Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Pažadinta dvasinė asmenybė mato daug toliau ir skvarbiau – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 10 26

Mano vardas – Algimantas, kurie žiūrite Tavo Televizijos kanale, galbūt net pirmą kartą. Esame mes gyvojoje šventovėje, Rojaus Trejybės ir Visuminės Dievybės AŠ ESU vardu vadinamoje. Tai ir yra kūrinijos Gyvoji religija. Kūrėjo religija, kurioje nėra ritualų, yra dvasinės asmenybės atsivėrimas pačiam Dvasios Šaltiniui ir Centrui. Atsivėrimas, žmogiškai tariant, širdimi, bet iš tikrųjų tai atsivėrimas – tai, kas viduje yra šitame pavidale, kūne. To asmens atsivėrimas savimi, nuoširdumu.
Man viena urantė atsiuntė nuorodą į filmą. Aš tą filmą esu matęs, angliškai aš žiūrėjau. Jisai nėra dabartinis filmas, jis jau gal prieš dešimt metų sukurtas. Kur atsiuntė nuorodą, tai dubliuotas, rusų klaba. Kada aš žiūrėjau pirmą kartą, prieš daug metų, man jis padarė milžinišką įspūdį. Kaupėsi ašaros, gerklėje toks tiesiog gumulas stovi.
Mergaitė atvažiavusi su savo broliu ir jo drauge, prie upės suranda paukščiuką, kuris nugaišo. Ji paima į savo delną, o ji gal kokia, na, pirmaklasė maždaug, tokio amžiaus. Ir ji laiko delne, saujoj. Sako, reikia paprašyti, kad Jėzus – Dievas – atgaivintų jį. Sako, jis jau miręs. Tikrina brolis, visiškai širdutė neplaka. Ji sako, aš mačiau, ten buvo Dievas. Ką tu čia sakai? Taip, sako, ten buvo tokia šviesa, ten, kitoj pusėj upės. Na nekalbėk, matai, kad jis jau nebegyvas. O kaip Jėzus Lozorių prikėlė? Jis ne Lozorius, ir tu ne Jėzus. Jėzaus dabar nėra. Ir ji, sako, jūs eikit, o aš pasimelsiu. Jie nuėjo šiek tiek toliau, o ji vis meldėsi, meldėsi, meldėsi ir tas paukščiukas pradėjo spurdėti. Jie sugrįžo, ir jis iš jos delnų išskrido. Jie taip apsidžiaugė, kad pamatė iš tikrųjų atgijusį paukštelį. Aišku, jie papasakojo tėvams, tėvai sunerimo. Ta žinia pasklido plačiau. Čia įsijungė ir psichiatrai, reikia patikrinti mergaitės protą. O paskiau pradėjo žmonės, išgirdę, kad prikėlė numirusį paukštelį šita mažylė, atėjo prie jų namų. Ligoniai, kuriems reikia pagijimo, tiesiog prašo. Mama išsigando. Sako, eikit, ji pavargusi, eikit, eikit iš čia. O šita mažylė išėjo prie vieno, prie kito. Dar iš pradžių buvo vienas tiktai, vienas iš draugų, invalido vežimėlyje sėdintis. Tai ji priėjo prie jo, paėmė jo rankas į savo ir ji pradėjo melstis. Ir jam pradėjo stiprėti kūnas. Pradėjo sklisti tas gandas apie ją, ir tada susirinko daug žmonių. Jie prašė pagijimo, o motina veja. Daktarai sako, čia ji susigalvojo, jos pavargo protas, ir jai bloga iš tikrųjų pasidarė, nes iš esmės tai ji atiduoda energiją tiems, kurie atėjo pasiligoję. Ir ji atsidūrė ligoninėj pati. Ir motinai sako, kada sėdėjo prie jos palatoje, sako – mama, aš mačiau Dievą, ir aš noriu pas Dievą. Ten labai gera. Paskiau vėl ji, sakykim, jau mėgina ten padėti žmonėms, bet daktarai nenurimsta. Vis tiek ieško savo išvadų, tėvai irgi labai pergyvena. Ir kada ji gulėjo ligoninėj, tai ji pasakė, aš noriu labai pas Dievą, ten gera. Sako, ir aš tuoj išeisiu. Štai tas pasakymas – ir aš tuoj išeisiu, aš ten būsiu, jos motina labai sunerimo dėl tokių žodžių. Ką tai reiškia? Ir po kurio laiko jau – ten visokie epizodai vėl vyksta, veiksmas – ji vėl apsirgo, ir ji iškeliavo – iškeliavo. O viena