Forumas: temos peržiūra
Kuo skiriasi tikejimas nuo itikejimo
Tikejimas - tai zinojimas, kad Dievas yra. Itikejimas - tai gyvenimas Dievu kiekviena akimirka. Itikejimas - Dievo patyrimas kasdienybeje ir Jo valios vykdymas kiekviename zingsnyje, net plaunant grindis ar indus.
-------------------------
Žemiau papildau temą šios dienos [2013 01 15]SAVO PAPILDOMU komentavimu ir Urantijos Knygos skyriumi, skirtu būtent šiai temai, kad jūsų pasisakymai nenustumtų jų kažkur tolyn.
Tuo tarpu skaitant pačią temą, šį skyrių iš Urantijos Knygos bus galima surasti ir perskaityti prieš skaitant ir kitų komentavimą, kurio iš esmės ir nebuvo, nes tai buvo dar tik mūsų Forumo pradžia, kad mažai kas tegalėjo suprasti ir pačią mano pateiktą temą, o ką jau kalbėti apie komentavimą.
-----------------
Žmogaus GYVULINIS, o ne DVASINIS protas nesuvokia, kuo skiriasi ĮTIKĖJIMAS nuo TIKĖJIMO, todėl vėl iškeliu mūsų Forume jau nagrinėtą temą. Dar liūdniau, kad GYVULINIS mirtingojo protas, dėl savo tamsos ir neišmanymo, BIJO SAVO POŽIŪRĮ IŠPLĖSTI, ir tiesiogine prasme APŠVIESTI SAVE GYVA ŠVIESA IŠ ROJAUS TREJYBĖS. Todėl, kol toks AKLAS IR KURČIAS, dvasine prasme, mirtingasis neatras Rojaus Trejybės savyje ir nepatirs ĮTIKĖJIMO realaus reiškinio gyvo pasireiškimo savyje, tol tokio mirtingojo iliuzinis protas, neturėdamas tokio PATYRIMO, ir toliau UŽSISPYRUSIAI neigs ĮTIKĖJIMO žodžio, ir reiškinio, egzistavimą.
Tuo tarpu Urantijos Knygoje yra net ir atskiras skyrius, kuriame APREIŠKĖJAI - pirmą kartą žmonijos istorijoje - ir paaiškino žmonijai TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO skirtumą. Būtent šį skyrių aš jums pateikiu žemiau:
8. ĮTIKĖJIMAS IR TIKĖJIMAS
Tikėjimas yra pasiekęs įtikėjimo lygį tada, kada jis motyvuoja gyvenimą ir formuoja gyvenimo būdą. Mokymo pripažinimas teisingu nėra įtikėjimas; tiesiog tai yra tikėjimas. Taip pat nei tikrumas, nei įsitikinimas nėra įtikėjimas. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tiktai tada, kada ji realiai valdo gyvenimo būdą. Įtikėjimas yra tikro asmeninio religinio patyrimo gyvasis požymis. Žmogus tiki tiesa, žavisi grožiu, ir rodo pagarbą gėriui, bet jų negarbina; toks išgelbstinčio įtikėjimo požiūris yra sutelkiamas tiktai į vieną vienintelį Dievą, kuris yra jų visų įasmeninimas ir be galo daug daugiau.
Tikėjimas visada riboja ir supančioja; įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina. Tikėjimas fiksuoja, įtikėjimas išvaduoja. Bet gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas; jis yra daugiau negu išaukštinta filosofijos sistema; jis yra gyvasis patyrimas, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis; jis yra Dievo pažinimas ir tarnavimas žmogui. Tikėjimai gali tapti grupine nuosavybe, bet įtikėjimas turi būti asmeninis. Teologinius tikėjimus galima grupei įteigti, bet įtikėjimas gali gimti tiktai atskiro religininko širdyje.
Įtikėjimas jam reiškiamą pasitikėjimą falsifikuoja tada, kada leidžia sau paneigti realybes ir išgalvotas žinias primesti tiems, kurie yra jam atsidavę. Įtikėjimas tampa išdaviku tada, kada jis skatina intelektualaus
[1115]▼
vientisumo išdavystę ir nuvertina atsidavimą aukščiausiosioms vertybėms ir dieviškiesiems idealams. Įtikėjimas niekada nesišalina nuo pareigos spręsti mirtingojo gyvenimo problemas. Gyvasis įtikėjimas niekada nepuoselėja fanatiškumo, persekiojimo, ar nepakantumo.
