Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Naujasis Testamentas tai nėra iš dvasios kilęs šaltinis, nėra tai ir Dievo žodis, kurio negalima papildyti – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 08 31

Mano vardas – Algimantas, tie, kurie žiūrite Tavo Televizijos kanale. O čia mes esame gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė. Aš paprastai parodau. Štai, urantai. Prisiminkit tą žodį – urantai – garbinantys Kūrėją Keturiose Asmenybėse, Keturis Šaltinius ir Centrus – Rojaus Trejybę ir Visuminę Dievybę AŠ ESU. Kada rašysit tokį vardą – rašykit vien didžiosiomis raidėmis.
Kūrėjas dovanoja mums save per savąją dvasią, pavadintą Minties Derintoju. Reiškia jis derina mūsų mintis – derina. Anksčiau būdavo tokie šaltkalviai-derintojai, gamyklose. Tai štai, Kūrėjas yra šaltkalvis-derintojas, aukščiausios kvalifikacijos. Derina mūsų mintis, ir svarbiausia Jisai geras Daktaras, nes yra viduje. Jis žino, kad prie mūsų proto Jis neprisibels, kada mes užsiėmę, turime savo troškimų, visokių interesų, visokių siekių, svajonių, nusivylimų – ne tas mums galvoj. Tai Jis derina mūsų mintis, kada mes miegam. Mes gi negalim tada sutrukdyti Jam, ir Jisai šviesina mūsų pasąmonę, perduoda puikiausias, nuostabiausias mintis, patarimus, sprendimus mūsų pačių problemų. Mes gi turime tą posakį – rytas už vakarą protingesnis. Kodėl? Todėl, kad mes pailsėję, nusiraminę per naktį, atgavę energiją, galim Kūrėjo perteiktą Šviesos mintį, kaip spręsti kokią nors problemą mums iškilusią, mes tarsi panaudojam atsakymą, bet nežinom to atsakymo šaltinio, kas jį mums suteikė. Ir mes taip išdidžiai sakom – suradau sprendimą, arba, sugalvojau. Taip, žmogui puikybės nestinga. Jam stinga nuolankumo – nuolankumo. Kas yra nuolankumas? Tai yra nuoširdumas. O puikybė tai yra savęs išaukštinimas. Gal laikas pradėti aukštinti Kūrėją, Aukštybių Aukštybės Šaltinį, Šviesos ir Tiesos Šaltinį, Gailestingumo ir Meilės Šaltinį, Grožio ir Gėrio Šaltinį. Tada nebūtų jūsų tatuiruočių, kurių pilni dabar kampai. Jos kenkia visuomenei. Kenkia tam ypač, kuris tą daro. Ir jų vaikams, nes rodo pavyzdį.
Šiandien važiuodamas į šventovę, užsukau į degalinę Circle K, ir toj degalinėj, žiūriu, prieš mane nusipirko pakelį cigarečių, išėjęs jis jau ir atsiplėšinėja. Sakau, ką tu rūkysi? Čia gi degalinė. Tai aš dar nerūkau. Nu, bet tu čia jau ruošiesi. Žodžiu, nėra galbūt suvokimo, nė vienam, dėl to aš ne vienintelį mačiau, kad užsitraukia dūmą degalinėj. Tai štai, mums reikalinga apšvietimas, reikalinga pagalba, reikalingi Dvasiniai Mokytojai, aiškinti, kad tatuiruotė kenkia sveikatai, psichikai. Kūrėjas sumanė kūną, kurio negalima teplioti ir negalima tos teplionės pavadinti grožiu. Tai yra žemų energinių virpesių išraiška, kuri yra to, kuris turi tatuiruotę, viduje, nes jis nori šito ir jis supranta, kad tai grožis. Grožį išreikšk ant popieriaus lapo, nutapyk tą paveikslą ir parodyk kitiems, kad pasidžiaugtų, o ne ant savo kūno, kurį sumanė Kūrėjas ir jo nereikia darkyti. Nereikia ten į visokias lūpas, liežuvius verti, ir save