Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Lietuvių tauta Kūrėjo parinkta kaip išrinktoji, kad skelbtų gyvąjį žodį visam pasauliui, visai žmonijai – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2025 04 13

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums savo vardą, kurie žiūrite mano mokymus, klausotės mano mokymų Tavo Televizijos kanale, ką lietuviai vadina YouTubu. Ne YouTubas – čia amerikonams. Amerikonai žodį – tubas, vadina šnekamojoje kalboje, televizorių. Tai štai, šitas kanalas yra – Tavo Televizijos. O čia mūsų yra Gyvoji Šventovė. Vyksta gyvosios pamaldos. Gražu, džiugu, pasižiūrėkit kiek mūsų yra – aštuonių milijardų elitas, Urantijoje. Žinokit, elitas, tai ne jūsų valdžia. Elitas – urantai, einantys Gyvuoju Keliu, patiriantys Kūrėją, šlovinantys Kūrėją. Ir ką tik mes pašlovinom Kūrėją per gyvąsias pamaldas, pagarbinom. Ir pakylėja – pakylėja mus, pripildo ta Kūrėjo energinių virpesių aukščiausio dažnio potvynio banga vidų, dvasinę asmenybę. Šitas kūnas tai yra išorinis pavidalas, jis nėra žmogus. Žmogus yra viduje, kada jis kupinas Kūrėjo Charakterio Savybių, kaip jos pasireiškia Visumos Gerovei meile, tiesa, teisingumas, gėris, gailestingumas, išmintis, kosminė Įžvalga. Visa tai Kūrėjo mums suteikta kaip dvasinei asmenybei, tik potenciale. O mes savo kasdienių nuoširdžių pastangų bendraujant su Kūrėju, be ritualų, pasiekiam, kad tos savybės taptų mūsų pačių pasireiškimu, aktualu.
Aš šiandien, kada važiavau į gyvąją šventovę – visą laiką aš klausausi Lietaus radijo mašinoje. Tiesiog nustatyta ta radijo stotis, nes nėra ką klausyti. Lietuvoj nėra radijo. Ir Lietaus radijas – prastas radijas, bet kai įsijungia tai ir klausau. Liūdna klausyti. O šiandien aš girdžiu pasveikinimą su švente. Galvoju, kokia čia šventė? Verbų sekmadienis. Aha. Taip pamąsčiau, tai jau arčiau mano širdies. Arčiau Jėzaus, nes tai susieta su Jėzumi. Ir vienas iš vedėjų sako, vyras, bet kitose šalyse vadina Palmių sekmadieniu. Ir jisai nesupranta, o kodėl Palmių sekmadieniu kitose šalyse vadina, ką lietuviai vadina Verbų sekmadieniu. Nieks nepaaiškino, katalikai patys nežino.
Važiuoju aš per Romainius, pagyvenusi moteris, smulkutė, pakėlė rankutę, stabdo. Na galvoju, sustosiu. Įlipo, su kadagių šakele. Ji man sako, kažkaip autobusas išvažiavo anksčiau, ar aš pavėlavau? Į bažnyčią važiuoju, ar jūs nuo kalno nusileisit? Sakau, taip, nusileisiu. Sakau, sėskit. Ji atsisėdo, sako į bažnyčią važiuoju. Sakau, aš irgi į bažnyčią važiuoju, pamaldas vesiu. Kokioj bažnyčioj? Sakau, vienintelėj pasaulyje Gyvojoje Šventovėje. Ir aš jai pradėjau pasakoti ir apie Gyvąją Šventovę, apie Kūrėją, apie dvasinę asmenybę, bet pradėjau nuo to, ką aš išgirdau per Lietaus radiją. Sakau, štai ką tik per radiją pasakė, kad verbos yra šventinamos šitą sekmadienį, bet kitose šalyse vadina Palmių sekmadieniu. Sakau, tas vedėjas net nežino, o kodėl Palmių sekmadieniu kitose šalyse vadina Verbų sekmadienį. O, sakau, o jūs žinot kodėl? Ne, sako, nežinau. Na, man kaip širdžiai balzamas. Galėsiu aš paaiškinti. Ir pradėjau – Kristus