Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kas yra dieviškoji Moralė? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 05 11

Mano vardas – Algimantas. Jūs, kurie žiūrite mano mokymus per Tavo Televizijos kanalą, jau gal irgi ne pirmą kartą žiūrite, tai natūralu, žinote ir mano vardą, bet tie, kurie pirmą kartą pamatys, būkim pažįstami!
Mes iš Epochinio Apreiškimo – Urantijos Knygos – matome Jėzaus gyvenimą, kokio nematome iš Naujojo Testamento. Nieko panašaus žmonija nesužinojo iš kitų šaltinių apie Jėzų. Jeigu jūs atsiversite Naująjį Testamentą, pamatysite, kad Jėzus yra anksčiausiai paminėtas, kada jis, man atrodo, šventovėje, kada jį įšventino į Izraelio pilnametystę – o jam tai buvo tryliktaisiais metais – bet kas buvo iki tų metų, ir kas buvo po tų metų, tiktai Urantijos Knyga tą atskleidžia – Apreiškimas.
Apreiškimas – tai yra perduota Tiesos ir Tikrovės informacija iš Aukštesnių Šaltinių negu žmogus. Bet ji perduota tam, kad žmogui padėtų orientuotis šitame pasaulyje, šitame gyvenime, ir natūralu, pamokyti, kaip surasti tą Tikrąjį Kelią, kai yra tiek daug klystkelių, ir tie klystkeliai tiesiog piršte peršami ir valdžios, ir visokios reklamos, televizijos, įvairių tų dabar atsivėrusių asmeninių televizijos kanalų, kompiuterių priemonių dėka, telefonų dėka. Čia dar netinka net žodis – dėka. Dėka – kai ką tu nors gero sieki. Tai dėka tavo pastangų tu gali tobulėti, nušvisti, o čia tave suteršia visi šitie dalykai. Tai dėl šitokių neišmintingų vedlių, neišmintingų priemonių panaudojimo – kadangi nėra Dvasinių Mokytojų – žmonija degraduoja, kariauja, skursta, ypač dvasine prasme. Ji nesupranta, kas yra Gėris, kas yra blogis, kas yra Moralė! Kiekviena net ir religinė konfesija turi savo sampratą – savo moralinę sampratą – bet nėra dieviškosios Moralės, kuri pateikiama štai iš tokio Šaltinio (Algimantas parodė Epochinį Apreiškimą – Urantijos Knygą). O kas yra dieviškoji Moralė? Tai yra Mota. Mota. Žmogų šito mokys tiktai po prisikėlimo, kada jis bus jau sielos tapatybės lygiu. Bet tai – visiškai naujo lygio atskleidimas tarpusavio bendravimu aplinkoje, su ta aplinka, su tos aplinkos individais, pažįstant save giliau, patiriant Kūrėją stipriau ir tuo pačiu matant prasmę Amžinosiose Vertybėse, kurios kyla iš Kūrėjo – iš Šaltinio ir Centro. Moralė yra visa tai, kas yra iš Kūrėjo. Visa tai, ką sukuria žmogus – tai yra interpretacija, ir labai didele dalimi, tai yra klaidingi pasireiškiantys mokymai įvairių dvasinių pakraipų mokytojų, kurie neatitinka nei Kūrėjo Evoliucijos Sumanymo, nei Kūrėjo Evoliucinio Plano, kaip Jisai turi suteikęs tą Planą apie kurio egzistavimą niekas ir nežino, kad egzistuoja toks Kūrėjo Planas. Tai štai, Kūrėjas pagal tą Planą ir veda, panaudodamas Savąją Dvasią kiekvieno prote – iš vidaus – ir veda būtent į dieviškosios Moralės savyje patyrimą.
Kas yra gėris, kas yra blogis?
