Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Mano šventojo vardo – Valentinas – kilmė – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiai-Kaunas 2025 02 15

Mano vardas – Algimantas. Tą sakau kaskart, kada prisistatau Tavo Televizijai. O šiandien pasakysiu dar vardą savo tikrąjį – šventąjį – Valentinas. Būkim pažįstami. Taip, mano šventasis vardas, švento Valentino. Vakar tarp kitko buvo mano vardadienis. Tik šiais laikais tas vardadienis įgavo labai komercializuotą prasmę. Kada amerikonai užtvindė įvairiomis širdelėmis visas informavimo priemones, aš taip pamąsčiau – tai kas tas buvo Valentinas, tas šventasis. Pasiskaičiau, noriu ir jums šitą pasakyti.
Romos imperijoje, kada krikščionys būdavo persekiojami, gyveno Valentinas, kurio dvasinis rangas buvo kunigas. Nors tiksliai nėra žinoma ar jis buvo eilinis kunigas, ar aukštesnio statuso. Gal net ir vyskupo. Bet jis teikė pagalbą persekiojamiems krikščionims. Tai štai, jisai buvo kaip kankinys, nukankintas romėnų imperijos valdžios ir jo kūnas buvo palaidotas vasario keturioliktąją dieną. Pati ta diena nebuvo minima nuo pat pradžių, ji atsirado daug vėliau. Bent jau nuo aštunto amžiaus minima kankinio Valentino diena per jo palaidojimo, vasario keturioliktosios dienos metines. Pats žodis Valentinas, tai iš žodžio – Valents. Buvo trečiam amžiuje gan populiarus vardas, ir jo reikšmė tai – vertas, stiprus, galingas. Ypač buvo populiarus vardas jau vėlesniaisiais antikos laikais. O kada pradėjo skaldytis krikščioniška religija į sektas, tai suskilo į rytų, vakarų. Jie nevadina savęs sektomis, jie vadina save bažnyčia. Tai štai, vakarų krikščioniška bažnyčia jau kitu metu turėjo ir kitų Valentinų – šventųjų Valentinų – net iki vienuolikos jų priskaičiuojama, šventų Valentinų, visame krikščioniškajame, katalikiškajame sąraše. Bet iš jų tik septyni buvo kankiniai, kurie mirė kankinių mirtimi. Bet jie visi įtraukti į šventųjų katalikų sąrašą. Rytų katalikai turi savo sąrašą, net ir tų pačių Valentino vardu. Ir jie, tarp kitko, pažymi Valentino dieną liepos šeštąją, kada Lietuvoj pažymima karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Na aišku tie visi susitarimai yra laikini dalykai. O tarp kitko, katalikų bažnyčia turi ir kankinę, šventąją Valentiną, moterį. Trys šimtai aštuntais metais ji buvo nukankinta, kankinė, šventoji Valentina, nekaltoji mergelė. Žodžiu, tas vardas yra net ir tarp šventųjų populiarus. Ne vienas asmuo, kuris net patyrė ir kankinio dalią, buvo vadinamas šituo vardu. Lietuvoj, kada buvo Tarybinė santvarka – natūralu, mes čia būdamas katalikiškas kraštas, vis tiek esame išsaugoję tam tikras ir praeities tradicijas, kurios nėra jau tokios jau ir senos – duoti krikšto šventąjį vardą, tiek gimusiai dukrai, ar sūneliui. Anksčiau lietuviai neturėjo krikšto vardų, jie tiesiog duodavo šventųjų vardus. Taip ir būdavo tas vardas vienintelis, šventųjų vardas. Vėliau atėjo ta mada, pagoniška, įvairių pakraipų, sumoderninti vardus. Tai štai tarp lietuvių tada atsirado ir kita tradicija, bažnyčioj krikštyti. Tarybiniais laikais, kada buvo nepalanki ideologija tikėjimui, natūralu tada reikėdavo tą atlikti bažnyčioje. Ne visi drįsdavo tą padaryti, kadangi žmonės turėjo na, sakykim, įvairių nuostatų. Galų gale ir dirbo įvairiuose darbuose, užėmė tam tikras pareigas, nenorėjo rizikuoti. O tai yra rizika, gali netekti pareigų jeigu sužinos, kad tu vaiką pakrikštijai bažnyčioje. Štai taip ir išėjo, kad atsirado tarsi slaptas krikštas, bažnyčioje. Tai va per tokį krikštą ir man buvo suteiktas šventojo Valentino vardas. Dėl to vasario keturioliktoji man yra ne ta tariamos meilės diena, bet mano, mano krikšto diena – Valentino diena. Ir aš džiaugiuosi šituo vardu. Tarp kitko, kada aš buvau dar gal pradinėj klasėj, tai man taip norėjosi, kad mane irgi vadintų Valentinu, kaip kaimynystėj buvo Valentinas – jo tikrasis buvo vardas Valentinas, jau iškart suteiktas. Ir jį visi šaukdavo – Valentai, Valentai, arba Valka. O mane vis tiktai Valentinu nevadino. Tai aš jam vienąkart pasakiau, sakau, žinai ir mano vardas Valentinas. Jam niekas nebuvo aiškinę. Jo tėvai inteligentai, jis nieko nežinojo kodėl aš save sakau, kad aš irgi Valentinas.
