Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Bendradarbiavimo kokybė priklauso nuo to, kokia yra mūsų asmenybės tapatybės branda – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2025 10 11

Mano vardas – Algimantas, sakau jums, žiūrintiems Tavo Televizijos kanale mano dvasinius mokymus. Gera šviesinti žmogų, iš tikrųjų. Tai yra nuostabus Kūrėjo sumanymas, visai planetai gyventi brolystėje. Brolystė – tai yra Šviesa. Šviesa iš Kūrėjo, kurioje yra bendradarbiavimas, savitarpio supratimas, ir viskas atremta į Kūrėją, dvasinės asmenybės atsiskleidimu. Štai šitame kūne gyvena mūsų tikroji savastis, ką kiti vadina vidiniu aš. Tai yra dvasinė asmenybė. Išorinis pavidalas tai yra tiktai tam mūsų bendravimui, bendradarbiavimui. Bet kokybė bendradarbiavimo priklauso, kokia yra mūsų dvasinės asmenybės tapatybės branda – kiek mes esame šviesūs, kiek mūsų vidus yra atsuktas-atgręžtas į Šaltinį ir Centrą, į patį Kūrėją. Kiek mes Jį patiriame, kiek paliudijame būsena ir veiksmu, Visumos Gerovei.
Nuostabiausias dalykas yra gimimas iš dvasios. Tai yra iš esmės Kūrėjo mums suteiktas – juk asmenybė yra Kūrėjo amžinoji dovana, ne mūsų kažkoks tai sau įteigtas supratimas, patyrimas. Tai yra Kūrėjo sumanymas, kad mes, kaip Jo sūnūs ir dukros, pažadinti dvasioje, kaip dvasinė asmenybė, šitame kūne pasireikštume kaip toji Kūrėjo suteikiama mums energinė sistema, turinti laisvą valią rinktis tarp blogio ir gėrio. Ir visada renkamės tiktai gėrį, ir tarp gėrio, dar didesnį gėrį, nes gėris neturi apribojimų. Jis yra begalinis, kaip ir visos Kūrėjo Charakterio savybės – meilė, teisingumas, gailestingumas, grožis, gėris, išmintis, kosminė Įžvalga. Štai, pateikdamas dvasinius mokymus aš mėginu atkreipti jūsų dėmesį – atraskite Kūrėją savo viduje. Nurimkite. Atsiremdami į Ramybės ir Palaimos Šaltinį ir Centrą, Kūrėją, kuris yra jūsų viduje per savo dvasios buvimą. Jis padovanoja mums ne tik asmenybę, bet Jėzaus misijos užbaigimo dėka, mūsų pasaulyje, prieš du tūkstančius metų, mes gavome kiekvienas net ir nenusipelnę tam, Kūrėjo dvasią, vadinamą Minties Derintoju. Štai dėl to aš ir atstovauju Kūrėjui, kaip Jo Ambasadorius, Jėzaus ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos apaštalas šitai planetai, kad šviesčiau žmones, gaudamas mokymus iš Kūrėjo. Leidžiu knygas. Štai šita kupeta knygų – iš Kūrėjo suteikta, Kūrėjo perteikta. Štai, tai yra ta Šviesa, kuri būtina visai žmonijai – visai žmonijai. Ir šita šviesa, praktiškai amžina, bet ji savo esme amžina. O savo turiniu – keičiasi. Esmė išlieka Kūrėjas, kaip Šaltinis ir Centras. Tuo tarpu Jo pažinimas, patyrimas, keičiasi priklausomai nuo mūsų dvasinės asmenybės tapatybės brandos, kurią formuoja mūsų patyrimai, mūsų gyvas ryšys su Kūrėju, bendravimas su Kūrėju, ir tuo pačiu tarpusavyje. Todėl, net ir šitoji Knyga, apreiškimas – Urantijos Knyga – štai šitą knygą aš tiktai išverčiau iš anglų kalbos. Ji buvo perteikta anglų kalba. Ji numatyta ilgam, ilgam – žmonijos supratimu – bet ji nėra ta knyga, kuri nekinta. Turinys jos, kaip esmė, yra Kūrėjas. Bet mes jau dabar, iš šitų knygų, kurias aš priėmiau iš Kūrėjo – štai čia jau jos mano tiesiogiai priimtos. Mes jau šitą epochinį apreiškimą išplėtėm – išplėtėm – ir didele dalimi išplėtėm. Ir