Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Jėzus paliko visiems nurodymą – Mylėkite vienas kitą, kaip jus mylėjau aš! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 06 21

Mano vardas – Algimantas. Atstovauju Kūrėjui, kaip Jo Ambasadorius šitoje planetoje, ir Jėzaus, ir Jėzaus Partnerės – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos apaštalas taip pat visai planetai. Pateikiu dvasinius mokymus, kurie iš tikrųjų yra Kūrėjo perteikiamas Gyvas Žodis mano lūpomis, skirtas jūsų sustiprinimui, apšvietimui ir tuo pačiu žadinimui, kad jūs pabustumėte ta tikrąja savastimi – dvasine asmenybe – kurią kaip amžinąją dovaną kiekvienam iš mūsų suteikė Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Kūrėjas. Štai šitos – Keturios Asmenybės – neturinčios pradžios ir pabaigos yra Vienintelės Egzistencialios – tai yra pranokstančios net amžinybę, yra Amžinybės Šaltinis, Evoliucijos Šaltinis, Gyvasties Šaltinis, Energijos Šaltinis ir Centras tuo pačiu, nes iš Jo ir kyla – kyla visa Tobulybė, Amžinybė, Begalybė. Ir viskas susieina iš kraštų, pakraščių, įvairių Visatų į Centrą – į Šaltinį! Visa kūrinija, kaip komposo rodyklė orientuota į Šaltinį ir Centrą – į Rojų – esantį kūrinijos viduryje.
Kūrėjas suteikia mums visiems visas galimybes, kad mes galėtume šviesėti, patirti tarpusavyje Brolystę, gyventi bendradarbiaujant, nesipykstant, nepavydint – bet Brolystę patiriant – savo vidumi! Tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai! Visą laiką buvo siunčiami Dvasiniai Mokytojai. Kūrėjas rūpinosi Savo vaikais – siųsdavo Šviesos Mokytojus. Deja, tamsus gyvulinės kilmės protas, kada dvasios protas nepažadintas, jisai yra labai agresyvus, pavydus ir bijantis – bijantis – o iš baimės tada kitokį nori sunaikinti, kitokį, kuris skelbia Kūrėjo Žodį, neša Šviesą, Tiesą, Teisingumą ir kalba apie tam tikrą net bausmę tų, kurie nenori tokio Šviesos Kelio. Natūralu, kam tokį – kam tokį prisileisti prie savęs, kada aš gyvenu kitokio gyvenimo prasmėmis ir vertybėmis – na, akis už akį, taip, man blogai kažkas padarė, turiu atsimokėti dar su kaupu! Kerštas daugeliui yra pateisinamas, pyktis – pateisinamas, pavydas – pateisinamas, taigi natūralu, net varžymasis tarpusavyje pateisinamas, konkurencija!
Kada Jėzus, būdamas šitame pasaulyje prieš du tūkstančius metų ruošė Dvasinius Mokytojus – apaštalus – ir jau artėjant prie savo misijos visiško Tėvo Valios vykdymo savuoju gyvenimu pabaigos, paskutinėmis dienomis jis žinojo, kad apaštalai, vieno, tiksliau, dviejų apaštalų pastangų dėka – Simono Uoliojo ir Petro – gavo du šimtus kardų – kardų, kuriuos šie du apaštalai išdalino tiems, kurie norėjo juos pasiimti. Iš apaštalų ne visi, pusė tiktai iš jų pasiėmė. Jie pasislėpę po mantija nešiojosi tuos kardus, ir Jėzus tai žinojo. Jis žinojo. Ir štai, jau žengiant per paskutiniąsias dienas į Jeruzalę, į Perėjimo šventę, į savo žūtį – Jėzaus nukryžiavimą apie kurį jis žinojo, Jėzus savo apaštalus sukvietė, kad dar kartą atkreiptų jų dėmesį žadindamas dvasinį mąstymą, gilesnį požiūrį. Ir tai buvo netoli Livijaus. Štai, ką jis pasakė, Urantijos Knygos Epochiniame Apreiškime atskleista –
