Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Pasitikėjimas Kūrėju turi būti besąlyginis! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 11 23

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie mano mokymus žiūri – Tavo televizijos – kanale, ką lietuviai vadina amerikoniškai – Yuotub‘u. Na, kur tai matyta? Lietuviai nebemoka lietuvių kalbos! Liūdna. Amerikonas, kada girdi šitą pavadinimą – Yuotub‘as – jis supranta, nes kai atsirado televizoriai, lempiniai dar, tai juos ir vadino šnekamojoje kalboje – tube – vamzdelis – tai yra televizorius. Tai jiems suprantama. Tavo televizija, kur gali pasireikšti kiekvienas nusipirkęs kamerą ir savo kanalą atsidaro toje platformoje. O lietuviai tai turi lietuviškai šnekėti, ar ne? Jūs, kurie žiūrite mane – ne šventovėje ateinate, čia, pagarbinti Kūrėją, ką mes dabar padarėme. Tai yra tokia Galia dvasioje! O juk mes esame dvasinės asmenybės – ne šitas silpnutis pavidalas, čia – materija, ji trumpalaikė – kas iš dulkės į dulkę turi sugrįžt. O mes esame dvasinėje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – vienintelėje – pasaulyje be ritualų šventovėje! Štai, pasižiūrėkite. Čia yra tie tikrieji Kūrėjo sūnūs, pabudę dvasioje. Tai yra urantai! Prisiminkit šitą žodį. Jūs irgi esate urantai, bet jūs šito nežinote. Jūs negalite būti ne urantais, nes mūsų planeta vadinama, įregistruota dieviškuose analuose-archyvuose – Urantijos vardu. Todėl visi gyventojai yra urantai. Netgi nėra žodžių. Jūs gi net nežinot žodžio, kaip mūsų planetos gyventojai vadinami. Net mokslininkai nežino. Turiu minty, ne tą, ką aš dabar pasakiau – urantai. Bet, kaip jie sako? Žemės gyventojai. Žemė – žemė – tai yra dirva. O žemė yra ir kalnai, ir vanduo, jūros ir aplink ją debesys yra. Tai yra ta pati pakilusio vandens, išgaravusio tam tikra vėl sankaupa, kuri per lietus vėl nukris į tą patį vandenyną, ir kiekvienam ant galvos, jeigu neturėsit skrybliaus, na, lietsargio, lietuviškai.
Tai va, mano mylimieji, juokas juokais, bet.. ech, vis muistausi, neatšilau – neatšilau, su motociklu atvažiavau, priverstas buvau – priverstas, kadangi mašinos neužsivedė variklis. Akumuliatorius jau senas, teko tada persirengt kostiumą į šitą šiltesnį drabužį, ir atlėkt čia. Po atviru dangumi važiavau – šalta. Tai taip ir vis padrebu, pasimuistau, pašylu. Bet per garbinimą buvo gera būsena. Ji veikia iš vidaus energiniais virpesiais. Tai yra nuostabu!