Įtikėjimas nevaržo kūrybinės vaizduotės, taip pat jis neturi ir neprotingų išankstinių nusistatymų mokslinių atradimų atžvilgiu. Įtikėjimas religijai suteikia gyvasties ir priverčia religininką gyvenime didvyriškai vadovautis auksine taisykle. Įtikėjimo uolumas atitinka žinias, o jo siekiai yra preliudas į didingą ramybę. ( 1114 )
Taigi, mano mylimiejii, šis Urantijos Knygos skyrius yra skirtas tiems KOL KAS akliems mūsų dvasios broliams ir sesėms, kurie yra NUOŠIRDŪS ir siekia didesnės ŠVIESOS, nors ŠIANDIEN DAR NEPAJĖGIA suvokti skirtumo tarp TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO, bet ne tiems užsispyrusiems ir save įkalinusiems savojo TAMSAUS IR NEGYVO intelekto NELAISVĖJE, IR BIJANTIEMS IŠSILAISVINTI, IR ATRASTI ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE, IR PATIRTI ĮTIKĖJIMO SALDYBĘ IR TIKROVĘ GYVAJAME KELYJE.
Telydi jus ramybę.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2005-02-18 14:04:31
Komentarai
ir as maniju kad vyskas yr vienatines dieviskosios meiles ykvepta ir niekaip man nesusimanija kaip cia vysks ytikinejama ir skirstoma pagal itikejima, kaip cia vyskas nupuolineja atstatinejama vel gimanijakas
2006-08-05 15:01:50
Vargsas mano broli Algimantai, kai kalbi apie analogijas su mokykla, pabandyk prisiminti, kaip atsitiko, kad baiges pradini moksla (turiu galvoje - perskaites Evangelija, suvokes Dievo samprata ir bestovejes, gal but, per viena laipteli nuo ITIKEJIMO), tu atsisakiai mokytis. Kaip atsitiko tavo praeity, kad vietoj tikrojo Dievo pazinimo mokslo tu isigilinai i fantastikos skaityma. Gal koks kunigas vaikysteje skriaude?
Jeigu taip, ar kazkaip panasiai, pabandyk atleisti tiems, kas tave nuo tikro itikejimo nugrezhe. Juk tai nesunku. Ir pradek studijas nuo tos vietos, kur jas metei. Ir susilauksi dosnybiu Dieviskuju - patirsi ka reiskia ITIKETI TIKRA DIEVA. Ir tik tuomet suprasi, KUO SKIRIASI TIKEJIMAS NUO ITIKEJIMO.
Audrys
2006-08-05 14:53:43
išeina kad nia vialtui sakoma kaip danguje taip ir ant žemės, vadinasi biurokratinis aparatas ir centralizuotas valdymas pirmiausiai veikia ir tenai ir visos sumautos pasekmės atsispindi čionais ant žemės ir netgi terminai panašūs, visokie registrai ir t.t. ir pan.sumautas reikalas nieko nauja, o tariausi kad viskas meilės vienatinės įkvėpta ačiū, kad išaiškinote
Tarvydas
2006-08-05 13:42:40
Mielas Audry, o kada tu vaikas būdamas mokeisi mokykloje, kodėl tu žengei iš klasės į klasę, nors ir nežinojai, kas bus kiekviena kita ir aukštesnė klasės tavajame patyrime. Bet vis tiek žengei, nes taip darė visi vaikai vedami mokytojų.
Štai ir dabar atėjo laikas ir tau apsispręsti, asmeniškai ir laisva valia, žengti į aukštesnę klasę ir į patikimesnį Tėvo PATYRIMĄ IR ATRADIMĄ SAVO VIDUJE. Tu dabar irgi nežinai, kas tavęs laukia įžengus į šitą naują ir aukštenę klasę. Tavasis teiginys, kad "tai šimtmečiais patikrinta praktika" nėra joks argumentas, kad toji praktika buvo TEISINGA, O NE IŠKRAIPYTA. Dėl to tie šimtmečiai buvo kartaus patyrimo visai žmonijai. Ir pradžią tam davė Liuciferio maištas Satanijos sistemoje, kada net sistemos dvasiniai vadovai Liuciferis ir Šėtonas, o taip pat ir mūsų dvasinės vyriausybės lyderis, Planetos Princas, Kaligastija, sujaukė tiek sistemos dvasių, tiek daugelio planetų mirtingųjų protus ir jie nusigręžė nuo Tėvo ir pasisuko į RITUALUS, atsisakė GFYVOJO RYŠIO SU TĖVU, PAKEISDAMI JĮ RITUALAIS IR DIEVO DOGMA. Štai dėl ko ir tavo siūlomas ritualas žėgnotis yra ne kas kita, kaip Liuciferios, Šėtono, ir Kaligastijos apgaulės liekana mirtingojo prote. Ir taip giliai sugriebusii į vergovės gniaužtus, kad iš jų ištrūkti absoliuti dauguma tiesiog nežino kaip ir bijo.