“Mano vaikai, su manimi jūs buvote ilgą laiką, ir aš mokiau jus daug ko, kas reikalinga šitam metui, bet dabar aš norėčiau perspėti jus, kad neatsiduotumėte nei materialaus kūno netvirtumui, nei žmogaus silpnybei gintis nuo tų išbandymų ir išmėginimų, kurie mūsų laukia ateityje. Aš čia jus pasikviečiau atskirai vienus, kad galėčiau dar kartą jums aiškiai pasakyti, jog mes einame į Jeruzalę, kur jūs žinote, jog Žmogaus Sūnus jau yra pasmerktas mirti. Vėl tikrai aš jums sakau, kad Žmogaus Sūnus bus atiduotas į vyriausiųjų šventikų ir religinių valdovų rankas; kad jie pasmerks jį ir tada atiduos į pagonių rankas. Ir iš tiesų jie taip tyčiosis iš Žmogaus Sūnaus, net spjaudys ir muš rykštėmis, ir jie atiduos jį mirčiai. Ir kada jie Žmogaus Sūnų nužudys, tada nebūkite nusivylę, nes aš pareiškiu, jog trečiąją dieną jis tikrai prisikels. Įsidėmėkite patys ir prisiminkite, kad aš jus įspėjau iš anksto.” (1871 – 04 – 04-09)
Ką šituo Jėzus pasakė apaštalams visiškai neužsimindamas apie slepiamus ginklus – ginklus – materialius ginklus, kuriais jie nori apsaugot Jėzų nuo tų, kurie ketina jį suimti, nužudyti?
Jie nori materialiai apginti Jėzaus materialų kūną. Jėzus įspėja, nepasiduokite – žmogiškojo – žmogiškojo mąstymo, žmogiškojo proto kokioms nors žabangoms. Juk jis atviru tekstu kalba apie nužudymą, mirtį, net pasityčiojimą iš jo, kai jį apspjaudys bet kas, kas tikai norės, kada sumuš, nuplaks rykštėmis iki kraujų be kaltės – visiškai nekaltą! Bet Jėzus visą laiką mokė apie Dangaus Karalystę ir Įtikėjimą į Tėvą, pasitikėjimą Tėvu – tos Dangiškosios Karalystės Karaliumi! Jėzus nieko neužsimena apie ginklų buvimą tarp apaštalų, jisai tiktai kreipėsi į jų dvasinį mąstymą!
Štai Biblijoje taip pat yra įspėjimas, Senajame Testamente, Biblijoje – dešimt Dievo įsakymų – štai, cituoju –
‘‘Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius – Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų Dievų, tiktai Mane – taip kalba Dievas Mozei. Nedirbsi sau drožinio, nei jokio paveikslo panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia žemėje ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.‘‘ (Pakartoto Įstatymo Knyga, Dešimt Įsakymų, 5)
Štai, dar vienas nurodymas – Nežudysi!
Nežudysi! Neapibrėžiant nieko – Nežudysi!
Naujajame Testamente, Jono Evangelijoje – Jono 15 – 10,11,12,13 – šitie sakiniai, dar ir anksčiau, nuo 8 paskaitysiu sakinio –
‘‘Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jeigu laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, kad ko tiktai prašytumėte Tėvo mano vardu, Jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau – vienas kitą mylėti!‘‘
Dabar – iš Urantijos Knygos pastraipa –
“Jėzus tarė – Nuo senovės laikų pranašai žūdavo Jeruzalėje, ir dėl to Žmogaus Sūnui visiškai dera eiti į tą Tėvo namų miestą, kad būtų paaukotas kaip žmogiškojo fanatiškumo kaina ir dėl religinių prietarų ir dvasinio aklumo. O Jeruzale, Jeruzale, kuri nužudai pranašus ir akmenimis užmėtai tiesos mokytojus! Kiek kartų aš norėjau surinkti tavuosius vaikus draugėn, net ir taip, kaip višta surenka savo pačios viščiukus po savo sparnais, bet šito padaryti tu man neleisdavai! Žiūrėk, netrukus tavo namas bus apleistas! Tu daug kartų norėsi mane pamatyti, bet tikrai nebepamatysi. Tada iš tiesų tu ieškosi, bet manęs nebesurasi.” Ir kada jis pabaigė šitą sakyti, tada atsisuko į tuos, kurie buvo aplink jį ir tarė: “Ir vis tik, eikime į Jeruzalę dalyvauti Perėjimo šventėje ir atlikti tai, ką mums priklauso padaryti vykdant Tėvo danguje valią.“ (1872-04)

