Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Jėzaus parabolės paaiškinimas, kiekvienam pagal savo vidinį supratimą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2025 09 27

Mano vardas – Algimantas. Aš esu Kūrėjo Ambasadorius šitai planetai. Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe, prieš du tūkstančius metų, mūsų pasaulyje, apaštalas. Ir jo Partnerės, Dukros Kūrėjos Nebadonijos, apaštalas, šitai planetai. Kūrėją sudaro Keturios Asmenybės – Trys Šaltiniai ir Centrai esantys Rojaus Trejybėje, ir Visuminis Šaltinis ir Centras AŠ ESU. Rašomas tik didžiosiomis raidėmis – visos raidės didžiosios. Štai aš Jam – Keturių Asmenybių dvasinėje absoliučioje vienovėje – Kūrėjui – ir atstovauju šitoje planetoje. Ruošiu Dvasinius Mokytojus. Įkūriau Gyvąją Apreikštąją Kūrėjo Religiją, Amžinąją Religiją, Tikrovės Religiją – tą dariau Kūrėjo paprašytas. Ir jau daugiau negu dvidešimt trejus metus. Rugsėjo pirmąjį šeštadienį suėjo dvidešimt treji metai, kaip veikia šventovė. Veikia. Tai nuostabiausia suteikta mums stiprinanti priemonė – Gyvoji Šventovė. Joje nėra nė vieno ritualo. Jokios materijos išraiškos nėra. Yra gyvas dvasinio asmens, asmenybės tapatybės, atvėrimas Šaltiniui ir Centrui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – Kūrėjui. Ir dabar vyksta gyvosios pamaldos. Šį kartą mes prisijungę per tarptautines ryšio priemones, bet iš tikrųjų mes esame dvasioje susijungę su pačiu Kūrėju. Gyvastis yra iš Kūrėjo Energijos, nesvarbu, kad ji patenka per maistą, kuris matomas materialia išraiška, bet gyvybinė energija yra iš Kūrėjo. Nebūtų Kūrėjo, nebūtų energijos, nebūtų jokio maisto, neišaugtų iš sėklos niekas. O šventovė yra dvasinei asmenybei. Bažnyčia, ji gali tapti gyvąja šventove, jeigu kunigai atrastų Kūrėją savo viduje, gimtų iš dvasios ir pradėtų vesti tikinčiuosius Gyvuoju Kūrėjo Tikrovės Keliu. Patys būdami Kūrėjo pasireiškimas, matomas tikintiesiems, materialiu pavidalu, savo gyvenimu, savo dvasine galia, mokymais, kurie ateina iš Kūrėjo kas akimirką, tik belieka atsiduoti Kūrėjui dar giliau, nuoširdžiau, ir išsakyti tai, ką Kūrėjas nori išsakyti kunigo lūpomis, pagarsindamas savo gyvąjį žodį. Štai, mano mokymai yra iš Kūrėjo. Jie nėra mano sumanyti ir paruošti. Jie skirti jums – jums, kurie klausotės mano dvasinių mokymų ir Tavo Televizijos kanale, kiekvienam. Nesvarbu ar jūs esat prezidentas, premjeras, politikas, verslininkas, benamis, tėvas, motina, žemiškąja prasme, studentas, moksleivis, nesvarbu. Jie skirti visai žmonijai, musulmonams, budistams, krikščionims, visiems be išimties. Ir nė vienas nepateks nei pas Jėzų, o tuo labiau pas Tėvą, neįsisavinęs mano mokymų, jeigu ne šitame pasaulyje, tai po prisikėlimo, po pažadinimo, aukštesniame pasaulyje, ryškesnės šviesos pasaulyje, negu – kol kas – mūsų planeta, skendinti tamsoje. Ir tiktai dėl tamsos ir neišmanymo mano mokymų klausosi vos keliasdešimt. Retsykiais daugiau negu šimtas pažiūrinčių-pasiklausančių. Labai retai perkopia pora šimtų, ir dar rečiau dar didesnis skaičių. O žiūrėkit kiek yra traukos objektų – per kelias valandas pritraukia milijonus žiūrovų. Reiškia širdis nėra atverta, nes nėra Dvasinių Mokytojų, nėra. Aš tik juos ruošiu. Jie dar neparuošti, jie dar žali – žali, todėl jie negali kitų mokyti platesniu mastu. Kada Jėzus ruošė apaštalus, jis puikiausiai žinojo, kad jis paliks juos po keleto metų, neparuoštus. Jis pasirinko dvylika. Vienas atsisakė Jėzaus, Iskarijotas Judas. Kiti liko ištikimi, jausdami