Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Mane žavi, kada aš skaitau tokį dokumento pirmą sakinį – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 05 03

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite mano mokymus tavo televizijos kanale. Aš nuolat jums parodau – sąmoningai tą darau – parodau Epochinį Apreiškimą, pavadintą Urantijos Knyga. Tai aukštesnių dvasinių būtybių perteikta Tikrovė, kuri pritaikyta žmogaus protui šio amžiaus ir ateities amžiaus žmogiškajam protui. Ir mane žavi, kada aš skaitau tokį dokumento pirmą sakinį – Kaip tik prieš sekmadienio pusiaudienį, sausio 12-ąją, 27 m. po Kr. gim., Jėzus sukvietė apaštalus draugėn tam, kad juos įšventintų į Karalystės evangelijos viešus pamokslininkus. Šie dvylika beveik kasdien tikėjosi, kad juos pakvies; todėl šįryt jie išplaukė žvejoti netoli nuo kranto. Keli iš jų laiką leido prie pat kranto, taisydami savo tinklus ir tvarkydami žvejybos reikmenis. (1568-01) Mane žavi toks niuansų aprašymas – sekmadienio pusiaudienį, sausio dvyliktą dieną, dvidešimt septintais metais po Kristaus gimimo – grynai tokie niuansai pastebimi, ir tu tiesiog įsivaizduoji tą dieną, sekmadienį, jau po Sabato, kurį žydai pažymi kaip tą Jahvės šlovinimo dieną, garbinimo dieną sinagogose, ir štai Jėzus pasirenka sekmadienį įšventinti savuosius apaštalus į atskirą nuo visos žmonijos išskirtinę grupę. Kada jisai surinko juos, tai prieš oficialų įšventinimą jisai patraukė į kalnus su jais toliau nuo tos gyvenimiškos aplinkos, arčiau tokios Kūrėjui būsenos, kad neblaškytų aplinka. Ir štai Jėzus kalbėjo šiems dvylikai, susėdusiems aplink jį –
Mano sielos broliai, šitoji Karalystės valanda atėjo. Aš jus čia su savimi atsivedžiau atskirai tam, kad pristatyčiau Tėvui kaip Karalystės ambasadorius. Kai kurie iš jūsų, kada buvo pakviesti pirmieji, girdėjo, kaip aš kalbėjau apie šitą Karalystę sinagogoje. Kiekvienas iš jūsų apie Tėvo Karalystę sužinojo daugiau nuo to laiko, kada jūs su manimi ėmėte dirbti miestuose, esančiuose Galilėjos Jūros pakrantėse. Bet kaip tik dabar aš turiu jums pasakyti apie šitą Karalystę kažką daugiau. (1568-04) – Ir štai, kas tas daugiau? Jėzus sako – Naujoji Karalystė, kurią manasis Tėvas netrukus įkurs savo žemiškųjų vaikų Širdyse, bus amžinasis viešpatavimas. (1568-05-01)
Įsivaizduokite, tą darė vienas iš dviejų Vietinės Visatos sukūrėjų, esančių Jėzaus tapatybės pavidalu šitame pasaulyje, kad šitas Karalystės viešpatavimas, o iš tikrųjų, kad paprasčiau būtų suprasti, tai yra – Kūrėjo Dvasinės Šeimos viešpatavimas, ir šitame pasaulyje bus amžinas. Jis sako tą tamsoje esančioje visuomenėje, žmonijoje, bet jis žvelgė į ateitį.
