Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Ar mes galime ištaisyti klaidas? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 10 12

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite mano dvasinius mokymus Tavo televizijos kanale. Čia mes susirinkome Kaune, gyvojoje šventovėje, štai, kiek mūsų yra! Grožėkitės urantais, kurie garbina Kūrėją – Trijuose Rojaus Trejybės Šaltiniuose, ir Visuminiame Šaltinyje AŠ ESU – Kūrėją garbina. Tai ne šiaip sau Dievo idėjos samprata, ne – tai yra Asmenybės Šaltinis ir Centras – Kūrėjas! Kūrėjas, įsivaizduokit, kuria. Visa kūryba yra iš Kūrėjo. Jūs paklauskit poeto iš kur jo yra poezija, jeigu yra nuoširdi ir jaudinanti, o ne intelekto, iš pasąmonės gaivalas, ir dar be skyrybos ženklų – pats susidėk – sako – kaip tau patinka tuos ženklus. O skyrybos ženklai keičia prasmę, kur padėta.
Taip. Nijolė man pateikė klausimą prieš – prieš gyvąsias pamaldas. Sako – Adomas na, padarė klaidą, jis ją sau sužlugdė ir tos kurios ištaisyt nebegalima jau? – Sakau – Taip, negalima, kaip ją ištaisysi? Klaida įvykdyta. Tu nebegali tos akimirkos ištrinti iš istorijos, iš praeities, iš įvykusio fakto. – Tai štai, aš ir galvoju pasamprotauti šita tema. Mes gi darome klaidų, ar galim mes klaidas ištaisyt?
Aš prisimenu, kada mokykloj mokiausi, tai visąlaik – rašomasis darbas, ir atneša – įvertinimas, ir klaidos pažymėtos raudonai, kad matytum, kokios klaidos, ir tada reikalaudavo ištaisyti klaidas, ir būdavo užrašoma – klaidų ištaisymas – ir tau reikia jau taisyklingai perrašyti tai, ką pataisė mokytoja, nebesuklysti. Bet būdavo tie, kurie ir klaidų ištaisyme vėl padarydavo klaidų. Mokė taip mokytojai, bet jie mokė turėdami tikslą ne tai, kad jūs klaidas ištaisytumėte, bet kad taisyklingai rašytumėte – esmė, tai yra mokymo šviesoje, mokymo kryptyje.
Aš jums iš savo vaikystės daug kartų pasakodavau tuos epizodus, kaip mane močiutė tempdavosi į bažnyčią kiekvieną vakarą, į laidotuves, kai tik procesija pro namus eidavo – ir aš buvau jau persisotinęs ta ritualine bažnyčia. O man, dar mokyklon nėjau, įsivaizduokit, aš senelio prašydavau užtarimo. – Na – sakau – ko tu neini į bažnyčią? – Aš laisvamanis. – Ir nieko nepaaiškina, kas tas laisvamanis. Aš irgi noriu būti laisvamanis ir neiti į bažnyčią. O jisai buvo caro kariuomenėj – rusų caro kariuomenėj. Per pirmąjį pasaulinį karą sėdėjo austrų nelaisvėje. Kada atėjo čia jau, tai dirbo matininku. Jis mokėjo rašyt. Eidavo žmonės pas jį prašyt, kaip parašyti laišką ar kokį nors prašymą kokiai nors institucijai. Ir jis nieko man nepasakodavo apie savo praeitį. O suradau aš ten tokį, na, žaisdavau – kryžių sidabrinį, ir tampydavau kaip, nes žaislų tai nebuvo tada, aš pats iš plastilino nusilipdydavau mašinėlę kokią nors, arba va, kai pamačiau tą dėžėj tokioj, komodoj, vis rausdavausi tarp senų daiktų ir suradau tą, o ten tokia grandinėlė auksinė su nareliais ir Georgijaus kryžius, aš jo klausiu – Kas čia yra? – Švento Georgijaus kryžius. – O koks jisai yra? – Sidabro. – O – sakau – O kodėl ne aukso? – Tai – sako – Neužteko aukso. – Sakau – O už ką tu gavai? – Ai, visiems dalino ir man davė. – O kodėl ketvirtas, parašyta, o ne trečias, ne