Mes gi suprantame, kad blogis – tai yra tai, kai žmogus blogai elgiasi, na, kažką daro nepriimtino tai visuomenei. Bet gi musulmonai tai supranta tą gėrį ir blogį visiškai ne taip, kaip supranta, sakykim, krikščioniškos pakraipos tikintysis. Dėl to šeimos, nors turi tvirtesnį pamatą musulmonų visuomenėje, bet jos yra iškreiptos – jos pripažįsta, kad tai moralu turėti vyrui kelias žmonas. O kodėl žmona tada negali turėti keturių vyrų musulmonų? Ne. Šito neleidžia. Tai kodėl vyras iškelia save virš moters? Krikščionybėje yra šeima – tai yra tiktai tarp vyro ir moters, ir jų palikuonių. Bet dabar, kadangi nėra gyvų Dvasinių Mokytojų, atskleidžiančiųjų dieviškąją Moralę, tai galima ištampyti net ir, sakykim, mūsų krašte katalikų sampratas – gali pripažinti, kad na, paleistuvystė gali egzistuoti, gali egzistuoti net ir prostitucija. Kai kurios šalys tą oficialiai pripažįsta, leidžia. Kokia bus moralė tokioj visuomenėj, tada atsiranda iškrypimai – vienalytininkai, kurie reikalauja savo teisių! Na, niekas neturi jokių teisių! Evoliucija, kurią sumanė Kūrėjas, nesuteikia jokių teisių nė vienam! Nėra jokių teisių! O moralinis visą laiką pripildymas tos Kūrėjo Tikrovės Šviesos ir leidžia tada atrasti Patį Kūrėją – savyje. Kadangi Dvasinis Mokytojas pateikia prasmingus mokymus ne savo labui, kad save iškeltų, bet kad padėtų savo mokiniams atrasti Kūrėją, kad ta Kūrėjo Šviesa nušvistų – dieviškąja Morale – prasmingai, visumos Gerovei, ir taip, kaip sumanė Kūrėjas – ne šiaip sau, kaip galėjai samprotaut – ir šitaip bus gerai. Kūrėjas suvienija visus per Save. Net ir tie, kurie nušvitę, jie tarpusavyje nesusivienys, jeigu nebus To – vieno – vienintelio – Suvienytojo – Kūrėjo – Keturių Šaltinių ir Centrų – Rojaus Trejybės-AŠ ESU! Ir sugrįžtant prie blogio ir gėrio sampratų – dieviškąja prasme, blogis yra, kada tu nenori tobulėti. Tu nedarai nieko, atrodo, matomo blogo, nedarai nieko pikto, bet visuomet Kūrėjas tau teikia vidinius mokymus per Savo dvasią. Ir kuo tu giliau panyri į Kūrėją, stipriau junti tų mokymų prasmę, ir jie tampa neatsiejama tavo dalimi tie mokymai – tu jais išreiški save, savąją dvasinę asmenybę, savąją savastį. Čia Kūrėjo Evoliucinio Plano veikimas – ką tu pajunti. Jeigu tu nusigręži, štai, kaip man dabar čia atnešė vienos buvusios urantės – Trijų Koncentrinių Žiedų Vėliavą – ji sugrąžino, ir knygas sugrąžino. Jai nebereikia šitų knygų, nebereikia šito Gyvojo Kelio, ji nenori tobulėti, ji nenori būti geresnė, ji nenori giliau patirti Kūrėją. Yra blogis dieviškąja prasme! O kada sąmoningai tai daroma – ne dėl to, kad nežinotų – bet jeigu sąmoningai atsisakai Gyvojo Kelio, kurį tu patyrei, ir ne vienerius metus – čia yra nuodėmė tam žmogui – tam žmogui, jau turinčiam to Gyvojo Kelio patyrimą – ir jo atsisakymas – jau yra nuodėmė! Ir už ją reikės atsiskaityti po prisikėlimo. Nė vienas šito neišvengs. Bet tai nebus, kad Kūrėjas pastatytų į kampą ir priekaištautų – koks tu buvai nedoras. Juk jūs žinote tą paklydėlio sūnaus parabolę, kurią Jėzus taip mėgo, tai čia irgi paklydėliai-sūnūs atsisako to Gyvojo Kelio. Priekaištų nebus. Problema yra viduje to asmens, kuris atsisako. Jis pajaus tokį psichologinį vidinį įtampos pliūpsnį, kada jis vis giliau suvoks, kaip