Dabar viskas komercializuota, viskas paversta į tam tikrą lėkštą pasimėgavimą. Ir kaip sugalvokit pavadinti – meilės diena. O vasario keturiolikta tik vienintelė diena, kada reikia mylėti? O penkiolikta nebe? Šiandien tarp kitko yra penkioliktoji vasario. Tai šiandien nebereikia mylėti žmogaus? Arba vasario tryliktąją. Ką tai reiškia, jeigu yra meilės diena, tai pažyminti tokia diena tokį reiškinį, liudija, kad meilės nėra šitame krašte. To, ko turi žmogus gausiai, tada nereikia išskirti atskira diena. Visur yra gausa, visko pilna. Tai tada nebereikia ypatingo išskyrimo, tiesiog maudosi toje gausoje, meilės energinių virpesių gausoje. Bet čia verta sužinoti, kad meilė tai yra ne tas propaguojamas ryšys tarp vyro ir moters, kaip sugulti į lovą ir patenkinti, patenkinti tą gyvulinį instinktą kuris dabar viešpatauja. Meilė tai yra aukščiausio energinio dažnio virpesiai iš Kūrėjo. Meilė tai yra aukščiausio energinio dažnio virpesiai iš Kūrėjo – Energijos Šaltinio ir Centro. Reiškia mes turim kalbėti apie Tą Šaltinį ir Centrą, jeigu yra šita diena meilės diena. Tai meilė gi neatiteka tarsi tiesiog tarsi iš niekur. Ji yra iš Šaltinio ir Centro. Žmogus nepajėgus tos meilės sau sukelti, ką nors pamilti išskirtinai, nepajėgus. Bet jeigu atveria jisai save Šaltiniui – Kūrėjui – ir nepriklausomai nuo to ar tai yra krikščioniška sekta, ar islamiška sekta, ar budistinė sekta, ar krišnaitinė, induistinė, nesvarbu, ta meilė įteka iš Šaltinio. Tai ne meilė, čia tik žmogus sugalvoja tą žodį meilė. Bet tai yra energinio aukščiausio dažnio virpesių būsena. Ir toje būsenoje tu tiesiog žvelgi į aplinką visiškai kitu žvilgsniu. Tu matai skvarbiai tą aplinką, tiesiog kaip rentgeno spinduliais tu perskrodi. Žmogus nepasakė nė žodžio, tu jau matai tą žmogų ką jis gali padaryti – o jis dar nieko tau nepasakęs. Ir tu jau žinai ko iš jo gali tikėtis. Ar jis yra patikimas, ar ne. Ar jis bus ištikimas, ar ne. Štai, viskas ateina iš Kūrėjo. Ir kuo daugiau turi prisipildęs to Gyvojo Vandens, atsikandęs tos Gyvosios Duonos – Kūrėjo – Paties Kūrėjo, tuo tu vertini aplinką taip, kaip į žaidžiančius mažus vaikus smėlio dėžėje. Stato smėlio pilį, bet tu žinai, kad tai yra tik žaidimas vaiko lygiui, vaiko protui ir vaiko rankutėmis.
Tai visa ta civilizacija, kuri egzistuoja šiandien, ji yra tas žaidimas iliuzinėje smėlio dėžėje. Kūrėjas sumanė pasauliui – kaip ir daugybę kitų pasaulių, kad juose būtų žaidžiamas Kūrėjo Evoliucinis Žaidimas, Kūrėjo Tikrovėje. Tikrais sprendimais, tikru gyvenimu, tikru bendradarbiavimu Visumos Gerovei, ir kiekviena karta įneša savo indėlį. Ir tas indėlis priklauso nuo kiekvieno asmens atsivėrimo Evoliucijos Autoriui – Kūrėjui, Energijos Šaltiniui ir Centrui.