mergaitė, kurią išgydė ji, jau šiek tiek vyresnė, sako, aš mačiau Dievą. Ir sako – ji gyva, ji gyva. O ji guli ligoninėj be gyvybės ženklų. Ir va tas pasakymas – ji gyva, po kurio laiko ji ir atsigavo. Ir pasakė, sako, na aš labai myliu Dievą, aš norėjau pas Jį, bet aš dar noriu sugrįžti pas mamą, kad nebūtų jai taip liūdna. Ir mane Dievas sugrąžino dar čia pabūti. Maždaug štai tokia istorija. Bet kada dabar aš žiūrėjau, taip, momentais buvo ir susitvenkusios ašaros, nuo to mažylio nuoširdumo, nuo to noro padėti. Net kai ir sako, kad ten tu susigalvoji, nėra šito, o ji sako, taigi aš mačiau, man pasakė. Ir ji tuo tiki. Ir jos įtikėjimo jie nė kiek nesusilpnina. Nors jie suaugę, su mokslo laipsniais, tėvai taip pat – artimiausi žmonės, irgi nelabai pritaria. O ji išlieka visąlaik savimi. Bet aš šitą filmą matau labai daugiaplanį-daugiaprasmį. Ir štai, įtikėjimas kaip vaiko, ko mokė Jėzus, va to visiško pasitikėjimo Kūrėju. Bet nebūti vaikiškam, bet subrendus jau protu, kaip suaugusius jis moko. Taip pat ir atsidavimo, ištikimybės, bet kokiomis sunkiomis akimirkomis – ne, vis tiek išlikti su Kūrėju. Bet šitą gali pamatyti, tą filmo daugiaplaniškumą – ir atskiros kyla temos, kaip dvasiniai mokymai, kada jau tu esi su dvasine patirtimi. Kada tu esi pripildęs savyje, tada jau tu tą mergaitę supranti, kaip ji sako tiesą, ir tikroviškai sako. Kaip tie visi, kurie neigia, jie nepatyrę, jie negali kitaip. Jie irgi sunerimę dėl jos proto. Ir tada prisimeni Jėzų – juk kada jisai gydė žmones, jis pats dažnai nustebdavo, na tie daromi stebuklai. Ir atėjo vis daugiau ir daugiau pas jį prašyti tų fizinių negalių pašalinimo. Jis pradėjo sau kelti klausimą, tai jeigu aš gydysiu visus, tai kada aš užsiimsiu Tėvo reikalu, betarpiškai. O jo misija tai ne gydyti žmones buvo, o dvasioje gydyti, apšviečiant juos. Ir ta mokytojo, dvasioje, dalis gyvenimo, yra iškelta į aukščiausią viršūnę ne stebuklų darymo, kaip protas net ir skaitydamas pirmą kartą, oi kaip įdomu, kaip įdomu, šitaip padarė.
Ir kada aš dabar žiūrėjau, mąsčiau, kokia šito filmo prasmė? Taip, prasmė atkreipti dėmesį, kad yra aukštesnė galia. Bet jis neparodo išeities – taip kaip tie, kurie netiki, tie, kurie neturi patyrimo, tie, kurie ieško, bet nežino kur ieškoti ir ko ieškoti. Jiems tai vis tiek nėra parodyta kryptis. Jie vis tiek ieškojimuose liks. Tiktai čia bus sustiprinta, kad čia bus toks kūrinys, kurį gali žiūrėti ir tuo pačiu gauti tą sustiprinimą. Ir dėl to aš pasižiūrėjęs tą filmą, mėginau save pastatyti į to žiūrinčiojo ir neturinčio tokio dvasinio pamato, žiūrovo, vietą,bb ir pasijutau esantis našlaitis. Aš nežinau, kad mano yra Rojaus Tėvai, ir yra manyje, ir savo dalelę padovanoja, ir aš Jį galiu atrasti, ir Tėvą ir Motiną. Man jie to nepasako. Aš šitą sakau jau tą patyręs. Bet būdamas tuo žiūrovu, kuris šito kelio nenuėjo, aš lieku našlaitis. Aš pamačiau patenkinti savo gyvulinį protą įvairių epizodų, kurie man virpino dvasinį protą, bet man neparodė, kad tai yra prieinama kiekvienam ir koks metodas šito prieinamumo. Ir tada aš jau padarau, savo, dabartiniu žvilgsniu žvelgdamas šitą filmą – šitas filmas, jisai yra tiktai žmogaus smalsumui patenkinti, bet ne žingeidumui. Aukštesnio laiptelio jis neskatina siekti, nes jis neparodo, o kas tas aukštesnis laiptelis.