įžengė į Jeruzalę, bet įžengė ne kaip tas Mesijas kurio laukė žydai karvedžio ant žirgo, su ietimi, kuris išvaduos iš pagonių jungo, Romos imperijos priespaudos, bet jis įžengė kaip taikos princas, ramybės princas, ant mulo. Tai asilo ir kumelės hibridas. Ir jam pasitinkant mosavo kiti. Na tiesiog tarsi pasijuokdami, štai koks mūsų tas netikras Mesijas. Palmių šakelė – tai yra taikos simbolis. Štai dėl ko kitose šalyse teisingai vadina šitą sekmadienį, savaitei likus iki Velykų, Palmių sekmadieniu, bet jokiu būdu ne Verbų. Sakau, verbos išvis ten, lenkų kraštas, Vilniuje jos atsirado, na, iš lenkų. Aš Vilniuje visą laiką gyvenau, tai ten irgi lėkdavo į bažnyčią tas verbas šventinti, jos visaip išdažytos, sudžiovintos gėlės. Tai štai pradžia tokia buvo. Ir aš paskiau ir apie Kūrėją, ir apie asmenybę, apie Jėzų, kad aš Jėzui atstovauju čia, kaip apaštalas, ir dėl to net ir tą Gyvąją šventovę įkūriau paprašytas Kūrėjo ir Jėzaus. Ir knygas leidžiu. Rytoj bus ketvirta knyga – Tu – Manyje – išleista Kūrėjo mokymų. Tiktai girdžiu – kaip įdomu, kaip įdomu, kaip įdomu. Ir aš toliau išlieju savo dvasinę asmenybę – štai, gavau pakeleivę, kuri verta to, kad aš sustojau. Ji nuoširdžiai klauso, klauso. Sakau, tai kur čia jūsų ta bažnyčia? Ai, mano Vytauto bažnyčia. Aš taip mąstau, kur ta Vytauto bažnyčia Kaune? Paskiau lygtais iškilo mintis, kad ten prie Nemuno. Sakau, tai ten toli, dar ne čia tiktai nusileidus nuo kalno. Taip. Tai, sakau, aš jus galiu toliau nuvežti. Oi, kaip gerai. Sakau, prie pilies aš išleisiu jus. Sako, gerai, labai gerai. Tai štai iki pilies sustojimo aš atvažiavau visą laiką aiškindamas apie Kūrėją, apie asmenybę, apie šventovę, apie mūsų prisikėlimą, apie Minties Derintoją esantį viduje, apie atsivėrimą, apie Kūrėjo atradimą savyje, kad galėtų žmogus patirti, o kokie yra ritualai ir bažnyčios, kurie ir trukdo pajausti tą dvasinę įkrovą. Ir tai ją tiek pripildė, kad ji sako, o kur galima pas jus ateiti į tą šventovę? Sakau, Vytauto 13, prašom, ateikit. Sakau, kompiuterį turit? Turiu. Sakau, mūsų svetainė yra ir ten viskas surašyta kur, kaip atvažiuoti. Prie autobusų stoties, prie pat, kitoj pusėj kelio, šimtas metrų ir šventovė. Bet sakau aš jums duosiu lapuką, užrašysiu. Oi, sako, kaip gerai, mano dukra dabar atvažiuoja, ji gyvena Liuksemburge, ji tikinti. Sakau, na Liuksemburgas tokia vieta, kad ten labai sunku su ta dvasia išsiskleisti. Oi jos ir vyras, mano žentas, labai tiki. Sakau, gerai, tikėjimas tai geras dalykas. Sakau, žinot ką, aš jums duosiu dar tokį lapuką-lankstuką. Sustojau, išlipau, išsiėmiau iš kuprinės lankstuką, įteikiau. Ji tokia patenkinta nuėjo. Ir aš manau, kad jos rytas šitoj Verbų sekmadienio Vytauto bažnyčioj pilnas šviesos viduje. Ir ji per visas pamaldas jaus tuos virpesius, kuriuos patyrė mašinoje, čia, važiuojant iš Romainių iki senamiesčio. Tai štai, man patyrimas irgi, Apvaizda kaip suveda, kaip veikia. Ji pavėlavo į autobusą, aš išvažiavau ir pasukau būtent tuo keliu – galėjau važiuoti per kitą pusę. Ir aš paprastai nestoju, nes, na, kada dabar visi išsikviečia tuos