Aš labai vertinu rusų rašytojų filmų kūrėjų darbą. Tiesiog tai yra pasauliniai šedevrai. Ir nematau kas juos gali pranokti visame mūsų planetos rutulyje ar gaublyje. Ir jie turi gilias tradicijas, literatūros šimtmečių tradicijas. Ir kokios yra mintys, klodai tiesiog. Geri ir negali atsistebėti, kad jau aštuonioliktame, devynioliktame amžiuje, tokios mintys buvo išreikštos literatūroje. Ir natūralu, Minties Derintojas veikia per jų protą ir suteikia tokius teiginius, tokius literatūrinius kūrinius sukuria. Tada ir žinomi vardai pasauliui – Levo Tolstojaus, Antono Čechovo, Fiodoro Dostojevskio. Tie vardai nėra šiaip sau sumanyti, kad taip būtų ugdomos ateinančios kartos, net ir kitose šalyse kur tie kūriniai išversti, kad ir tų šalių žmonės apmąstytų kokia literatūra, kokia gelmė, ji pranoksta vieną šalį, bet aišku tos šalies gyventojai ją supranta labiausiai, nes ten aprašinėja vietinius įvykius ir vietinę visuomenę, vietinius santykius – tarp turtingųjų, beturčių, tarp nusikaltėlių ir nenusikaltusių, žmogiškąją prasme. Kita vertus daug kas aišku iš konteksto, kuris gi negali sutilpti į kūrinį. Kontekstas yra platesnis.
Aš dabar žiūriu, pirmą serialą, šiaip serialų aš nežiūriu, nes jie ilgi, išsitęsę metų metais. Bet šitą aš pradėjau žiūrėti, rusų serialas. Jis sukurtas gal du tūkstančiai trečiais metais, du tūkstančiai penktais metais – septintais. Nors dabar į Tavo Televizijos kanalą įdedamas, tai aš jau žiūriu du šimtai gal ten dešimtą dalį. Ir tu matai, tas kuris rašo scenarijų – galbūt ten ir kolektyvinis scenarijus – natūralu, kad per tokią gausą nufilmuoto serialo, tai jo darbas užtruko ne vienerius metus. Ir daug yra minčių, kurios vertos apmąstymo. Daug yra to, kad tu žvelgdamas jau Kūrėjo prieinamu žvilgsniu, tu matai, kad čia yra tuščia, nereikia šito. Bet tam, kuris rašo scenarijų, nepasakysi, jau scenarijus yra įgyvendintas. Kita vertus daug kas priklauso nuo aktorių. Aktoriai vaidina, sakykim, kai kurie labai natūraliai ir jaudina, kiti atrodo taip daugiau formaliai žiūri į savo vaidmenį. Bet aš dabar ateinu prie tos minties, kai maždaug pora dalių – o tos dalys po keturiasdešimt minučių maždaug – yra skirta mirčiai. Jeigu aš būčiau žiūrėjęs šitas dalis iki Gyvojo Kelio, aš manyčiau, na ką ten tą patį per tą patį kaip miršta rodyti. Viena prodiuserė, patekusi su mašina į avariją – bet aš matau, kokia yra ta konteksto išreiškiama aplinka, reakcija. Kaip esant tai paskutinei besiartinančiai išėjimo iš pasaulio akimirkai, žmonės tampa nuoširdesni. Aišku, čia yra aktoriai, jie šitos patirties neturi, bet jie įsigyvenę į šitą vaidmenį, ir jie vaidina nuoširdžiai. Bet tu matai, kada ištikus tokiai besiartinančio iškeliavimo iš šito pasaulio akimirkai, nustoja egzistuoti visa aplinka, atsiranda tik tas ryšys tarp to, kuris įeina į ligoninės palatą ir to jau besiruošiančio iškeliauti. Tas pats pasakytina ir apie gydytoją, kuris atskleidžia, kad jai beliko gyventi na, maksimum trys dienos, viskas pažeista. Ir štai, šiaip gyvenime ir yra net ir iš tų praeities rusų autorių, literatūrinių darbų, kada aprašinėjama jau patiriantį beviltišką išėjimą iš šito pasaulio. Keičiasi požiūris į aplinką, į savo paties gyvenimo padarytas klaidingas išvadas, blogus sprendimus, į nuodėmes, į kerštavimą, į pykčius. Ir štai toj akimirkoj – bent šitame seriale – yra viena moteris, turtinga, bet jau ji dabartiniu matu žvelgiant, sena, bet labai negailestinga. Ir štai net tokioj akimirkoj ji nesutinka atvažiuoti į ligoninę ir išklausyti tos, kuri nori dar kartą atsiprašyti, kaip ji klaidingai pasielgė šitos senos moters atžvilgiu. Bet ji negali perlipti per savo puikybę. Ir kada iškeliauja ta moteris, jai kyla skausmas. Sūnus prašė, nuvažiuok į ligoninę. Ji, ne. Sako, tu paskiau gailėsiesi. Ji vis tiek liko puikybės būsenos, po karūnos svoriu. Ir paskiau jai tampa tas klaidingas sprendimas, tarsi sąžinės graužatis.
