Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Ne valdžia turi nustatyti mąstymo ribas, o tas viduje esantis Kūrėjo Fragmentas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 05 17

Mano vardas Algimantas. Dabar vyksta gyvosios pamaldos vienintelėje pasaulyje Gyvojoje Šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje – gyvojoje, nes joje nėra nė vieno materialaus ritualo, kurie viešpatauja visose kitose bažnyčiose, cerkvėse, mečetėse, pagodose – visuose maldos namuose ritualų antplūdžio potvynis. Mes atveriame save – dvasinę asmenybę. Kada atveri dvasinę asmenybę, atveri savastį, kokią suteikė Pats Kūrėjas. Tada tu nori dvasinių patyrimų, dvasinės gelmės su Kūrėju. Tu nori bendrauti su visais, bet bendrauti ne tuščiai, skleidžiant gandus, paskalas, bet tu nori bendrauti iš esmės, kas sudaro gyvenimo esmę. Esmės pamatas yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.

NEGALI BŪTI GYVENIMO BE KŪRĖJO!

Gyvenimas be Kūrėjo – grynai iliuzija. Todėl, kas gyvena be Kūrėjo, tie yra pasmerkti patirti daugybę ligų, konfliktų, įvairių ginčų, kurie veda dar į gilesnius konfliktus visose aplinkybėse. Ramybės tokie žmonės niekada neturi ir neturės, nes Ramybės Šaltinis ir Centras yra – Kūrėjas. Todėl kiekvienam iš mūsų, žengiančiam, na, aš sakau – žengiančiam, urantai supranta, pasakius žodį – žengiančiam, lieka pridurti Gyvuoju Keliu, urantui tai suprantama, bet urantų yra tik keliasdešimt – tik keliasdešimt iš kelių milijardų žmonių mūsų planetoje. Visi kiti net nežino, kad yra Gyvasis Kelias, kad yra Kūrėjas. Jie kalba apie Dievo idėją, kalba apie Alachą, nesuprasdami, kas tas Alachas, kalba apie Budą, nesuvokdami, kas yra Buda, stato šventyklas, mečetes, minaretus, atlieka ritualą ir nesupranta, kas yra Kūrėjas. Tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Dėl to aš ir ruošiu Dvasinius Mokytojus Kūrėjo pavestas, kaip Jo Ambasadorius ir Jėzaus, ir jo partnerės Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – apaštalas šitai planetai. Šviesa negali savaime pasklisti. Reikalingi Šviesos Mokytojai. Štai tokius aš ir rengiu. Dėl to urantai ir žino, kad yra Gyvasis Kelias. Jie pradėjo nuo įvairių ieškojimų. Kiekvieno ieškojimas yra unikalus, nepakartojamas, asmeninis. Bet anksčiau ar vėliau atėjo prie šito Epochinio Apreiškimo, Urantijos Knygos. Urantijos Knyga tai – Epochinis Apreiškimas, perteikiantis aukštesnio šaltinio negu žmogaus protas informaciją apie Kūrėją, apie kūriniją, apie Evoliucinį procesą, kas sumanė tą Evoliucinį procesą – ne Darvinas gi, Darvinas net nežino, kad Evoliucinį procesą pradėjo Kūrėjas – štai, kas yra Jėzus, kas yra mūsų planeta, kas yra tos žvaigždės-saulės, iš kur jos atsiranda, kas yra mūsų ateitis. Visą tai mes sužinome iš šito vienintelio dvasinio Epochinio Apreiškimo – Urantijos Knyga. Koks buvo Jėzaus gyvenimas, mes žinome nuotrupas tiktai iš Naujojo Testamento. Nuoseklaus aprašymo nėra, ir negali būti. Naujasis Testamentas – tai nėra Dievo žodis, kaip ir Biblija nėra Dievo žodis. Tai žmonės sugalvojo ir pavadino, kad tai – Dievo žodis. Neišmintingi žmonės, bet ką padarysi?

