Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Nėra ir nebus jokios Z, X ar Alfa kartų, netikėkit tokiais pramanais! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2024 02 02

Esu Algimantas. Ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos. Ir dabar vyksta gyvosios pamaldos, gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Štai – pasaulio žmonijos aristokratija, tai, ką jūs dabar matėte. Bet tai yra – dvasinė aristokratija. Tai nėra ta aristokratija, kuri buvo žmonijos tėkmėje, kada tie, kurie valdžioje sugalvoja save pasivadinti elitu, o iš tikrųjų yra tamsa. Tamsos išraiška, kuri pajungia-pavergia žmoniją per pinigus. Pinigai nepabudusiam dvasiniam protui yra milžiniškas jaukas. Gyvulinis protas tą jauką praryja ir kaip pagauta žuvis pakibusi ant kabliuko, ištraukiama į krantą.
Aš skaitydamas Respublikos portalą, perskaičiau teiginį apie generaciją-kartą – Z. Galvoju, ką tai reiškia ta karta – Z? Atsidariau Google, įrašiau tą klausimą – karta Z – ir man pateikė ten tokius atsakymus, kad tai yra vaikai gimę nuo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt septintų metų iki dviejų tūkstančių dvyliktųjų metų, tas tūkstantmečio slenkstis, perkopimas per jį. Ir tai vadina zet, nuo angliško žodžio zero – nulis. Aišku, ten prirašyta visokių nesąmonių, ir jokios kartos zet nėra, ir būti negali. Ten dar toliau aiškina – šita karta, ji išaugusi prie informacinių technologijų, visų prietaisų, labai lengvai įsisavina, imli, bet tarp jų daug yra autistų, yra linkusi į depresiją, yra negailestinga palyginus su šešiasdešimtaisiais metais gimusia karta. Neturi tokio jausmo, gailestingumo. Ir kada tai priskiriama atskirai kartai, tai čia yra kvailystė kokią gali sugalvoti kvailių įvairūs institutai prikurti. Jie neturi kuo užsiimti, pinigus gauna, kadangi tas jaukas jiems irgi veikia. Jie nori gauti finansavimą tyrinėjimams. Ir čia pirmiausia tai tie amerikonai daro. Ir tada jie pateikia tokias nesąmonės. Po šitos kartos bus karta X. Po tos kartos atsiras – Alfa karta. Kvailystė. Netikėkit visais šitais prasimanymais. Bet pasaulį tai užkrečia. Imlūs žmonės tai ne dėl to, kad yra ta karta kokią pavadina kažkas. Priklauso nuo to, koks poveikis yra aplinkos. Kuo gyvena aplinka. Jeigu tėvai išmintingi, atradę Kūrėją savo viduje, jie rūpinasi, kad išsaugot moralines vertybes, išsaugoti šeimą, ir tuo pačiu puoselėti gerovę visumai – visumai – kaip Kūrėjas yra sumanęs savo Evoliuciniame Plane. Ne savo šeimai, biologine prasme – visos kūrinijos šeimai, per asmeninį įnašą. Ir jeigu tokias nuostatas diegti vaikams, šeimoje, nuo pat gimimo, įsivaizduokit kokia išaugs jaunoji karta – ir gailestinga, ir išmintinga, ir savo gyvenimą susiejanti su Kūrėju, nors dirba įvairiausiose sferose, bet viską suvienija į visą gyvą sistemą. Tiek kaip didesniu dariniu žvelgiant į visuomenę – tame darinyje kur gyvena, tiek tarp šalių – tame kontinente kur jie yra. Tarp visos žmonijos, pasaulyje. Tiek ir visos visatos mastu – kūrinijos mastu. Ir su pačiu Kūrėju susiejama jų darbo veikla. Ir veikla ne vardan to jauko, kuo didesnio pinigų kapšio, bet kad tu prisigėręs žinių, nori save išreikšti darbais Visų Gerovei, kaip tave veda Kūrėjas iš vidaus. Tokie turi būti tada ir Vedliai visuomenės, su Kūrėju viską atlikti ir iš Kūrėjo gerdami energinius virpesius. Ir tokia tauta stiprės ir genetiniu biologiniu savo organizmu, kadangi aukštės energinių virpesių dažnis pačiame mąstymo procese, ateina patyrimas koks yra Kūrėjas, teikiantis ir sveikatą, ir išmintį, įžvalgą, gailestingumą, meilę, tai yra aukštesnius virpesių dažnius. Ir jiems nėra pabaigos. ,Visą laiką tu prisigeri kuo aukštesnio energinio dažnio virpesių, priklausomai nuo tavo nuoširdaus atsivėrimo Kūrėjui. Ir tada yra darbai atliekami išeikvojant daug mažiau pastangų, energijos, greičiau padaromi ir kokybiškiau, nes viską atlieka Kūrėjas, tiktai panaudoja jus kaip savuosius vaikus, materialia išraiška. Ir toji karta išaugusių bus stipri, atspari, ir visą laiką save šviečianti. Nebus taip, kad universitetas tai yra kažkoks brūkšnys perbrauktas laiko atkarpos. Štai penkeri metai ir tau duodamas kažkoks popierius, diplomas. Tu esi būtent jau kvalifikuotas tam ar kitam veiklos pobūdžiui. Universitetas yra gyvenimas, nuo lopšio iki iškeliavimo. Nėra užrašyta programos – pradžia studijų, pabaiga. Čia gali užrašyti ant antkapio. Čia yra universitetas.
