Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Adominės plazmos perteikimas žmonijai – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 08 17

Mylimieji, žiūrintys Tavo TV kanale mano dvasinius mokymus. Esu Algimantas, kurie žiūrite pirmą kartą. Esame čia – nuostabiojoje, gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Pasižiūrėkite, pasidžiaukite mumis, kurie esam tie Kūrėjo sunūs ir dukros, pažadinti dvasioje dar šitame pradiniame pasaulyje. Tai yra milžiniška privilegija būti Kūrėjo sūnumi, atradus Patį Kūrėją – Šaltinį ir Centrą – savo viduje. Ne per Pivašiūnų atlaidus, ten eiti aplink bažnyčią, čia – ritualas! Širdyje – ir Širdimi – reikia atrasti Kūrėją. O kada atrandi Kūrėją, giliau pasinerti į Jį, kad būtų gyvenimas kartu su Juo. Ir to dar neužtenka. Daug kas gali pasakyti – aš gyvenu kartu su Kūrėju. Gyvent taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, nes Jisai pateikia mums kiekvienam dvasią – Savąją dvasią – Minties Derintoją. Tai jis ir yra tas Locmanas Gerasis, kuris plukdo mūsų laivą – šitą materialų pavidalą šitame pasaulyje į saugų uostą. O mūsų protas yra kapitonas, jisai priima visus sprendimus. Kuo daugiau jis pasitiki Locmanu, tuo daugiau jis vykdo Locmano nurodymą, kaip reikia plaukti, nes jis žino visus povandeninius rifus.
Štai šitame pasaulyje patyrusiame maištą, ir dar maištaujančiame, mes turime tiek iššūkių, kad žmonės bijo gyventi savo gyvenimą – savimi – be apgaulės, be kaukių, kad su vienais elgtųsi vienaip, su kitais – kitaip, su trečiais – trečiaip. Pilni baimės! O baimė, tai kas? Žemi virpesiai! O tai yra ligos, tai yra ydos, tai yra paklydimai, tai yra aistros. Kūrėjo dvasia teikia aukščiausio dažnio energinius virpesius, o ten yra Ramybės Uostas, kuris vadinasi Palaima. Palaima – tai yra dvasinė atgaiva. Ir šitos atgaivos siekia kiekvienas, kuris atranda Kūrėją savo viduje. Tiktai laipsnis to siekio skirtingas, priklausomai nuo to gyvo atsivėrimo Kūrėjui, nuo nuoširdumo, ir nuo veiksmų, kurie atliekami visų Gerovei, visų labui – ne savo biologinės šeimos labui – visos žmonijos labui, visos kūrinijos labui. Išplėskite sampratą, neužsiciklinkite tiktai ties savo biologine šeima – čia yra labai siauras požiūris!
Ir štai, Janina man parašė laišką elektroninį ir pateikė iš Urantijos Knygos citatą apie Adomo ir Ievos tam tikrą būseną, kad Adomas nusprendė padauginti tą Adominę plazmą – palikti kuo daugiau palikuonių po Ievos pražangos, ir po tos pražangos jo paties asmeniškai sąmoningai pakartotos. Aš dabar paskaitysiu tą citatą, kurią man parašė laiške Janina –

Įsikūrus antrajame sode prie Eufrato, Adomas nusprendė po savęs palikti kiek įmanoma daugiau savo gyvybės plazmos, kad po jo mirties atneštų pasauliui naudos. Todėl, Ieva buvo paskirta vadovauti rasių pagerinimo komisijai iš dvylikos narių, ir prieš tai, kai numirė Adomas, šita komisija buvo parinkusi aukščiausiojo tipo Urantijoje 1.682 moteris, ir šios moterys buvo apvaisintos Adomine gyvybės plazma. Jų visi vaikai, išskyrus 112, išaugo iki brandos, taip, kad pasaulis šitokiu būdu turėjo naudos, pasipildydamas 1.570 labiau išsivysčiusių vyrų ir moterų. Nors šitos kandidatės į motinas buvo parinktos iš visų aplinkinių genčių ir atstovavo daugumai rasių žemėje, bet didžioji dauguma buvo parinktos iš noditų aukštesniųjų palikuonių, ir davė ankstyvąją pradžią galingai anditų rasei. Šitie vaikai gimė ir buvo auginami savo motinų genčių aplinkoje. (0851-05)

Štai tokia pastraipa, ir klausimas, arba pageidavimas išplėsti tai, ką aš dabar perskaičiau, kad būtų aišku. Išplėsti išplėsiu, ar bus aišku, čia jau kiekvieno Išmintis ir Įžvalga leis atsakyti asmeniškai kiekvienam pačiam.