jis gyveno šitą gyvenimą atsukęs nugarą Kūrėjui. Visa tai dabar, kada aplinka yra tokia tamsi, tai nekontrastuoja, kada pateks į Šviesos aplinką, na, sakykim, jeigu yra menė – menė nuostabi su veidrodžiais, štai kaip mūsų, ir visur parketas, visur išblizginta, atsispindi kaip nuo veidrodžio – nuo parketo šviesos. Toje aplinkoje tu ateini iš, sakykim, sąvartyno, kuriame tu gyvenai, nes tu nenorėjai šitokios aplinkos – tau buvo per sunku, tau geriau toje tamsoje, kur yra sąvartynas. Tau niekas nesako – tu gyvenai ten, kadangi visa žmonija gyveno sąvartyne – nors ji pripildė save daugybe įvairiausių blizgučių, bet moraline – dieviškąja prasme – tai yra negyva – ir prieš Evoliucinį Vektorių, prieš Evoliucijos Kryptį, prieš Evoliucijos Sumanytoją – Kūrėją – ir prieš Jo Evoliucinį Planą, kuris sumanytas kiekvienam! Ne Sau gi Kūrėjas turi Evoliuciją! Jam nereikia Evoliucijos! Ir ne Sau Evoliucinį Planą Jis yra parengęs – o saviesiems vaikams. Reiškia ir mums! Tai štai, kai tas iš sąvartyno patenka į tą menę, jis nežino, kaip elgtis. Jam kyla įtampa – jam parodo tą gyvenimą, kokį jis gyveno. Ir parodys epizodus, kada buvo jau ir tame sąvartyne-tamsoje, Šviesos spinduliais apšviestame Gyvajame Kelyje! Iš urantų sklido tie spinduliai, kurie buvo pačių urantų geriami iš Kūrėjo, ir būtent, tie spinduliai ir Kūrėjo pati dvasia, esanti – kiekvieno – viduje ir atvesdavo ir į Šventovę, ir į tą savo pasireiškimą gyvenimu Kūrėjo atvaizdu. Ir tada pasiteisinimo nėra, kad tu save apramintum – taip, buvo tie, kurie spindėjo. Jie rizikavo, taip, nes juos laikė pamišėliais, ne tokiais kaip kiti, kažkokie nesuprantami – bet jie išsilaikė, jie ištvėrė! Reiškia, tam neištvėrusiam – palikusiam Gyvąjį Kelią įtampa bus didesnė. Ir kita vertus, na, jeigu bus abipusis sutikimas, vieni su kitais galės pasimatyti, ir tie, kurie šitame Kelyje ištvėrė, buvo iki galo ištikimi iki paskutinio kvėpsnio, jie bus pažengę tiek toli, palyginus su tais, kurie neištvėrė. Tai bus tokia pati, maždaug, būsena – vidinė būsena – kada tu matai kitą, kuris jau ten toli, aukštai, iš kitų pasaulių net atvyksta čia, kad mokytų – mokytų to, ko jis dar būdamas šitame pasaulyje Gyvajame Kelyje mokytų tuos, kurie nieko negirdėjo apie Gyvąjį Kelią, ir tuo pačiu nieko negirdėjo apie Evoliuciją, kurią sumanė Kūrėjas – štai, tie urantai, kurie buvo tam pačiam kolektyve, dabar yra Dvasiniai Mokytojai, ir tu turi klausyti tų Mokytojų, kurie buvo šalia! Ir tu galėjai tapti tokiu Mokytoju – bet tu atsisakei tos Šviesos. Štai, ta įtampa, jinai neišblės, kol nebus iš tikrųjų viduje prisipildę – kiekviena asmenybė prisipildžiusi – tų gyvų Kūrėjo Šviesos, Tikrovės spindulių.
Tai štai, kada aš skaitau iš Urantijos Knygos tai, kaip apibudina Jėzų –
,,Jis buvo džiaugsmo vaikas ir būtybė, turinti retą gero humoro jausmą, lygiai taip pat jis buvo ‘‘ žmogus, pažinęs liūdesį ir patyręs sielvartą‘‘. Dvasine prasme, jis iš tiesų gyveno mirtingojo gyvenimą nuo apačios iki viršaus, nuo pradžios iki pabaigos. Materialiu požiūriu, galėtų atrodyti, kad jis išvengė tokio gyvenimo, kurį sudaro žmogiškosios egzistencijos abu visuomeninius kraštutinumus, bet intelektualiai jis visiškai susipažino su žmonijos visapusiu ir užbaigtu patyrimu.