ŽMONIJA BE DVASINIŲ MOKYTOJŲ NEGALI ĮGYTI IŠMINTIES, NES DVASINIS MOKYTOJAS NURODO KRYPTĮ – IŠMINTĮ GERTI IŠ PATIES KŪRĖJO, NES KŪRĖJAS YRA IŠMINTIES ŠALTINIS IR CENTRAS, PROTO ŠALTINIS IR CENTRAS, EVOLIUCIJOS SUMANYTOJAS IR JO ŠALTINIS IR CENTRAS!

Dėl to tik iš Kūrėjo mes galime pasisemti Išminties. Bet kryptį sužinoti, kur žvelgti, kada ieškojimų yra tiek daug. Klystkeliai visi – ir vieną pabandai, ir antrą-trečią klystkelį, ir nepatiri palaimos. Štai tam ir reikalingi Dvasiniai Mokytojai – reikalingi tam, kad nukreiptų mąstymą. Žmonija nemąsto, nes jos niekas nemokė laisvai mąstyti.
Kada aš pradėjau pats sąmoningai mąstyti giliau, tai buvo dar vaikystėje. Aš jau tada pastebėjau, kad matau, ką žmogus tarsi padarys per akimirką į priekį. Man buvo keista. Ir tai pasitvirtindavo. Ir tas įvykdavo. Vėliau, paauglystėje, pamačiau, kad žmonės nesusišneka – ginčijasi, pykstasi, kivirčijasi, mušasi – labai blogi ženklai, bet susitarti jie negali ilgam. O juk, kas yra geriau negu gyventi Ramybėje ir Taikoje, Brolystėje. Štai kuo toliau, aš mačiau, kad žmonės yra lėkšto mąstymo – lėkšto. Jų nedomina gyvenimo esmė, nedomina gilesni dalykai, prasmė. Jie domisi tiktai tuo, ką mato po jų nosim. Tai – klystkelis, bet visa žmonija šitame klystkelyje murkdosi ištisomis tūkstantmečių epochomis. Buvo šešios spalvotosios rasės, liko tik dvi – geltonoji ir indigo – juodoji. Kitas keturias išžudė tie nemąstantys – nemąstantys – mūsų dvasiniai broliai ir sesės. Tuo labiau raudonoji, mėlynoji rasės buvo pačios imliausios dvasiniu požiūriu ir intelektualiausios. Išžudytos visos! Baltoji, dabartinė rasė, ji nėra grynoji rasė. Tai – mišinys daugybės kitų priemaišų.
Ir aš, skaitydamas apie Jėzaus apsilankymą Jeruzalėje pirmą kartą, kada jis, baigęs tryliktaisiais metais sinagogos mokyklą Nazarete, buvo jau įšventinimas į Įstatymo sūnus ir Izraelio piliečius. Paprastai Judėjoje baigdavo tas mokyklas keturiolikos-penkiolikos metų. Jėzus sugebėjo užbaigti nesulaukęs pilnų trylikos. Ir tada jis vyko į Perėjimo šventę Jeruzalėje ir įšventinimą Izraelio piliečio per tas apeigas, Perėjimo Šventės apeigas, trukusias ištisą savaitę. Juozapas šitos kelionės metu daug pasakojo apie aplinkines vietoves, per kurias keliavo. Jie gi ėjo pėsčiomis, važiavo vežimuose moterys, vyrai pėsčiomis ėjo. Jėzus dar negalėjo eiti kartu su vyrais, nes jis dar nebuvo įšventintas į Izraelio piliečius, todėl važiavo su moterimis. Ta kelionė truko keturias dienas. Ir kada jie antrąją kelionės dieną pasiekė Jericho vietovę, Juozapas nuvedė Jėzų pasižiūrėti griuvėsius buvusio Jericho miesto. Juozapas rūpinosi visą savo gyvenimą Jėzaus, kaip ir kitų vaikų, lavinimu. Marija taip pat. Ir būtent jis pasakojo apie tą žydų ir legendą apie didžiulius žygdarbius, kuriuos atliko Jošua toje vietoje. Ir būtent Jošua garbei ir buvo pavadintas Jėzus. Jėzaus tikrasis vardas buvo Jošua Juozapo sūnus. Čia jau, sakykime, mažybinis, buitinis vardas – Jėzus – to paties Jošua. Tai štai, toji kelionė, užtrukusi keturias dienas, visą laiką plėtė ir Jėzaus akiratį – plėtė dėl to, kad tėvai stiprino jo supratimą tos aplinkos. Jie pasakojo apie praeitį, ir apie karalių Dovydą, ir apie kitus Izraelio įvykius iš praeities. Tada mąstai – bet gi jie žinojo tuos įvykius, jie žinojo, patys gi ne dalyviai tų įvykių, bet žydai rūpinosi savo tautos išsaugojimu, dėl to per kartų kartas perteikdavo tokią informaciją, ir tai ugdė ir protą, ir mąstymą. Natūralu, vaiko, paauglio, trylikti metai Jėzui, vaizduotė mėgino įsivaizduoti tą aplinką, kurioje ir tas žymusis Jošua atliko savo žygdarbius, ir kur valdė karalius Dovydas, kurio ir psalmės yra – daug psalmių psalmyne.