Pirma. Adomas ir Ieva prasižengė. Jų misija buvo sukurti violetinę rasę visame Urantijos pasaulyje. Jiems buvo priedermė turėti savo palikuonių – tai yra violetinės rasės gyvybės plazma – nes Adomas ir Ieva buvo atgabenti. Jie – vieninteliai Vietinėje Sistemoje yra sukurti Materialiais tvariniais, kurie pratęsia savo kartas patys turėdami lytinių santykių tarp savo partnerių skirtingų – skirtingų lyčių. Turi jie bendrą vieną pavadinimą – Materialieji Sūnūs ir Dukros. Dėl to, kad jie turi materialų išorinį pavidalą, bet ne tokį, koks yra žmogaus, bet aukštesnio statuso materija. Ir kada juos atgabeno į pasaulį, tai prieš atgabenimą, prieš jų misiją jiems buvo išaiškinta, ką jie turės šitame pasaulyje patirti, nes šimtą šešiasdešimt tūkstančių metų, vyko šitame pasaulyje kaip ir Vietinėje Sistemoje – Liuciferio-Šėtono maištas – prie kurio buvo prisijungęs Urantijos dvasinis vadovas Kaligastija. Reiškia, planeta izoliuota, Planetos Princas – Kaligastija – sužlugdė savo misiją, reikės į tokį pasaulį patekti Adomui ir Ievai, nesitikėt, kad ten viskas klosis labai lengvai. Ir kada jie buvo čia atgabenti, kadangi turi jie materialų pavidalą – Angelai Transportuotojai materijos negali transportuoti, ji tiesiog sudegtų nuo greičių, kokie egzistuoja, daugiau negu šviesos greičiai – tris kartus – todėl jie buvo dematerializuoti prieš atgabenimą, o planetoje jau vėl iš naujo materializuoti, kad būtų matomi mirtingiesiems. Bet jų materialūs pavidalai buvo kitokios struktūros negu mirtingųjų šiaip pasaulyje, ir dėl to, kur nebuvo uždengta drabužiais kūnas, ten švytėjimas buvo. Ir atsirado tas nimbas virš galvos, kuriuos paskiau krikščionys panaudojo šventiesiems – virš jų paveikslų nimbus tokius, šviesos apskritimus tapydavo. Čia nuo Adomo ir Ievos – prieš keturiasdešimt tūkstančių metų, na, tiksliau prieš trisdešimt aštuonis tūkstančius metų.
Tai štai, atgabenus juos, ir kada aplinka tokia buvo, kad nėra iš ko sulaukti išmintingo patarimo – izoliacija – ryšio grandinės nutrauktos ir programos taip pat netransliuojamos, kaip transliuojamos evoliuciškai besivystančiuose pasauliuose arba architektūrinėse sferose, kurios yra specialiai sukuriamos, todėl visa aplinka su kuo galėjo palaikyti aukštesnį ryšį, tai buvo tiktai Angelai, išlikę ištikimi Kūrėjui, o visi patarimai na, iš Angelų. Bet nėra Aukštesnio – Išminties Proto patarimų. Ir jie vykdė savo misiją, kaip jiems buvo ir perspėta. Melkizedekai, kada juos siuntė, perspėjo – Tiktai visą laiką būkite drauge, neatsiskirkite vienas nuo kito, palaikykite vienas kitą. Kaligastija ne snaudė. Jisai spendė žabangas siekdamas sužlugdyti Adomo ir Ievos misiją. Tiesmukiškai jam nepavyko suvilioti, kad nusižengtų šitai misijai. Ieva atsilaikė, tada Kaligastija griebėsi apgavystės, bet su labai protingų spąstų paspendimu.