kankinti, žiedus. Čia laukinių darbų mėginimas įsiteikti piktosioms dvasioms. Darkyti net, bjauroti veidą, kad nepavydėtų ta piktoji dvasia, nenusitemptų į dvasių pasaulį. Bet tai mes gi dabar ne laukiniai. Civilizacija 21-ajame amžiuje, o dvasinio nušvitimo kaip stinga, taip stinga. Tai štai, dvasiniai šaltiniai, unikalus šaltinis, tai yra ne žmogaus parašytas. Perduotas žmonijai dvidešimtojo amžiaus pirmajame trečdalyje – Urantijos Knyga. Tokio apreiškimo žmonija niekada nebuvo gavusi. Du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto, ir papildomai penkiasdešimt puslapių, dviejų turinių, apimtis. Tai du tūkstančiai šimtas keturiasdešimt septyni puslapiai. Ir tai kaip tik yra perteikta Kūrėjo Tikrovė. Supaprastintai, nes ji yra daug sudėtingesnė. Bet mūsų protas to negali suprasti, todėl ją supaprastino. Jėzaus gyvenimui ir mokymams skirta beveik aštuoni šimtai puslapių. Nėra tokio aprašymo niekur. Yra evangelijos – evangelijos pagal Joną, pagal Matą. Žodžiu, tos evangelijos laikomos Dievo žodžiu. Negalima nieko pridėti ir atimti. Naujasis Testamentas laikomas visas Dievo žodžiu. Ir kilęs iš dvasios. Na čia prasilenkiama su tiesa, jis nėra kilęs iš dvasios. O kad tai yra iš tikrųjų žmogiškas šaltinis, prisiminimai apie Jėzų, bet prisiminimai su nuotrupomis. Ir kada aš dar dirbdamas televizijoj, nusprendžiau vis tiktai pasiskaityti tą Naująjį Testamentą, ir aš kai skaičiau, jau aiškina epizodą – ir jį užbaigia, netikėtai. O toliau, kita pastraipa jau visiškai nieko nebeaiškina, apie kitką kalba. Ir taip nuotrupų rinkinys yra, prisimenant. Ir dėl to, kadangi žmogiškasis protas negali išsaugoti daug ko atmintyje, yra taip, kaip jam atrodė klausantis pasakojimų, kurie taip pat yra netiesioginis šaltinis jau po kiek laiko. Todėl šitas unikalus apreiškimas Urantijos Knyga ir pateikia evangelijų atsiradimo aplinkybes. Ir aš noriu paskaityti – paskaityti, kad tai nebūtų mano interpretacija-aiškinimai, o kad tai būtų iš apreiškimo perteikta, kaip atsirado. Kad jūs suprastumėte, kad čia joks Dievo žodis. Tai yra žmonių parašyti prisiminimai apie Jėzų, ir kai kurie parašyti labai nemažai laiko praėjus po jo iškeliavimo, nes Jėzus būdamas šitame pasaulyje pats nieko neužrašinėjo, nes jam buvo įspėta, nepalikti jokių užrašų, nes žmonės yra tokie neišprusę, kad jie iškart tuos užrašus sudievins, padarys dogmą, kad čia yra Dievo palikta. Pradės garbinti tą kokį nors popieriaus gabaliuką ar skiautelę. Prisiminkit kaip dabar čia garbina, muziejuj laiko tą drobulę, kurios neišliko apskritai. O demonstruoja, kad tai ta drobulė. Tai apgavystė. Bet tai kiek yra lengvatikių, kurie važiuoja žiūrėti tos drobulės, kuri ne ta visiškai. Ir Naujasis Testamentas tai nėra iš dvasios kilęs šaltinis, nėra tai ir Dievo žodis, kurio negalima papildyti. Tai yra žmogaus – žmogaus produktas. Žmogaus kūrinys, kuris buvo ir perrašinėjamas, ir taisomas, ir papildomas. Tai štai. Tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt pirmas puslapis. Urantijos Knyga. Aštuntas skyrius – Ankstesnieji parašyti dokumentai.