pirmas? – ten laipsniai tokie. – Tai – sako – Irgi tokių tiek buvo, tai iš eilės ir dalino visiems. – Žodžiu, jis man nieko neaiškina, bet kai klausi tu jo, tada jis labai trumpai atsako – šitaip jis moko. Ir kai aš prašiau, kad na, kodėl aš negaliu neiti į bažnyčią, o gi jis sako – Tu neerzink jos – ne neerzink, bet – nepykdyk jos, na, nusileisk ir eik į bažnyčią. – Tai štai, aš nebeturėjau atramos ir tada aš klausdavau močiutės jau perpykęs – Kur tavo Dievas, tu man parodyk Jį! – Sako – Už tavęs. – Aš grįžt galvą. – Nėra – sakau. – Tai Jis kitoj pusėj. – Kitoj pusėj pasisuku, nėra. – O kur toliau? – Jinai pasimetusi, bet pasakė – Virš tavo pakaušio! – Ir aš negaliu Jo pamatyt. Bet aš vis turėjau tą siekį, kad man parodytų – parodytų Tą dėl kurio aš turiu eiti į bažnyčią. Ir kada aš pradėjau lankyt pirmą klasę, mokytoja pasakė – nėra Dievo, ir net Gagarinas, pirmasis kosmonautas, nematė Dievo ir kosmose, nėra. Tai įsivaizduokit, kokia yra galinga jėga man pasakyta mokytojos, kuri mokyta. O mano močiutė skaityt nemokėdavo. Ji tiktai užuojautas gali perskaityti, sudėliot ten, sudėliot raides. Ir aš tada išdidžiai jai pasakiau – Į bažnyčią tu manęs daugiau netempsi, mokytoja – mokyta, tu – nemokyta, ji pasakė – Dievo nėra, ir net Gagarinas, kosmonautas, kosmose nematė – nėra Dievo ir daugiau aš į bažnyčią neisiu! – Ir nuo to laiko aš nėjau į bažnyčią. Jinai su ašaromis, bet ji neturi argumento man. Jinai – nemokyta, taip. Mokytoja – mokyta, ji sako – Dievo nėra. Aš tikiu. Aš gi tuščias indas. Mane pripildo tuo, kuo nori pripildyti ideologija, ir pildė. Į tuščią indą labai galima lengvai Šviesos patalpinti, arba purvo pripilti – visam gyvenimui taip pažeidžiama mąstysena. Reiškia, koks svarbus mokytojas – kuo jisai pateikia tą indą pripildydamas. Ir pirmūnas aš buvau ketvirtoje, na, pirmą, antrą, trečią, ketvirtą klasę – pirmūnas – ir atvažiuoja iš redakcijos korespondentas, fotografas, sako – Mes norime jus pafotografuot, kaip jūs mokot savo močiutę skaityti, ir įdėti į laikraštį šitą nuotrauką. – Aš gi nieko nesuprantu – trečia ar ketvirta klasė. Aišku, jie kreipėsi į mokyklą – Taip, yra toks pirmūnas, garbės lentoje kabo. Ir štai pradėjo visaip, reiškia, tie, korespondentė ir fotografas, mane visaip – jau apsirenk gražiai viską. Tai aš apsirengiau. Ir prie stalo močiutė sėdi, aš stoviu ir mokau – mokau ją skaityt, ir buvo nuotrauka rajono laikraštyje. Tai aš pasireiškiau jau kaip mokytojas tada – pirmąkart! Taip! Bet aš pats – pats nežinojau. Aš tai mokau to, ką aš išmokau – skaityt, tas raides sudėliot. Aš jai padedu, ir tą darau nuoširdžiai. Vėl, svarbu mokytojo vaidmuo. Močiutė neturi argumentų, kad įrodytų, kad Dievas yra nors Jis nematomas, o mano autoritetas yra mokytumas – mokytoja yra mokyta, sako – nėra Dievo – ir nusveria tas argumentas, kas sako, reiškia, autoritetas. Aš negaliu patvirtint savo patyrimu. Jeigu močiutė būtų mokyta, ji būtų suradusi kitą kelią – ji buvo nepaprastai nuoširdi – bet persotino vaiką su tuo tempimu. Ji gi norėjo gėrio – motyvas – tai gėrio – padėti, kad na, kad tas vaikas nepaslystų. Aišku, aš dariau daug klaidų, tų klaidų ištaisyti negalima – jos praeityje.