Čia užsimenama apie noditus, kadangi tos moterys – tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt dvi – buvo daugiausia parinktos iš noditų. Noditai – tai buvo Kaligastijos personalo, kuris – tai buvo ta šimtinė – iš jos neištikimi buvo didesnė dalis – šešiasdešimt vienas iš šimto. Ir būtent šitai šešiasdešimt vieno grupei – jie buvo visi atgabenti iš Vietinės Sistemos – ir čia, buvo kūnai sukurti panaudojant gyvybės plazmą iš geriausių genčių atstovų, parinktų taip pat šimto mirtingųjų – penkiasdešimties vyrų, penkiasdešimties moterų. Ir ta šimtinė taip pat, kuri buvo atgabenta – penkiasdešimt vyrų, penkiasdešimt moterų – bet gyvenusių kitose planetose ir jau patyrusių iškeliavimą iš tų planetų ir žengimą morontiniu pavidalu. Štai, jie buvo pasisiūlę savanoriais sudaryti tą šimtinę. Tai įvyko prieš pusę milijono metų – prieš penkis šimtus tūkstančių metų. Tada, kada buvo Adomas ir Ieva, tai jau maištas vyko du šimtus tūkstančių metų. Reiškia, ta šimtinė – tris šimtus tūkstančių metų sklandžiai vykdė Kaligastijos užduotį – kuris ištikimai Tėvui šviesino visas gentis, atgabendamas tuos geriausius genčių atstovus, išugdydamas juos, kad jie paskiau sugrįžę į savo gentis šviesintų tas gentis iš vidaus. Iš Dalamatijos jie parkeliaudavo – Dalamatijos kultūra, Dalamatijos mokymai. Ir kada tie neištikimieji buvo – šešiasdešimt vienas, ir jų padėjėjai – prisijungė, bet jų mažesnis skaičius buvo, tie mirtingieji parinktieji – tai susidarė grupė, kuriai ir vadovavo gamybos ir prekybos komiteto pirmininkas Nodas – Nodas – nes ta šimtinė turėjo dešimt komitetų – ir sveikatos komitetas, higienos, ir tarp gentinių ryšių, ir religijos. Tai štai, gamybos ir prekybos komitetui vadovavo – Nodas, ir jis ėmėsi vadovauti šitiems prie šito maišto prisijungusiems iš tos šimtinės – neištikimiems tiems jau pradininkams, o vėliau jie turėjo irgi per kartų kartas palikuonių ir iš jų atsirado noditų rasė – atskira noditų rasė žmonijoje. Tai štai, kadangi jie buvo nemirtingi, naudojo gyvybės medžio vaisių, kol buvo ištikimi du šimtus tūkstančių metų – kada išdavė Kūrėją, jiems buvo pašalinta toji dovana, kad galėtų panaudoti medžio vaisių ir pratęsti savo fizinį egzistavimą planetoje. Todėl jie, turėdami, natūralu, daug stipresnį geną, jie buvo ilgaamžiai – ilgaamžiai – gyvenantys po penkis-septynis šimtus metų. Bet su kiekviena karta vis jų ilgaamžiškumas trumpėjo, kol galu gale susilygino su aplinka. Tai štai iš tokių, daugiausia noditų ir buvo parinktos tos moterys, kad būtų jos gyvybės plazma – Adomine – apvaisintos ir pagimdytų kūdikius, kurie vėliau išaugtų ir galėtų tęsti šviesinimą tose gentyse. Ir aišku, tą geną stipresnį perteikti, kad išliktų žmonijoje, na, didesnis atsparumas ligoms, aukštesnis tam tikras supratimas, kas yra Gėris, Harmonija, savitarpio supratimas ne kariaujant, o taikiai tariantis. Tai iš jų, kaip perskaičiau, šimtas dvylika neišaugo iki brandos amžiaus, o tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt, tai išaugo. Ir tai buvo tos Adominės plazmos jau tam tikras perteikimas žmonijai, nes buvo parinkti iš tų noditų moterų, kurios irgi buvo palikuonės per daugybę kartų iš mėlynosios rasės ir raudonosios rasės, palikuonys. Tai buvo aukščiausios spalvotosios rasės žmonijoje. Jos dabar yra sunaikintos. Deja, viskas, kas yra aukštesnio statuso tie laukiniai išnaikino. Tai dėl to mes, kadangi maištą patyrė, viskas per tą kvailėjimą – proto kvailėjimą, ir nesuvokimą, kam jisai gyvena. Štai mes turime tokią aplinką.