Kiek tik įmanoma, sutinkamai su mūsų mandatu – sako apreiškėjai, šito dokumento – Algimanto pastaba – mes stengėmės panaudoti ir tam tikru laipsniu suderinti egzistuojančius įrašus, susijusius su Jėzaus gyvenimu Urantijoje. Nors mes turėjome priėjimą prie apaštalo Andriejaus prarasto dokumento ir gavome naudos iš bendradarbiavimo su milžiniška gausybe dangiškųjų būtybių, kurios Mykolo – tai yra mūsų Visatos Sūnaus Kūrėjo bendras vardas, Mykolas. O jis buvo įsikūnijęs kaip Jėzus iš Nazareto, mūsų pasaulyje – Algimanto pastaba, – savęs padovanojimo laikotarpiu buvo žemėje (ypač su jo dabar Personalizuotuoju Derintoju), - kuris buvo Jėzaus prote tuo metu. Ir po to jis buvo personalizuotas, jam suteikta asmenybė, nes pats Sūnus Kūrėjas, kuris buvo Jėzaus tapatybe, jis yra tobulas. Jam jau nebereikia to Minties Derintojo vedimo, kada jis sugrįžo į savo dvasinį statusą. Jis sukūrė su savo Partnere Vietinę Visatą ir vadovauja jai ir dabar, ir turi jau aukštesnį statusą – Šeimininko Sūnaus Kūrėjo. Ir jis vadovauja Vietinei Visatai taip, kaip vadovautų būdamas asmeniškai čia pats Kūrėjas. Todėl Sūnūs Kūrėjai, kada save padovanoja paskutinįjį septintąjį kartą, pačiu žemiausiu tvariniu, įgydami to tvarinio patyrimą, mirtingąjį, tai po to jie sugrįžta į aukštesnįjį statusą, Šeimininko Sūnaus Kūrėjo. O jų buvę ikiasmeniai Minties Derintoja, ir buvę tiktai to, mirtingojo gyvenimo laikotarpiu, tampa įasmeninti Personalizuotais Minties Derintojais. Tai štai, ypač iš jo buvo imami dokumentai apie Jėzaus gyvenimą, kuris buvo paties Jėzaus proto viduje. – Algimanto pastaba. Bet mūsų tikslas taip pat buvo pasinaudoti ir vadinamosiomis Mato, Morkaus, Luko, ir Jono Evangelijomis.
Šitie Naujojo Testamento dokumentai atsirado tokiomis aplinkybėmis:

1.Evangelija pagal Morkų. – Čia norėčiau vėl paaiškinti, kada buvo mūsų pasaulyje Jėzus, Morkus buvo septyniolikos metų paauglys. Jis nebuvo tarp apaštalų. Bet jis visur vaikščiojo su apaštalais, su Jėzumi. Ir net kada Jėzus išsirengė eiti į kalnus, ir pasiėmė maisto keletui dienų, apaštalams pasakė, aš noriu pabendrauti su Tėvu. Ir aš eisiu vienas. Tai tas paauglys, septyniolikmetis, Morkus, sako, aš noriu eiti su tavim. Ir jis paėmė tą pintinę su maistu, sako, aš tau bent padėsiu panešti. Ir Jėzus atsakė – taip, kas nori būti su Dievu, tam negali būti užginta. Ir tai aprašyta Urantijos Knygos skyriuje, pavadintame – kalnuose su Dievu, ar pan., Ir apaštalai paskiau suprato, štai ką reiškia tas nuoširdus noras būti kartu su Jėzumi. Ir Jėzus patenkino jo norą. O apaštalai, pasakė taip, na, viskas, gerai eik vienas. Čia kaip ir tėvui, vaikas žino, kad jis tėvas. Tėvas sako, ne, aš užsiėmęs. O jis vis tiek eina prie to tėvo. Ir tėvas, jeigu jis mylintis, jis nusileidžia ir vaiką priglaudžia. Taigi, evangelija pagal Morkų. – Algimanto pastaba.

Jonas Morkus parašė ankstyviausią (išskyrus Andriejaus užrašus), trumpiausią, ir paprasčiausią Jėzaus gyvenimo atpasakojimą. Jis Mokytoją pavaizdavo kaip tarną, kaip žmogų tarp žmonių. Nors jaunuolis Morkus daug laiko praleido tose vietose, kurias jis aprašo, bet jo atpasakojimas tikrovėje yra Evangelija pagal Simoną Petrą. Jis anksti susidraugavo su Petru; vėliau su Pauliumi. Morkus šitą atpasakojimą rašė skatinamas Petro ir atkakliai raginamas Romos bažnyčios. – Prisiminkit, tai Dievo žodis. Štai, raginti reikėjo tą Morkų. Bažnyčia ragino, nagi rašyk, rašyk tą Evangeliją. – Algimanto pastaba.