jau imame tą taikyti savo gyvenime, išplėtimą tą. Reiškia šitas šaltinis yra mums jau svarbus, bet yra dar svarbesnis – turinys, kokiu mes turiniu pulsuojame kiekvienas – kiekvienas – su Kūrėju, atsirėmę į Kūrėją, atradę Jį savo viduje ir atsidavę Jo vedimui iš vidaus. Štai, tai yra svarbiau – svarbiau, negu visa ta informacija, kuri yra pateikta šitoje milžiniškoje dviejų tūkstančių devyniasdešimt septynių puslapių teksto knygoje. Ir papildomai dar du turiniai, dar penkiasdešimt puslapių. Tai du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt puslapių, be trijų puslapių – apimtis. Bet šitos knygos turi gilesnę prasmę. Šita knyga informacijos prasme, ji yra nuosekli, išplečianti mūsų kosminę įžvalgą. Tuo tarpu gyvybingumo prasme, štai šitos knygos jau yra pranokstančios epochinį apreiškimą. Aš dabar garsinu, įskaitydamas, antrąjį tomą Kūrėjo apreiškimų – Gyvoji Tyla – ir kada aš skaitau tuos mokymus, aš negaliu atsižavėti Kūrėju, kaip Jisai pateikia mokymą, kokia Gyvastis pulsuoja, atrodo imk šitą ir taikyk būdamas šalies vadovu, vyriausybės vadovu, parlamento nariu. Taikyk visuomenės gyvenime, viskas yra pateikta, kaip ant sidabrinio padėkliuko. Bet tie, kurie veda šalį, veda tautą pirmyn – jie taip mano – šitų knygų neskaito. Čia jų tragedija. Aišku ir mūsų tragedija, nes mes tada gyvename tamsoje. Vedliai propaguoja tamsą. O Šviesos nenori niekas – nenori, dėl to skausmas, ašaros, kančios, ligos, tiktai gausės ir stiprės, nes šviesa, palaima, sveikatingumas yra suteikiamas tik Kūrėjo, Jo vienintelio. Bet reikia gyventi Kūrėjo Valia.
Iš Urantijos Knygos, kada skaitau, mane žavi Jėzaus Gyvenimo ir Mokymų aprašymai, jie yra tokie subtilūs ir tuo pačiu atskleidžiantys net ir atskiras smulkmenas, ką paprastai žmogiškasis protas gal ir nepabrėžtų. O čia ir pasakyta kuriais metais, net suskirstant dieną į rytą, popietę, vakarą, kaip vykdavo ten užsiėmimai. Ir kada ruošdavo evangelininkus, apaštalai buvo įgiję tam tikrą šviesos lygį. Tai Jėzus ir mokė juos, kad jie ir pasireikštų kaip Dvasiniai Mokytojai. Tą ką jisai išmokė apaštalus – prašau, ruošdami skelbti dieviškosios karalystės įtikėjimo evangeliją, įtikėjimo į Tėvą evangeliją, ruošdami jau naujus būsimuosius Dvasinius Mokytojus, įgykite patyrimo – patys pateikite mokymus tiems, kurie trokšta prisijungti prie Jėzaus mokinių ir tuo pačiu tapti Dvasiniais Mokytojais. Ir įsivaizduokit, prieš du tūkstančius metų, besikeisdami, bet visą laiką išlikdavo na, branduolys – mažiausiai būdavo penki šimtai žmonių stovykloje, norintys šviesos. Daugiausia susirinkdavo iki pusantro tūkstančio, taip kad būtų vienu metu. Tai Dovydas Zabediejus jau rūpindavosi visa ta stovyklos organizacija – ir jis taip sugebėjo visa tai organizuoti, kad ta milžiniška minia – o ten truko apie penketą mėnesių – pati save išlaikydavo, pati. Reiškia užsidirbdavo pragyvenimui lėšų, kad galėtų tuo metu būti toje stovykloje. Aišku, tai buvo kitoks laikmetis. Tai buvo du tūkstančiai metų praeitis. Dabar šitaip nebepadarysi. Bet mane žavi tų trokštančių šviesos, tiek daug. Aišku, ateidavo ir tie, kurie norėdavo savo asmeninio intereso patenkinti, sakykim, išgyti, turėdami negalavimų. Bet daug siekusių buvo ir šviesos, dvasios, dvasinės šviesos. Ir