Ar taip dabar ugdomi vaikai lietuvių tautoje? Ar yra tokie tėvai, kurie tiek rūpintųsi taip, kaip rūpinosi Juozapas ir Marija rūpinosi savo šeimos devyniais vaikais? Devyni vaikai! Jie plėtė vaikų mąstymą. Mąstymas neatsiranda savaime. Mąstymą galima plėsti arba visiškai užslopinti, siaurinti.

Ir kada artėjo Jeruzalė, Jėzaus vaizduotėje iškildavo tas noras vis daugiau įsivaizduoti, tai kokia ta Jeruzalė? Kokia ta Jeruzalės šventykla, apie kurią taip kalba žydai, kuri traukia visus žydus, ir važiuoja iš visų pakraščių žydai į Perėjimo šventę, į Jeruzalę? Visa tai vienijo tautą.

Ar yra dabar kokia nors trauka į kažkur lietuvių tautos, kad trauktų, kaip tautą?

Ir kada galų gale atsivėrė kalvos, nuo kurių matėsi tie blizgantys bokštai šventovės, Jėzų apėmė milžiniškas susijaudinimas. Jis patyrė tą vidinį milžinišką emocinį antplūdį. Ir jis žvelgė nuo Alyvų kalno, žvelgė į tą miestą. Po kelerių metų jis stovės ant to paties kalno ir apverks Jeruzalę, kad ji bus sunaikinta, dėl to, kad žydai rūpinosi vaikais, rūpinosi jų mąstymu, bet jie įdiegė ir tą dogmatinį Jahvės supratimą, Izraelio Tėvo supratimą – dogmatinį – bet tokio laisvo mąstymo, kas susieta su bendravimu su Kūrėju, kas susieta su gyva malda, kuri turėtų gimti tą akimirką, kada atsiveria vidus. Nustatytos maldos, ir jas galima, ir ne kitas tiktai, kartoti balsiai. Psalmės yra – ir nieko daugiau nereikia. Viskas eina į gelmę tam – tikra prasme – bet ne į plotį. Nėra laisvės polekiui! Dvasiai nėra Laisvės! Dvasia yra narve! Lietuviai turi dvasią. Žiūrėkite, kada vyksta dainų šventės, kaip išsilieja dvasia, bet ji nepripildyta žydų tikėjimo. Žydai turi tikėjimą, bet neturi dvasios Laisvės. Lietuviai turi dvasios pojūtį, kaip tauta, kada yra palankios aplinkybės. Nėra palankių aplinkybių – na, kada valdžia neleidžia – be dvasios polėkio išlaisvinimo, susigūžia ir tauta. Tą parodė pseudokarantinas su pseudopandemija. Tą rodo Ukrainos vėliavos. Kaip gali būti Ukrainos vėliavos Lietuvoje? Kokia proga? Todėl, kad parklupdyta lietuvių tautos religinė dvasia. Lietuvių tauta – tikinti, katalikų tauta, bet ji panaši į žydų, nugrimzdusi į ritualizmą ir dogmatizmą.