Iš Adomo, ką mes gavome – iš tos gyvybinės Adominės plazmos? Mes dabartiniais laikais gavome tiktai atmieštą tolimą, tolimą aidą. Turi baltoji rasė, turi tą aidą, kitos rasės ir šito aido nebeturi – tai, tai kas baltajai rasei suteikia – tai tam tikrą dar jumoro jausmą, melodingumą, harmoningumą, ir panašiai. Bet įsivaizduokit, jeigu tai būtų, kai buvo reikalavimas, kad palikuonys Adominės plazmos neturėtų lytinių santykių su aplinka, kol jie neturės savo violetinės rasės pusės milijono atstovų – penkių šimtų tūkstančių atstovų, tik tada pradėti. O čia dabar yra, na, Adomas ir Ieva gyvena šimtą šešiasdešimt metų ir jokios pažangos nėra – tamsybė! Adomo palikuonių nėra, nėra daug iš viso, nesiekia dviejų šimtų, ir – ir ką? Kaligastija panaudoja noditų vienos genties vadą – Serapatatiją. Serapatatija – protingas, nuoširdus, atsidavęs. Jisai išgirdo apie Adomo mokymus, Adomo tą Edeno Sodą ir jam labai patiko, ką daro Adomas. Jisai susitiko, bendravo su Adomu daug ir tapo net padėjėju – pačiu stipriausiu Adomo padėjėju palaikyti draugiškus ryšius su aplinkinėmis gentimis. Ir jisai pasiūlė planą Ievai ir Adomui, kad reikia pabandyti pasiekti – pasiekti tam tikrą apšvietimą tų genčių, paspartinti, nes jis nebuvo kantrus – jis norėjo nors kokius rezultatus pamatyti. Tai Adomas nesutiko su tuo. Tada jisai su Ieva sumanė tokį planą – jis pats nežinojo, nuoširdžiai nesumanė, kad jį panaudoja Kaligastija, kaip savo plano ir kėslų įgyvendintoją, ir pasiūlė – pasiūlė Ievai, kad, žiūrėk, yra genties vienos vadas, nuostabus Kanas, gražuolis. Jeigu jums suteikt galimybę sueiti jums drauge ir tu pagimdytum kūdikį turėdama dieviškąjį pradą. Jisai yra nuostabus vadas siekiantis taikos tarp genčių. Jis buvo žinomas aplinkai. Ir tas išugdytas vaikas turėtų tėvus, vienas iš tėvų būtų mirtingasis, kitas – dieviškasis. Tai paspartėtų toji gentis, jinai pasitikėtų tokiu vadu dar stipriau, ten Šviesa pasklistų greičiau. Bet Ieva pajuto, kad kažkas ne taip ir sako, kad tai tas planas, kurį mes turime įgyvendinti, nebebus toks. Bet Serepatatija paguodė – Jeigu ir vyras, ir moteris turi kilnių tikslų, ir jeigu jie nuoširdžiai trokšta visumos Gerovės, viskas bus gerai, nebus jokio pažeidimo – tai tiktai bus paspartinimas tarsi iš skirtingų pusių, o tikslas tas pats – šviesinti žmoniją. – Ir štai, šitie spąstai paspęsti užsidarė. Supažindino su Kanu, ir įvyko tai, kas įvyko. Ir dvasinės asmenybės, jos pajuto – tai yra sužlugdymas – Adomo ir Ievos misijos sužlugdymas visai žmonijai – violetinės rasės sukūrimui. Adomas pajuto, kad kažkas yra nebe taip. Ir jisai pasivedė Ievą toliau Edeno Sode, ir paklausė – kas atsitiko? Ir jinai viską paaiškino. Paaiškino motyvus nuoširdžiai, kodėl taip įvyko – su tikslu, kad jie pamatytų rezultatus, kurių per šimtą šešiasdešimt metų nemato rezultatų, tamsa tiesiog aklina. Ir Adomas suvokdamas, kad jisai yra vienas – jo Partnerė sužlugdė misiją – jis priima sprendimą – sąmoningą sprendimą pakartoti tokią pat klaidą pačiam, nes jam buvo per daug ištvert tą mintį, kad jis tada liks vienas šitame pasaulyje – apskritai tamsa, ir