Jėzus žino sferų evoliucinių ir kylančiųjų mirtingųjų mintis ir jausmus, akstinus ir impulsus, nuo gimimo iki mirties. Žmogiškąjį gyvenimą jis gyveno nuo fizinio, intelektualaus, ir dvasinio savojo aš pačios pradžios, toliau patyrė kūdikystę, vaikystę, jaunystę, ir suaugusiojo gyvenimą – net patyrė žmogiškąją mirtį. Jis ne tik perėjo per šituos įprastus ir pažįstamus intelektualaus ir dvasinio vystymosi žmogiškuosius periodus, bet jis taip pat iki galo patyrė tas aukštesnes ir labiau išsivysčiusias žmogaus ir Derintojo susiderinimo fazes, kurias iš viso pasiekia toks nedidelis skaičius Urantijos mirtingųjų.‘‘ (1425 psl.)
Štai Jėzus, jis ne stebuklų vaikas yra. Jis savo pastangų dėka, ir jo Minties Derintojo – vedimo dėka, jis visą laiką išlaikė tą patį Vektorių. Šeima gi priešinosi – jam priešinosi, kai jis sakė – Aš einu pasikalbėti su savo Tėvu. – Ką tu čia vaikeli įsimanei? Su kokiu Tėvu? Štai, gi Juozapas prieš akis sėdi – tavo tėvas. Yra už tave mokytesni, protingesni, išmintingesni, kurie aiškina, kaip reikia su Jahve bendrauti, kaip su Izraelio Tėvu reikia bendrauti, o tu čia, ką susigalvojai? – O jis, būdamas dar vaikas, sako – gerai, aš bendrausiu su Tėvu taip, kaip jūs norite – kaip sako tie pripažinti žydų autoritetai religinėje plotmėje, bet paskiau jisai vis tiek vienas likęs, bendrauja su Tėvu, kaip jam Širdis sako. Ir štai tas Vektorius net jam augant, bręstant, nuo vaikystės iki paauglystės – jis nenaudojo jėgos, kad save apsigintų, tai atsirado kaimynų vaikas – Jokūbas – stambesnis, kuris pats save pasiskyrė Jėzaus sargybiniu. O Jėzus visuomet teigė gėrį ir nesipriešinimą fizine išraiška – Vektorius išlieka tas pats, net kai aplinka to nesupranta. Kada jis jau subrendęs jaunuolis yra, Nazarete jį pripažįsta net kaip jaunimo vedliu. Ir atvažiuoja nacionalistai, sako – Tu įsijunk į tą judėjimą nacionalistų, reikia vaduotis iš pagonių jungo, reikia turėti savą žydų valdymą. – Jis negali jiems atskleisti savo didesnės misijos, jis stengiasi paliesti tuos žmogiškąja prasme na, gero siekiančius žmones, tiktai nesuprantančius, kokiu būdu tą galima pasiekti, tai jis aiškina, kad jam reikia dar pasirūpinti vaikais – tėvo neteko šeima – Juozapas žuvo statybose. Ir atsiranda vienas turtingas žydas, sako – Nepergyvenk, tu tik junkis į tą judėjimą, aš išlaikysiu šeimą materialiai. – Jisai vis tiek nori išsaugoti tą, neatskleisdamas savosios tikrosios misijos pasaulyje, nenori supriešinti, bet jis negali ir paremti nacionalistinio judėjimo, kuris pralaimės. Jis tą žino, kad šitaip bus. Kaip tu gali priešintis imperijos galiai? Tu nepasipriešinsi! Nušluos tave nuo žemės paviršiaus visa imperijos kariauna! Tai tada vienas Jėzaus brolių sako – Tai jūs palaukit. Palaukit, dabar mūsų auga dar keturi broliai. Kada jie jau suaugs, tai tada jūs turėsit nebe vieną Jėzų, bet mus penkis, nes mums dabar Jėzus yra kaip tėvas ir vyresnysis brolis. – Ir štai šito argumento jiems pakako. Bet nepaisant šito, Nazareto jaunimas visas suskilo į dvi stovyklas – viena, kuri pritarė Jėzui, kita, kuri pritarė nacionalistams. Ir niekada daugiau nebebuvo santarvės Nazarete nuo šito tokio suskilimo, kai Jėzus nenori priešintis. Jis dieviškąja prasme supranta, kas yra Gėris, o aplinka siekia savo savanaudiškų interesų. Kodėl aš nuolat sakau – neduokit nė cento jokiai ukrainai, neduokit nė cento į karinį kažkokį gynybos biudžetą, neduokit nė cento! Yra apsauga Lietuvai – iš Apvaizdos – kad nebūtų čia karo, o ne jūsų generolai užtikrins čia tą, ar NATO kažkokia pseudo organizacija, kuri yra pati vardan pinigų ir karinių veiksmų. Bet ji ir nesavarankiška, ją valdo tie banksteriai – Ročildai, visokie Katsai, Rokfeleriai – jie valdo visą finansinę sistemą pasaulyje!