Tai štai, dabar ko aš pasigendu, kad filmas būtų sukuriamas apie Dvasinius Mokytojus, kad jie būtų rodantys kryptį. Tegu tai bus ir meninis filmas, bet tai rodantis ne stebuklus, o rodantis tą, ko turi siekti kiekvienas, ir kodėl. Tada turi būti ir įtikėjusiojo ir scenarijus parašytas, ir režisierius įtikėjęs turi būti, atradęs Kūrėją, ir aktoriai turi būti įtikėję, ir atradę Kūrėją, kad jie sukurtų tai.
Kada aš siūliau Holivudo įvairioms kompanijoms – rašiau laiškus, siūliau aptarti vieną idėją, kaip daugiaserijinį filmą sukurti. Aš nesakiau koks tai turi būti filmas, bet sakau, tai bus pasaulyje vienintelis toks filmas, bet tam reikalingi didžiuliai pinigai. Tai užims kokia dešimt metų, o gal ir daugiau, nes reikia tada persikelti – parodant visą epochą Jėzaus gyvenimo, Jėzaus aplinkos, tai ir kostiumai, ir ta aplinka, natūroje veiksmas turėtų vykti. Ir aktoriai iš to laikmečio, ir dailininkai turi sukurti kostiumus pagal ano laikmečio visa tai tikrovišką pasireiškimą. Visa tai, vėl, turi atspindėti įtikėję, atradę Kūrėją savyje. Ir tada nuo pat vaikystės imi Urantijos Knygos ketvirtąją dalį, nuo pat gimimo imi ir atskirais epizodais ir parodai. Ir tada gali juos žiūrėti mokykloje, vaikams, darželyje gali žiūrėti – štai koks Jėzus buvo mažylis, kaip jis užsiimdavo pats, su kaladėlėmis, dėliodamas, Juozapas jam padarydavo – varstotą padarė specialiai. Štai tie vaikai, vaikai jie pagal savo amžių – o kaip gerai mums būtų taip turėti, kaip Jėzus turėjo. Ir tai yra parodymas kaip jis globojo savo jaunesnius brolius ir seses, kada liko be tėvo, našlaičiu, Juozapui žuvus, kai jam buvo tik keturiolika metų jis tapo maitintoju – keturiolikos metų. Ir ne šiaip sau maitintoju, jis turėjo išmaitinti savo aštuonis jaunesnius brolius ir seses, ir motiną, Mariją, ir save. Prašau, dešimt žmonių, keturiolikmečiui. Dabartiniai keturiolikmečiai – palyginkit jų mąstymą, jų veikimą. Štai kokia būtų vaizdinė priemonė tą atskleisti. Jis augantis, jis keliaujantis, pavieniui, surenkantis apaštalus, su apaštalais, jo mokymai pateikiami. Bet kaip šitą pasakysi tiems, kurie turi milijardus, jie gi tai nežino. Aš jums galiu sakyti, kai jūs skaitę Urantijos Knygą, jūs suprantate apie ką kalba eina. Tai aš jiems sakau, kad reikalingi didžiuliai pinigai ten, milijardas su viršum, keli milijardai. Bet tai procesas, dešimtmečiams. Tai sakau, susitikim, atvažiuokit. Aš jums parodysiu tai, ko jūs negalit suprasti, aš jums negaliu laiške atskleisti. Įvairiausioms Holivudo kompanijoms siūliau, siūliau Bruce Lee, kaip jis ten. Nežinojau kur jo paštą surasti, paskiau žurnale suradau apie jį parašyta, kad jis netoli Los Andželo, jis gyvena mažam kaimelyje, ir ten pamačiau užrašas kaimelio, ir ten parašyta – post office, o galvoju, tai aš išsiųsiu į šitą paštą laišką. Parašytas kur yra adresas to miestelio, ir valstija, prie Los Andželo, Kalifornija. O jo pavardę užrašysiu, žinomas aktorius, tai nuneš gi jam ten, už kokios poros kilometrų nuo pašto turi savo vilą. Nesulaukiau atsakymo, nei iš vieno.