čia dabar be Ievos, kurią jisai nepaprastai mylėjo. Ir jisai, Edeno Sode buvo viena irgi iš noditų rasės – Laota – ji vadovavo Edeno Sodo vienam iš sparnų – švietimui mokykloms Edeno, ir jis sąmoningai pakartojo savo – savo sprendimą tą patį padarydamas, pažeisdamas savo duotą priesaiką. Šitaip žlugo apskritai jau ta sąmoninga misija. Ir štai tada suvokęs, ką padarė Adomas, jisai visą mėnesį negalėjo atsikvošėti – jisai braidžiojo ten aplinkiniais miškais, ir negalėjo suvokti, kaip dabar jam toliau gyventi, koks jo dabar statusas. Ir po šito vaikai – Ievos ir Adomo – guodė motiną einančią iš proto, nes jos Partneris išvis nežinia, kur dingęs. Ji manė, kad galbūt jį jau paėmė į aukštesnę sferą, kaip, na, sakykim, likusį ištikimą, o jinai sužlugdė misiją. Ji gi nieko nežinojo apie tą sąmoningą žingsnio pakartojimą. Tas mėnuo jai buvo pati žiauriausia išmėginimų, ištvermės išbandymų atkarpa. Net ir ta tamsa, kurioje gyveno, neatrodė tokia bauginanti, kaip tas nežinomybės jausmas, kur tas mylimasis jos yra. Ir vaikai visomis išgalėmis einančią iš proto motiną, guodė. Ir kada po mėnesio sugrįžo Adomas, ji tiek apsidžiaugė, kad tas džiaugsmas pranoko net ir tos jos sužlugdytos misijos nuoskaudas, ir visą tą vidinį nusivylimą. Ji džiaugėsi ir tas džiaugsmas truko visą gyvenimą šitame pasaulyje – buvo ta Meilė. Ir štai, tada Adomas apsisprendė. Jis toliau, ypač, kada išgirdo po septyniasdešimties parų perduotą sprendimą, kad jie yra degraduoti į mirtingųjų statusą, iki tol jie buvo Materialieji Sūnūs ir Dukros, turintys dieviškąją misiją sukurti violetinę rasę – sužlugdė šitą misiją. Jie tuo metu neturėjo Minties Derintojų, kada tapo mirtingaisiais, jiems buvo suteikta Minties Derintojų pora – kiekvienam po Minties Derintoją. Ir tada Adomas priėmė sprendimą, kiek įmanoma – kaip toje pastraipoje rašoma – palikti daugiau Adominės plazmos palikuonių. Ir dėl to buvo parinktos tos moterys, kad suteiktų tą – tą gyvastį tiems – tūkstančiui penkiems šimtams ir septyniasdešimčiai išlikusių nuostabių vyrų ir moterų, kurie ir paliko tą gyvybinę plazmą – Adominę – ir kurios mes gavome tą mažytį atkartojimą kaip aidą, kad mes dabar, kiek turime jumoro – bet subtilaus jumoro, švelnaus – ne ciniško, ne pasityčiojančio – čia jau yra tas gyvulinis protas, kuris iškreipia – kiek mes turime melodingumo, tai yra iš tos gyvybinės Adominės plazmos – bet ne būgnų ten tarškėjimo ir tvojimo – bet melodingumo, harmoningumo, kas pakylėja grožio tapyboje, mene. Tai iš tos Adominės plazmos viskas yra.
Tai įsivaizduokite, jeigu būtų buvę tas – pusė milijono palikuonių – Adominės plazmos – kai dabar dviejų šimtų nebuvo! Na čia, sakykime, jau buvo atmiešta su noditų rasės didžiąja dalimi atstovų, o šiaip, moterys turėjo ir iš kitų rasių gyvybės plazmos. Bet tai jau čia tam tikras yra susimaišymas. Bet jeigu būtų grynuoliai – pusė milijono – ir jie turėtų tas šeimas! Kokia čia būtų Šviesa palyginus su dabartimi! Toliau aš norėjau pasakyti, bet neturiu – neturiu teisės pasakyti. Neturiu teisės pasakyti. O gaila, na, ką padarysi, ne viską galiu aš sakyti.

Komentarai