Dabar pasaulis gyvena visiškai kitokiais kriterijais. Ir dar toliau jisai mulkinamas. Mulkinamas taip, kad tas mulkinimas yra rafinuotu būdu, pridengiant tai kažkokiomis tai žmogaus teisėmis, tai kažkokiomis pseudolaisvėmis, tai vaikų gynimu atimant iš tėvų, ir taip vaikai ginami. Tai yra beprotybė, Šėtoninė beprotybė. Ir jos negalima sustabdyti niekaip, tiktai Šviesa iš Kūrėjo, per nuoširdesnį, gilesnį atsivėrimą Kūrėjui. Kadangi šito nedaro be mūsų, mažytės grupelės – mes esam iš tikrųjų kaip tas gintaras, kuriame yra vadinamasis inkliūzas, tas kas išliko. Kažkoks tai vabalėlis, ar kažkoks tai dar šapelis. Nors gintarui susiformuoti prireikia milijonų metų. Tai esam kaip tas gintare kažkoks šapelis. Žmonija turi milijoną metų, ir ji formuoja, formuoja, formuoja. O mes tas, kas iš Kūrėjo paragavę, realiai patyrę Kūrėjo Šviesos spindulį, juo ir šviečiam štai tame gintare. Gintaras žavi visus, ir žmonija yra žavinti visus, bet tai žvelgiant Kūrėjo Žvilgsniu, iš Jo buveinės, kaip Jis mato savo virpesius ir tuose virpesiuose žydinčius žmonių žiedus, savo darbais, brolystėje, aukštais energiniais virpesiais. Tai yra tie Edeno Sodai, kurie bus Urantijoje. Ir štai, matosi urantai, kurie pirmeiviai šitame Gyvajame Kūrėjo Kelyje, kai dar buvo tamsa. Kūrėjas tamsos virpesių, Jisai nemato. Jisai skleidžia savo virpesius, o suteikęs tiktai Valią – Laisvą Valią – be jokių teisių, Jisai nesuteikia jokių teisių. Žmonija sugalvoja, kad čia yra prigimtinės teisės. Kokios prigimtinės teisės? Kas jums suteikė kokias nors teises? Šaukia – demokratija, demokratija. Demokratija tai yra pilkumos valdymas. Pilkumos. Pilka masė. Demokratija tai yra rykštė žmonijai. Jeigu idėja yra pateikiama ir ji turi didesnę persvarą, ją privalo vykdyti visi demokratijos sąlygomis, nors kvaila idėja. Bet didesnė dalis pasisakė už ją. Ir tada prasideda agitacija, kuo daugiau pririnkti kvailių, kad patraukti į savo pusę. O turi būti vienas Vedlys – vienas, iš Kūrėjo. Jisai kryptį duoda tokią, kokią gauna iš Kūrėjo. Negali žmonija nušvisti per akimirką. O demokratija tai ir yra ta pseudokryptis. Kryptis, kuri naikina iniciatyvą, naikina laisvą mąstymą, ir skatina padlaižystę, prisitaikymą, ir pilką masę. Dėl to ir Kristus čia, savo apreiškime kalba, kad demokratija jau seniai išsisėmusi, ji neturi ateities. Dvasinė aristokratija yra ateitis, štai – žvelkit į save. Jūs Kūrėjo esat druska žmonijoje, elitas. Tiesiogine, dvasine prasme, elitas, Urantijoje. Ir jauskit orumą, kokia jūsų viduje yra Šviesa, Kūrėjo Šviesa. Ne ideologijos kieno nors šviesa, nes ideologija šviesos neturi apskritai. Tai yra tamsa, pavergimo priemonė, pajungti visus į savo gniaužtus ir valdyti. Valdyti.
