Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Esmė yra ta, kad Jėzaus antrasis atėjimas įvyks. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 11 15

Esu Algimantas. Atstovauju Kūrėjui, kaip Ambasadorius, šitoje planetoje, Jėzaus ir Jėzaus Partnerės, Nebadonijos, apaštalas. Kūrėjas man pavedė misiją – ruošti Dvasinius Mokytojus. Be Dvasinių Mokytojų žmonija yra pasmerkta – pasmerkta degradavimui, o tuo pačiu galiausiai išnykimui per karus, įvairius konfliktus, ligas, stichines nelaimes, per milžiniškus sukrėtimus pasaulio mastu.
Štai Kūrėjas ir rūpinasi, kad Šviesa, gyvoji dvasinė Šviesa, būtų skleidžiama. Mano troškimas yra vienintelis – padėti jums – padėti atrasti Kūrėją savo viduje. Aš skelbiu Gyvąjį Žodį, Kūrėjo Gyvąjį Žodį. Tas vyksta jau trisdešimt su viršum metų. Dvasinė Šviesa šitos žmonijos, skendinčios tamsoje, labai su dideliu vargu gali prasiskinti sau kelią, kad nors menkiausias Šviesos spindulėlis pasiektų žmogaus Širdį. Ir nepaisant tokios apverktinos padėties žmonijoje, kito kelio nėra, išeities kitos nėra, tiktai žmonių švietimas dvasine prasme. Intelekto prasme žmonija irgi yra supainiota. Yra įvairiausių programų viena kitai prieštaraujančių, dėl to reforma po reformos, ir vėl reformuojama, tas pats kaip Lietuvoje keliai, kada asfaltas sulopomas, ir ant to lopo dedamas naujas lopas, ir taip be galo, o kelio kokybė vis prastėja. Tai rodo, kad nėra dvasinės Šviesos tautoje. Žvelgiant į kelią, tu gali matyti, kokia yra ekonomika, politika, ir koks yra dvasingumas tos tautos, tos šalies, tos visuomenės.
Kūrėjo Šviesa numatyta visiems – be išimties. O ji įmanoma tiktai atradus Kūrėją savo viduje, ir dar gimus iš dvasios. Kad šitai įvyktų, būtini Dvasiniai Mokytojai.
Štai dėl aš daugiau nei trisdešimtį metų ir esu Gyvajame Kelyje, skelbdamas Kūrėjo Gyvąjį Žodį. Iš pradžių šitą milžinišką šaltinį, angliškai paskleistą, tokiu milžinišku tekstu – Urantijos Knyga – The Urantia Book – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto, du turiniai, dar papildomai penkiasdešimt puslapių. Du turiniai! Kokioj kitoj žemiškojoj knygoj yra du turiniai? O čia yra. Šitą knygą galite skaityti ir lietuvių kalba – ji prieinama. Tik norinčių ją paimti į rankas yra labai mažai. Natūralu, žmogų gąsdina apimtis, nes žmogus jau seniai nenori skaityti ilgo teksto – jis nori vis sutrumpintai išgirsti santrauką. Tarp kitko, tą pradėjo daryti Vakarų pasaulis net su klasikine grožine literatūra. Amerikonai pradėjo spausdinti santraukas, klasikų santraupas, bet iš jų dingsta grožis, kokį mėgino atskleisti autoriai. Tai štai, šita Apreiškimo knyga atskleidžia, koks gi yra tas Jėzaus antrasis atėjimas, kurio taip laukia krikščionys ir mosuoja Naujuoju Testamentu, kuriame taip pat teigiama – Žmogaus Sūnaus atėjimas – pacituosiu – Tad, jeigu jums sakytų – Štai jis tyruose! – neikite. Štai jis namų gilumoje – netikėkite. Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas. Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai. Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas. O visos žemės tautos ims raudoti, ir pamatys Žmogaus Sūnų ateinantį dangaus debesyse su didžia Galybe ir Šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių nuo vieno dangaus pakraščio iki kito. – Jėzus kalbėjo apie savo antrąjį atėjimą. Puikiai tai yra atskleista Urantijos Knygoje. Apaštalai jo aiškinimo nesuprato. Pirmiausia jis įspėjo pačius apaštalus, kad jie stengiasi savo visus mokymus, jo pateikiamus jiems mokymus, sieti su ankstesniais įvairiais šaltiniais – žydų raštais. Tai yra naujoji Šviesa. Ji yra dvasinė. Nes vis tiek jie laukė kažkokio mesijo, kuris užimtų Dovydo paliktą laisvą sostą. Kadangi Jėzus kalbėjo apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą, apaštalams buvo sunku suprasti, kaip toks gali griūti milžiniškas pastatas? Kada jis kalbėjo apie Jeruzalės visišką sugriovimą, natūralu, kad apaštalus tai gąsdino. Bet tiesiog Jėzus atskleidė būsimų įvykių atitinkamą laikotarpį, pašalindamas tą laikotarpį, kuris bus iki šitokių įvykių. Kadangi Jėzus pats dar buvo šitame pasaulyje, jis kalbėjo apie dangaus karalystės įkūrimą Širdyje, kada jis tragiškai buvo nukryžiuotas tokia nešlovinga – tuometine samprata – mirtimi ir pačia skausmingiausia, natūralu, ir apaštalams ir jų pasekėjams buvo supratimas, kad štai Jėzus dangaus karalystės dar neužbaigė įkurti, jiems reikia suprasti, kad jisai ateis dėl to antrą kartą, kad užbaigtų dangaus karalystės kūrimą. O tas Jeruzalės sugriovimas, tai jisai liudija, kad jis turi ateiti su kažkokia milžiniška griūtimi, galybe iš dangaus, kuri naikina viską. Jėzus perspėjo tiesiog apie tuos įvykius, kad jie būtų budrūs, kad jie patys nežūtų, nes jis juos palieka tai, kaip Evangelijos – Dievo Tėvystės ir žmonių Brolystės – skleidėjais pasaulyje, ne visus – ne visi buvo tam pasirengę – bet tie, kurie pasirengę, kad jie nepražūtų. Jis įspėjo, kad kada žmogus jau patiria savyje tą Tėvo Dvasią – viduje – kada jis pajunta, kad yra Dievo Sūnus, kokia bebūtų aplinka, kokia tamsa joje beviešpatautų, koks tai jam reikalas? Svarbu, kad jis šitame kelyje išliktų aktyvus, būtent vestų dvasinius Vaisius, ne šiaip sau, kad jis save pajuto, kad yra Dievo sūnus. Savuoju gyvenimu jis turi būti Dievo sūnumi, o ne šiaip šnekėjimu. Ir tie Vaisiai, kad būtų geriau suprantami, tai jisai pateikė parabolę. Būtent, kada Jėzus palieka šitą pasaulį, tai jis ir palygino šitą parabolę, sakydamas – Kada aš sugrįšiu dar, aš tikrai sugrįšiu. – Bet jis šito sugrįžimo nesiejo su jokiais dangaus trenksmais kaip žaibais, ir griaustiniais. Jis pasakė – Aš prieš tai dar jums atsiųsiu pagalbininką – Tiesos Dvasią – ir taip aš kada nors ateisiu, bet kada aš ateisiu, šitą žino tiktai Kūrėjas. Niekas, net angelai šito nežino. Bet aš ateisiu tada, kada būsiu iš Tėvo paveldėjęs, man Jo suteiktą, Galią ir Šlovę. Ir mane matys dvasios pilni mirtingieji dvasios žvilgsniu, ne materija – dvasia. Štai ir Jeruzalės sugriovimas, ir jo išėjimas, apaštalų klydimas, kad štai jis kalba apie karalystę, Dovydo sostas dar neužimtas, jie negali suprasti, kad ta karalystė yra dvasinė, tai Jėzus net įspėja, dar prieš išeidamas įspėja – Mano dangaus karalystė yra dvasinė, ne materiali. Dvasia – jinai yra iš Kūrėjo. – Jūs esate dvasioje tik tada, kada esate su Tėvu, ir tada jums viduje yra Ramybė ir galia iš tos dvasios, o aplinka gali putoti, gali kariauti, žudyti, ir taip bus. Bet koks tai jūsų reikalas? Jūs turite išlikti šitame Gyvajame Kelyje kaip Dievo sūnūs, ir vesti dvasinius Vaisius, ir visą laiką gausesnius, ne taip, kad šitaip veda ir užtenka, ne – daugiau, daugiau, ir dar daugiau, niekada nesustojant. Dėl to jis ir pateikė parabolę. Šeimininkas prieš ilgą kelionę į tolimą kraštą pasikvietė savo tarnus ir dalino jiems savo turtą. Tai vienam davė penkis talentus – tuo metu