Du tūkstančiai dvidešimt penktieji metai, kažkodėl norėjau pasakyti – dvidešimt pirmieji metai. Lietuva yra pasirinktoji tauta – Kūrėjo pasirinktoji tauta nešti Kūrėjo Šviesą visai žmonijai – nebe žydų – lietuvių tauta, kuri pati nulenkusi galvą pataikauja blogiui, visą laiką kalba apie karą, gąsdina žmones, ir tą daro – tą daro vedliai. Vedliai, tai tokie kaip fanatikai, buvę Jėzaus laikais fariziejai – religiniai valdovai, kurie ir pasmerkė Jėzų mirčiai, pasmerkė prieš du tūkstančius metų vieną iš dviejų Vietinės Visatos Sutvėrėjų. Tvarinys būdamas išdrįso mesti Sukūrėjui – Tėvo Sūnui – tokią pirštinę! Na, buvo įprasta riterių dvikovose mesti pirštinę, kurį nori iškviesti į dvikovą – tai štai tvarinys metė pirštinę Kūrėjo atsiųstam Tėvo Sūnui – Jėzui! Bet, koks metimas!? Neįsiklausant į Gyvo Tėvo – Sūnaus Meilės ir Šviesos Žodžius – neįsiklausant, o tiesiog juos sutrypiant – kaip ir visų anksčiau buvusių Pranašų teikiamą Šviesos Žodį, nužudant tuos Pranašus! Reiškia, fariziejai elgiasi vienodai – vienodai! Ankstesni jų protėviai žudė ėjusius į Jeruzalę Pranašus, dabar šitie fariziejai žudo – žudo Jėzų! Dabar šiandien, ta pati praradusi išrinktosios tautos statusą, žudo tūkstančius kitų Irano vaikų! O Lietuva remia tokias žudynes! Jie tyli apie tai, kad žūsta Irano žmonės! Kodėl tyli? Dėl to, kad neturi, nors būdami krikščionys, eidami į bažnyčią – neturi Gyvo Jėzaus Širdyje! Jėzus juk prisikėlė, yra dabar Gyvas! Jis yra jau net pakeltas į aukštesnį statusą negu buvo šitame pasaulyje! Buvo Sūnus Kūrėjas, save padovanojęs žmogiškuoju pavidalu, gimęs bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių, išaugęs – išaugęs į tą Tėvo Valios Šauklį – savuoju gyvenimu pademonstravęs, kaip reikia vykdyti Tėvo Valią, štai jis ir paliko visiems nurodymą – Mylėkite vienas kitą, kaip jus mylėjau aš! – Jono Evangelija. Šitie dabartiniai vedliai-veidmainiai, eidami į bažnyčias per šventes – Kalėdas švęsdami, Velykas švęsdami, palinkėjimus siųsdami Kalėdų ir Velykų proga – drįsta dabar mesti iššūkį tam pačiam Jėzaus nurodymui – Mylėkite vienas kitą, kaip jus mylėjau aš! – Ne! Reikia naikinti kitus, kurie kitaip supranta gyvenimo prasmę!
Dabar aš dar pasakysiu vieną iš Senojo Testamento –
‘‘Negeisi savo artimo namų, negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės ar jaučio, ar asilo, bet ko, kas priklauso tavo artimui.‘‘ (Išėjimo Knyga, 20 – 17)
Štai – Negeisi kito namų! Reiškia, tu negali geisti kito teritorijų – tai yra kitų namai! Tu negali savo tvarkos primesti kitiems! Tą sako Senasis Testamentas!
Šiandien aš sakau Gyvo Kūrėjo Žodį – Neskirkite nė cento jokiai kariuomenei, jokiai gynybai!
Jėzus pasakė – Nėra didesnės Meilės negu paaukoti savo gyvybę dėl draugo.
Štai, paaukok gyvybę – bet pats jo nenužudyk – to priešo, kuris gali kėsintis į tavo draugą!
Nežudyk – yra pasakyta Senajame Testamente.
Jėzaus pasakyta – Mylėk ir savo priešą taip, kaip mylėjau jus aš.