Kada aš žiūrėjau šituos epizodus ir mąstau, žvelgiant į aplinką, žmonės mirties bijo. O tai klaidingas požiūris, bet klaidingas dėl to, kad nėra Dvasinių Mokytojų. Tuomet gyvena visą gyvenimą darydami nuodėmes, piktus darbus. Tik paskutinę akimirką ima tarsi atsitokėti – na ne taip nugyvenau gyvenimą. Ir dar išsigąsta to nežinomo slenksčio, kažkokia tamsa tuoj praris, kas bus. Pergyvena ne tik tas, kuris jau prie slenksčio, bet pergyvena ir aplinka jo. Ypač tie, kurie šeimoje, artimiausi žmonės. Dėl to, kad jie nežino, kad tai yra klaidingai suprasta džiaugsmo, iškeliavimo į aukštesnį pasaulį besiartinanti akimirka. Ji neverta gailesčio ašaros. Ji verta džiaugsmo ašaros ir oraus išlydėjimo iš šito pasaulio į tą aukštesnio pasaulio universitetą, kuriame bus platesnės galimybės saviraiškai ir tuo pačiu asmeniniam indėliui. Štai ką reiškia Dvasinio Mokytojo įnašas. Tokių Mokytojų nėra. Štai dėl to tenka man ruošti tuos Mokytojus, kad jie galėtų apšviesti ir pasaulį.
Aš dabar aktyviai susirašinėju su Afrikos grupe. Tarp kitko, nuo trijų narių toje grupėje, jau išaugo iki šešių. Procentais ryškiai padidėjo – šimtu procentų. Tai aš jiems teikiu mokymus, ir mane irgi iš dalies žavi, žavi jų žingeidumas, noras sužinoti. Bet svarbiausiai, mane žavi jų nuoširdumas kreiptis į mane kaip į Dvasinį Mokytoją. Štai, taip buvo suvirpintos jų viduje virpesių – ne materialių, bet virpesių širdies stygos. Ir dėl to jie klausė, kaip suprasti tokius teiginius, kuriuos jie skaito kituose apreiškimuose, kuriuos priiminėja kiti. Ir man cituoja juos ir aš aiškinu, kad tie teiginiai – na, čia kita tema jau. Reikia plačiau apie tai šnekėti.
Dvasiniai Mokytojai, jie yra būtini, dėl to Kūrėjas ir panaudoja mane, kaip savo ambasadorių, Jėzaus ir jo Partnerės Nebadonijos apaštalą, ruošti ir Dvasinius Mokytojus visai planetai. Be Dvasinio Mokytojo visa šita sujauktis tik stiprės, galingės, ir natūralu, kančių bus daugiau. Paguosti – negaliu niekuo. Bus blogiau. Visiems. Net ir tiems Dvasiniams Mokytojams, nes aplinka bus sunkesnė, tamsesnė. Bet joje bus daugiau norinčių rasti ir atsakymų – tikrų atsakymų, ne iliuzinių. Atsiras ieškotojų šviesos, tiesos, Kūrėjo. Štai dėl to aš ir esu Urantijoje, kad apšviesčiau visą žmoniją. Tą pradėjau daryti nuo jūsų, mano mylimieji, Lietuvos dvasiniai broliai ir sesės. Bet jau yra, kaip sakiau, ir Afrikos mano brolių ir sesių. Johanesburgo mieste, kur tarp kitko, nusikalstamumas vienas didžiausių pasaulyje.

Komentarai