jam meilę, matydami jo gyvenimą. Jie gyveno drauge. Matydami jo bendravimą, matydami jį patį visuomet nuoširdų, visuomet esantį savimi. Štai, Dvasinis Mokytojas ir turi būti atradęs Kūrėją savo viduje, išstudijavęs šitą šaltinį – epochinį šaltinį – Urantijos Knygą, gilumine prasme. Ne šiaip tiktai – gilumine prasme. Besidomintis įvairiomis veiklos sferomis – politika, ekonomika, mokslu, medicina, šeimos gyvenimu, visuomenės reikalais, tarpusavio santykiais šeimoje, psichologiniais dalykais. Jis turi turėti supratimą kur visa tai veda žmoniją, dabartinę – akla, griaunanti gėrį, grožį, sveikatą, mokslą, šeimą, visa pasaulinė politika, esanti aklavietėje jau du šimtus tūkstančių metų. Čia ne šios akimirkos reiškinys – griovimas. Jis trunka du šimtus tūkstančių metų. Jėzus, užbaigęs Liuciferio-Šėtono ir Kaligastijos maištą prieš Tėvą, prieš du šimtus tūkstančių metų, kada atsilaikė prieš Šėtoną ant Hermono kalno, kada jį gundė, atsakydamas į tą nuostabų pasiūlymą viliojantį, visuomet vienu, tuo pačiu teiginiu – Tebūnie Tėvo Valia. Štai, jis maištą užbaigė Satanijos Vietinėje Sistemoje, tuo metu jau turėjusioje šešis šimtus devynias planetas su žmonėmis, iš kurių tik trisdešimt septynios – deja, ir mūsų planetos buvęs dvasinis vadovas Kaligastija, Lanonandekų kategorijos dvasinė asmenybė – prisijungė prie to maišto. Tai štai, Jėzus užbaigė jį politine prasme, oficialia prasme, kad jis nesiplėstų į kitas sistemas, kad jisai nebesklistų į kitas planetas. Bet šaknys liko, žmonija be Dvasinių Mokytojų negali žengti į priekį. Žmonija savaime negali nušvisti. Kūrėjas suteikia pagalbą. Jėzaus dėka mes turime Kūrėjo dvasią kiekvienas savo viduje, Minties Derintoju vadinamą. Ir per mūsų miego akimirkas, kada mes nesapnuojame, per tuos užimtos magistralės įvairiomis mašinomis tarpines padėtis, Minties Derintojas perteikia šviesos teiginius į mūsų pasąmonę, nes sąmonės metu mes visi apimti savo tikslų, darbų, interesų tenkinimo, problemų. Nemąstome apie Kūrėją, nemąstome apie dvasinius dalykus, apie žmoniją, nemąstome apie išeitį. Aš kviečiu į šventovę atvažiuoti urantus, bet aš žiūriu, prisijungusių yra daugiau paprastai, negu atvažiuoja į šventovę. Kodėl? Todėl, kad jų širdis savo gelme nėra atverta Kūrėjui tiek, kiek lūpos išsako. Lūpos gali išsakyti daugiau – tada reikia dėti didesnes pastangas, nuoširdesnes pastangas, panirti į Kūrėją, kad būtų tos virpesių būsenos, patiriamos akimirkos, kad atsirastų troškimas važiuoti į šventovę. Juk tai yra sustiprinimas mūsų ten, kurie atvažiuoja, deda pastangas. Jie važiuoja iš įvairių vietovių. Bet mūsų yra daugiau, negu atvažiuoja. Atvažiuoja dešimt, pakelkit tuos atvažiavusiųjų skaičių kvadratu ir pamatysite, padidėja kvadratu galia iš mūsų sklindančių virpesių, ir tuo pačiu mes stiprėjame, kada šalia matome, jaučiame vienas kitą, galime pažvelgti į akis. Atvažiuoja jau trylika, nebe dešimt, galia nebe šimtas, tarsi būtų pavieniui garbinančių Kūrėją, bet jau šimtas šešiasdešimt devyni, įsivaizduojat? Buvo dešimt – buvo šimto galia, dar trys papildė – padidėjimas yra šešiasdešimt devyniais, jeigu jie melstųsi pavieniui. Tai mūsų yra koks tada sustiprinimas, kai mes matom šalia – dešimt, ir trylika. Tie, kurie atvažiuoja į šventovę, jie tą patiria – patiria, ir iškart virpesių galia juntama mūsų susirinkusiųjų tenai. Iškart pagiedrėjimas yra viduje, o tai savaime vėl kelia mūsų energinių virpesių dažnį, kokį mes geriame kaip Gyvąjį Vandenį, kandame kaip Gyvąją Duoną.