Nėra išskirtinio! Visi yra dvasiniai broliai ir sesės! Todėl Lietuvoje turi būti Vedlys – tas, kuris turi gyvą ryšį su Kūrėju, kuris veda tautą į Šviesą, o ne į sunaikinimą! Lietuvos tauta yra pavergta tų pačių fariziejų, tik jie užima politinius postus, bet jie yra tų Jėzaus laikų fariziejai, kurie metė pirštinę Jėzui – Kūrėjui! – ir dabartiniai fariziejai meta Jėzui pirštinę. O juk čia skelbiasi krikščioniškas kraštas – Marijos žemė – o Jėzaus priesakų nevykdo! Reiškia, jie nėra krikščionys, tik apsimeta krikščionimis! Reiškia, tai yra vilkas avies kailyje! O kaip Jėzus sakė atskirsit netikrus pranašus? Iš jų darbų, iš jų darbų! Tai ir vedlius jūs galite atskirti ar jie yra vilkai avies kailyje – iš jų darbų, kokie yra darbai. Žodžiai gražūs – kokie jų darbai? Atitinka tiems žodžiams, ar ne? Kur ta gerovės Lietuva?!
Jinai prasideda nuo manęs!
Aš sakau ne save išaukštindamas, bet aš sakau taip, koks yra Kelias suteiktas Kūrėjo, kurį rodė Jėzus visai žmonijai! Šiandien aš rodau tą patį – Jėzaus Kelią – visai žmonijai dvidešimt pirmame amžiuje, čia, iš Lietuvos! Kas tiki mano Žodžiu tas tiki Jėzumi, tas tiki Tėvu, tas tiki Kūrėju! Kas netiki mano Žodžiu tas netiki Jėzumi, tas netiki Tėvu, tas netiki Kūrėju! Mano Žodis yra Kūrėjo Žodis! Jūs gi Kūrėjo negirdite – aš girdžiu Kūrėją, leidžiu knygas – Kūrėjo mokymų knygas. Išleisiu savo mokymų knygas, kurie yra Kūrėjo mokymai, perteikti supaprastintai mano lūpomis, kad jums lengviau būtų suprasti. Štai, dėl to lietuvių Tauta yra išrinktoji, kad atsirado nors vienas, kuris priėmė tą Kūrėjo suteiktą garbingą, šlovingą, bet labai sunkią dvasinę misiją – žadinti Tautą – žadinti iš vidaus ne kažkokiais patraukliais, dideliais užmokesčiais, atlyginimais, pensijomis – ne – žadinti dvasioje – žadinti dvasinę asmenybę, kad ji patirtų atsivėrimą nuoširdumu Kūrėjui, ir tuo nuoširdumu paliudytų, kada ateis akimirka ir įvyks dvasinė transformacija – Kūrėjo atradimą – savo viduje! Tai yra milžiniška transformacija!
Gimimas iš dvasios – tai yra Meilės potvynis viduje – Meilės – kuris yra būsena nuolatinė nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro per visą naktį iki ryto – ir taip visas gyvenimas! Ir štai tada yra Brolystė – Brolystė – jau nebe vardan žodžio – Brolystė – bet tiesiog, kad tokia yra natūrali Kūrėjo kūrinija. Viskas daroma visų Gerovei bendradarbiaujant – ne kariaujant, ne rungtyniaujant vieni su kitais ir slepiant tai, ką vieni sukūrė, kad tiktai užvaldyti kitų rinką, daugiau pelno gauti – ne – bendradarbiaujant, kad būtų visiems kuo geriau! Visiems! Bet negali visi iš karto suprasti. Kūrėjas siūlo Savo Šviesą visiems, bet, kas ją priima, kiekvieno valia apsispręsti.
Lietuva bus Šviesos Šalis! Jau yra, tiktai pradžia. Bet jau pradžia Kūrėjo perteikiama, ne šiaip sau susigalvota, kad iliuziniai visi tie kariniai žaidimai baigtųsi planetoje visuose kraštuose, visose šalyse, visur, visuose miestuose! Atėjo laikas gyventi Šviesos gyvą be iliuzijų gyvenimą vardan visumos – su pasimėgavimu ir kur visur yra pamatas – Kūrėjas atrastas viduje – Širdyje. Ir taip per visą amžinybę!

Komentarai