Aš prisimenu Vilniuje, kada eidavau, ypač šaltą – o ten buvo Profsąjungų rūmai, deja, kažkas sugalvojo nugriauti juos – tai yra kvailių darbai, kai reikia ne kūrti, o griauti, tai čia proto nereikia – ir toks vėjas, maždaug irgi lapkritis galbūt, bet šalta ir mano striukelė tokia plona, sniego dar nebuvo, aš leidžiuosi tais laiptais žemyn, ten didžiuliai, didžiuliai, ilgi laiptai, ir aš sakau – Na, Tu man sustiprink, pašildyk, pašildyk iš vidaus, aš jau sušalęs visas. – Ir kaip gera, kai pradėjau jaust šilumą nugaroj – gera. Taip ir paržingsniavau į Žvėryną šildomas iš vidaus dvasia. Tas patyrimas mane ir sustiprino. Bet paskiau, vėl, na, tas šaltis sustingdo žmogaus kūną, kada nėra to dvasinio pasitikėjimo. Pasitikėjimą man tarp kitko Kūrėjas ugdė įvairiausiais pasireiškimais, kai Jis sakydavo – tu gali maitintis Mano Energija, nebijok – nebijok, pasitikėk. Na, kur ten nebijosi na, na, jeigu tu maitiniesi materialiu maistu. Tai jau suformuota centrinė nervų sistema taip, kad tu be maisto negali, tada yra tam tikras periodiškumas ir dar žmogus paprastai padaugina to maisto. O man sako – Pasitikėk, tu Energiją iš Manęs gausi, negi tu manai, kad tu gauni tą Energiją iš tų burokų, morkų, bulvių? Tai ką, burokai, morkos, bulvės už Mane stipresni – jeigu tu iš Manęs neimi Energijos, o imi iš burokų? Paprasčiausia, tavo protas apsiramina, kada tu pasotini skrandį – pajauti tą būseną – ir dėl to tu tada iš Manęs ir pasipildai ta Energija. O jeigu tu pasitikėsi Manimi, tai tu iškart pasipildysi ta Energija tiesiai iš Manęs. – O aš dar vis, vis abejoju, abejoju, na. Paskiau man sako – Na, va dabar atidaryk langą. – Irgi, be sniego, bet šaltas gruodis. Stoviu aš. Sako – Įkvėpk. Ar tu jauti šaltį? – Ne. – Aš įkvepiu šaltą orą, o man kaip kažkas uždeda ant atvertos burnos kažkokį tai barjerą, kuris sušildo tą orą ir aš įtraukiu šiltą orą. – Tai – sako – matai, tu negali paneigti tai, ką tu junti, tai kodėl tu netiki, kad tu gali maitintis Manąja Energija? – Pasąmoninė baimė neleidžia. – Sako – Eik dabar pasivaikščioti. – Ir aš einu po Žvėryną, ten tokį ratą, maždaug ratas du kilometrai. – Pirštinių nesimauk. – Ir aš einu. Pareinu. – Sako – Tai ar tavo rankos buvo šiltos? – Taip, šiltos. – Nors maždaug minus devyni laipsniai pagal Celsijų. – Vėl, tu negali nuneigti to, ką tu patyrei, bet baimė, jinai turi galią tokią, kad net Visagalio Kūrėjo žodžius nustelbia, kai reikia žengt žingsnį – nustot valgyt! Tai sunku labai. Bet vis tiek aš ryžausi tą daryt – ryžausi ir pradėjau daryt tą. Bet čia iškyla kita problema – kada mes su urantais sueinam prie stalo, o aš nevalgau, tai kiekvienam tu turi paaiškint, tai kodėl nevalgai – tą istoriją paaiškint. Kita vertus, urantai valgo, tai vėl, tu jautiesi tam tikra prasme izoliuotas, atskirtas. Aišku, aš neperėjau iš karto kad nevalgyčiau, tai būdavo tai dieną, tai kas antrą dieną. O kai kas antra diena tai ir ateina, kad – šeštadienis – na, nesutampa, nes savaitės septynios dienos, tai vieną šeštadienį valgai, kitą – nevalgai, tai tada ir su urantais prie stalo tai valgai, tai ne. Sakau – Ką man daryt? – Tėvui. – Tai – sako – tai ir valgyk šeštadienį. – Sakau – O ką daryti kitomis dienomis? – Tai – sako – nevalgyk! – O aš valgydavau kas antrą dieną. Tai įsivaizduokit, nuo kas antros dienos pereit prie vieną dieną per savaitę! Milžiniškas stresas viduje! Tai nėra taip, kad, o čia paprastai pavalgiau ir tada savaitę jau ten žinai turiu nevalgyt. Kai reikia žengti tą žingsnį – savaitę nevalgyt – kaip kankina! Bet kankina tai protas! Kūnas Energijos turi, bet baimė pradeda ėsti iš vidaus vis stipriau – stipriau su kiekviena diena. Bet palaipsniui, kai į ritmą įeini, tada pamatai – taip – kaip gera! Kaip gera, kai tu gauni tą Energiją iš Kūrėjo! Organizmas valosi! Gera! Tai pati geriausia priemonė! Ir šita priemonė yra Kūrėjo suteikta kiekvienam, jeigu jis turi pasitikėjimą. Bet pasąmoninė baimė, jinai neišvaloma per akimirką. Kada man įvyko gimimas iš dvasios, jis pakeitė visas tas ydas į Kūrėjo Amžinąsias Vertybes, tiesiog per akimirką pakeitė. O baimės neišvalė! Baimę turi valyti konkrečiais praktiniais veiksmais žengdamas jau pats tą materialų žingsnį, nes tavo kūnas materialus ir palaipsniui tiktai baimė tirpsta. Kuo giliau paneri į Kūrėją, kuo stipriau jauti tą būseną iš Kūrėjo, tuo baimės poveikis sumažėja. Organizmas į tą reaguoja, jisai pradeda pulsuoti taip, kaip numatė Kūrėjas.