Kada Jėzus atvyko į Filadelfiją, tuo metu daug tikinčiųjų jau ėjo paskui Jėzų, net kai kurie Sanhedrino – tos tarybos, kuri valdė Jeruzalės sinagogas, ir siekė valdyti visos Palestinos sinagogas, bet Filadelfijoje visuomet sinagoga buvo pati savarankiškiausia. Tai Jėzui atvykus su keliais apaštalais į Filadelfiją, vienas iš fariziejų, jis įtikėjo, Abnerio dėka. Abneris buvo Jono krikštytojo apaštalų vadovas. Ir kada Jonas Krikštytojas buvo suimtas ir nužudytas, tuomet apaštalai ir Jono Krikštytojo, atsidavė Jėzaus vadovavimui, ir dar iš pradžių jie nebuvo apjunti į vieną tokį na, bendrą darinį, tai štai, Abneris vadovavo tiems dvylikai – vienuolikai, jis jau dvyliktasis. Ir atvykus Jėzui, jisai susitiko ir su Abneriu, ir tuomet būdavo įprasta kviesti vakarienės žinomus ir pripažintus jau fariziejus, ir tuo pačiu kokį nors iškilmingą svečią. Tai štai tas fariziejus pakvietė Jėzų, o kadangi ir kiti jau tikėjosi Jėzaus atvykimo į Filadelfiją, tai buvo susirinkusių apie keturiasdešimt tokių įžymių fariziejiškų dalyvių toje vakarienėje. Ir štai vienu metu vienas iš tuo metu ten dalyvavusių įstatymo žinovų, išsakė teiginį – jis tiesiog neturėjo ką pasakyti, įsivyravusi buvo tyla, ir sako – palaimintas yra tas, kuris tikrai valgys duoną Dievo Karalystėje. Ir Jėzus pasinaudojo ta proga ir pasakė tokią parabolę – buvo toks valdovas, kuris pakvietė daug svečių į didžiąją vakarienę – surengė didžiąją vakarienę, pokylį. Išsiuntė tarnus, kad pasakytų, jau vakarienė parengta. Ėriukai paskersti, maistas paruoštas, atvykite, vaišės laukia. Tarnai nuvyko, perdavė žinią. Vienas iš tų kviečiamųjų, labai atsiprašė, prašė kad suprastų – jis dabar įsigijo ūkį, turi jį ten patikrinti, negali atvykti. Kitas taip pat pasakė, kad aš įsigijau, ten, penkias poras jaučių ir aš dabar turiu juos pasiimti. Nusipirkau, bet reikia pasiimti ir aš prašau, kad šeimininkas jūsų atleistų man, negaliu atvykti. Dar vienas išreiškė tokį pasiteisinimą – ką tiktai parsivedžiau jauną žmoną, na negaliu aš atvykti. Meldžiu, atleisk man. Kada tarnai pasakė, taip, mes perdavėm pakvietimą, kad viskas jau paruošta, bet jie atsakymą tokį pasakė. Šeimininkas surengęs šitas vaišes, supyko, ir pasakė apaštalams, eikit tada į miestą, į gatves, į skersgatvius, eikit į kelius, šalutinius kelius, ir pakvieskite visus. Tegu ateina visi, ir luoši, ir sveiki, neturtingi, tegu ateina. Tegu mano viduje šitoje menėje, būna gausu svečių, juk vaišės yra parengtos. Atstūmė jie, kurie buvo kviesti. Kada tarnai įgyvendino šitą paliepimą, susirinko žmonių, bet dar buvo daug laisvos vietos. Šeimininkas vėl sako, eikit dar toliau, dar įvairiais takeliais, pasiekit kaimus, paraginkit, kad žmonės ateitų, yra vaišės parengtos. Susirinko gausybė, pilni, pilni, namai. Viskas pateikta. Šeimininkas pasakė – tikrai, tikrai, niekada nevalgys tos didžiosios vakarienės tie, kurie buvo mano pakviesti. Jėzus nepaaiškino parabolės. Apaštalai mąstė filosofine išraiška. Net ir vienas iš fariziejų suvokė šitos parabolės prasmę, ir pasikrikštijo po to. Tapo dangiškosios karalystės tikinčiuoju. Kada Jėzaus klausdavo, kaip jis galėtų aiškinti šitą parabolę, jisai išvengdavo atsakymo. Tegu kiekvienas supranta pagal savo vidinį supratimą.
Aš dabar jums sakau – aš jus kviečiu į šventovę nuolat. Šventovė – tai yra didžioji dvasinė šventė – didžioji dvasinė vakarienė, vaišės yra parengtos, gausios vaišės. Atvykite! Tarnų aš neturiu, negaliu pasiųsti asmeniškai kiekvienam, bet aš turiu šitą galimybę, per jau gyvojoje šventovėje susirinkusiųjų širdis, perteikti šitą nuostatą, pakvietimą visiems.

Komentarai