taksi, paskiau gatvėj laukia tų taksi. Tarp kitko, aš taksi nevažiavau nuo tarybinių laikų. Ir net nemoku taksi išsikviesti. Nežinau ką reikėtų daryti, jeigu reikėtų išsikviesti taksi. Žodžiu, visomis šitomis priemonėmis aš vengiu naudotis, kokias siūlo skaitmenizacija ir dirbtinis intelektas. Tai yra pražūtis į kurią veda žmogų vedliai. Vedliai – kabutėse, tariami vedliai. Todėl tai, kas yra iš Kūrėjo, yra dvasia, tai yra tikra, niekada neapgaus. Skaitmenizacija paims jus į vergovę ir sutrikdys ryšį, ir jūs liksite be duonos kąsnio, o būsite jau nuo jų priklausomi. Ir nėra Kūrėjo atrasto viduje – neišsilaisvinsit tokiomis aplinkybėmis. O su Kūrėju iš visų aplinkybių išsilaisvinsit. Per Apvaizdos veikimą, per jūsų pačių gyvybingą ir realų ryšį su Kūrėju. Jis pamaitins jus dvasioje, ir šitą kūną, kaip maitino kelis tūkstančius iš vieno laužydamas kepalo, iš antro, iš trečio ir iš dviejų žuvų sudžiovintų – tai yra tikra. Bet visi vedliai, į kitą pusę vedantys, į didesnę katastrofą, tada garbina karo Dievą, taip, Šėtoną – Šėtoną, taip. Visi konfliktai yra dėl dvasinės tamsos viduje, o Kūrėjo sumanyta dvasinė šviesa, ne tamsa. Reiškia nuo mūsų, kaip Dvasinių Mokytojų, žodžio, priklauso, kiek bus tos šviesos kiekviename, nes pirmiausia ją turi išgirsti iš išorės, ta materiali ausis. Štai kodėl mes patys galim jausti tą dvasios pripildymą, bet to neužtenka. Kad dar giliau pajaustume tą pripildymą, mums reikia tą Šviesą dalinti kitiems. Kad ta šviesa suspindėtų mūsų viduje ryškiau, ji turi būti judėjime, o ne užakusiame mūsų pačių asmenyje. Negali užsistovėti niekas. Vanduo taip pat negali stovėti. Net ežere vanduo nestovi. Bet jeigu jau pradeda užakti, pradeda vanduo smirdėti, užakti augalai, planktonas visas, puvėsiai atsiranda. Viskas turi būti judėjime. Gruntiniai vandenys juda, po žeme, nematomai, juda, susisiekia, sistema yra susisiekianti. Todėl ir dvasinis judėjimas turi būti ir širdyje, ne tai kad sustingdytas, jis turi būti gyvybingas. Kūrėjas mus pripildo savimi, Kuris vienintelis yra Nesikeičiantis, Nejudantis, bet visą judėjimą kūrinija gauna iš to Nekintančio Šaltinio ir Centro. Įsivaizduokit kas būtų jeigu Jis keistųsi pagal kiekvieno įgeidį. Jūs neturėtumėt atramos niekur. Pamato nebūtų. Žiūrėkit kas lieka iš pastatų, jeigu yra plutos pajudėjimas per žemės drebėjimą, subyra visi statiniai. Dvasioje statinys, jeigu jis atranda Kūrėją kaip pamatą savyje, niekada nesubyrės. Dėl to Kristaus ir nesuprato, kai jis pasakė rodydamas į materialų kūną – aš šitą šventovę sugriausiu, ir aš ją atstatysiu. Tai jį užsipuolė, tu šventvagiauji. Šventvagystė. Kaip tu tokią šventovę sugriausi, didžiausia sinagoga, kaip tu sugriausi ją? Jis gi rodo į savo kūną. O kūnas tai yra materiali Kūrėjo šventovė, nes jame yra Kūrėjo mums suteikta dvasinė asmenybė. Ir net toje asmenybėje yra Kūrėjo paties dvasia Minties Derintojas, mūsų viduje, mūsų prote. Štai, jis leido suprasti tiems, kurie klauso materialia klausa, bet išgirsta dvasine širdimi – jis praras šitą kūną, bet jis prisikels, prisikels aukštesniu pavidalu. Tuo pačiu