– Tikrai nebus galo šitam manojo Tėvo valdymui Širdyse tų, kurie nori vykdyti jo dieviškąją valią. Aš pareiškiu jums, kad manasis Tėvas nėra žydų ar pagonių Dievas. Tikrai daug ateis iš rytų ir iš vakarų tam, kad sėdėtų su mumis Tėvo Karalystėje, tuo tarpu daug Abraomo vaikų atsisakys įeiti į šitą naująją Broliją, kurioje Tėvo Dvasia valdo žmonių vaikų Širdyse. (1568-05-02-06)
Ir tą mes galime paliudyti šiandien, urantai, atradę Kūrėją, jau ne vien Tėvą, bet Keturis Šaltinius ir Centrus – Rojaus Trejybės Trys Šaltiniai ir Centrai ir Visuminės Dievybės Šaltinis ir Centras – atrasti viduje, liudija, kad šitoji iš tikrųjų tai – Tikrovė – kūrinijos Dvasinė Šeima yra amžina, ir ji prasideda nuo vidinės būsenos, kokią patiria Kūrėjo sūnus ar dukra, apie ką ir kalba Jėzus, kad tie, kurie atras Šitą Karalystę savo Širdyje, tiems bus ji amžina, ir norės vykdyti dieviškąją valią.
– Šitos Karalystės galią sudarys ne kariuomenių stiprybė ar turtų jėga, bet dieviškosios dvasios šlovė, kuri tikrai ateis tam, kad mokytų protus ir viešpatautų šitos dangiškosios Karalystės atgimusių gyventojų, Dievo sūnų, Širdyse. Tai yra Meilės Brolija, kurioje viešpatauja Teisumas ir kurios kovos šūkis bus: Ramybė žemėje ir gera valia visiems žmonėms. Šitoji Karalystė, kurią jūs taip greitai eisite skelbti, yra visų amžių gerų žmonių troškimas, visos žemės viltis, ir visų pranašų išmintingų pažadų įgyvendinimas.(1568-06)
Dvidešimt pirmas amžius. Urantai gali šitą teiginį taip pat paliudyti. Iš tikrųjų visų geros valios žmonių troškimas ir yra, kad būtų Teisumas – Teisumas – visur, ne vien tiktai čia, šitame krašte. Visoje žmonijoje, visoje planetoje – Teisumas, Teisingumas. Ir jokių kariuomenių, jokių kareivių, jokių konfliktų! Dvasios viešpatavimas Širdyje – Kūrėjo Dvasios! Mes jau dabar žinome, tai – Minties Derintojas, Kūrėjo Dvasia, Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo Jėzaus iš Nazareto tapatybe, Tiesos Dvasia, ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo partnerės Dukros Kūrėjos Dvasia – Šventoji Dvasia, viešpataujanti harmonijoje to mirtingojo Širdyje. Štai, kas užtikrina Teisumą, Teisingumą, Meilę, Gailestingumą, Išmintį, Kosminę Įžvalgą! Štai, kokia yra milžiniška galia iš Dvasios, suteikta kiekvienam, o ne kariuomenės, ne materialūs turtai – Dvasios šlovė! Kodėl mes, urantai, sakome, šlovindami ir garbindami Kūrėją, kad tą pačią akimirką Kūrėjas dėl mūsų atsivėrimo, mus irgi šlovina ir garbina. Jis Savo Dvasine Šlove mus pagarbina! Mes esame tie dabar vieninteliai žmonijoje, kurie, atradę Kūrėją – Keturias Asmenybes, Keturis Šaltinius ir Centrus – savyje, juntame tą Kūrėjo Šlovę ir Garbę, ir šitoji Šlovė ir Garbė mus pašlovina – Kūrėjas per ją pašlovina mus. Ta galia juntama! Dėl to ir vyksta kolektyvinis šlovinimas ir garbinimas, nes mes pajuntame tą galią, ypač, kada akivaizdžiai susiburiame.