Adomas ir Ieva padarė milžinišką klaidą, dabar mes kenčiam dėl to. Karai vyksta dėl to, kad Adomas ir Ieva padarė tą klaidą. Dar, sakykim, Ievą apgavo, o Adomas, kodėl pasielgė sąmoningai taip? Jis tą pateikia kaip meilę – meilę – kuri jį vedė, kad na, negali įsivaizduoti, kaip jis be Partnerės galės čia būt šitoje planetoje. Bet jis būtų pamąstęs giliau, jeigu būtų atsidavęs, įtikėjęs į Tėvą gilumine prasme gyvai – jis būtų likęs, ir būtų jam buvusi suteikta kita Partnerė, ir būtų violetinė rasė vis tiktai įprasminta, ir tai būtų pati imliausia ir Šviesai, ir Tiesai, ir biologine prasme atspariausia ligoms, imunitetą turinti virusams. O dabar, kas yra? Jovalas vis ryškėjantis visame šitame gaublyje. Ir ištaisyt tos klaidos Adomo negalima – ji įvykusi. Bet mes esame – urantai – mes galime kiekvienas klysti vis mažiau, jeigu mes turime prisipildymą gyvo Kūrėjo savo viduje – dvasinėje asmenybėje – jeigu mes turime patyrimą su Kūrėju, būsena paliudijamą, mes tada darome ne tokias klaidas.
Įsivaizduokit, ką aš dabar – ką aš dabar darau būdamas, sakykim – Dvasiniu Mokytoju – jums visiems, ir visai žmonijai – o jeigu man močiutė būtų pripildžiusi Kūrėju mano vidų jau tada? Bet šitos pakartot padėties nebeįmanoma. Aš nebegaliu sugrįžti į tą momentą, jos irgi čia nebėra, jinai žengia toliau, mes su ja susitiksim, aš jai padėkosiu, sakysiu – na, gerai, tu vaikei aplink stalą su puodakėliu, kai aš čia šventvagystes kalbėjau, bet aš tau nuoširdžiai irgi padėjau, kai mokiau skaityt. Tai va, tada ji jau pradėjo ir laikraštį skaityt, laikraštis rimtas – Lenino keliu – buvo. Taip. Tai, įsivaizduokit, ideologija visus pripildė, ir laikraščiai turėjo tą Lenino vardą įvairiais, kolūkiai pavadinti, gamyklos pavadintos. Taigi tai ir sėjama į pasąmonę, sėjama žmonėms, o ypač vaikams tai sėjama.