Kūrėjas suteikia mąstymą. Mąstyti kuo plačiau. Pakelti žvilgsnį į Kūrėją esantį viduje, ir Jo buveinėje Rojuje. Reiškia pereiti per visą kūriniją. Tuomet turi būti Dvasiniai Mokytojai, kurie apšviestų. Kaip tai žvelgti į save ir pakelti žvilgsnį dar į visą kūriniją? Kažkoks neatitikimas, prieštaravimas yra. Tai Dvasinių Mokytojų ir yra priedermė – apšviesti žmones. Kūrėjas yra viduje, bet Jo buveinė tai yra visos kūrinijos geografiniame Centre, Rojuje, į ten mes ir einame jau šiandien. Šią akimirką einame būdami čia, atvėrę save kaip dvasinę asmenybę Kūrėjui. Kuo stipresnis atvėrimas, tuo tvirtesnis žingsnis Gyvajame Kelyje. Ir tai yra visos žmonijos labui. Ne jūsų labui – žmonijos labui. Ateities kartų labui. Kokiomis raidėmis bepažymėtų tas kartas – visų kartų labui. Į kitus remtis nėra galimybių. Reiškia, žmonija švis tiek, kiek mes patys asmeniškai kiekvienas norėsim dar nuoširdžiau pabendrauti su Kūrėju, atsiduoti Jo vedimui iš vidaus ir pasireikšti tais darbais, kokius suprojektavo-suplanavo mums kiekvienam asmeniškai pagal pečius. Bet kad mes neišsisukinėtume iš tų darbų, o juos įgyvendintume. Ir tada mes pasijausime iš tikrųjų, prasmingai gyvenantys. Pajusime viduje pasitenkinimą. Tą jūs patiriate patys, kada susitinkate su kokiais nors nepažįstamais žmonėmis ir Apvaizda suveda, jūs galite pasidalinti savo patyrimais. Bet visuomet turėkit minty, nepalikite to žmogaus kryžkelėje, kad jam būtų neaišku. Visuomet pasistenkit parodyti išeitį – išeitį, kurios jis gali ir nesuprasti, kada jūs tariate savo lūpomis, bet ta sėkla nusės į jo pasąmonę ir po kiek laiko jam iškils iš pasąmonės, kažką girdėjau kaip jis ar ji sakė man apie tai, kad Kūrėjas yra viduje, Jį galima atrasti. Ir tik tada ateina ramybė, sveikata, santarvė. Ateina ta Šviesa, kokios stinga pasauliui. Nėra melo, nėra apgaulės, yra teisingumas. Tik šitas vienintelis kelias. Nėra kitų kelių. Net ir moralė, kurią dabar naikina visokiais būdais, net ir ji negali šito padaryti. Moralė kiekvieno suprantama asmeniškai tik kada ją priima didesnė dalis tautos, įsitvirtina tada kažkokiose mokyklos programose, šeimose šventėmis, tradicijomis, bet tai neatveda į teisingumą. Teisingumas yra iš Kūrėjo. Negali būti teisėjas teisingas, neatradęs Kūrėjo viduje. Na negali būti šalies prezidentas, neatradęs Kūrėjo viduje, tai ne prezidentas. Tai yra iškamša. Ir teisėjas yra iškamša. O tada yra iškamša visa sistema, nes ji yra tokia, iškamšų. O ją pakeisti galima vieninteliu būdu, tiktai atvėrus save kaip dvasinę asmenybę Kūrėjui ir tuo pačiu atradus Kūrėją savo viduje ir gyvenimu, savo, asmeniškai, gyvenimu. Tiesiog rodant koks yra tas kelias, kokie yra priimami sprendimai šitame gyvenime. Ir jeigu yra Kūrėjas įsiviešpatavęs toje asmenybėje, per asmenybės pastangas, bet kokiomis aplinkybėmis tas asmuo išliks kaip Kūrėjo sūnus ir dukra. Tiesiog tai irgi yra, aksioma. Jos įrodinėti nereikia. Bet tokioj aplinkoj, natūralu, tai yra iššūkis, milžiniškos apimties iššūkis, bet jis yra urantams pagal pečius. Ir ne tik pagal pečius, nes ateityje bus jau nauji iššūkiai. Reiškia tie pečiai, kurie jau dabar turėtų šitą naštą su mielu noru prisiimti, jie jau yra stiprinimui parengti naujiems iššūkiams, kurie bus daug sunkesni negu šios akimirkos. Net ir šitame pasaulyje. Ir dėl to tai teikia viltį, jeigu mes priimam šitą iššūkį, šios dienos iššūkį savo gyvenimu, tada mes priimsime ir dar didesnį iššūkį, nes mes jau tada juntame vis stipriau pasitikėjimą ir Kūrėju, ir savimi. Ir tas patyrimas mus stiprina.