Tai štai, šita nebuvo realizuota svajonė. Bet bus laikas, bus realizuota. Ir dėl to mes ir esam šitame kelyje, nes tai pats svarbiausias kelias, nėra antro kelio, jis Tikrovės Kelias. Dvasinių mokymų žmonija nėra ragavusi. Jie nežino, kad tokie gali egzistuoti. Reiškia ji yra akla, tamsi, našlaitė, dėl to neturi kuo užsiimti – gaminkim ginklus ir nugalėkim, būkim stiprūs, tada mūsų visi bijos, mes valdysim pasaulį. Šito siekė visi. Iš kur ta atėjo krikščionybė – iš ginklo. Žemaičius gi žudė vėliausiai Europoje, tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt septintais metais apkrikštijo – keturiolikto amžiaus pabaiga. Visa buvo jau Europa seniai apkrikštyta. O kas gi apkrikštijo? Tie kryžiuočiai su kardu, su kalaviju. Reiškia, viešpatauk, užims didesnes teritorijas, tada tu atversi. Kaip tu gali atversti – kirsdamas galvą? Argi čia atvertimas? Tu turi atversti žmogaus naują puslapį – dvasioje. Kaip knygą atversk, bet tai čia yra Dvasinio Mokytojo svarbiausias vaidmuo. Štai apie tai reikia kurti ir meną, ir filmą, kaip yra tas dvasios atvėrimas. O kitaip pasakius, žmogus tai bijo tų dvasių. Dabar atėjo vėlinės, artėja visų šventųjų diena, visi jau Romainiai su kaukolėm. Visi ten subadyti į žolę, prie įvažiavimo į uždarą erdvę. Na tai beprotybė. Bet ji be Dvasinių Mokytojų vis aštrėja. Toliau, logiškai mąstykit, reiškia dar labiau aštrės. Nešvelnės, aštrės. Ir mes, mes tiktai savyje turim tą šviesą ir iš vidaus ji gali pasklisti. Iš kitų mes negausim šviesos, nes mes geriam šviesą iš Kūrėjo – Šviesos Šaltinio. Knygos be Kūrėjo parašytos, šviesos neteikia. Jos teikia tai tam tikrą savęs pamaloninimą, kurį pajuto autorius išleidęs knygą. Jis išleidžia knygą vardan savęs išaukštinimo. Visos knygos, autobiografinės, jos yra, iš esmės, savęs išaukštinimas. Jeigu per autobiografinę knygą – tu gali tą daryti – išaukštini Kūrėją, tada knyga turi prasmės, kitaip ji yra beprasmė. Tiesiog žmogaus puikybė pasireiškia, jis nori po savęs palikti pėdsaką. Kam tas pėdsakas reikalingas, kam? Reikalinga šviesa. Visi tamsiam tunelyje gyvena, o tu čia nori apie save palikti. Kur tavo šviesa, apie ką tu rašai? Rašyk apie dvasią, apie Kūrėją, jeigu tu pabudai – nepabudai, patylėk. Bet jis šito nesupranta. Jis gyvena tame energiniame žemų virpesių agregore, tame bendrame virpesių lauke energiniame, ir visi taip mano, kad tai yra normalu, tai yra tikra. O ateis urantai, kurie visiškai kitą civilizaciją kuria, visiškai. Tai yra kūrinijos civilizacija, kurioje nėra pinigų. Nu įsivaizduokit, ar nebūtų nuostabu gyventi be pinigų spaudimo, be materialaus turto spaudimo. Gamtoje visi resursai yra, visi resursai. Kūrėjo jie padovanoti žmonijai. Žmonės yra, protai yra, tik nėra pinigų. Ir ką, visi kvailiai iš bado mirs? Nu taip, ko aš turiu dirbti, jeigu man nemoka? Už ką aš kasiu geležies rūdą, kad iš jos būtų išgaunama geležis ir paskiau išlydomas plienas, pinigų nemoka. Pelno