Aš dabar, kada aš paklausau, na, iš esmės, tai aš neklausau, bet kartais įsijungiu radiją, kažkas dainuoja. Kokie tekstai yra... be jokių melodijų, be nieko, kažkokie tai, nežinau, chaoso – chaoso išraiška! O juk klauso kažkas, kažkas koncertus lanko, ten yra gi sėjama jaunimui į pasąmonę ta sėkla! Visi tie pseudo stiliai muzikos, taigi jie sėja tą sėklą jaunimui! Ir kas dabar pavojingiausia – ne narkomanija, ne alkoholizmas – visa muzika – visa meno atšaka, kuri yra laužanti, kas yra simetrija, kas yra grožis, subtylumas, kas yra tiesiogine prasme pakylėjantis ir apraminantis žmogų, kuris klausosi! Kodėl klasikinė muzika apramina žmones? Todėl, kad ji kuriama su Kūrėju. O kada dabar viskas – aš noriu išsiskirt, aš noriu atrodyt toks – na, nėra Kūrėjo! Tai yra nuoga, tai yra tik forma, butaforija! Bet šita butaforija panardino visą jaunimą! Dėl to eina tie protestuot į gatves tie jaunikliai, arba vienalytininkų paraduose dalyvauja – paaugliai – net nesuvokdami, kaip jie sau kenkia savo ateičiai, savo būsimoms šeimoms, savo būsimiesiems vaikams, anūkams, ateities kartoms, kaip jie kenkia, tautai, kaip jie kenkia! Ir visą šitą primeta valdžia! Kokie gali būti imigrantai? Negali būti nė vieno Lietuvoj imigranto įleista – jie tautą gadina, tvirkina tautą! Ją reikia saugot, puoselėt, ją reikia kelt tiesiog kaip žvaigždę, o ne užteršt. Reiškia, tie, kurie yra valdžioje, jie yra nusikaltėliai prieš tautą!
Dėl to mes esam – urantai – vienintelis gelbėjimosi ratas ir tautai, ir žmonijai nuo visų šitų gaivalų. Ir tai yra tiktai mūsų kiekvieno apsisprendimas ir žengimas šituo Gyvuoju Keliu tam, kad mes stiprėtume būdami Kūrėjo sūnus arba dukra – savo gyvenimu! Mes negalime sakyt – tu nedaryk taip, tu daryk taip – jo gyvenimas yra. Bet savo Šviesa mes jau turime suvokti, kad mes nebegalim taip elgtis, kaip jie elgiasi. Mes jau esame Gyvajame Kelyje, tai mums klaida yra aukštesnio laiptelio klaida! Ir jos pasekmė yra skaudesnė negu anie, kurie yra žemesniame laiptelyje ir klysta klaidžiodami net tiesiog vieni kitus įžeidinėdami, keikdamiesi, net fiziškai panaudodami jėgą, naikindami, kariaudami net fizinį karą – tai jiems, tai yra mažiau atsakomybės negu mums – darant klaidą – jau aukštesniame laiptelyje einant Gyvuoju Keliu!
Kristus, kada jis buvo Romoje, taigi jis susitikinėjo ir su įvairiais politinių srovių atstovais – stoikais ar epikūriečiais, tai kažkas panašu į politinius junginius, susitiko ir su kareiviu, tai jis jam sako, kad tu būk ištikimas, būk geras, bet žinok, kad yra ne vien žmogiškasis, bet ir Aukštesnis Teisėjas – Tėvas. Jis negali sakyt – mesk ginklą, neik kariaut – bet jis išmintingai pasako – yra Aukštesnis Teisėjas. Tai ir mes šitame Kelyje, kada jau stojamės ant aukštesnio laiptelio, turim tada giliau, nuoširdžiau panirt į Kūrėją, kad mes Jį pajaustume, ir tą vedimą, ir kokį iššūkį Jisai teikia mums asmeniškai kiekvienam! Aš jūsų iššūkių negaliu numatyt ir jums pasakyt, bet ką aš sakau, tai tinka kiekvienam, ir ne tik urantui – visai žmonijai – aštuoniems milijardams – pajaust iš vidaus, Kūrėjas yra kiekviename – Minties Derintojo – dvasios apsigyvenimu, ir Jisai kiekvieną veda iš vidaus žinodamas kokiems iššūkiams yra pribrandinta ta dvasinė asmenybė, ir tą iššūkį kaip tik jai suteikia.