Štai, dėl to aš jums ir sakau – aš kuriu Lietuvą, kurioje nebus nė vieno kareivio – nes kariuomenė nereikalinga. Apvaizda – nežudydama, energine prasme nepraleis nė vienos kulkos iki to Šviesos Kūrėjo vaiko, kad apsaugotų jį. Taip, jinai skries, ir pakeis trajektoriją, jeigu bus tokia akimirka – Apvaizdos Galia pranoksta bet kokį atominį ginklą, kuriuo čia kaip vėzdu grasina. Kvailystė! Bet jie nesupranta šito, ir aš jų negaliu pasiekti Širdies. Bet yra Tiesa mano pusėje, ne jų – nes aš gyvenu dieviškąja Morale – ne žmogiškąja morale. Aš mokau žmones, kaip mokė Jėzus – žmonijos labui! Visos žmonijos labui! Ir nėra kito kelio – nėra kito kelio! Niekaip kitaip jūs negalite žengti į priekį, kaip tiktai tobulėdami per Kūrėjo atradimą savo viduje. Ir dirbdami bet kokį darbą su Kūrėju jūs sunaudosite daug mažiau energijos, kokybė darbo bus geresnė, jūsų nuotaika bus palaiminga, ir jūs jausite savo darbe prasmę, nes tą darbą dirbs Pats Kūrėjas, tiktai panaudos jūsų kūną ir protą visumos Gerovei. Štai blogis yra neklausyti mano mokymų, ir jais nesivadovauti! Čia yra blogis! O Gėris pabaigos neturi! Kuo didesnis yra susitapatinimas su Kūrėju, tuo vis harmoningiau yra suprantamas ir Gėris, ir Grožis, ir Kūrėjas. Viskas susieta! Gėris atspindi didesnį Grožį, o jis kyla iš Kūrėjo kaip Šaltinio ir Centro! Negali būti Gėrio, Grožio be Kūrėjo! Ir tai yra Tikrovė Kūrėjo! Ir šitoje Tikrovėje vyksta Kūrėjo Evoliucinis Sumanymas. Ir mes esame Evoliucinio Kūrėjo Plano – dalyviai – įnešdami savo asmeninį indėlį savuoju gyvenimu visumos labui, visumos Gerovei, tuo pačiu ir Lietuvos.
Gyvenkit Kūrėju, ir Lietuva. Juk Lietuva žemėlapyje atrodo kaip širdis. Pasižiūrėkit, jos forma primena širdį. Kūrėjo – Kūrėjo širdis pasaulyje – geografinė ta vietovė ne šiaip sau parinkta. Ji parengta vardan jūsų – urantų. Būkit verti šitos Kūrėjo jums teikiamos privilegijos – kurti Gėrį su Pačiu Kūrėju visos Kūrinijos labui, ne tik žmonijos. Kaip Kristus gyveno visų mirtingųjų labui – visų savo Visatos mirtingųjų labui, taip urantai – visų Nebadono mirtingųjų labui rodo, kaip šitoje tamsoje būti Šviesa iš Kūrėjo. Būkite gyvi savimi, ir Kūrėju.

Komentarai