– Bet jums, mano vaikai – toliau sako Jėzus – ir visiems kitiems, kurie eis paskui jus į šitą Karalystę, yra parengtas rūstus išbandymas. Įeiti per jos vartus užteks vien tik įtikėjimo, bet jūs turite vesti manojo Tėvo Dvasios Vaisius, jeigu tikrai norėtumėte tęsti kilimą dieviškosios bičiulystės jaudinančiame ir judančiame pirmyn gyvenime. Tikrai, tikrai aš jums sakau, jog ne kiekvienas, kuris taria, ‘Viešpatie, Viešpatie’ iš tiesų į Dangaus Karalystę įeis; bet į ją įeis tas, kuris vykdo manojo Tėvo, kuris yra danguje, Valią. (1569-01)
Štai įtikėjimas užtikrina tiktai patekimą į tą Kūrėjo Kūriniją, kurią ir pavadina Jėzus Dangaus Karalyste. Tačiau šito neužtenka. Įtikėjimas tiktai yra, jeigu taip būtų prisitaikant prie dabartinių technologijų, slaptažodis, kurio nereikia pateikti užrašyta kažkokia formule. Tas slaptažodis yra Širdies atvėrimas, ir patenki į Karalystę. Bet šito maža! Juk patekus į Karalystę, reikia joje darbuotis, veikti, būti veikliems, ir ne tik veikliems, aktyviems. O čia jau iššūkis daugumai. Liežuvis gali tarti ir Tėvo vardą dažnai. Bet ar yra Dvasios vedami Vaisiai? Štai – milžiniškas iššūkis! Ir toliau Jėzus sako apaštalams –
Jūsų žinia pasauliui bus tikrai tokia: Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir Jo Teisumo, o kada šitą surasite, tada visus kitus dalykus, esminius amžinajam išlikimui, užtikrins šitas suradimas. Ir dabar aš jums norėčiau pasakyti aiškiai, jog šitoji mano Tėvo Karalystė neateis taip, kad iš išorės būtų rodoma galia ir nederamas akivaizdus įrodymas. Dėl to jūs neturite, skelbdami Karalystę, sakyti, “ji yra čia” arba “ji yra ten,” nes šitoji Karalystė, kurią jūs pamokslaujate, yra Dievas jūsų viduje. (1569-02)
Urantams tai yra ne tiktai teiginys, kuris buvo visiškai nesuprantamas apaštalams. Urantams šiandien tai yra jau akivaizdus faktas, įvykęs jų gyvenime. Dievas – nebe šiaip idėja, bet Rojaus Trejybė ir Visuminė Dievybė AŠ ESU, atrasta savo Širdyje ir Širdimi, ji ir pripildo būseną šito paliudijimo, kad Dangaus Karalystė arba Kūrėjo Dvasinė Šeima nėra ten ar čia, ji yra viduje – VIDUJE – per atrastą Kūrėją savyje. Dėl to mes jau galime ne tiktai ištarti lūpomis, bet ir būsena paliudyti – mes esame amžinos asmenybės. Mes juntame tą Amžinybės impulsą savyje – juntame jį šiandien, dar turėdami materialų pavidalą. Štai, kokia yra ta milžiniška Kūrėjo Galia dvasinių aukšto energinio dažnio virpesių išraiška, pasireiškianti mūsų viduje, uranto viduje. Žmonija apie tai neturi jokio supratimo. Net jeigu šitą teiginį, kurį pateikia Jėzus savo apaštalams, skaitys daugybę kartų, jie jo nesupras niekaip kitaip, tiktai intelektualiai, o tai yra paviršinis supratimas, o būsena to negalės patvirtinti. Tiktai atradus Kūrėją savo viduje, šitas teiginys tampa gyvas, ir jį galima tada patvirtinti, kaip įvykusį faktą savyje.