Žinodamas, kaip nuosekliai Mokytojas nesutikdavo savo mokymų užrašyti tada, kada buvo žemėje ir materialiame kūne, Morkus, kaip ir apaštalai ir kiti pagrindiniai mokiniai, abejojo dėl to, ar juos užrašinėti. Bet Petras jautė, jog bažnyčiai Romoje reikia tokio užrašyto atpasakojimo pagalbos, ir Morkus sutiko imtis parengti jį. Jis buvo daug ką užsirašęs iki to laiko, kada 67 m. po Kr. gim. Petras mirė, ir sutinkamai su tomis gairėmis, kurioms buvo pritaręs Petras ir Romos bažnyčiai, jis pradėjo savo atpasakojimą netrukus po Petro mirties. Baigiantis 68 m. po Kr. gim. Evangelija buvo užbaigta. Morkus rašė vien tiktai iš savo paties atminties ir iš Petro prisiminimų. Nuo to laiko atpasakojimas buvo žymiai pakeistas, daug fragmentų buvo išimta, o pabaigoje buvo pridėta tam tikra vėlesnioji medžiaga, kuri pakeitė pirminės Evangelijos paskutinįjį vieną penktadalį, – Va, Dievo žodis, negalima pakeisti, negalima pakeisti. Negalima pridėti ir atimti. Patys jie ir atėmė ir pridėjo – Algimanto pastaba. – kuris buvo prarastas iš pirmojo rankraščio, taip ir neperrašius naujos jo kopijos. – Kompiuterio tai nebuvo, Algimanto pastaba. – Šitas Morkaus atpasakojimas, kartu su Andriejaus ir Mato užrašais, buvo rašytinis pagrindas visiems vėlyvesniems Evangelijos atpasakojimams, kurie stengėsi pavaizduoti Jėzaus gyvenimą ir mokymus. – Kitaip pasakius, nusirašinėjo. – Algimanto pastaba.
2. Mato Evangelija. Vadinamoji Evangelija pagal Matą yra Mokytojo gyvenimo atpasakojimas, kuris buvo užrašytas žydų krikščionių dvasiniam tobulinimui. Šito atpasakojimo autorius visą laiką stengiasi parodyti, kad Jėzaus gyvenime didelė dalis to, ką jis darė, buvo tam, jog "išsipildytų tai, ką sakė pranašas." Mato Evangelija Jėzų vaizduoja kaip Dovydo sūnų, parodydama jį kaip demonstruojantį didžiulę pagarbą įstatymui ir pranašams.
Apaštalas Matas šitos Evangelijos nerašė. Ją užrašė Izidorius, vienas iš jo mokinių, kuris savo darbe pasinaudojo ne tik Mato asmeniniais prisiminimais apie šituos įvykius, bet taip pat naudojosi ir tam tikrais užrašais, kuriuose buvo Jėzaus pasisakymai, užrašyti Mato iš karto po nukryžiavimo. Šitie Mato užrašai buvo aramėjų kalba; Izidorius rašė graikiškai. Nebuvo jokio ketinimo apgauti, priskiriant šitą kūrinį Matui. Tais laikais buvo paprotys, kad mokiniai šitokiu būdu pagerbtų savo mokytojus. Mato pirminis atpasakojimas buvo suredaguotas ir papildytas 40 m. po Kr. gim. kaip tik prieš jam išvykstant iš Jeruzalės, kad įsitrauktų į evangelinį skelbimą. Tai buvo asmeninis pasakojimas, jo paskutinioji kopija buvo sunaikinta, kada sudegė vienas vienuolynas Sirijoje 416 m. po Kr. gim.
Izidorius pabėgo iš Jeruzalės 70 m. po Kr. gim., kada Tito armijos įsiveržė į miestą, pasiimdamas į Pelą Mato užrašų kopiją. 71 metais., gyvendamas Peloje, Izidorius parašė Evangeliją pagal Matą. Jis taip pat su savimi turėjo Morkaus pasakojimo pirmuosius keturis penktadalius.