Jėzus suformavo komitetą, kuris ruošė tuos naujuosius pranašus. Tai jis paskyrė į šitą komitetą Simoną Petrą su Andriejumi. Na, Simonas vienas. Simonas – kurį Jėzus pavadino Petru, ir tada prasidėjo jo, sakykim, visą laiką vadinimas, Petru. Ir Jokūbą Zabediejų – juos tris paskyrė į šitą komitetą, kad jie turi organizuoti visą būsimųjų evangelininkų mokymą. Tai jie jau tada, tie apaštalai, kurie pateikdavo savo sampratas apie karalystės evangeliją, t.y, apie Jėzaus mokymus – ir Jėzus nereikalavo, kad jie turėtų kažkokį dogmatinį vienodumą, būtent šitaip reikia mokytis. Ne, jis leido kiekvienam pasireikšti taip, kaip jie supranta. Bet kas mane dar labiau žavi, kad pirmoje dienos pusėje apaštalai mokydavo tuos būsimuosius evangelininkus, po pietų jau šitie, ryte mokomi, patys mokydavo tuos žmones, kurie norėdavo sužinoti daugiau. Įsivaizduokit, tą pačią dieną jau jisai gali pasireikšti – pasireikšti dėl to, kad jisai turi vidinį troškimą. Vidinį – tai yra troškimas jau iš Minties Derintojo, nebe savo paties, bet jisai pateikia sprendimą savo laisva valia. Tada visi dar neturėjo Minties Derintojų, bet tie, kurie jau sąmoningai siekė šviesos. Štai, vienas ateina pagijimu – jis turi savanaudišką interesą. Aišku, jisai Minties Derintojo neturi, nes jo motyvas savanaudiškas. Tie, kurie ieško šviesos, nori tapti evangelininkais, štai jiems jau Minties Derintojas suteikiamas, nes jie priima sprendimą link Kūrėjo, link Tėvo, kurio jie dar neatskleidžia, nes jie dar nežino Jo. Dėl to jie tiktai nuogirdas kažkur girdėję apie Jėzaus teikiamus mokymus, ir ateidavo, ir jų buvo atėjusių iš viso Romos pasaulio pakraščių visokiausių. Net iki Indijos buvo nuėjęs garsas – ir iš Indijos ateidavo norinčių šitos šviesos. Taip ir susirinkdavo iki pusantro tūkstančio, bet jie dar keisdavosi, tai ne pusantro tūkstančio ten buvo, o keli tūkstančiai šitoje stovykloje eidavo ieškodami šviesos, aišku, savo lygiu. O Jėzus kartą per savaitę pats vesdavo vakarinius susitikimus, nes kiekvieną dieną, penkias dienas per savaitę, vakarais, visi jau aptarinėdavo ir mokymą, kuris vykdavo priešpiet, ir po pietų, kas vykdavo jau tų mokinių, mokinių, mokymas kitų mokinių. Tai vakarais jie dalindavosi savo patyrimais, ir tie apaštalai kurie mokydavo, ir tie mokiniai, kurie jau mokydavo kitus, ko jau buvo išmokę iš apaštalų. O vieną dieną per savaitę Jėzus organizuodavo savo tam tikrą aptarimą tos savaitės, kaip vyko mokymosi procesas ir atsakinėdavo į klausimus. Štai, tai ir yra iš esmės mokymosi proceso struktūra. Ji turi būti gyvybinga-gyva, be išorinio spaudimo. Bet turi būti vadovavimas iš ryškiausio, šviesiausio – iš to vieno. Šiandien dvidešimt pirmasis amžius – minių nėra siekiančių šviesos. O be Šviesos negali būti nei laimės, nei brolystės, nei ramybės, nei taikos. Kūrybos negali būti. Tik degradavimas. Susipriešinimas, konfliktai visose sferose, be išimties. Karai, naikinimas, griovimas, sąmonės teršimas, asmenybės tapatybės žlugdymas, iniciatyvos slopinimas, godumo bujojimas, silpnesnio išnaudojimas, pavergimas, vienas kito apgaudinėjimas, melagystė, padlaižystė, visų ydų išvešėjimas, kaip vėžio metastazės. Rinkitės – rinkitės mano siūlomą Kūrėjo Šviesą, ar dvasinį vėžio metastazių gyvenimą.

Komentarai