nebus, tai kam man reikalinga dirbti? Štai ir yra aklavietė, nėra dvasinių mokymų, nėra pabudusio dvasioje žmogaus, o bus pabudę dvasioje. Ir jie dirbs ne dėl to, kad reikia pinigų, nes jų nėra, nes tau nemoka. Tu negali nedirbti, tu nori pasireikšti visumos gerovei. Tau prasmė yra veikloje. Bet tai nebus ta veikla, kokia dabar yra, išnaudotojiška. Bet tai bus veikimas su pasitenkinimu išreiškiant save. Juk mes turim įvairų protą, jis nevienodas. Vienam vienoki poreikiai, kitam kitokie, trečiam dar kitokie, interesai taip pat. O kada viskas bus suvienijama į dvasinę vienovę, per Kūrėją atrastą savyje, ir gimus iš dvasios, štai tada bus tas pamatas, kurį diktuoja Kūrėjas – Kūrėjas. Tai kiek mums reikia, kad gamintų žmonija įvairių padargų, kad būtų derlius auginamas, įvairių mašinų ir panašiai. Ir bus tie, kurie perteiks tą iš Kūrėjo, ko kiek reikia. O savanoriai, kurie tinka vienai ar kitai specialybei, jie iš dvasios atsiras – iš dvasios. Ne vardan to, kad pinigus gautų didesnius – pinigų nėra, bet dvasia pažadinta, ji teiks pasitenkinimą, kad ji prisideda. Juk įvairaus statuso, įvairaus rango dvasių kūrinijoje yra mirijadai. Ir kuo tobulesnė dvasinė asmenybė – ypač kilusi tiesiogiai iš Kūrėjo – tuo ji nori daugiau padėti tam, kuris yra toliausiai nuo Kūrėjo ir mažiausiai suprantantis. Ir ypač mirtingiesiems, kurie turi materialų apvalkalą, jiems nori daugiausiai padėti. O tarp tų, dar daugiau nori padėti, kurie nukenčia nuo jų vedlių maišto prieš Kūrėją. Jiems nori padėti. Jie siūlosi savanoriais, savanorių visuomet yra per daug. Ir kada yra šitas gyvas ryšys su Kūrėju, tada tas vidinis dvasinis stimulas yra toks galingas, ir tu tada tampi tuo savanoriu atlikti tą darbą, kuris yra būtent reikalingas konkrečioje vietoje ir tuo metu. Ir jeigu tu tam esi pasirengęs, tu nesieki sau naudos. Tau malonu save išreikšti tam, kam tu esi pasirengęs. Ir tada funkcionuoja šitas mechanizmas ir per dvasinius vedlius. Ir tau reikia ne patenkinti savo puikybės, o pasireikšti visų gerovei. Mes gi mokymuose nuolat skaitome, ir iš manęs girdite, mūsų veikimas visumos gerovei – visumos, ne jūsų šeimos, ne jūsų asmens – visumos. Tada bus geriau ir jūsų šeimai, ir jums asmeniškai, kada visuma bus gerovėje. Ir štai, čia yra esminis – esminis dalykas, kada viduje pažadinta dvasinė asmenybė, gimusi iš dvasios, ji mato daug skvarbiau, daug toliau. Dabar tai atrodo nu neįmanomas dalykas. Taip, dabar aplinka yra materiali, ir vis labiau materialėjanti. Bet aš jums sėju į pasąmonę mintį, auskite ją, gilinkit, ateičiai. Tegu ji ir nepasireikš jūsų kartoje, bet kitose kartose jūs galėsit palikti tą mintį. Bet ateis akimirka, kada bus tai, ką aš kalbu, visiems akivaizdu, ir sakys tai iš kur buvo tie aborigenai, kad už pinigus dirbo, kas jie tokie buvo? Laukiniai kažkokie. Bet poreikiai bus, vėl, ne tokie kokie yra dabar, o tai, kas reikalinga, reikalinga, tas ir atliekama.
