Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Vakar buvo Didysis – TRAGIŠKAS – penktadienis – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas! – pasakytas Rojaus Trejybės-Aš ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 04 19

Mano vardas Algimantas. Jums sakau, žiūrintiems tavo televizijos kanale. Dabar gyvosios pamaldos gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje.
Šiandien pagal katalikų tradiciją yra Didysis šeštadienis. Vakar buvo Didysis – TRAGIŠKAS – penktadienis – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas! Rytoj Velykas švęs! Žydų šventę! Perėjimo šventę! Tai yra išsilaisvinimo iš Egipto ir vergovės, kada Mozė išvedė šešis šimtus tūkstančių žydų, ir klajojo keturiasdešimt metų, kad ta milžiniška, pasąmoninė vergo būsena būtų išsklaidyta. Nors kiek išsklaidyta! Atvedė į pažadėtąją žemę – atvedė ne šiaip taikiai, žudydami kitus, žudydami. Apskritai visos valstybės, kurios yra, jos yra plėšikų gaujų, kada viduramžiais buvo plėšikai, paskiau sugalvojo ir karalius, turėti savo kariauną, organizuoti grobikiškus plėšikavimus prieš kitus. Štai taip susidarė tos valstybės. Jos visos yra nedoros. Nėra dorų valstybių, nes iš blogo medžio negali būti gerų vaisių. Valstybės visos buvo sukurtos be Kūrėjo, bet demagogija pridengtos, karaliai, kad čia yra valdžia nuo Viešpaties. Nieko panašaus! Viešpats neduoda jokio nurodymo kariauti! Ir tie, kurie sukursto karus, yra nusikaltėliai žmogiškąja prasme. Bet dieviškąją prasme yra maištininkai. Nes yra pasakyta – nežudyk. Todėl dabar tos valstybės yra apvilktos įvairiom politinėm sienom, įvairiais reikalavimais, kurie yra vadinami įstatymais, kurių privalu visiems laikytis, bet čia yra ne tas kelias, ne tas. Žmonės yra du šimtai tūkstančių metų iškrypę Evoliucinės krypties kelyje, kurį sumanė Pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Ir štai, kad atstatyti tą iškraipymą į doros, Kūrėjo sumanytą, Evoliucinį, tikrąjį, Kelią ir buvo perduotas Apreiškimas, pavadintas Urantijos Knyga – perduotas anglų kalba Čikagoje dvidešimto amžiaus pirmajame trečdalyje. Šitą knygą – du tūkstančius devyniasdešimt septynis puslapius teksto ir penkiasdešimt puslapių turinio – išverčiau į lietuvių kalbą iš anglų kalbos.
Štai iš šitos Epochinio Apreiškimo milžiniškos knygos mes ir sužinome, kas vyko tą tragišką, juodąjį penktadienį prieš du tūkstančius metų Jėzaus Širdyje, apaštalų Širdyje, Jėzaus žemiškos šeimos, Marijos, motinos širdyje, Jėzaus žemiškos šeimos, Marijos šeimos, kitų brolių ir sesių, Marijos vaikų – aštuoni vaikai Marijos pagimdyti – štai tik iš šito dieviškojo apreiškimo, kuris perduotas iš aukštesnių dieviškųjų šaltinių, ne iš žmogiškų archyvų. Net ir paskutinė nukryžiavimo valanda aprašyta iš to atsiminimo, kurį papasakojo centurionų, romėnų kareivių kapitonas. Ir jis būtent ten įtikėjo į Jėzų. Ir jis papasakojo apie tą paskutinę valandą. Apaštalai buvo išsklaidyti visi, iš baimės išsislapstė, o Jonas vienintelis, kuris liko, tai tuo metu, kada Jėzus kabėjo ant kryžiaus, jis paprašė Jono, kad jis išvestų Jėzaus motiną, kad ji nebūtų per tą mirties akimirką, kada jis išleidžia paskutinį kvėpsnį. Žodžiu, niekas, tie, kurie rašė evangelijas, šito epizodo patys nebuvo matę. Tai Lukas, kuris paminėjo šitą nukryžiavimo epizodą, būtent ir atpasakojo, ką kitiems buvo pateikęs centurionų kapitonas. Ir būtent jis ir pasakė, rodydamas į Jėzų ant kryžiaus, išleidusį paskutinį kvėpsnį – Štai žmogus! Štai žmogus! – Bet vienas iš plėšikų – o kabėjo dar ant kitų dviejų kryžių iš vieno šono Jėzaus ir iš kito šono Jėzaus – vienas iš plėšikų ėmė priekaištauti kitam plėšikui – Ko tu visą laiką burbi prieš Jėzų? Jis tai nekaltai čia ant kryžiaus. Mes tai už savo kaltes. – ir jis pajuto tą vidinį įtikėjimą, tas plėšikas, ir kreipėsi į Jėzų, kad jis jam atleistų nuodėmes.