Štai dėl to ir buvo Tėvo ir Jėzaus pateiktas Urantijos Knygos apreiškimas VISAI žmonijai, ne katalikams, ne protestantams, ne provoslavams, ne budistams, ne musulmonams, ne indusams, bet VISIEMS, KAIP TĖVO VIENO IR MKILŽINIŠKOS DVASINĖS ŠEIMOS PILNATEISIMAS NARIAMS ŠIUO METU DAR ESANTIEMS MIRTINGOJO PAVIDALU URANTJOS PLANETOJE. Ir mano mielas Audry, ne žėgnotis reikia, o ATVERTI SAVO NUOŠIRDUMO UPĘ SAVO PATIES ŠIRDYJE, KAD GALĖTUMS ATSIVERTI TĖVUI SAVAIS ŽODŽIAIS, O NE RITUALOINIAIS ŽINGSNIAIS.
Ir ačiū už tai, kad meldiesi už mus. Aš meldžiuosi irgi už tave, už visus suspaustus ir prispaustus, baimingus ir prislėgtus, kad jie vietoj dievobaimingų taptų Tėvą mylinčiais ir jį atradusiais sayje. Ir tada pamatys, kad JIS pakeitė jų požiūrį tiek į JĮ patį, tiek į aplinką.
Taip bažnytinis tikėjimas Tėvo dėka pavirs ĮTIKĖJIMU Į TĖVĄ IR GYVENIMU SU JUO, ATRASTU SAVYJE. O tai jau skirtingi lygiai. Pirmasis suvaržantis, antrasis išlaisvinantis. Dėl to ir meldžiuosi už TAVO IR VISŲ DVASINĮ IŠSILAISVINIMĄ.
Mielas Aydry, Dievas yra VIENAS IR VISIEMS TAS PATS. Ir nėra tikro ar netikro Dievo. Yra DIEVAS. O kiek jis tau yra TIKRAS AR NETIKRAS, PRIKLAUSO NUO TAVO PATIES RYŠIO SU JUO. Atrask Tėvą savyje, ir pamatysi, kad ir tavo samprata išsiplėtė ir pamjutai, kad aš esu tavo sielos brolis, kuris garbiną vieną ir tą patį Tėvą, kaip ir tu. Juk esame vienoje Tėvo šeimoje.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-08-05 13:17:56
ir is viso kai pradeda visokio plauko apastalai sneketi apie grindų ir indų plovima kaip apie dieviškos valios vykdymą, nejuciomis suvokiama kad viskas tik smegenų plovimas ir tėra, ir visa tai iliuzija, o iš tiesu visa kita tikrai yra
Takis
2006-08-05 15:41:48
Taip, kolegos ir dvasines keliones bendrakeleiviai, mes visi judame tenai pat - i Dieva, per itikejima. Ir gera skaityti gerus zodzius, jausti dvasini bendruma. Net nepaisant, kad kazkam vaidenasi, jog Sysa kankina ligonines baime, jog daugeliui sis pasaulis neva atrodo bauginantis ir katastrofiskas. Neskubek, Algimantai, nuvertinti dvasiniu isgyvenimu ir keliu kuriais kiti pasieke itikejima. Tai simtmeciais patikrinta praktika, ne tik apseinanti be moderniu "apreiskimu", bet vengiant ju.
As tikiuosi ir tikiu, kad daugelis visgi pamatys sviesa, sugebes ja atskirti nuo saldzios miglos, puciamos mums i akis per leidinius tipo Urantija.
