Forumas: temos peržiūra
Kuo skiriasi tikejimas nuo itikejimo
Tikejimas - tai zinojimas, kad Dievas yra. Itikejimas - tai gyvenimas Dievu kiekviena akimirka. Itikejimas - Dievo patyrimas kasdienybeje ir Jo valios vykdymas kiekviename zingsnyje, net plaunant grindis ar indus.
-------------------------
Žemiau papildau temą šios dienos [2013 01 15]SAVO PAPILDOMU komentavimu ir Urantijos Knygos skyriumi, skirtu būtent šiai temai, kad jūsų pasisakymai nenustumtų jų kažkur tolyn.
Tuo tarpu skaitant pačią temą, šį skyrių iš Urantijos Knygos bus galima surasti ir perskaityti prieš skaitant ir kitų komentavimą, kurio iš esmės ir nebuvo, nes tai buvo dar tik mūsų Forumo pradžia, kad mažai kas tegalėjo suprasti ir pačią mano pateiktą temą, o ką jau kalbėti apie komentavimą.
-----------------
Žmogaus GYVULINIS, o ne DVASINIS protas nesuvokia, kuo skiriasi ĮTIKĖJIMAS nuo TIKĖJIMO, todėl vėl iškeliu mūsų Forume jau nagrinėtą temą. Dar liūdniau, kad GYVULINIS mirtingojo protas, dėl savo tamsos ir neišmanymo, BIJO SAVO POŽIŪRĮ IŠPLĖSTI, ir tiesiogine prasme APŠVIESTI SAVE GYVA ŠVIESA IŠ ROJAUS TREJYBĖS. Todėl, kol toks AKLAS IR KURČIAS, dvasine prasme, mirtingasis neatras Rojaus Trejybės savyje ir nepatirs ĮTIKĖJIMO realaus reiškinio gyvo pasireiškimo savyje, tol tokio mirtingojo iliuzinis protas, neturėdamas tokio PATYRIMO, ir toliau UŽSISPYRUSIAI neigs ĮTIKĖJIMO žodžio, ir reiškinio, egzistavimą.
Tuo tarpu Urantijos Knygoje yra net ir atskiras skyrius, kuriame APREIŠKĖJAI - pirmą kartą žmonijos istorijoje - ir paaiškino žmonijai TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO skirtumą. Būtent šį skyrių aš jums pateikiu žemiau:
8. ĮTIKĖJIMAS IR TIKĖJIMAS
Tikėjimas yra pasiekęs įtikėjimo lygį tada, kada jis motyvuoja gyvenimą ir formuoja gyvenimo būdą. Mokymo pripažinimas teisingu nėra įtikėjimas; tiesiog tai yra tikėjimas. Taip pat nei tikrumas, nei įsitikinimas nėra įtikėjimas. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tiktai tada, kada ji realiai valdo gyvenimo būdą. Įtikėjimas yra tikro asmeninio religinio patyrimo gyvasis požymis. Žmogus tiki tiesa, žavisi grožiu, ir rodo pagarbą gėriui, bet jų negarbina; toks išgelbstinčio įtikėjimo požiūris yra sutelkiamas tiktai į vieną vienintelį Dievą, kuris yra jų visų įasmeninimas ir be galo daug daugiau.
Tikėjimas visada riboja ir supančioja; įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina. Tikėjimas fiksuoja, įtikėjimas išvaduoja. Bet gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas; jis yra daugiau negu išaukštinta filosofijos sistema; jis yra gyvasis patyrimas, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis; jis yra Dievo pažinimas ir tarnavimas žmogui. Tikėjimai gali tapti grupine nuosavybe, bet įtikėjimas turi būti asmeninis. Teologinius tikėjimus galima grupei įteigti, bet įtikėjimas gali gimti tiktai atskiro religininko širdyje.
Įtikėjimas jam reiškiamą pasitikėjimą falsifikuoja tada, kada leidžia sau paneigti realybes ir išgalvotas žinias primesti tiems, kurie yra jam atsidavę. Įtikėjimas tampa išdaviku tada, kada jis skatina intelektualaus
[1115]▼
vientisumo išdavystę ir nuvertina atsidavimą aukščiausiosioms vertybėms ir dieviškiesiems idealams. Įtikėjimas niekada nesišalina nuo pareigos spręsti mirtingojo gyvenimo problemas. Gyvasis įtikėjimas niekada nepuoselėja fanatiškumo, persekiojimo, ar nepakantumo.
Įtikėjimas nevaržo kūrybinės vaizduotės, taip pat jis neturi ir neprotingų išankstinių nusistatymų mokslinių atradimų atžvilgiu. Įtikėjimas religijai suteikia gyvasties ir priverčia religininką gyvenime didvyriškai vadovautis auksine taisykle. Įtikėjimo uolumas atitinka žinias, o jo siekiai yra preliudas į didingą ramybę. ( 1114 )
Taigi, mano mylimiejii, šis Urantijos Knygos skyrius yra skirtas tiems KOL KAS akliems mūsų dvasios broliams ir sesėms, kurie yra NUOŠIRDŪS ir siekia didesnės ŠVIESOS, nors ŠIANDIEN DAR NEPAJĖGIA suvokti skirtumo tarp TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO, bet ne tiems užsispyrusiems ir save įkalinusiems savojo TAMSAUS IR NEGYVO intelekto NELAISVĖJE, IR BIJANTIEMS IŠSILAISVINTI, IR ATRASTI ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE, IR PATIRTI ĮTIKĖJIMO SALDYBĘ IR TIKROVĘ GYVAJAME KELYJE.
Telydi jus ramybę.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2005-02-18 14:04:31
Komentarai
Kartais aš per daug stengiuosi sulaukti stebuklą. Norių gauti „su obuoliu per galva“, kad taptum apšviestą.:))) Man gyventi su Dievų širdyje nereiškia visada prisiminti su protu, kad turiu taip gyventi. Ir jau nedalinu „tikėti“ ar būti „įtikėjusi“. Čia tik žodžiai, kuri labai mažiai ką pasako. Čia žmogiškas supratimas apie ta- kaip turėtum būti. Aš klystu ir ieškoju, kartais myliu, kartais (dar) meluoju :). Manyje gyvena visa jausmu gama. Gal kada nors sužinosiu, ką reiškia „gimti is Dvasios“. Esu laiminga žinodama, KAD TURIU GALIMYBE, kad kiekvienas turi ta galimybe. Tada – kodėl jo nepanaudoti :)) ? -Ir žinau, kad tikrai tapsiu prikelta – „įtikėjusi“ ar tik „tikinti“. Nes kuris gali pasakyti – kuris yra „tikintis“, kuris „įtikėjęs“? Kartais mažas, kitiems nereikšmingas veiksmas Dievui ir sau gali reikšti, kad pasirinkai. Paties stebuklingiausi dalykai kartais yra toki paprasti ir nematomi :))))Ruta
Ruta
2005-02-21 08:54:35
O kad butum prikeltas tikejimo neuztenka? Butinai turi buti itikejes? Ar gimimas is Dvasios ir itikejimas yra skirtingi dalykai?
Saulius
2005-02-18 14:27:58
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]