3. Luko Evangelija. Lukas, daktaras, gyvenęs Antioke Pisidijoje, buvo pagonis, kurį atvertė Paulius, ir jis parašė visiškai kitokią Mokytojo gyvenimo istoriją. Jis pradėjo sekti Pauliumi ir studijuoti Jėzaus gyvenimą ir mokymus 47 m. po Kr. gim. Savo atpasakojime Lukas išsaugo didelę dalį "Viešpaties Jėzaus Kristaus maloningumo," nes šituos faktus jis surinko iš Pauliaus ir kitų. Lukas pavaizduoja Mokytoją "mokesčių rinkėjų ir nuodėmingųjų draugu." Savo gausius užrašus į Evangeliją jis suformulavo tiktai po Pauliaus mirties. Lukas rašė 82 metais Achajyje. Jis ketino parašyti tris knygas, pasakojančias Kristaus ir krikščionybės istoriją, bet 90 m. po Kr. gim. numirė, nespėjęs užbaigti antrosios iš šitų knygų, "Apaštalų Darbų."
Kai dėl medžiagos savosios Evangelijos sudarymui, tai Lukas pirmiausia priklausė nuo tos Jėzaus gyvenimo istorijos, kurią jam buvo perteikęs Paulius. Dėl to, Luko Evangelija tam tikru požiūriu yra Evangelija pagal Paulių. – Kuris su Jėzumi, irgi, niekada nebuvo suėjęs – Algimanto pastaba. – Bet Lukas turėjo ir kitų informacijos šaltinių. Jis ne tik kalbėjosi su dešimtimis tiesioginių liudininkų, mačiusių Jėzaus gyvenimo daugelį epizodų, kuriuos jis aprašo, bet su savimi jis taip pat turėjo ir Morkaus Evangelijos egzempliorių, tai yra, Izidoriaus atpasakojimo pirmuosius keturis penktadalius, ir trumpą paliudijimą, kurį 78 metais po Kr. gim. Antioke užrašė tikintysis vardu Sidas. Lukas taip pat turėjo iškraipytą ir daug kartų taisytą kažkokių užrašų egzempliorių, neva užrašytų Apaštalo Andriejaus.
4. Jono Evangelija. Evangelija pagal Joną daug pasakoja apie Jėzaus darbą Judėjoje ir aplink Jeruzalę, ko nėra kituose atpasakojimuose. Tai yra vadinamoji Evangelija pagal Joną, Zabediejaus sūnų, ir nors Jonas jos nerašė, bet iš tiesų jis įkvėpė, kad ji būtų parašyta. Nuo jos pirmojo užrašymo ji keletą kartų buvo redaguota, kad atrodytų, jog buvo parašyta paties Jono. Kada buvo rašomas šitas atpasakojimas, tada Jonas turėjo ir kitas Evangelijas, ir jis matė, jog daug kas jose buvo praleista; dėl to, 101 metais po Kr. gim. jis padrąsino savo padėjėją, Nataną, Graikijos žydą iš Cezarėjos, pradėti rašymą. Jonas savąją medžiagą teikė iš atminties ir pasiremdamas trimis jau egzistavusiais atpasakojimais. Jis neturėjo jokių savųjų užrašų. Laišką, žinomą kaip "Jono pirmasis," parašė pats Jonas, kaip pridedamą laišką prie to darbo, kurį, jam vadovaujant, atliko Natanas.
Visi šitie rašytojai Jėzų sąžiningai pavaizdavo tokį, kokį jie matė, prisiminė, arba ką apie jį buvo girdėję iš kitų, ir kiek jų sampratai apie šituos tolimus įvykius turėjo įtakos tai, kad vėliau jie priėmė Pauliaus krikščionybės teologiją. Ir šitų atpasakojimų, kad ir kokie jie buvo netobuli, užteko tam, jog būtų pakeistas Urantijos istorijos kursas beveik dviems tūkstančiams metų.

