Forumas: temos peržiūra
Kuo skiriasi tikejimas nuo itikejimo
Tikejimas - tai zinojimas, kad Dievas yra. Itikejimas - tai gyvenimas Dievu kiekviena akimirka. Itikejimas - Dievo patyrimas kasdienybeje ir Jo valios vykdymas kiekviename zingsnyje, net plaunant grindis ar indus.
-------------------------
Žemiau papildau temą šios dienos [2013 01 15]SAVO PAPILDOMU komentavimu ir Urantijos Knygos skyriumi, skirtu būtent šiai temai, kad jūsų pasisakymai nenustumtų jų kažkur tolyn.
Tuo tarpu skaitant pačią temą, šį skyrių iš Urantijos Knygos bus galima surasti ir perskaityti prieš skaitant ir kitų komentavimą, kurio iš esmės ir nebuvo, nes tai buvo dar tik mūsų Forumo pradžia, kad mažai kas tegalėjo suprasti ir pačią mano pateiktą temą, o ką jau kalbėti apie komentavimą.
-----------------
Žmogaus GYVULINIS, o ne DVASINIS protas nesuvokia, kuo skiriasi ĮTIKĖJIMAS nuo TIKĖJIMO, todėl vėl iškeliu mūsų Forume jau nagrinėtą temą. Dar liūdniau, kad GYVULINIS mirtingojo protas, dėl savo tamsos ir neišmanymo, BIJO SAVO POŽIŪRĮ IŠPLĖSTI, ir tiesiogine prasme APŠVIESTI SAVE GYVA ŠVIESA IŠ ROJAUS TREJYBĖS. Todėl, kol toks AKLAS IR KURČIAS, dvasine prasme, mirtingasis neatras Rojaus Trejybės savyje ir nepatirs ĮTIKĖJIMO realaus reiškinio gyvo pasireiškimo savyje, tol tokio mirtingojo iliuzinis protas, neturėdamas tokio PATYRIMO, ir toliau UŽSISPYRUSIAI neigs ĮTIKĖJIMO žodžio, ir reiškinio, egzistavimą.
Tuo tarpu Urantijos Knygoje yra net ir atskiras skyrius, kuriame APREIŠKĖJAI - pirmą kartą žmonijos istorijoje - ir paaiškino žmonijai TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO skirtumą. Būtent šį skyrių aš jums pateikiu žemiau:
8. ĮTIKĖJIMAS IR TIKĖJIMAS
Tikėjimas yra pasiekęs įtikėjimo lygį tada, kada jis motyvuoja gyvenimą ir formuoja gyvenimo būdą. Mokymo pripažinimas teisingu nėra įtikėjimas; tiesiog tai yra tikėjimas. Taip pat nei tikrumas, nei įsitikinimas nėra įtikėjimas. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tiktai tada, kada ji realiai valdo gyvenimo būdą. Įtikėjimas yra tikro asmeninio religinio patyrimo gyvasis požymis. Žmogus tiki tiesa, žavisi grožiu, ir rodo pagarbą gėriui, bet jų negarbina; toks išgelbstinčio įtikėjimo požiūris yra sutelkiamas tiktai į vieną vienintelį Dievą, kuris yra jų visų įasmeninimas ir be galo daug daugiau.
Tikėjimas visada riboja ir supančioja; įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina. Tikėjimas fiksuoja, įtikėjimas išvaduoja. Bet gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas; jis yra daugiau negu išaukštinta filosofijos sistema; jis yra gyvasis patyrimas, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis; jis yra Dievo pažinimas ir tarnavimas žmogui. Tikėjimai gali tapti grupine nuosavybe, bet įtikėjimas turi būti asmeninis. Teologinius tikėjimus galima grupei įteigti, bet įtikėjimas gali gimti tiktai atskiro religininko širdyje.
Įtikėjimas jam reiškiamą pasitikėjimą falsifikuoja tada, kada leidžia sau paneigti realybes ir išgalvotas žinias primesti tiems, kurie yra jam atsidavę. Įtikėjimas tampa išdaviku tada, kada jis skatina intelektualaus
[1115]▼
vientisumo išdavystę ir nuvertina atsidavimą aukščiausiosioms vertybėms ir dieviškiesiems idealams. Įtikėjimas niekada nesišalina nuo pareigos spręsti mirtingojo gyvenimo problemas. Gyvasis įtikėjimas niekada nepuoselėja fanatiškumo, persekiojimo, ar nepakantumo.