jis pademonstruoja ir Kūrėjo galią, kad Jis prikelia. Bet ką jis prikelia – tą, kuris vykdo Tėvo Valią, kuris eina taip, kaip veda Tėvas iš vidaus, ką ir darė Kristus visą laiką. Dėl to jis sugebėjo prieš Šėtoną, jį gundantį, ant Hermono Kalno, atsilaikyti. Visuomet į kiekvieną pasiūlymą tardamas – tebūnie Tėvo Valia. Ir mes turim visokiausių dabar išmėginimų, bet jūs turite viduje, širdimi ištarti – tebūnie Tėvo Valia. Ir elgtis taip, kaip Tėvas iš vidaus veda. Kad jūs patirtumėt kiek tada jus sustiprina jūsų priimtas sprendimas ir jo įgyvendinimas, kada jūs tikrai pasakę žodžiu – tebūnie Tėvo Valia, patvirtinat veiksmu. Tai iškart potvynis energinių virpesių aukščiausių dažnių bangos jūsų viduje, o jis stiprina kiekvieno kūno ląstelę. Ir jeigu kūnas yra paliegęs, jis stiprėja tuo ir tada jums nereikia mokėti už vaistus nieko. Jūs sutaupote pinigų ir sustiprėjate dvasia kaip dvasinė asmenybė. Visomis aplinkybėmis tai galioja. Ir visomis prasmėmis jūs esate laimėtojas-nugalėtojas, nes jūs ne tik sau pajuntate kaip tai naudinga, bet dar svarbiau – tai pasklinda iš jūsų aukštesniais virpesiais į aplinką. Ir tada nauda visiems yra. Aukštėja energiniai virpesiai ir tada žmogus tampa ne vergas, kokia dabar yra tauta – lietuvių tauta, pavergta visų tų valdžiažmogių, kurie neturi bendro nieko su jų pačių užimamomis pareigomis. Kada buvo laisvas Dovydo sostas ir laukė to Mesijo, išvaduotojo – tai dabar tas sostas yra užimtas tų Nausėdų, Šimonyčių, visokių Paluckų. Užimti tie visi postai. Šviesai nėra kur pasireikšti tautai. Štai kame prasmė dabar yra to apgavystės negyvo mirties kelio. Ir tada šaukia, reikia kariauti, reikia daugiau mokesčių, reikia apmokestinti tą nekilnojamąjį turtą. Viską ką jūs sakot, akli jūs esat ir kurti esat vedliai į bedugnę vesdami. Kaip galima apmokestinti tai, kas yra uždirbta ir nupirkta? Tai yra vagystė, lietuvių kalba aiškinant tokį veiksmą. Tai ar gali būti tokie vedliai, kurie kalba apie tai, apvokim iš tų žmonių kišenių. Yra mokesčiai, kurie PVM vadinasi – pridėtinės vertės mokestis. Jų negali būti valstybėj, negali būti. O už kiekvieną pieno butelį, kefyro butelį, reikia mokėti PVM. Tai vagystė iš mano kišenės! Valstybė nuo manęs ima mokesčius, kad aš gyvendamas iš aukų, iš jūsų aukų, aš turiu sumokėti mokesčius, kai pagal įstatymą nėra apmokestinamos aukos. O mane privertė mokesčių inspekcija mokėti, arba įkurti religinę bendruomenę, registruojant ją teisingumo ministerijoj. Kaip galima įkurti religinę bendruomenę, o tada išrinkti prezidentą ar pirmininką tos bendruomenės, buhalterį turėti. Aukos – tai yra kiekvieno pasidalinimas kaip Kūrėjas iš vidaus suvirpina tą, kuris Dvasinį Mokytoją paremia, nes jis viską duoda be jokio užmokesčio. O man padarė taip, kad jūs turit turėti reiškia, įkainius dvasinių mokymų, kaip visi mokytojai. Tai aš pasirinkau taip – trisdešimt procentų tų aukų, aš jas visas registruoju, siunčiu mokesčių inspekcijai - trisdešimt procentų paremiu aš tą valstybę. Bet ji ne mano valstybė. Aš kuriu Lietuvą laisvą dvasioje, laisvą mąstyme. Ir tą jau darau