Tai įsivaizduokit, jeigu tai padarė iškraipyti tie užrašai, iš atminties, tai kokį poveikį žmonijai padarys šitas Epochinis unikalus Apreiškimas Urantijos Knyga. Nuoseklumas žmogaus protui neišpasakytas. Tai, kas žmogaus protui nesuprantama, klodais užrašyta, vėliau skaitai antrą, trečią, penktą kartą, atsiskleidžia to, kad gali pridėti prie širdies ranką, ir sakyti, kaip Dievą myliu, šito nebuvo pirmą kartą kaip skaičiau. Tikrai neskaičiau. Klodai atsiveria tada, kada vidus yra pribrendęs tam klodui. Dėl to mano mylimieji, mes turim ir tuos apreiškimus, kurie yra perduoti iš Kūrėjo. Perduoti per mane – per mane. Paskutinysis – šviežiausias, Tu – Manyje. Skaitykit, čia ne prisiminimai. Čia eina virpesiai, jie pavirsta žodžiais, ir iškart užrašau. Be jokių prisiminimų kokių nors, be jokių atpasakojimų. Tai yra tas darbas, kuris gimsta tą pačią akimirką. Ir jisai netaisomas, išskyrus ten linksnis, ar korektūros klaida kokia. Dar daugiau – eina srautai, srautai net keli, kaip judrioj gatvėj net kelių eismo juostų judėjimas. Tuo pačiu metu eina. Ir kartais ne vieną srautą pasiimi, bet įsiterpia iš kito srauto, ir tada tu gali paimti kokį fragmentą iš to srauto, ir permuša mintį jau to tiesaus srauto iš kurio ėjo, samprata. Ir tai supainioja. Ir tada reikia sugrįžti vėl iki tos vietos, kur buvo iš tos vietos išklysta, įsiurbiant kito srauto informaciją, ir vėl pradėti toliau tęsti šita juosta.
Ankstesnė knyga – trečioji knyga, čia buvo ketvirtoji, Meilės Galia. Pavadinimai Kūrėjo perteikti. Antroji knyga – Gyvoji Tyla. Pirmoji – Akimirkos Amžinybė. Kada paklausiau, pirmąją knygą kaip pavadinti, Kūrėjo, sako, na kad ir Akimirkos Amžinybė. Jūs įpratę sakyti amžinybės akimirka. Tai yra visumos dalelė – amžinybės akimirka. O pavadink – Akimirkos Amžinybė, ir nieko neaiškink. Pavadinau. O paskiau man buvo atskleista ką reiškia ta Akimirkos Amžinybė. Ogi tai, kad kada jūs atveriat save per tą akimirką, jūs ir susiliejat su tuo Šaltiniu ir Centru ir tą būtent akimirką jūs jau ir esate amžinybėje. Jūs pranokstate tą aplinką, kurioje gyvenate, visą planetą pranokstate. Egzistuoja tiktai Kūrėjas ir asmeninis ryšys su Kūrėju, kiekvieno. Štai ir yra akimirkos amžinybė – ryšys, gyvoji komunija su Kūrėju. Įsidėkit į galvą. Dievo žodis – Algimantas šypsosi.
Jėzus, kad jis kalbėjo, man iš pradžių dar pasakęs – tu turi keltis šeštą valandą. O aš miegodavau daug ilgiau. Pradėsim darbą nuo šeštos valandos – man buvo iššūkis. Ir taip kasdien, kas rytelį. Per du mėnesius gimė knyga – Kalbu Jums Vėl. Skirtumas yra didžiulis tarp tokių Kūrėjo apreiškimų. Jie būdavo gaunami po vieną apreiškimą. Ir aš nežinojau kiek tų apreiškimų bus. Čia buvo jau perteikiama knyga – reiškia, tai jau apreiškimai, kurie nesibaigia, kada vieną tu priimi. O kiek jų bus, man nesako. Ir taip truko du mėnesius. Mintis kilo, kai aš paskaičiau vienos afrikietės, anglų kalba, iš Jėzaus priimtus laiškus. Man jie labai patiko, ir aš klausiau Tėvo ar aš galiu šituos laiškus išversti į lietuvių kalbą. Tai sako, tu tada priimk iš Jėzaus, pačią tą knygą, nereikės jų versti. Štai taip ir išėjo, o dar prieš tai – dar prieš tai aš bendravau tiktai su Tėvu, tai Tėvas man pasiūlė – užmegzk ryšį ir su manuoju sūnumi Jėzumi, kad nemanytum, kad Aš tiktai vienas esu. Ir su juo tu gali bendrauti. Ir užmezgiau. Vat štai šitas tai yra komunijos ryšys. Jis nėra atpasakojimas, nėra prisiminimas. Bet jis