaltinių, bei veikimas taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, visų Gerovei. Ir kad tai taptų taip jau paprasta ir aišku, tas reikalauja daug, daug, ir nuoširdžių, atsivėrusio Kūrėjui, Kūrėjo vaiko, tokių pastangų.
Tuo Gyvasis Kelias ir yra Prasmingas, kad atlygis dvasioje patiriamas, kada ne tik kad buvo – ir yra, dedamos pastangos. Todėl kiekvienas nuoširdus komentaras – yra prasmingas. Ne tik rašančiajam, bet ir skaitančiajam.

Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė. Vita

vvita
2025-04-18 21:57:56

Taip, miela Adolfina, sutinku su tavimi, kad reikėtų plačiau pakomentuoti patalpintas Algimanto, kitų urantų mintis forume , bet ne visada tam yra laiko. Ką aš galėčiau pakomentuoti po Algimanto mokymų, jeigu ir taip viskas yra aiškiai išdėstyta, kad jokie komentarai nebeturi prasmės? Belieka tik
pasidžiaugti, kad męs turime Rojaus Trejybės - AŠ ESU ambasadorių Algimantą, kuris Kretingos miške kalbėjosi su šios visatos Kūrėjų - Mykolų - Jėzumi Kristumi ! Tai neįtikėtina, bet tai yra tiesa ! Ir dar noriu visiems pareikšti, kada 2010 metais buvau nuskridęs su Urantijos Knygą pas brolį į Čikagą, aš paprašiau brolio, kad mane nuvežtų prie namo kuris randasi 533 Diversey Parkway Chicago, Ilinois, kuriame buvo perduoti Urantijo Knygos dokumentai anglų kalba. Kada aš stovėjau prie šito namo su Urantijos Knyga tam, kad mane brolis įamžintų nuotraukoje, staiga, netikėtai viskas pradėjo aplinkui švytėti tokiomis sunkiai žodžiais apsakomomis spalvomis.Ir kaip keista ir nuostabu, kad aš savo paties regėjimo lauke pradėjau matyti vaizdą, o tame regėjime mačiau... Lietuvos sostinę - Vilnių , toliau kažkokie namai ir viename iš tų namų matau butą, kuriame prie stalo sedėjo man nepažistamas niekur nematytas žmogus ir kažką rašė. Tą vaizdą-regėjimą man rodė neilgai, kol jis po truputi pradėjo blankti kol galiausiai visai išnyko. Tikrai mane šitas reginys nustebino, tik nesupratau to reginio prasmės, kodėl rodo man nepažįstamą vyrą kuris dirbo prie stalo ir kažką rašė. Tai, štai, mieli urantai ir visi kurie užeinate į šitą forumą smalsumo vedami, viską ką parašiau yra tikra teisybė, man nėra jokio reikalo kažką išsigalvoti, juo labiau skleisti kažkokį melą. Toliau tesiu pasakojimą, pusantro mėnesio pabuvęs Čikagoje su brolių automibiliu išvykome į Floridą pas tuo metu, dabar jau amžinybėn išėjusį tėvuką, pas kurį svečiavausi aštuonis su puse mėnesio, tai reiškia, kad Amerikoje gyvenau lygiai metus laiko. Po to grižau į Lietuvą ir praėjus kažkiek laiko aš aptikau youtube Algimanto mokymus, t.y. pamačiau patį Algimantą ir prisiminiau man Čikagoje prie 533 namo parodytą 'vaizdą' - regėjimą, ir galiu patvirtinti, kad ten tikrai buvo Algimantas. Aš manau, kad tuo metu man Apvaizdos buvo parodytas laiko įrašas, kuriame Algimantas vertė iš anglų kalbos į lietuvių kalbą Urantijos Knygą.
Mieli bičiuliai, draugai, urantai..pagaliau ryžausi parašyti tą įvykį, atsitikimą kuris įvyko mano gyvenime ir kurio neužmiršiu iki pat šio materealaus kūno pabaigos ir net būdamas morontiniame pasaulyje. Tad šiam kartui tiek.
Garbė ir šlovė Rojaus Trejybei - AŠ ESU, pagarba šios visatos Kūrėjui Mykolui - Jėzui Kristui.

Fredas
2025-04-16 18:30:54

Mielas Fredai. Nepakanka vien įvertinti Dvasinio Mokytojo Algimanto mokymą, kad patiko. Reiktų pasidalinti savo įžvalga plačiau - kas konkrečiai labiausia patiko, kodėl, kas mums priimtina, o kas - ne. Mes kiekvienas turime skirtingus patyrimus, požiūrius ir supratimus dvasine prasme, todėl dalinkimės tarpusavyje, nes tam ir skirtas forumas, kad augtume, šviesėtume, tobulėtume dvasiškai. Su Kūrėjo meile ir apkabinimu.

adolfina
2025-04-11 17:33:43

Perskaičiau, labai patiko Agimanto mokymas. Dėkojų.

Fredas
2025-04-10 15:34:38

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]

Visos forumo temos

Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.