Žodžiu tai, kas yra dabar bažnyčioje – grynas ritualas. Tai žmogų ne tiktai neveda į priekį, bet jį smukdo, smukdo žemyn – žemyn, nes nerodo krypties – gyvybės Gyvojo Vandens, kaip jo atsigerti iš Kūrėjo, kaip atsikąsti tos Gyvosios Duonos iš Kūrėjo, kaip galėtų mirtingasis gyventi Brolystėje be jokių Ukrainų, be jokių Rusijos karų, be jokių pinigų aukojimo nors vienam kareiviui išlaikyti! Negali būti biudžeto nė vieno cento skiriamo kariuomenei! Kariuomenė nereikalinga! Brolystė turi viešpatauti, ir ne tiktai čia, Lietuvoje – žmonijoje. Taip bus. Ir aš žinau, ką sakau, nes aš atstovauju Kūrėjui, kaip Jo Ambasadorius, ir Jėzaus apaštalas ir Jėzaus partnerės Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – apaštalas. Bet iš tikrųjų tai yra ilgas kelias – ilgas.
Kada Jėzų vedė į nukryžiavimą, į Golgotą, jam uždėjo kryžiaus skersinį ant nugaros nešti, ir Jėzus, jau prieš tai nuplaktas, netekęs fizinių jėgų per tuos kamantinėjimus, per tuos Piloto pseudoteismus, jis žingsniavo sunkiai, ir žydės moterys nuoširdžiai gailėjo jo ir verkė, raudojo, matydamos Jėzų, nes buvo girdėjusios apie Jėzaus Meilės skleidimą žmonėms, jo mokymus, jo susirūpinimą žmogumi. Ir kada ėjo pro šalį procesija, valdžia draudė reikšti bet kokią užuojautą, o tuo labiau dar raudoti. Įsivaizduokite, valdžia draudžia tam nusikaltėliui, kurį jie laiko vertu nukryžiavimo, bet kokiu atveju reikšti užuojautą! Bet jie nepagalvoja, o kaip išvis valdžia gali nuteisti žmogų, atimti jo fizinę gyvybę? Kas tai valdžiai suteikė leidimą?! Ar jie tą žmogų atvedė į pasaulį naujos gyvybės išraiška, kad jie tvarkosi su kito žmogaus fizine gyvybe? Ar tai ne pasityčiojimas iš Kūrėjo, kuris būtent ir dovanoja dvasinę gyvybę – asmenybę – ir jai suteikia šitame pradiniame pasaulyje materialios kūno formos pavidalą, vadinamą žmogiškuoju kūnu? Ir štai tos moterys, raudodamos, atkreipė Jėzaus žvilgsnį, ir kada jis priėjo prie būrelio moterų, jis sakė – Jeruzalės dukros, neverkite dėl manęs, bet geriau verkite dėl savęs ir dėl savo vaikų. Manasis darbas yra beveik padarytas – netrukus aš vyksiu pas savąjį Tėvą – bet kaip tik dabar prasideda siaubingų vargų metai Jeruzalei. Žiūrėkite, ateina tos dienos, kada jūs tikrai pasakysite: Palaimintos yra tos, kurios yra nevaisingos, ir tos, kurių krūtų niekada nežindė jų mažyliai. Tomis dienomis jūs tikrai melsite, jog kalnų akmenys kristų ant jūsų tam, kad jus išlaisvintų iš jūsų nelaimių siaubo. (2005-04-05-09) – Jėzus perspėja tas moteris verkti dėl savęs ir savo vaikų.