Įtikėjimas nevaržo kūrybinės vaizduotės, taip pat jis neturi ir neprotingų išankstinių nusistatymų mokslinių atradimų atžvilgiu. Įtikėjimas religijai suteikia gyvasties ir priverčia religininką gyvenime didvyriškai vadovautis auksine taisykle. Įtikėjimo uolumas atitinka žinias, o jo siekiai yra preliudas į didingą ramybę. ( 1114 )
Taigi, mano mylimiejii, šis Urantijos Knygos skyrius yra skirtas tiems KOL KAS akliems mūsų dvasios broliams ir sesėms, kurie yra NUOŠIRDŪS ir siekia didesnės ŠVIESOS, nors ŠIANDIEN DAR NEPAJĖGIA suvokti skirtumo tarp TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO, bet ne tiems užsispyrusiems ir save įkalinusiems savojo TAMSAUS IR NEGYVO intelekto NELAISVĖJE, IR BIJANTIEMS IŠSILAISVINTI, IR ATRASTI ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE, IR PATIRTI ĮTIKĖJIMO SALDYBĘ IR TIKROVĘ GYVAJAME KELYJE.
Telydi jus ramybę.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2005-02-18 14:04:31
Komentarai
apgailestauju, bet ką bendro tai turi su drambliais, jie tokie pat maži kaip ir visi darbai, nei didesni nei mažesni, nei labiau, nei mažiau reikšmingi, taigi mielas Algimantėli, mieli broliukai ir sesytės, kviečiu aplink per daug nesidairyti ir neišsipūsti dideliems darbams, nes nuo per didelių ambicijų ir didelio užsispyrimo net pats didžiausias meistras lieka vienišautSvirplys
2006-08-06 13:08:32
Taip, mielas Svirpleli, Tėvui tavo visos giesmės "simpatingos" iš kurių liejasi JO meoilės virpesiai. Tik ar tu pats jauti, kada jos tau būtų VISOS "simpatingos"?
O malonų pojūtį žmogus gali jausti tik atitikdamas vieną vienintelę sąlygą - MYLĖDAMAS VISUS BE IŠSKAIČIAVIMO IR VISUS VIENODAI. Tada jis nebetenka BAIMĖS jausmo. Ir tada jam skamba meilės melodijos, nors ir skirtingų tonacijų, bet visada su Tėvo meilės virpėjimu. Štai dėl ko yra mūsų FORUMAS - KAD ATSIVERTUMĖTĖ TOKIAI TĖVO MEILĖS VIRPESIŲ TONACIJAI IR PAJUSTUMĖTE, PATIRTUMĖTE, JOG VISI ESAME SIELOS BROLIAI IR SESERYS IR DAUG ARTIMESNI UŽ ŽEMIŠKOSIOS SAVO ŠEIMOS NARIUS, KITUS BROLIUS IR SESERIS, NES MUS SUJUNGIA TĖVO MEILĖ. Ir kada šitą imsite vis labiau patirti savyje, tada pajausite ir šitą tarpusavio dvasinį meilės ryšį su VISAIS. Ir tada norėsite stiebtis link Tėvo dar labiau. Ir būsite pasirengę didesniems darbams, kuriems dabar dar nesate pasirengę, bet kurie jūsų JAU LAUKIA. Dėl to pradėkite mūsų svetainėje skaityti Urantijos Knygą, i rbendrauti su Tėvu kasdien savo nuoširdžiomis mintimis ir prašykite daugiau IŠMINTIES, KURIA GALĖTUMĖTE VADOVAUTIS KASDIENIAME GYVENIME.