– Kad ir kas taptų didžiu manojo Tėvo Karalystėje, tas tikrai taps visų tarnu; ir kad ir kas taptų pirmuoju tarp jūsų, leiskite jam tapti savo sielos brolių tarnu. Tačiau, kada vieną kartą jūs esate tikrai priimti į šitą Dangaus Karalystę kaip piliečiai, tada daugiau jūs nebesate tarnai, bet esate sūnūs, gyvojo Dievo sūnūs. Ir šitaip iš tikrųjų šitoji Karalystė pasaulyje žengs į priekį, kol ji sudaužys visus barjerus ir visus žmones atves į tai, kad jie pažins manąjį Tėvą ir tikės į gelbstinčią Tiesą, kurią aš atėjau paskelbti. Net ir dabar Karalystė yra šalia, ir kai kurie iš jūsų dar bus gyvi ir pamatys, kaip ateis Dievo viešpatavimas su galinga jėga. (1569-03 )
Taip, Kristus žvelgia į tolimą ateitį, ir jis paliudija faktą, kuris jam akivaizdus yra. Šitoji Dangaus Karalystė, o kaip mes, urantai, dabar teigiame – Kūrėjo Dvasinė Šeima – ji užvaldys žmonių Širdis! Visi taps urantais! Visi garbins Kūrėją – Rojaus Trejybę ir AŠ ESU – Keturis Šaltinius ir Centrus – nors šiandien jie nieko nežino apie tai, kas bus ateities kartose. Jie nesidomi tokiais dalykais, bet tai bus faktas. Dabar jo stinga visai žmonijai. Tačiau turi praeiti tas procesas, ilgalaikis procesas, kad atsirastų Dvasiniai Mokytojai, kurie paskelbtų tokias Urantijos Knygos, Epochinio Apreiškimo, Šviesos Tiesas, paskelbtų jiems, paaiškintų jiems, tada jie sužinos, tada jie pradės savo apmąstymus viduje. Neatsiras stebuklingai per akimirką Šviesa žmonijoje. Atsiras per griūtis, kančias, bet atsiras, ir apims visą pasaulį kaip dvasinis potvynis. Juk, kada aš jums prieš trisdešimt metų sakiau – Bus tos žmonių minios, užplūdusios visus stadionus, gatves, garbinančios Kūrėją! – tai tas pats teiginys. Visa žmonija, visa planeta bus šitoje Jėzaus skelbiamoje Dangaus Karalystėje.
– Ir tai, ką dabar mato jūsų akys, šita dvylikos paprastų vyrų mažytė pradžia, tikrai didės ir augs, kol galiausiai visa žemė tikrai bus prisipildžiusi manojo Tėvo garbinimo. Ir būtent ne tiek iš žodžių, kuriuos jūs tarsite, kiek iš to gyvenimo, kurį gyvensite, žmonės pažins, kad jūs buvote su manimi ir sužinojote apie Karalystės Tikrovę. Ir nors aš ir neapsunkinsiu jūsų proto jokia sielvarto našta, bet netrukus jūsų sieloms aš suteiksiu tą rimtą atsakomybę atstovauti man pasaulyje, kada aš tikrai neužilgo jus paliksiu, taip, kaip dabar aš atstovauju savajam Tėvui šitame gyvenime, kurį aš gyvenu materialiame kūne. (1569-04)
Jėzus rūpinasi savo apaštalais, kad jie būtų tvirti, kada Jėzus iškeliaus, sugrįš į savo dvasinį rangą ir dvasinį postą, į savąją sostinę, Nebadono Vietinės Visatos sostinę – Salvingtoną. Tai štai jis nori, kad apaštalai ir stipriau pasitikėtų Tėvu, ir savimi, ir juo. Jis parodė tą Kelią į Šviesą, bet jisai negali visą laiką būti šalia, kaip Mokytojas, jis turi sugrįžti į savo darbų areną. Bet apaštalai turi tęsti šitą Šviesos Kelią ir Dvasinio Mokytojo, skelbiančio šitą Šviesos žinią, gerąją žinią – Dievo Tėvystę, žmonių Brolystę – šitame pasaulyje tęsti, kiek jie turės savo dvasinės galios ir fizinių jėgų.