trisdešimt su viršum metų! Ir bus tokia Lietuva! Bus, nes tokia yra Kūrėjo Valia, kad joje būtų Vedliai turintys atrastą Kūrėją savyje, kad nebūtų melo, apgaulės, nusikalstamumo. Kad nebūtų jokio kario, jokio kareivio. Turi būti apsauga Apvaizdos teikiama. Bet reikia turėti tada Įtikėjimą ir bendradarbiauti su apvaizda, kurią suteikia pats Kūrėjas. Kas gali būti galingesnis, negu Kūrėjas? Net eidami į karą žmonės meldžiasi tam pačiam Kūrėjui, bet meldžiasi iš abiejų pusių, kurie sukiršinti tų tamsos Vedlių – Rokfelerių, Katsų, Morganų, Diuponų, visų tų bangsterių, kurie nesiafišuoja, bet jie yra. Jie valdo visus procesus, visus pinigus-finansus. O pinigai tai pavergimo priemonė. Įsivaizduokit dabar kas būtų tie visi žmonės, kurie turi sukaupę milijardus, jeigu nebūtų eilinių žmonių, kurie uždirba tuos pinigus, kurie atlieka tą realų darbą. Nebėra pinigų, bet yra tada galimybė pasireikšti kiekvienam, pasireikšti savo sugebėjimais Visumos Gerovei. Ateis ta akimirka, kai Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, nebebus pinigų, bet bus brolystė kiekvienam atradus Kūrėją savo širdyje ir savo širdimi. Ir tada išnaudojimo priemonė, pavergimo priemonė, nebereikalinga. Ir tada pasireikš jau išmintis su Kūrėju visumos Gerovei. Ir nebus jokio vedlio, kuris būtų aklas ir tamsus, kurčias, neišmanantis. Vedlys bus tas, kuris iš tikrųjų eina smaigalyje, visuomenės priekyje, žmonijos priekyje. Ir tą įmanoma tik su Kūrėju pasiekti, atrastu savo širdyje. Štai kokia yra ateities perspektyva šitai žmonijai, nes žmonija šitame skliaute – dangaus skliaute – tai viena kaip aguonos grūdelis, tarp tūkstančio milijardų planetų su žmonėmis, šitame skliaute. O dar pasauliai yra aukštesnio statuso, kuriuose mes būsime po prisikėlimo, turėdami aukštesnio pavidalo išorinį pavidalą, aukštesnių energinio dažnio virpesių išraišką – sielos tapatybės etapas, paskiau dvasinės tapatybės. Bet bus ta pati, ta pati dvasinė asmenybė, kuri yra mūsų šito kūno viduje. Ir niekada niekur nebus jokių pinigų. Jūs pagal savo sugebėjimą ir gyvą ryšį su Kūrėju, galėsite pasireikšti mokydami kitus, savo talentais pasireikšti. Ir tą darysite iš didžiulio milžiniško antplūdžio jūsų viduje, jau geriamų nuolat virpesių. Jums bus malonu daryti kitiems Gėrį. Jūs pasitenkinimą jausite. Ir tokia taip pat ateities žmonija. Ne piniguose laimė, juk sako ir dabar. Kada kalba apie draugus, sako, aš neturiu draugų, arba aš turiu du draugus, na, daugiausia tris. Aš vienas. Brolystė bus visur – brolystė, visoje planetoje. Ir nebus jokios emigracijos. Ji nereikalinga. Kiekvienas ten kur yra gimęs, jis gali geriausia pasireikšti, nes tai yra ir klimatinės sąlygos, ir genetinis paveldėjimas per kartų kartas, kad geriausia prisitaikęs gyventi tokiomis klimatinėmis sąlygomis tas ir materialus pavidalas. Bet jis nesirgs, ir gyvens du šimtus, tris šimtu, penkis šimtus, šešis šimtus metų, bet ne šiaip sau, bet prasmingai gyvens, dalindamasis Šviesa, Brolyste. Štai ateitis žmonijos, kurią pradeda Kūrėjas nuo Lietuvos, nuo lietuvių tautos. Ir lietuvių tautą vedu aš, kukliai