Kada ir per garbinimą aš išgirdau, kai taip pat buvo urantės ištarta, kad mes stiprėjame Kūrėjo patirtimi. Čia iš dalies teisinga, nes jeigu Minties Derintojas, kuris yra Kūrėjo fragmentas, Kūrėjo dvasia, buvo atstumtas vieno mirtingojo, kitame pasaulyje, Kūrėjas perteikia to mirtingojo sukauptą patyrimą, mums, perteikia. Mes šitokiu būdu Kūrėjo patyrimu stiprėjame. Bet tai tiktai mūsų Minties Derintojo patyrimu, mūsų asmeninio Minties Derintojo patyrimu mes stiprėjame, jeigu jo perteikiamus mokymus ir tą Gerojo Locmano vedimą priimam kaip šito laivo kapitonas, kaip mūsų protas – kaip kapitonas, organizuoja šitam laivui gyvenimą Urantijoje. O juk Minties Derintojų yra nesuskaičiuojama galybė. Ir kiekvienas turi savo patyrimą. Kūrėjo patyrimas yra visuminis patyrimas. Štai visuminiu Kūrėjo patyrimu mes stiprėti negalim, nes mes negalime aprėpti visų Minties Derintojų perteikiamo patyrimo. Bet mes galime stiprėti jo gyvąja komunija, kurią mes patys imame patirti savo asmenybėje. Mes dėdami daugiau pastangų, daugiau jaučiame pasitikėjimo Kūrėju, ir natūralu mūsų pastangų.
Aš prisimenu, kada pirmą kartą priėmiau sprendimą su Urantijos Knyga išeiti į miestą. Priėmiau aišku apsvarstęs, tai kaip čia kiti žiūrės. Ir taip visą laiką ten man priekaištaudavo, kad tu čia išprotėjai ir t.t. O dabar aš išeinu į gatvę. Ten tik mokytojų namuose aš dar susitinku su žmonėmis ir jiems aiškinu apie Kūrėją. O čia dabar viešai, kur nėra tų mokytojų namų. Ir kur reikia rinktis vietą? Man protas diktuoja, kur daugiau žmonių – tai į Prospektą, į centrą. Darbo diena. Kada aš pasirenku – na, kada pietų pertrauka, kad išeitų žmonės į gatves. Staliuką turiu sulankstomą, susidėjau į juodą šiukšlių maišą, kad nesimatytų nešant. Pasiėmiau Urantijos Knygų ir važiuoju septintu troleibusu iš Žvėryno iki amžiną atilsį Petro Cvirkos paminklo. Konveibinai nugriovė tą paminklą. Ir kada reikia išlipti, viduje tiek yra baimės, nepasitikėjimo, o jau reikia išlipti. Dar kol važiuoji, vis mąstai, o gal nereikia? O gal per daug aš čia jau sau leidžiu? Privažiavo, išlipau. Na, einu, dar turiu kažkiek laiko pamąstyti iki aš nueisiu Jogailos gatve iki Prospekto. Ir einu ir mąstau, einu ir mąstau. Taip bemąstydamas ir jau aš atsiduriu centre visiškai. Dabar vadina Kudirkos aikštė. Statausi tą staliuką, ir galvoju kas čia bus. Pats nežinau. Susidėjau Urantijos Knygas. Aš buvau pasiėmęs Urantijos Knygą olandų kalba, rusų kalba, anglų kalba, korėjiečių kalba. Visas susidėjau, užtiesiau staliuką su trimis koncentriniais žiedais tokia vėliava ir laukiu. Prieina vienas, pasižiūri, pavarto tą knygą, kitas. Sakau, tai žiūrėkit – bijau dar prabilti, nes čia gi ne mokytojų namuose, kur jie jau eina žinodami ko eina. Ir privažiuoja policininkas. Sustoja mašina, išlipa, ateina, nes ten vyriausybės rūmai už to paminklo Cvirkos. – Turit jūs čia leidimą pardavinėti knygas? – Aš nepardavinėju. – O čia kas? Sakau, aš čia siūlau žmonėms šviesą. Čia dvasinė šviesa. Ir aš nieko nepardavinėju, tiktai aiškinu. Čia, sakau, ir jums šviesa šita. Pažiūrėkit. – A, tai