Violeta, kiti to leidinio skaitytojai, pabandykite persizegnoti pries skaitant UK, ir skaitymo metu, gal tai pades jums lengviau ir anksciau sugebeti atskirti - kas toj knygoj teisa, o kas klaida. Pasimelskite TIKRAJAM DIEVUI ir paprasykite Jo, kad neleistu eiti klaidingu keliu. Galu gale, juk blogiau nuo to nebus, ar ne?
Meldziuosi uz jus ir linkiu tik visko geriausio, ka galima gauti is Dievo!
Audrys
2006-08-05 11:50:07
Mielieji, įsiskaitykite į Violetos žodžius ir pamėginkite savo vidiniu sielos virpesiu pajusti jų prasmę, gelmę. Pajusti jos pačios augimo procesą ir dvasinį pabudimą. Pamėginkite patys palyginti su savo pačių būsena, su savo pačių augimu ir pajūčiais, kiek jie yra panašūs, kiek skirtingi. Ir Violetos žodžius jūs lygiai taip galėsite patyrimu patvirtinti, jeigu tik eisite nunoširdaus, ne mechaninio, bet gyvo bendravimo su Tėvu keliu. Ir tada, atradę Tėvą savyje, patirsite, kad Violeta sakė tiesą, kuri tinka ir jums. Ir jūs tik nusijuoksite, kaip šito aš negalėjau nei patirti, nei šituo patikėti anksčiau, koks kvailys aš buavau.
Ir Sysui išgaruos visos baimės dėl psichiatrinės, nes jis pajus tokį pasitikėjimą Tėvu ir savimi, kad tik juokas ims apie kokias nors dvasines suirutes ir katastrofas. Jis stovis jau nebe ant smnegančio smelio pagrindo, bet ant tvirtos uolos pagrindo. TAs pats Sysas, tas pats Aydrys, kuris jau ir šiandien ima suvokti, kad ĮTIKĖJIMAS, TAI NE TAS PATS, KAS IŠPROTĖJIMAS. Ir tas suvokimas jam yra duotas iš Tėvo dvasios, Minties Derintojo, kurį jis visą laiką neigia.
Mielieji, ĮITKĖJIMAS - TAI GYVENIMAS TĖVO VALIOS VYKDYMO GYVENIMO, KASDIEN, NEPRIEVARTAUJANT SAVOJO AŠ ŠITĄ DARYTI IŠ BAIMĖS, BET JAUČIANT NUOLATINĮ MILŽINIŠKA TROŠKIMĄ ŠITĄ DARYTI IŠ MEILĖS TĖVUI IR KŪRINIJAI. MŪSŲ VISŲ KŪRINIJAI, KURIĄ IR ŠVIESINAME VISI SU TĖVU PRIEŠAKYJE.
Algimnatas
2006-08-05 10:16:19
Zinau Audry, ash itikejau kap reik, bet uratofofegams tai sunku suprast:)
Sysas
2006-08-04 20:30:56
Aciu, Sysai, uz paliudijimus.
Beje, kad neatrodytu kad kazkas kazka gasdina, noriu priminti, jog ITIKETI nereiskia isproteti.
Ir persasi isvada, kad itikejimas itikejimui nelygu.
Tai i tema, jeigu kas.
Audrys
2006-08-04 17:21:46
Būtent, įtikėti, nereiškia išprotėti, nors kai kam taip rodosi. Įtikėjimas visada yra nutolęs nuo išprotėjimo per mylių mylias. Įtikėjimas yra tai, kai į tave įeina ką kiekvienam su begaline meile dovanoja Dievas Tėvas. Taip, taip, būtent Tėvas. O Pirmąjį Šaltinį ir Centrą pavadini Tėvu tik tada, kai pajunti glaudų ryšį tarp savęs ir Jo, o pajusti padeda supratimas, kad tai Jis sukūrė ne tik mane, bet ir mus visus visus. Jis sukūrė vyrus ir moteris, kad jie taptų tėčiais ir mamomis savo gimusiems vaikeliams, todėl mes visi tarpusavy ir esame broliai ir sesės, bet ne pagal kraujo ryšį, o pagal sielos ryšį, ir Jis savo meile ir gerumu vienija į didžiulę visos kūrinijos šeimyną. Teiginys, kad esame broliai ir sesės, daug kam yra nesuprantamas, o dar labiau- nepriimtinas, nes mes esame vienas kitam taip stipriai priešiškai nusiteikę, ir net daugumoj šeimų vyrauja tarpusavio neapykanta. Buvo metas, kai šito nesupratau ir aš. Kaip nesupratau ką reiškia, atverk širdį, surask Dievą savyje. O dabar ne tik suprantu, bet ir