Aš dabar pavyzdžiui, stebėjausi – sutvarkė tą gatvę kur aš gyvenu, viskas gražu, ir galvoju, dabar važiuos autobusas, kuris veža čia, man nereikės eiti ten septynių šimtų metrų, o bus autobusas, kuris veža, kažkur na per penkiasdešimt metrų. Yra autobuso stotelė – bet ne tas autobusas važiuoja. O tas, kuris važiavo ir į kurį turiu eiti nevažiuoja tuo keliu, jis važiuoja senuoju keliu. O jis mažiukas, labai kompatiškas, galvoju kaip jis čia tinka. Ne, paleido didžiulį autobusą, ir jis važiuoja visą laiką tuščias. Per Romainius pervažiuoja, kur visi turi savas mašinas, ir nusileidžia nuo kalno į Raudondvario plentą, Kaniukuose baigiasi jo maršrutas, viskas. Tai bent iki geležinkelio stoties atvežtų. Ne, ir visą laiką tuščias važinėja tas agregatas, kaip kombainas. Galvoju, tai iš kur yra taip. Taigi, nuostolis. Su kiekvienu maršrutu kiek jis sunaudoja kuro, kiek užteršia – rūpinasi gamta. Tai bent jau tą mažiuką paleistų tuščią važinėti. Ne, didžiulį. Tai taip Kauno autobusų parkas ir savivaldybė pagal savo žodžius patvirtina juos veiksmu. O kada urantai sukurs savo Lietuvą, taip nebus. O kaip bus, jūs jau žinote – iš dvasios viskas bus daroma. Ne iš karto, palaipsniui. Šaunuoliai esat, urantai. Šviesos vedliai, skelbėjai, Kūrėjo šaukliai. Ir tai yra perspektyva Lietuvai, ir žmonijai. Be jūsų – nėra. Žinokit, jeigu čia dar niekas neramsto sienų, kad neužtenka vietos jau atsisėsti, reikia stačiomis, ir tai dar neprasibrausi – tai matot kiek erdvės dar lieka? Tai va tai pamatykit kiek perspektyvoj dar teks laukti urantiškų sampratų įgyvendinimo Lietuvos politikoj, ekonomikoj, tarpusavio santykiuose, šeimoje, mokykloje, ligoninėje, net ir transporte. Bet kito kelio neturim, ir neturėsim, neturėsim niekada, nes tas Kelias yra labai platus, bet einančių labai mažai. Tai dėl to jis atrodo tuščias. Bet vis tiek jis yra tas Kelias, kuriuo turi eiti visa žmonija, nes juo eina visa kūrinija. Bet noriu jus nudžiuginti, mums yra įdomiausia, nes mes esam tame kelyje na, tokie turintys daug vietos, taip galim išsiskleisti. O kai eis visi, tai įsivaizduokit – na tai kiek tu besiskleisi, visur, reikia tų savanorių – pilna, reikia ten savanorių – pilna. O dabar visur tuščia, nėra tų minių. Tai patyrimai yra visiškai kitokios vertės. Dėl to mūsų patyrimai yra labai prasmingi Šviesos patyrimai, nes mes skinam džiunglėse kelią mečete iškapodami tiktai kryptį, kad žinotų kur žmogus žengti, kad čia buvo jo koja. Tai dėl to ir yra nuostabiausia, permainų laikas yra įdomiausias, nes jūs tą patiriate. Ne skaitote apie tai, bet jose esate. Ir dar kas įdomiau, kad jūs būtent kryptį rodote, nes ją patiriate iš Kūrėjo. Ir tai yra nuostabu, kad yra ir pasipriešinimas, tamsos, ir jis stiprės. Bet jūs turite savyje tą užtaisą, patį Kūrėją, dvasioje, pažadinta asmenybė, ji yra vienintelė, kuri gali atsiremti į Kūrėją. Ne į ritualą, ne į bažnyčią kaip į instituciją – į Kūrėją, kurį patiria viduje. Štai, tai ir yra ką sakė Jėzus, kada Simoną pavadino, tu būsi Petras – uola. Bet Petras nepavirto į uolą. O mes turim būti Kūrėjo sūnūs ir dukros, ne uolos. Sūnūs ir dukros, ir elastingi, ir ištvermingi, ir gailestingi, ir mylintys, gyvi, tikri. Ir kuo? Savimi, kokį sumanė Kūrėjas – savo atvaizdu. Tuo ir būkit. Ir jūs, kurie klausot mano mokymų tik Tavo Televizijos kanale. Įsidėkit šituos žodžius į širdį.

Komentarai