– Jėzus dabar nurodė šiems dvylikai, kurie ką tik klausėsi jo pareiškimo dėl Karalystės, suklupti ratu aplink jį. Tada Mokytojas uždėjo savo abi rankas ant kiekvieno apaštalo galvos, pradėdamas nuo Judo Iskarijoto ir baigdamas Andriejumi. Kada juos palaimino, tada ištiesė savo rankas ir meldėsi:
(Nuostabi malda!)
“Mano Tėve, aš dabar atvedu pas tave šituos vyrus, mano žinianešius. Iš mūsų vaikų žemėje aš pasirinkau šiuos dvylika, kad jie žengtų pirmyn ir atstovautų man taip, kaip aš atėjau atstovauti tau. Mylėk juos ir būk su jais taip, kaip mylėjai mane ir kaip buvai su manimi. Ir dabar, mano Tėve, suteik šitiems žmonėms Išminties, nes aš perduodu ateinančios Karalystės visus reikalus į jų rankas. Ir aš norėčiau pabūti, jeigu tokia yra Tavoji Valia, kurį laiką žemėje, kad padėčiau jiems jų sunkiuose darbuose karalystės labui. Ir vėl, mano Tėve, aš dėkoju Tau už šiuos vyrus, ir aš atiduodu juos į Tavąją Globą, tuo tarpu aš dirbsiu toliau ir užbaigsiu tą darbą, kurį Tu pavedei man atlikti.
Kada Jėzus baigė melstis, apaštalai, kiekvienas vyras, liko savo vietose, nulenkę galvas. Ir praėjo daug minučių, kada net ir Petras išdrįso pakelti akis, kad pažvelgtų į savo Mokytoją. Vienas po kito jie apkabino Jėzų, bet nė vienas vyras neištarė nė žodžio. Įsivyravo didinga tyluma, tuo tarpu dangiškųjų būtybių gausybė žvelgė žemyn į šitą iškilmingą ir šventą sceną – visatos Kūrėją, perduodantį dieviškosios žmogaus Brolystės reikalus žmogiškojo proto vadovavimui. (1569-06-07)
Kristus neparodė jokio stebuklo! Jis parodė savo Širdį! Jis savo malda, kurią girdėjo apaštalai, kreipėsi į Tėvą globos šitiems dvylikai vyrų, kuriuos jis turės netrukus palikti – kreipėsi, nes jis palieka visus savo darbus, susijusius su Dangiškąja Karalyste, šių dvylikos vyrų atsakomybei ir jų rankose, perduodamas šituos reikalus į žmogiškojo proto globą. Jis prašo Tėvo mylėti juos taip, kaip Jis mylėjo Jėzų, rūpintis jais, kaip rūpinosi Jėzumi. Argi jis nepasitiki Tėvu, kad jis dar prašo Tėvo ir globos apaštalams ir meilės? Jis gi žino, kad Tėvas nuolat besąlygiškai lieja energinius virpesius paties aukščiausio dažnio. Jis šitą maldą paskleidžia dėl apaštalų, kad juos sustiprintų, kad jų ausis išgirstų dvasine klausa, kad jie įgytų didesnį pasitikėjimą ir Tėvu, ir savimi. Štai Jėzus, Dievo Sūnus, kuriuo jie tiki, paprašė jiems iš Tėvo apsaugos, globos, meilės. Jie stiprėja tuo pasitikėjimu, kad Tėvas juos globoja, nes gi Jėzus paprašė užtarimo savo malda. Dėl apaštalų jis meldėsi.