Aš laisvinu lietuvių tautą iš tokio dvasinio sustingimo į religinį išlaisvėjimą, kad į Kūrėją žvelgtų kiekvienas, kaip savo artimiausią Bičiulį, kaip savo Draugą, kaip savo Globėją, Kuris rūpinasi dieną naktį, bet kokioje vietoje, Kuris yra net viduje, ir galima Jį atrasti, ir kad iškeltų save lietuvis iki bendrakūrėjo lygmens, kad jis pajaustų būseną – jis yra bendrakūrėjas su Pačiu Kūrėju visumos Gerovei! Todėl nereikia jokių vėliavų iš Ukrainos čia. Turi būti Kūrėjo Vėliava iškelta! Kūrėjui šlovė ir garbė turi būti suteikiama savo asmeniniu gyvenimu. Štai, kokia Laisvė yra dvasioje iš Kūrėjo – religine prasme. Bet mano religinė samprata tai ne ta, kurią jūs suteikiate. Mano religinė samprata yra VISKAS! Visa kūrinija yra religija! Visa Evoliucija yra religija! Visas judėjimas yra religija, nes viską sumanė Kūrėjas, ir iš Jo yra judėjimas, ir viskas juda aplink Kūrėją ir Jo Buveinę – Rojų – esančią kūrinijos geografiniame centre! Visa kita neegzistuoja – tik judėjimas aplink Kūrėjo gyvenamąją Buveinę – Rojų. Visatos juda, skriedamos aplink Rojų. Supervisatos juda, skriedamos aplink Rojų. Visi dariniai judėjime. Rojus statiškas, nes Kūrėjas yra taip pat statiškas. Jis nesikeičia. Jis laiko visą kūriniją ir Evoliuciją Savo Glėbyje. Štai aš tokio mokau išlaisvėjusio pojūčio lietuvių tautą, nes nuo lietuvių tautos prasideda žmonijos dvasinis išlaisvėjimas, kuris dabar yra iliuzinis. Dėl to – karai tiesiog viename, kitame pakraštyje, iškyla pliūpsniais nuolat. Ir jie nesibaigs. Nėra Kūrėjo dėl to, kad nėra Dvasinių Mokytojų. Štai esmė! Dėl to man ir pavedė Kūrėjas ruošti Dvasinius Mokytojus visai planetai, pradedant nuo Lietuvos.
Jėzus, kada apmąstė – pasiekę jau buvo Jeruzalę, kada Juozapas aprodė šventovę – Jėzus apmąstė tai, ką pamatė – pamatė tą ritualą pasiruošimo Perėjimo šventei. Šventovė jam padarė milžinišką įspūdį savo grožybe, savo didybe. Bet ten, kas vyko besiruošiant Perėjimo šventei, jam buvo bjauru matyti, ir baisu matyti, kiek suteršta ta šventovė iš vidaus, kaip skerdžiami ėriukai, nes tokia tradicija – Perėjimo šventės vakarienę išvakarėse valgyti su ėriuku paskerstu. Nešė aukas žmonės, nes taip buvo nustatyta – nešti aukas, už savo nuodėmes atpirkimą gauti, mokėti mokestį. Žydai atvažiuoja iš įvairių kraštų, keičia pinigus, pinigų keitėjai tenai, bet ir ėriukai ne bet kokie, o ten vietoj paskersti! Įsivaizduokite! Kraujas liejasi upeliais! Žydai šventikai-skerdikai – kruvinom rankom, mazgojasi rankas, plaunasi jas nuo to kraujo. Ir mažam paaugliui, dvylikamečiui, toks vaizdas, pirmą kartą atvykus į šventovę Jeruzalėje, sukėlė net pykinimą, ir jis paprašė Juozapo kuo greičiau išvesti jį atgal. Ir vedė per tą patį pagonių kiemą, per kurį perėjo iki šito jau skerdimo kiemo, o