Štai, kuo giliau atsiversit, tuo stipresnis bus jums teikiamas iššūkis, na, pagal jūsų pečius gi. Jeigu jūs švytit labiau – jums didesnis iššūkis bus negu tas, kuris susitraukęs, susigūžęs ir pilnas baimės – kam jį dar prispaust? Tai tada ir atsiverkit giliau, negailėkit savęs, būkit gailestingi visiems! Ir tada jūs gaunat iššūkį, ir jį įgyvendinkit – drąsiai, ryžtingai! Štai šitaip mes užbaigsim visus tuos banksterių kėslus ir Kaligastijos maištavimą su Liuciferiu ir Šėtonu – kai oficialiai, maištą užbaigė Jėzus prieš du tūkstančius metų – bet štai, va šitos ataugos per du tūkstančius metų Jėzaus visą tą Gerąją Žinią iškraipiusios – milžiniškos, bažnytinės, gaivalinės jėgos tik šitaip išraunamos ir išravimos mūsų – kiekvieno – gyvu indėliu! Nėra kito kelio! Už jus nepadarys niekas kitas, ką padaryt turit – jūs – kiekvienas – asmeniškai – savo gyvenime, ir savo gyvenimu! Už jus nugyvent gyvenimo negali niekas kitas, net jūsų artimiausi žmonės, ir sūnus, ir dukra, ir anūkas, ir anūkė, ir senelis, ir senelė, kas bebūtų, niekas, nei žmona, nei vyras! Asmeniškai tiktai kiekvienas jūs! Ir jūs su niekuo nelenktyniaujat, išskyrus, su savimi. Buvot tokie atsivėrę, būkit dar giliau atsivėrę, buvot giliau atsivėrę, panirkit dar giliau. Viskas, visa – visa galimybė ir Adomo, ir Ievos suklydimą šitaip neištaisyt, bet kaip Kristus suteikė Ištaisomąjį Laikotarpį, bet Ištaisomąjį Laikotarpį tokį, kad nebūtų tokių pasekmių, kurias sukėlė maištas, kad tokia būtų aplinkoj gyvensena tarsi to maišto niekada ir nebūtų buvę šitame pasaulyje. Štai ką reiškia Ištaisomasis Laikotarpis, o ne tai, kad reikia taisyti Adomo ir Ievos klaidas – ne – mums gyventi taip, kaip veda Pats Kūrėjas per Minties Derintoją iš vidaus! Ir nesispyriot, nesiekt jokios išlygos. O čia jau priklauso nuo kiekvieno iš jūsų gyvo ryšio su Kūrėju.
Štai visa – visa aukštoji matematika. Paprasta. Ir tada mes galėsim drąsiai pažiūrėt į tą, kuris neturi išorinio pavidalo, bet pažiūrėt dvasine asmenybe, būsena. Būsime Rojuje, įgyvendinę savąjį Likimą, ir tada būsit orūs Kūrėjo sūnūs ir dukros, pasakysit – štai aš viską dariau ir dabar stoviu Tavo akivaizdoj, žvelgiu Tau į akis dvasioje. Ir tai gražu. O šitą žingsnį jūs žengiate šiandien šitame pasaulyje! Ženkit drąsiai nebijodami nieko – jokio gaivalo nebijokit niekada, nieko! Kūrėjas yra jūsų viduje, tai, ko jums bijot? Aplinkos, autoritetų? Jūs turit Kūrėją kiekvienas savo viduje! Jūs, reiškia, dieviški esat – dieviški, amžini! Nepergyvenkit dėl savo kūno, pergyvenkit dėl savo sielos – asmenybės-dvasios – kad ji spindėtų, kad ji neapsitrauktų voratinkliu, kad jinai būtų veikli. O rezultatus palikit Kūrėjui. Bet jie bus nuo jūsų veiksmų! Ir aš tuo džiaugiuosi. Apkabinu visus! Ir jus – kurie klausotės tiktai mano mokymų Tavo televizijos kanale. Pirmyn į Šventovę! Patirsit Kūrėjo atradimą.

Komentarai