jūs tikrai nepardavinėjat? – Sakau, ne. – Atsiprašau. – Nuvažiavo. Ir vis daugiau prieidavo žmonių ir aš pradėdavau jau jiems vis stipriau, stipriau, daugiau paaiškinti. Atsirasdavo klausimų, pašaipų. Bet viduje kilo pasitikėjimas, kad yra besidominčių. Raiškia ta informacija turi sklisti. Ji yra reikalinga. Tik nėra kaip ją išplatinti. Per televiziją niekas apie tai nekalba, per radiją nekalba. Laikraščiuose nerašo. Tai štai, mokytojų namuose yra kokia gal ten penki šimtai, keturi šimtai susirenka. Bet čia tai praeiviai eina, daugybė. Štai, ir kada važiavau jau antrą kartą, jau turėjau mažiau nerimo, baimės. Pamačiau, kad tai yra labai reikšminga kiekvienam akimirka, kuris nori skleisti Šviesą. Štai, kiekvienas iššūkis, kol nepatirtas, jisai atsistoja milžiniška stačia siena į kurią atrodo niekaip negali neįsikabinti. Per daug stati, per daug aukšta, neįveikiama. Bet jeigu nepriimsi sprendimo – reikia, ir kopti – ir tada Kūrėjas tave kelia. Kūrėjas kelia. Ir Kūrėjas tada vis jau tave išlaisvina iš tos įtampos ir tau atveria – ir mąstyme – prasmės klodus. Teisingas sprendimas. O tu tada džiaugiesi, kad vis tik neatidėjai šito sprendimo ir įgyvendinai jį. Tave apšviečia iš vidaus. Tuo pačiu apvalo pasąmonę nuo baimės žemo energinio dažnio virpesių. Visomis prasmėmis tai yra nauda priėmus sprendimą, o ne atidėjus. Atidedi – abejonės tada auga. Ir tada tu krenti į žemesnių ir žemesnių dažnių energinius virpesius. Ir su Kūrėju taip pat – pasitikėjimas arba auga, arba smunka. Yra tokių iššūkių, ypač susijusių su sveikatos problemomis – reikia priimti. Nepriimi – tada nebus pagijimo. Priimi, bet iki galo pasitikėdamas Kūrėju – gausi sustiprinimą iš Kūrėjo. Bet kompromiso čia negali būti. Kristus sakė – tave išgydė Įtikėjimas – Įtikėjimas. Tai yra galinga jėga. Joje kompromisai Įtikėjimą silpnina. Dėl to urantai, jūs esate tie pirmeiviai šitame Gyvajame Kelyje. Žmonija neturi mums jokios – U – kartos, tegu ne Z kartos, ankstesnės kartos, sakykim. Čia jau mano pavadinta – U karta. Na aš taip sakau juokaudamas. Kaip Z kartos nėra, taip ir U kartos nebuvo. Bet ankstesnės kartos nebuvo tokios, kurios būtų ėjusios Šviesos Gyvuoju Keliu, atradus Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir mums dabar būtų aišku kokie rezultatai tos kartos pasiekti. Būtent šitąja karta esame mes. Kiti spęs pagal mūsų paliktą gyvenimo pėdsaką kas yra Gyvasis Kelias. Tai yra nuostabus mums visiems gyvenimas, kokį kloja Kūrėjas prieš akis, ilgam, ilgam laikui. Ilgam laikui, kad tas patyrimas būtų skleidžiamas kitiems, kitoms kartoms. Dvasinis patyrimas yra ne akimirkos skleidimas. Jis turi būti ilgalaikis, per kartų kartas. O jeigu jūs čia susigalvosite iškeliauti greitai, tai nebus kam tada skleisti tą Šviesą. Reiškia jums numatytas kelias ilgam. Ir būkite jame veiklūs, ryžtingi, pasitikintys Kūrėju ir savimi. Ir atsidavę Kūrėjo vedimui iš vidaus.
Ir jūs, tie kurie klausote manęs Tavo Televizijoje, taip pat atkreipkite dėmesį ką sakau aš ir jums. Prisijunkit prie urantų, ką aš galiu pasakyti.

Komentarai