ten buvo pagonių kiemas, pagonys keikėsi, bjaurastis, vaikšto prostitutės, šventovės prostitutės buvo priimtinas dalykas. Jėzui tokie apmąstymai sukilo viduje – Kaip galima šitaip negerbti Tėvo, negerbti Izraelio Tėvo? Dvylikamečiui – tokia mąstymo gelmė! Jis priešinasi, priešinasi ir Tėvui, dėl to išsako savo protestą – Kaip gali būti toks Tėvas įniršęs, įpykęs, kad jo įniršį, pyktį numalšinti galima kažkokiu nužudytu, nekaltu ėriuku ar kita gyvulio auka? – sako – Tu gi Tėve mane, kaip žemiškasis tėvas, myli ir, kad ir ką aš bepadaryčiau neišmintingo, tu gi iš manęs šitaip nereikalautum tokios aukos. Tai kaip dangiškasis Tėvas gali mylėti savuosius vaikus mažiau, negu žemiškasis tėvas? Aš atsisakau į tokį Tėvą tikėti, kad jisai mažiau myli, negu žmogiškasis tėvas, negu tu myli mane. Aš negaliu įsivaizduoti, kad tu ant manęs šauktum, jeigu kažką ir padaryčiau blogą, ne taip. – Ir tai buvo jo apmąstymas giliausias nuo to meto, kada jisai pradėjo giliai mąstyti – ketvirtais metais. Įsivaizduokite, ketvirtais metais! O ketvirtais metais jis gavo vasario mėnesį, vienuoliktą dieną Minties Derintoją – Kūrėjo Dvasią – Tėvo Dvasią. Ir tada šito įsikūnijusio žmogiškuoju pavidalu Sūnaus Kūrėjo iki tol buvusi visa apsauga buvo sustabdyta – sustabdyta, ir viskas atiduota į Minties Derintojo vedimo iš vidaus rankas, ir iš išorės esančių angelų-serafimų rankas ir kelių Tarpinių Būtybių, kurios įsiterpdavo, iškilus kokiam nors epizodui ir poreikiui, ir gavusios nurodymą iš aukščiau. Štai nuo tų metų – ketvirtųjų metų – Jėzaus protas visą laiką veikė aktyviai. Bet daug prie to prisidėjo Juozapas ir Marija savo auklėjimu, tiek rūpinosi ir Jėzumi, ir kitais savo vaikais, ugdė jų mąstymo procesą. Nepataikydavo taip, kaip Jėzus mąstė giliai, plačiai, įvykdavo konfliktų, taip. Bet niekada nebūdavo taip, kad nebūtų surasta tam tikros išeities.
Štai dabartinė dvidešimt pirmo amžiaus akimirka yra tokia, kad reikia vėl sugrįžti į Jėzaus laikus. Vėl reikalinga žadinti mąstymo gelmę, plotį, aukštį, Laisvę mąstymo. Ne valdžia turi nustatyti mąstymo ribas, o tas viduje esantis Kūrėjo Fragmentas – Minties Derintojas – kuris yra Beribis, Jis yra Tobulumo Šaltinis ir Centras, Jo Dalelė – Kūrėjo Dvasia. Štai aš ir žadinu jus pabusti dvasine asmenybe – pabusti savimi – pabusti Kūrėjuje, ir tapti bendrakūrėju su Juo Pačiu Lietuvos Gerovei.
Be šito Gerovės būti negali!


Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)

Komentarai