Dabar aš noriu perspėti šių kartų žmones – jūs kasate duobę sau, nusigręždami nuo Kūrėjo, panirdami į ritualus, kurie esate tikintieji, katalikai, einate per tas šventes gausiai į bažnyčias – jūs kasate duobę sau, savo šaliai, savo tautai. Tą aš sakau Kūrėjo įgaliojimu. Praregėkite! Kunigai, politikai, verslininkai, praregėkite eiliniai. Mano mokymai prieinami visiems. Klausykite, žiūrėkite tavo televizijos kanale, kurį lietuviai nežinia kodėl vadina amerikoniškai – youtube‘u. Valdžia, ne vien Lietuvos – Lietuvos valdžia tai yra baudžiauninkų valdžia – bet apskritai valdžia pasaulyje eina jau du šimtus tūkstančių metų satanizmo keliu, kada Liuciferis ir jo pavaduotojas Šėtonas, mūsų Vietinės Sistemos, turinčios Satanijos pavadinimą, vadovai sukurstė maištą prieš Tėvą. Prie jo prisijungė ir mūsų buvęs dvasinis vedlys, Lanonandekų kategorijos dvasinė asmenybė, Kaligastija, ir dar trisdešimt šeši planetų Princai kitose planetose su žmonėmis iš šešių šimtų devynių planetų tuo metu buvusių apgyvendintų. Tai štai, trisdešimt septyni planetų Princai du šimtai tūkstančių metų veda savo planetos žmoniją maišto keliu. Jėzus šitą maištą užbaigė, atsilaikęs prieš Šėtono gundymą ant Hermono kalno, visą laiką ištardamas kiekvienam Šėtono gundančiam pasiūlymui su aukštesnėm valdžios regalijom ir postais – Tebūnie Tėvo Valia! – Štai jis, kaip mirtinguoju pavidalu įsikūnijęs Sūnus Kūrėjas, atnešęs čia Šviesos Evangeliją – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – atsilaiko ir prieš Šėtoną, teištardamas ne stebuklingus žodžius, nedemonstruodamas kokią nors stebuklingą išraišką matomo veiksmo, bet atsidavimą ir įtikėjimą į Tėvą – Tebūnie Tėvo Valia! Tebūnie TĖVO Valia! – Ir štai tokiu būdu Šėtono, Liuciferio, Kaligastijos galia nugalima, įveikiama. Bet tai yra – būsena. Joje tu turi atsilaikyti per įtikėjimą. Nėra kitos galios. Tiktai susiliejimas su Kūrėju suteikia tokią galią, tvirtybę!
Štai ir dabar mes esame dvidešimt pirmame amžiuje palaiminti – palaiminti tuo, kad mes turime jau naują Kūrėjo Apreiškimų knygą – Tu Manyje – Tu Manyje – nauja, ką tiktai išleista ir mane pasiekusi ketvirtoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU Mokymų knyga. O gi prieš tai buvo ir kitos knygos. Štai aš dabar jums visas parodau. Štai tų knygų kiek išleista! O Jėzaus Kristaus apreiškimų knygos Kalbu Jums Vėl jau yra antrasis leidimas su papildiniu. Visa tai tam, kad žmogus galėtų lavintis, šviestis, kad ateitų ta Dangiškoji Karalystė – kurią skelbė Jėzus – į Širdį – kiekvieno. Čia į rusų kalbą išversta Jėzaus Kristaus knyga. Jėzaus apreiškimų knyga į anglų kalbą išversta ir išleista. Štai vėl Kūrėjo Mokymų knyga – Gyvoji Tyla. Prieš tai rodžiau dar – Meilės Galia. Ir Akimirkos Amžinybė – pirmoji Kūrėjo Mokymų-Apreiškimų knyga. Lietuva turi tokias dvasinės Šviesos knygas, kokių neturi jokia kita šalis! Nė viena pasaulio šalis neturi tokių dvasinių mokymų! Dabar jau yra visos šitos knygos išleistos, kurios apima apreiškimus, tai yra mokymus. Daugiau Kūrėjo Mokymų, kuriuos būtų galima išleisti atskira, penktąja knyga, nėra. Kol jų prisikaups, praeis ne vieneri metai. Ir dabar aš jau ateičiai mąstau išleisti savo mokymų knygas, kurie yra taip pat Kūrėjo Mokymai, tik perteikiami per mane, ir taip pat Krikščionybės Duženas. Mūsų svetainėje – urantija.lt – šita knyga yra, bet materialia knyga, aišku, daug patogiau skaityti, gali pasižymėti