Šiandien mes lygiai taip pat meldžiamės dėl žmonijos. Ji – tamsoje! Mes puikiai žinome, kad žmonija ir toliau kariaus. Bet mes meldžiamės, ištardami tą žodį dėl savo sustiprinimo, pasitikėjimo ir Kūrėju, ir savimi, dėl tos giluminės būsenos, kadangi mes trokštame žmonijai Šviesos. Mes žinome, kad ta Šviesa liejama iš Kūrėjo be perstojo, nuolat, be išeiginių, be miego, be jokių atostogų! Liejama! Bet žmonija kaip užkimštas indas neįsileidžia šitų virpesių, ir viskas nuteka per to indo išorinę sienelę į visas puses, ir dėl to žmonija yra tamsoje – paskendusi ritualuose, konfliktuose, baimėje, susipriešinime, susisluoksniavime į atskiras grupuotes, kurios viena į kitą nežiūri, o jeigu ir pasižiūri, tai su panieka. Kaip gali turtingas, materialia prasme, žiūrėti į benamį su kažkokia supratinga nuostata? Aišku, ne. Tinginys, nieko nenori! Jam nesvarbu, kokiu būdu tas žmogus neteko namų, pinigų. Štai mūsų malda yra – kaip ir Jėzaus dėl apaštalų – mūsų malda ir dėl žmonijos, kad stiprintų mus pačius. Bet kada mes stiprėjame, iš mūsų sklinda aukštesnio energinio dažnio virpesiai, ir jie taip pat ramina. Juk ką tik perskaitytuose teiginiuose yra ta Dangiškoji Karalystė, o tai – iš tikrųjų Kūrėjo Dvasinė Šeima. Tai nėra kariuomenių galia. Tai yra Ramybės – RAMYBĖS – Karalystė. Joje nėra baimės, nerimo dėl savo rytojaus, dėl darbo, dėl pragyvenimo, nėra ten tokios baimės. Yra dvasios viešpatavimas, Šviesos, atneštos per Kūrėjo Dvasią į pasaulį, viešpatavimas, bet ne šiandien dar. Šiandien tik štai mūsų toje mažytėje grupelėje yra šita Gyvoji Šviesa Širdyje, atradus Patį Kūrėją Širdimi ir Širdyje. Štai mes esame – tiesiogine prasme – tokioj pat padėty, kaip Jėzaus apaštalai buvo prieš du tūkstančius metų.
Dėl to aš sakau – Aš tęsiu Jėzaus misiją, kaip jo apaštalas ir Jėzaus partnerės Dukros Kūrėjos, Nebadonijos, apaštalas, ir Kūrėjo Ambasadorius. Ir dėl to aš sakau, mano žodžiai jau šios akimirkos kalbos samprata yra tarsi aidas, atkartojantis Jėzaus mokymus. Jie yra tie patys, tik kontekstas išplečiamas. Jau yra ne tik Tėvas, bet Rojaus Trejybė ir Visuminė Dievybė AŠ ESU, yra Šeima, kūrinija, yra virpesiai, yra Tikrovės pasireiškimas, yra Visatos! Visa tai yra platesnis požiūris, bet esmė yra ta pati. Viskas yra būsenos patyrimu per atsivėrimą nuoširdumu Kūrėjui.
Štai, mano mylimieji, dėl to mes ir turime tą naująją knygą – Tu Manyje. Kūrėjo Apreiškimų knyga – Tu Manyje – ketvirtoji Kūrėjo Apreiškimų knyga. Tie Apreiškimai, kokius aš priėmiau iš Kūrėjo, sugulė į keturis tomus Kūrėjo Apreiškimų. Ir paskutinė yra – Tu Manyje. Ką ir Jėzus aiškino – toji Dangiškoji Karalystė tai yra Dievas, atrandamas savo viduje. O kaip Jį atrasi, jeigu Jis nebus viduje? Dėl to ir knyga yra, pavadinta – Tu Manyje. Ir Kūrėjas taip pat sako kiekvienam savo Vaikui – Tu Manyje. Ir Jis dar pirmiau pasakė negu Vaikas, nes Vaikui dar reikėjo atrasti Kūrėją savyje, ir kai atranda, tada jis išdrįsta taip ištarti – Tu Manyje. Ir tai yra Tikrovė. Tai yra faktas. Kiekvienam patvirtintas. Kitam – ateityje, galbūt daugumai po prisikėlimo.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)

Komentarai