buvusį pinigą, talentais vadinamą – kitam du talentus, trečiam vieną talentą, ir taip visiems savo tarnams išdalino atitinkamą savo turtą. Ir tas, kuris gavo penkis talentus, jis sugebėjo pats verslaudamas ano meto sąlygomis greitu metu uždirbti kitus penkis talentus. Tas, kuris gavo du talentus, taip pat sumaniai panaudojo šituos pinigus ir gavo dar du talentus. Tas, kuris turėjo vieną, jisai mąstė – taip, tas šeimininkas yra gudrus, jis nori gauti papildomai pinigų, kurie jo nėra uždirbti. Sako – Gerai, man davė vieną talentą, aš jį ištikimai išsaugosiu. – ir užkasė į žemę. Šeimininkas netikėtai sugrįžo, pasikvietė ataskaitos tuos tarnus, ir tas, kuris penkis turi talentus iš šeimininko ir papildomai dar uždirbęs penkis, pateikė savo ataskaitą. Ir jam sako šeimininkas – Ačiū tau, tu esi ištikimas tarnas, ir aš džiaugiuosi, kaip tu mano turtą pagausinai, ir aš kviečiu tave prisijugti prie šeimininko džiaugsmo. – Lygiai taip pat jisai įvertino ir tą, kuris du talentus buvo gavęs. O tas, kuris turėjo vieną talentą ir atnešė jam tą patį vieną, pasakė – Tai tu esi tinginys. Tu bent jau galėjai, žinodamas, kad aš pareikalausiu ataskaitos ir suprasdamas tą, bent į banką padėti, kad aš galėčiau gauti už tą savąjį tau patikėtą turtą išmintingai saugoti, bent procentus gauti, palūkanas. Tu net ir šito nepadarei. – Tai tada pasivedėjo jis kitus savo pagalbininkus ir pasakė – Tam, kurie gavo daug, patikėsiu aš taip pat irgi daug. Tas, kuris gavo tiek, kiek gavo, ką aš jam buvau palikęs, iš jo net ir tiek mažai, kiek jis buvo gavęs, paimsiu – paimsiu – kad jis nebeturėtų nieko. – Tai šita, parabolė, kalbant apie Jėzaus atėjimą – antrąjį atėjimą – tarsi yra tas pats išvykstantis šeimininkas į ilgą kelionę, nežinia, kada jis sugrįš, tuomet reikia tiems laukiantiems šeimininko, laukiantiems antrojo Jėzaus atėjimo, aktyviai dirbti. Palikta Evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – ją neiškraipyti, o išplėsti, dauginti ją, ir visą laiką per kartų kartas tą Šviesą vis ryškinti savuoju gyvenimu. Štai kryptis! O kada pasirodys Jėzus, jis įspėja, čia tik Kūrėjas žino, Rojuje, niekas daugiau. Net angelai nežino. Tai jūs tik būkite budrūs ir veiklūs, kaip Dievo sūnūs. Ir jis gali pasirodyti bet kada. Bet Kūrėjas siunčia – siunčia – vis ryškesnius apreiškimus ir Savo Sūnus, apreiškiančius. Tai pati pradžia buvo – apie tai kalba Jėzus apaštalams – kada Jis atsiuntė Savo Sūnų, kuris tapo tuo tamsos princu planetoje – jis turėjo omeny Kaligastiją, buvusį, puolusį Planetos Princą, Kaligastiją – tada siuntė Adomą, vėliau Melkizedeką siuntė, kol galų gale atsiuntė Žmogaus Sūnų. Jis rūpinasi ta Šviesa. Ir atsiųs kitą Sūnų su dar ryškesne Šviesa. Dėl to tą, ką gaunate, ką gaunate ir dvasine prasme, nelaikykite užkasę, kad nieko jūs negalite išplėsti. Štai šito Testamento, Naujojo Testamento ar Senojo Testamento negalite išplėsti? Jėzus sakė – Plėskite! Nesustabarinkite Tiesos! Nesustabarinkite dvasios! Tiesa yra gyvą! Ji negali būti sustingusi! – Štai esmė! Ir dvasioje visą laiką turi būti augimas į ryškesnę Šviesą, į ryškesnį pasireiškimą gyvenimu su Kūrėju, atrastu savo viduje ir atsidavus taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, o necituoti šituos raštus, kurie iškraipyti yra tų pačių apaštalų ir Jono, Morkus tai išvis buvo paauglys septyniolikos metų – jo evangelija, Luko, Lukas – daktaras, jis su apaštalais nieko bendro neturėjo.