tas vietas, kurios svarbios. Ten būtent yra palyginimai, ką teigia Urantijos Knygos Epochinis Apreiškimas, ir ką teigia Naujasis Testamentas ar Senasis Testamentas, kaip skiriasi ir kodėl, ir mano samprotavimai apie tuos teiginius, kurie sulyginami, ir tada, natūralu, ir pavadinimas yra – Krikščionybės Duženos – nes krikščionybės kaip religijos nebeliko. Visos iš motininės religijos, kurią sukūrė Paulius, ne Jėzus – čia yra skirtumas – Jėzus nesukūrė krikščionybės, ir Jėzui apskritai buvo draudžiama kurti bet kokią religiją. Jis gavo iš Tėvo nurodymą savo gyvenimu demonstruoti, koks yra Tėvas, koks yra Kūrėjas – savo gyvenimu – ir nekurti jokios oficialios religijos. Todėl krikščionybę sukūrė Paulius, kuris niekada akyse nematė Jėzaus. Apie Jėzų jis iš Petro prisiklausė, o Petras Jėzaus apskritai nesuprato, todėl tie visi surašyti Pauliaus tomai, turi labai mažai vertės, bet tai buvo laikoma, kad tai Dievo suteiktas Šventas Raštas, ir iš dvasios gimusių. Nieko panašaus. Tai štai, aš ir ta knyga – Krikščionybės Duženos – ir parodau, koks yra siaurumas to mąstančiojo, kurį suteikia evangelinės sampratos, ir Urantijos Knygos Apreiškimo gelmė yra skirtinga, ir daug kur prasilenkia su Tikrove Naujasis Testamentas – net Tikrovės neatitinka jau – nekalbu apie tai, kad jis būtų Dievo Žodis. Štai dabar šita knyga – Tu Manyje – turės jūsų Širdį pripildyti dar didesniu gurkšniu Gyvojo Vandens, ir aš džiaugiuosi ir sveikinu jus su tuo, ir tikiuosi, kad jūs ją studijuosite nuoširdžiai, ir ne šiaip sau studijuosite, bet taikysite tuos teiginius savo gyvenime. Nes Evaldas, kuris sukūrė dizainą šito viršelio – kokie gyvi spinduliai sklinda iš Šaltinio, iš Centro – ir Jurgita užrašė kaligrafiškai pavadinimą ranka, ne kompiuteriu. Tai yra nuostabu! Tai štai, Evaldas parinko tokią ištrauką iš Tėvo mokymo ir patalpino ant viršelio, ir čia yra pasakyta Tėvo mokymas, puslapis šimtas devyniasdešimt ketvirtas, Tėvas sako – Bet šiandien aš kreipiuosi į jus, mano mylimiausius vaikus, mylimus vienodai, kaip ir visus mano vaikus, pagalbos Algimantui, o tai bus pagalba ir Man. Ir tai bus jūsų asmeninis indėlis į Mano Banką danguje, kur nė vienas, net menkiausias darbas, Manosios Šviesos labui neprapuola, ir saugiai yra registruotas tiek Manojoje Kūrinijoje, tiek ir Manojoje Krūtinėje (na, aš sukeičiau vietomis žodžius, tiesiog nespėjau perskaityti) taigi – jis yra registruotas tiek ir Manojoje Krūtinėje, tiek ir Manosios Kūrinijos archyvuose. Ir po prisikėlimo Aš jums pademonstruosiu būtent šitą epizodą, kad jūs su pasitenkinimu prisimintumėte, koks buvo jūsų dvasinis pirminis žiedas Manosios Meilės Galios pažadintas jūsų asmenybės priimtu sprendimu padėti Algimantui, kad jo misija bent jau iš jūsų pusės nesutiktų pasipriešinimo, kokį jam tenka patirti iš tamsos aplinkos.
Štai, mano mylimieji, kada aš perskaičiau šitą jau užrašytą, Evaldo parinktą ištrauką iš Tėvo Mokymo, aš galvojau – gal nereikia tokios ištraukos? Bet tokia yra Kūrėjo Valia. Jeigu Evaldas parinko tokią ištrauką, reiškia turi būti tokia ištrauka. O tada kitas dalykas – jeigu tai pasakyta jau mokyme, reiškia jis kiekvienam taikomas – kiekvienam. Todėl aš laukiu iš jūsų pagalbos dar aktyvesnės, dar ryškesnės, net ir taip, kaip Jėzus laukė pagalbos iš savo dvasinių brolių ir sesių šitame pasaulyje. Taip ir aš laukiu.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)

Komentarai