Algimantas
2006-08-06 11:19:39
o kuo gi skiriasi giliai paslėptas užsispyrimas nuo valingumo? Užsispyrėlis tramdo, o valingas meilingai ramdo. Užsispyrėlio vaisiai kieti, o valingo įkandami. Taigi ragaujam ir žiūrim dabar pat ir nėr ko čia laukti šviesaus rytojus kolei neprinokęs derlius supus
Silva
2006-08-06 07:40:20
mielas Algimantėli, mizernas dievo tvarinėli, kokis tu nelaimingas, juk gi nėra giesmelės kuri viešpatėliui nebūtų simpatinga vien tik dėlto, kad sulaukus rytojaus ausyse suskambės jam motyvas kitas, atverki ausis
Svirplys
2006-08-06 01:19:21
Mielas Svirpleli, tu esi teisus. Mano pavyzdys yra skirtas tik tam, kad net ir pats buitiškiausias, pats proziškiausias darbas kasdienybėje pavirsta į ŠVENTĄ IR DIDINGĄ, KADA JIS YRA PAŠVENČIAMAS TĖVUI. Ir daina taip pat. I rateis laikas, kada suskambės visiškai KITOKIOS DAINOS, KURIOS VISOS BUS PAŠVĘSTOS TĖVUI IŠ MEILĖS JAM. Ir musxika bus visai kitokia, kokią šiandien tiesiog sunku net ir įsivaizduoti. Bet taip bus. O į tą ateitį kelias prasideda, REALIAI prasideda ŠIANDIEN.
Algimantas
2006-08-06 01:04:55
atsiprašau, mielas Algimantai, bet jūsų pamokymas vidury nakties net vargšą šikšnosparnį nupurtė, kuriam netyčia teko vienoj knygoj susidurti su milžiniškais dalykais, jūs turbūt irgi ją skaitėte, tai Guliverio kelionė, o kai meilė viešpatinga plaukia iš širdies, tai jokių ypatingų paskyrimų neprireikia, nes gailestingojo ir mylinčiojo dievo dėka indų plovimas kaskart virsta kuo kitu, kartais tai būna minties šokis, kartais daina, kartais tai būna diskusija, tikrai nėra taip, kad tėvelis arba Jėzus ateitų vien tik pavalgyti arba pamokyti religiniais klausimais
Svirplys
2006-08-06 00:52:56
Mielieji, štai čia ir yra tiroji įtikėjimo pasekmė - kiekivenas darbas, net INDŲ PLOVIMAS TAMPA ŠVENTAS, KADA JĮ PASKIRI TĖVUI ARBA JĖZUI. Ir tik tada suvoki, kad NĖRA NEŠVENTŲ DARBŲ, KAD IR KOKIE JIE GALI ATRODYTI SMULKŪS IR NEREIKŠMINGI ŽMOGAUS AKIMIS, BET TĖVO ŽVILGSNIU JIE VISI TAMPA DIDINGI, KADA JIE ATLIEKAMI SU MEILE IR ATSIDAVIMU TĖVUI, NES TIK JIS YRA MEILĖS ŠALTINIS. Štai toks ir yra vienintelis įtikėjimas, kitokio nėra. Kitoks yra tik tikėjimas, kad reikia darbą, net ir indų plovimą atlikti sąžiningai. Tai tikėjimas, kuris atveda tik į pareigos atlikimą. Įtikėjimas yra MEILĖS TĖVUI IR VISIEMS PASIREIŠKIMAS BET KOKIOJE VEIKOJE VISŲ LABUI. Štai būtent tokia yra DIEVIŠKA MNEILĖ, KURI KIEKVIENĄ DARBĄ PAVERČIA ŠVENTU.