Žodžiu, esmė yra ta, kad Jėzaus antrasis atėjimas įvyks. Bet prieš tai turi žmonija atrasti Kūrėją savo viduje. Ką aš sakau žmonija, ne žmogus, vienas žmogus – urantai, jau atradę Kūrėją savo viduje, ir jų jau yra grupelė, tai reiškia jau nebe vienas žmogus. Dėl to ir sakau, žmonija turi atrasti Kūrėją – kiekvienas žmonijos narys atrasti savyje Kūrėją.
Ką dabar daryti atėjusiam su ta Galia, kokią jis dabar turi, savo vardu valdydamas Vietinę Visatą, šitą dangaus skliauto šimtą tūkstantąją dalį, pasidalinęs kilniai su savo Partnere? Tai jo galia energine virpesių iškrova – milžiniška! Ką jis darys tarp laukinių, kurie tarpusavyje žudo vieni kitus, kariauja, valstybės vieni tarp kitų sienas uždaro, ir taip bendradarbiavimą Brolystėje, palikti tūkstančiai žmonių be darbo? Tai yra vedliai, kurie tamsoje gyvena. Tai ką Jėzus galėtų antrą kartą atėjęs jau Šviesoje ir Galioje veikti šitame krašte, šitame pasaulyje, jo savęs padovanojimo gimtajame pasaulyje?
Reiškia, mes jam turime ruošti kelią antrajam atėjimui savąja šviesa, savuoju šviesos gyvenimu, būtent pripildytu Kūrėjo, ryžtingai, drąsiai dalinantis su žmonėmis savo patyrimais, savo įtikėjimo pačia gyvybingiausia esme – Kūrėju atrastu savyje, ir savo dvasine asmenybe, ir dieviškuoju išminties ir įžvalgos protu. Be baimės! Todėl Kūrėjo antrasis pasirodymas – Kūrėjo – turiu minty, Sūnaus Kūrėjo, dabar jau Šeimininko Sūnaus Kūrėjo statusu – jis yra priklausantis nuo kiekvieno iš mūsų gyvenimo, kiek mes gyvename Šviesoje ar tamsoje. Norite priartinti antrąjį Jėzaus atėjimą, ir dar, kad jis pasirodytų Lietuvoje, štai jums ir yra pamąstymui mintis – ruoškite Lietuvą, kaip Kūrėjo teikiamą Glėbį, savo gyvuoju gyvenimu su Kūrėju. Nes žydų tauta prarado Kūrėjo pasitikėjimą, pati atsisakiusi Jėzaus Šviesos ir net nukryžiavusi Jėzų. Net iki šiol laiko jį nukryžiavusį, ir nepripažįsta jo.
Lietuvių tauta yra dabar ta išrinktoji. Bet aš labai trokštu, kad ji išliktų ištikima. Nes šiandien kol kas jinai labai vangiai žvelgia į Jėzų gyvaja prasme, dvasine prasme. Ji daugiau ritualizmo ir dogmatizmo samprata pripažįsta Jėzų, kaip Viešpatį. Bet šito neužtenka. Tai yra kaip tuščiai skambantys cimbolai. Turi būti dvasios skambėjimas dvasinėje asmenybėje. Įleiskite Jėzų, beldžiantį į jūsų Širdį, į jūsų Širdies duris. Jis beldžia per Tiesos Dvasią – Tiesos Dvasią – kurią net šitame Testamente, Naujajame Testamente, evangelijos painioja su Šventaja Dvasia.
Štai toks mano šios dienos Gyvasis Žodis nuo Kūrėjo jums visiems.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)

Komentarai