eina taip, kaip eina, priklauso nuo tavęs, kiek tu esi atsidėjęs ir atsidavęs Kūrėjui. Kiek tu išvalai save. Kiek tu esi tą akimirką susiliejęs su Kūrėju, kad nebūtų jokio pašalinio teršalo, kad tas kanalas būtų tyras, ir tada informacija būtų neužteršiama. Ir koks yra tavo pasitikėjimas tuo gyvu ryšiu. Yra kompleksas įvairių niuansų. Ir kada aš tada lyginu, aš nesupratau Naujojo Testamento, skaitydamas, man buvo nepriimtina kaip aprašinėja, kaip Jėzų nukryžiuoja. Vėliau skaičiau antrą kartą – galvoju gal šitą kartą bus kitaip, kad jis vis tik nulipo nuo kryžiaus, na turi būti laiminga pabaiga. Bet irgi, nenulipo. Tai aš kunigo paklausiau – tai kas tas Jėzus buvo? Vienatinis Dievo Sūnus. Tai man šito neužtenka – vienatinis. Kodėl vienatinis? O aš? Tai ką, aš ne sūnus? O kiti? Kodėl tokioj didelėj kūrinijoj tik viena žemė turi žmonių, o kiti negali turėti? Man kunigas nieko negali paaiškinti, Petro ir Povilo bažnyčioje, Vilniuje, nes mes su užsienio televizijos kompanijom filmuodavom, nes jiems buvo įdomu parodyti, kad čia katalikų kraštas. Čia yra bažnyčios, pamaldos vyksta. Ir aš bažnyčioj žiūrėjau į tą komuniją kaip į spektaklį. Šviesos, drabužiai, ritualai – teatras. Bet paskiau pats pradėjau eiti į bažnyčią, dirbdamas ideologinėj įstaigoj. Eidavau po pamaldų, kai nebūna žmonių. Patiko. O kaip buvau mažas vaikas, maištavau. Negalėjau sutikti, kaip bobutė tempdavo į bažnyčią. Kiekvieną kartą, kiekvieną kartą – ar vakaras, ar laidotuvės, praeina procesija, visąlaik tempia už rankos, einam, ruoškis, prauskis, jau nabašniką lydi. Štai, viskas, virsmas vyksta ir tu nežinai kaip suprojektavo Kūrėjas, kad tu taip pat vesi pamaldas. Ateis tie, kurie norės šito. Tada man atrodė, kad tai spektaklis. Dabar aš galiu pasakyti – taip, tai yra spektaklis, bet jis yra Tikrovės spektaklis. Jame yra gyvas ryšys su to spektaklio Autoriumi, Režisieriumi, tos pjesės, kuri vadinasi Evoliucija, Autoriumi. Ir mes esame tie aktoriai, gyvenime, kūrinijoje, tikrovėje, ir per visą amžinybę. Ir būsime vis geresni ir geresni aktoriai, įsisavinsim energiją, patirsim Kūrėją vis daugiau ir Jis režisuos mūsų naujus pastatymus. Įvairiuose pasauliuose, įvairiuose epizoduose. Taip, tai yra spektaklis, nes evoliucija yra Kūrėjo Žaidimas, pritraukti kiekvieną savo vaiką iki savęs, bet ne per prievartą ar gąsdinimą, kokį teikia Senasis Testamentas, laikomas taip pat Dievo Žodžiu. Bet per virpesius aukštesnio energinio dažnio, kurie paskiau išsilieja jausmais, ką žmogus vadina meilė, gailestingumas, gėris, grožis, išmintis, įžvalga, kantrybė, savitarpio supratimas, kuris išsilieja į kolektyvinę brolystę. Ir komunija – gyvoji komunija, ne tas ostijas uždedamas ant liežuvio, bet gyvoji atverta dvasinė asmenybė, su savo Tėvu ir Motina, tai yra Šaltiniu. Štai kame yra tas spektaklis. Tikrovė yra spektaklis, nors aplinka gyvena tamsos iliuzijoje, ir laiko tai tikrove, o ne spektaklis. Jiems siūlai bilietą į šviesą, kad būtų šviesa ir jų viduje, jie sako ne, aš nenoriu į sektą kokią nors. Štai, nėra Dvasinių Mokytojų, siauras mąstymas – kaip lenktynėse arkliams uždengia akis, kad matytų tiktai tą taką, ir nieko daugiau, kad greičiau bėgtų. Taip ir lenktyniauja žmonės turėdami tą kaip uždengtą žvilgsnį, neplečia savo akiračio, savo požiūrio neiškelia iki Kūrėjo esančio viduje.
Daug noriu pasakyti, bet nesakysiu, paskiau užtruksim. Ir jums aišku, nusibosta klausyti.

Komentarai