tariant, įpareigotas Kūrėjo. Bet dabar ta tauta yra sulinkusi. Kaip ir Kristus, kai atėjo prieš du tūkstančius metų, jis buvo kaip Dvasios Išlaisvintojas, o ne iš pagonių jungo žydų išlaisvintojas. Jis dvasią išlaisvina. O išsilaisvinti iš visų ydų, tai jūs įsivaizduoti – nors jūs aišku neįsivaizduojat dar – kokia tai yra laisvė, kai aš pajutau gimimą iš dvasios. Tarsi našta, kuri slėgusi buvo visus iki tol dešimtmečius, mano pečius, nukrito. Kaip lengva, nebėra nuodėmių. Koks milžiniškas skirtumas. Tiktai įvyko per akimirksnį – transformacija. Akimirka – ir aš savęs paklausiau, kuo aš pasikeičiau dabar, kai įvyko tas branduolinis sprogimas, viduje. Šiluma užliejo, ašaros, ir šauksmas – aš Jį atradau, aš noriu dalintis Juo su visais! Aš noriu visus apkabinti – ir šašuotus, ir sveikus, ir turtingus, ir vargšus. Aš eidavau Vilniuje, aš dalindavau išmaldas, ir man dėkodavo. Aš imdavau ranką, bučiuodavau tam ubagui, kuris gavo išmaldą, nes aš norėjau tą daryti. Ir aiškindavau apie Kūrėją atrastą savyje. Tai buvo tas patyrimas ir aš tada pajutau, kad aš nebeturiu ydų. Kokia yra laisvė! Ir tada aš supratau koks yra Jėzus Išlaisvintojas iš nuodėmės. Tai tokia yra laisvė! Kūdikis gimsta, tik ką buvo įsčiose – gimė. Ir registruoja – gimė tą ir tą dieną, tą ir tą valandą. O iki tos valandos, ką, nebuvo kūdikio? Jis buvo, bet dar nelaikoma, kad jis gimęs. Tas pats ir su gimimu dvasioje. Tu vaikščioji, vaikščioji dešimtmečius, tame kūne, ta pati asmenybė, bet tu jautei naštą. Ir bažnyčios tas kryžius prispaudžiamas visą laiką su Nukryžiuotoju. Vaiką, mane gąsdindavo, kodėl ten kraujuoja tos žaizdos? Ir tuo pačiu kasmet vis tas pats, vis tas pats. Ir Utenoj, kur aš užaugau – prie bažnyčios gyvenau – mane močiutė visą laiką vesdavosi kas vakarą – ne kas sekmadienį, kas vakarą – ir laidotuvės kai praeina procesija, tai eidavo per miestą, su juodom vėliavomis, kunigas – ir eidavo, prisijungdavo žmonės, nes tai buvo irgi tautos tam tikra samprata atiduoti paskutinę pagarbą tam nabašnikui-numirėliui. Tas, kuris negali jau išeiti ir palydėti iki kapų, tai bent jau išeina į gatvę, iš namų išeina. Dabar to nebėra, nes uždraudė tas procesijas per gatvę. žodžiu, tos tradicijos nyksta, nyksta. Tuo pačiu ir sampratos. Tada viskas siaurėja, mąstymas siaurėja. Ir štai dabar reikia lietuvių tautą išlaisvinti dvasioje. Lietuvių tautą išlaisvinti dvasioje, nes lietuvių tauta Kūrėjo parinkta kaip išrinktoji, kad skelbtų gyvąjį žodį visam pasauliui, visai žmonijai. Štai, mes esam tuo palaiminti. Džiaukimės! Ir pasitikime ir tą šventinę akimirką, sakykim, kada prikeliamas kasmet nukryžiuotas Kristus vėl – mes turim jį visą laiką Gyvą. Reiškia tada dar giliau panirkim į Kūrėją. Atsiverkim plačiau, giliau, stipriau, ir pasireiškime Kūrėjo atvaizdu savo gyvenimu, taip kaip Kūrėjas veda iš vidaus. Būkit pašlovinti, mieli urantai, Lietuvos elitas, žmonijos elitas, Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros. Jums garbė, bet ir didelė pareiga – švisti, ir vis ryškiau. Kokie jūs ir esate iš tikrųjų – gyvi Kūrėjo spinduliai.

Komentarai