Ir būtent Urantijos Knyga ir leidžia žmogui pamatyti, kaip iš meilės Tėvui tarnauja visa TĖVO MILŽINIŠKA ŠEIMA, kurios visi nariai vis labiau ir labiau mylėdami Tėvą, o tuo pačiu ir visus milžiniškos Tėvo šeimos narius siekia tą MEILĘ ĮPRASMINTI REALIU TARNAVIMU VISŲ LABUI. Ir tą visada daro tik iš meilės, o ne iš pareigos, kad šitą daryti reikia. Pareigą pri[ažįsta tik tikėjimas, kada sakop, kad reikia švęsti bažnytines šventes ir laikytis dešimyties Dievo įsakymų. Įtikėjimas VISADA yra teigiamas ir aktyvus, jis nepasitenkina tais paraigos numatytais neigiamais įsakymais, neturėk daugiau dievų, tik mane vieną, nežudyk, nemeluok..., įtikėjimas juos tiesiog paverčia visus teigiamais MYLĖK, MYLĖK, MYLĖK I RIŠ MEILĖS LAISVA VALIA VEIK. O kadangi įtikėjimas yra iš Tėvo sutiekta dovana, kurią žmogus realiai pajaučia, tai jis ir pajunta REALIAI TĖVO BUVIMĄ SAVYJE IR PALAIMĄ. iR BŪTENT DĖL TO MEILĖS POJŪČIO JIS IR NORI GARBINTI TIK TĄ VIENINTELĮ TĖVĄ. Ir meluoti jis nebegali, nes meilė ištirpdo bet kokią baimę dėl savojo ego ir norą ko nors siekti kitų sskaita. O juk melavimas ir yra tokia yda, kada žmogus nori iš baimės kaip nors pateinkinti savojo ego interesus kitų sąskaita. Įtikėjimas išlaisvina žmogų iš savojo ego pergyvenimųū dėl savojo išpūsto ir burbulinio ego įvaizdžio ir pakeičia jį dieviškuoju ego, kuris rūpinasi Tėvo reikalu net ir plaudamas indus, kad jie visada būtų švarūs, jeigu netikėtai užsuktų į svečius Jėzus, kad jį su meile galėtų pamaitinti, nors ir kukliai, bet iš švarių indų.
Tai, ką jums sakau dabar, jūs, kiekvienas, patirsite patys, jeigu išsivaduoisite iš jus varžančių negyvų dogmų ir veržainčių ritualų pančių atraqdę TĖVĄ SAVYJE. Tik tada pajusite, kokią galingą meilę Tėvas siunčia kiekivenam ir visiems ir vienu metu, ir šitoji meilė jus pakels ant sparnų laisvam sielos skrydžiui daryti gerus darbus VISIEMS IR VISADA, NESVARBU, KUR BEBŪTUMĖTE. Ir tie darbai kils iš jūsų ĮTIKĖJIMO...
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-08-06 00:31:53
Mielieji, kada ra6au apie ateities didingus darbus, tai turiu omenyje gyvenimą tokį, kokį visų labui gyveno Jėzus Tėvo Meilėje ir Tiesoje ir kasdien. ai reiškia, kad jis niekada niekam nebandė įsiteikti, niekada nieko nežemino ir neaukštino, o kėlė tik Tėvą, apreikšdamas savo kasdieniais poelgiais, ir kada atėjo sukrėtimų metas jis liko toks pat. Ir mūsų laukia didžiuliai sukrėtimai, dėl to jiems reikia ruoštis DVASIŠKAI, KAD BŪTUME LYGIAI TAIP PASIRENGĘ VYKDYTI TĖVO VALIĄ, KAIP IR RAMYBĖS METU. O tam bus pajėgūs nedaugelis. Tik tie, kurie atras Tėvą ir gims iš dvasios. Dėl to ir skatinu jus skaityti Urantijos Knygą ir bendrauti su Tėvu savais, bet nuoširdžiais žodžiais, kad pajustumėte Jo meilę ir prisipildytumėte jos tiek, kad ji imtų veržtis kitiems, bet visiems vienodai, be jokių išskaičiavimų. Ir tai ką aš jums sakau nėra didelės ambicijos, o tiesiog jūsų minčių rengimas tvriteniems žingsniams į priekį vardan ateinančių kartų VISOS ŽMONIJOS. O meistras niekada nelieka vienišauti, mielas Svirpleli, jeigu jis yra tikras. O jo tikruma ir atpažįsta kiti iš meilės virpesių, kurie sklinda iš to meistro sielos, nes tie meilės virpesiai yra iš Tėvo. Ir kiti žmonės, nuoširdžiai siekiantys pasitaranauti visiems, tuos virpesius ir pajunta savo siela ir prisijungia prie meistro, kad eitų pirmyn DRAUGE, O NE PO VIENĄ.
Algimantas
2006-08-06 14:43:54
o ka jei nesi nei itikejes, nei itekėjes, nei istekejes nei nutekejes, jei nesi nei pradzioje nei pabaigoje nei tik cia ir nei tik dabar
Oka
2006-08-05 15:24:02
maja tai iliuzijos skraistė, nutilk ir ji išsisklaidys
bitė Maja
2006-08-05 15:10:30
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]