jaučiu, ir kiekvieną kart patiriu vis daugiau, ir vis glaudesnį ryšį su ne tik mano, bet ir mūsų visų Dievu Tėvu. Tikinu, kad protelio dar nepraradau ir nesiruošiu. Nors tu gali ir nepatikėti. Vistiek keista, tikėti Dievu visiems įprasta kažkieno tai nustatyta tvarka yra normalu, o vis kas kas neatitinka standarto, tai jau nuprotėjusių išmislas. Tikėti reikia taip ir ne kitaip, skaityti tik tą, o ne kitką. Skaityti Urantijos Knygos irgi nepatartina, ar ne? Aš jau sakiau ir pasikartoju, kad, būtent UK suteikė daug žinių apie viską: apie mūsų planetą, jos vystymosi istoriją, apie gyvybės atsiradimą ir t.t., bet kas svarbiausia, aš sužinojau apie Dievą Tėvą, Amžinąjį Sūnų ir Begalinę Dvasią-Rojaus Trejybę, ką sukūrė ir kaip viskas veikia, ir kas ką veikia kūrinijoje. Ar neverta vso to žinoti? Geriau žmonijai likti ir išlikti per amžių amžius vis toje pačioje marmalienėje, kurioje esame ir vis giliau skęstame? Kas nori te skęsta. O aš nenoriu. Man rūpi visos žmonijos pažanga. Dievo planas – išgydyti mūsų planetą, ištraukti žmones iš tamsos, blogio, kančios, baimės, nerimo, ir kad taptų laimingi ir laisvi. Pasakysi, utopija? Ne. Pabandyk atverti širdį, įsileisk Tėvo meilę į ją, surask Dievą savo viduje. Jis tikrai ten yra. Jo paties dvasios dalelė, Minties Derintojas tikrai tikrai yra kiekvieno mūsų viduje.
Tu neteisus, kai sakai, kad tai yra Algimanto mokymas. Ne. Tai- Diev o mokymas. Tas kas, pažinęs Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, trokšta tapti net toks tobulas, koks tobulas yra Dievas, tai tas pripažįsta ir įsisavina tuos mokymus, ir tada kiekvienas tampa Jo mokiniu, ir troškimas tarnauti veda į tai, kad pasidalini su kitais tuo ką esi patyręs. O patyręs esi ramybę ir laimę. Ir kaip norisi, kad visi būtų laimingi, mylintys ir ramūs. Ramūs kiekvieną akimirką ir dėl ateities.
Urantijos Knyga suteikė tikėjimą, vėliau atvedė į įtikėjimą. Man įtikėjimas tai yra toks laikotarpis, kai nuolat keitiesi nuo pat šio proceso pradžios. Pradžioje malda buvo vienokia ir nekasdieninė, dabar nepalyginamai kitokia, ir dabar ji yra kasdieninė, kitaip jau nebegaliu ir nenoriu gyventi, nes malda padeda užmegzti glaudų ryšį su Dievu, patirti Jo buvimą. Bet visada meldžiausi tik savais žodžiais. Tada aš lygiai taip pat buvau susirūpinusi tai kaip gi man atverti širdį? Nežinojau kaip tai padaryti. O, kokia buvo kančia. Aš net jaučiau, kad mano širdis yra suspausta metaliniu lanku. Net įkvėpti buvo sunku.Vieną dieną to lanko neliko. Nuo tada nenutrūkstamai ir prasidėjo pokyčių eiga. Kaip gera ir lengva yra dabar, ir galiu jums pasakyti, kad tik nuoširdi malda padeda atverti širdį, o atvira širdis padeda surasti Dievą savyje, o Dievas moko meilės, gėrio, grožio, tiesos ir gailestigumo. Tik reikia kantrybės, nes taip greitai kaip norisi nevyksta. Procesas, kuris prasidėjo, juda tik į priekį, nes kaip yra gera patirti vis daugiau meilės, kai gali vis daugiau pasisemti dieviško grožio ir gėrio, vis daugiau dieviškos išminties, ir garbinti Dievą už viską ką Jis sukūrė ir ką nenutraukiamai teikia kiekvienam savo vaikui.
Būk pagarbintas Dieve Tėve, per visą amžinybę.
Violeta(Vilnius)
2006-08-04 22:54:04
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]