Kada aš jau nebevalgydavau na, po tris savaites, po mėnesį, aš pradėjau jausti tam tikrą nostalgiją apsilankymams parduotuvėje, kai pirkdavau maistą. Aš nebeturiu to užsiėmimo nueiti į parduotuvę ir sakyti sau – tai ką čia man dabar nusipirkti valgyti? Na, nėra poreikio. Tai aš eidavau tiktai kaip į muziejų, į parduotuvę – eidavau, ir žiūrėdavau į tas vitrinas. Galvoju – na, nieko sau, kiek daug plastmasės pridėta ir jie šitą viską valgo? Man keista būdavo. Štai tas vidinis būsenos pojūtis ir tuo pačiu matomo skirtumo, kas yra aplinkoje – kaip atitrūko mano sąmonė nuo tos aplinkos. Bet man, man tas žingsniavimas teikia milžinišką savo kūno tyrinėjimą ir tas tyrinėjimas leido geriau pažint materiją, o kūnas yra gyva materija. Todėl aš ir atėjau prie tos minties, kad su Kūrėju kaip Visagaliu – jeigu turi pasitikėjimą tu visas ligas tiesiog išgarini kaip saulei kylant išgaruoja rūkas! Viską lemia pasitikėjimo būsena, kuri tavyje yra!
Kada aš papildomai prie nevalgymo pridėjau dar visišką atsisakymą vandens, tada aš pajutau dar lengvesnį kūną. Tas kūnas, jisai pripildomas Kūrėjo energiniais virpesiais. Tai yra nenuperkama! Tai yra pastangų – nuoširdžių – pastangų dėka, pasiekiama vidinė būsena – vidinė būsena – kuri pripildo kiekvieną fizinio pavidalo ląstelę pačia nuostabiausia, brangiausia, gyvybingiausia Kūrėjo Energija, kuri ir numatyta Paties Kūrėjo, kad pamaitintų tą ląstelę. Ir kada eina trečia, ketvirta, septinta diena be maisto, be vandens – tai be maisto buvo jau daug dienų iki tol – bet pridėjau ir vandenį, nes kada aš nesimaitindavau materialiu maistu, aš gerdavau vandenį, gerdavau žolelių arbatą, kakavą gerdavau ir cikoriją, bet be jokio cukraus, be jokio medaus – o tada nutraukiau viską, jokio skysčio! Ir praeina dvylika dienų. Aš galvoju, pasižiūrėsiu tarptautiniu ryšiu, kas ten kalbama apie žmogaus fizinį egzistavimą be vandens. Ir aš skaitau vieną svetainę, na, skaičiau amerikoniškas svetaines – vieni tvirtina, kad septynias dienas tegali išlaikyti organizmas be vandens, kiti – devynias dienas. Man šypseną kelia – aš jau dvylika parų be vandens – savijauta puikiausia, energijos pilna. O ten požymis – ten pradeda raibti akys, jau sutrinka regėjimas. Ir aš galvoju – štai, mokslas, vietoj to, kad tie mokslininkai pabandytų patys, jie aprašinėja kažkokius, sakykim, tyrinėjimus, kur nėra prieinama kitaip. Pačiam nebandant, tu negali to patvirtinti, o kadangi nėra patvirtinimų, reiškia tada iš to, kas jau yra sakoma, kad septintą parą įvyksta tokie neatstatomi organizmo pasikeitimai, kad jau jų sugražint į ankstesnę būseną nebeįmanoma. Šitas teiginys – organizme įvyksta neatstatomi pasikeitimai – man buvo kaip dūris – kaip dūris, kad manyje gali įvykti neatstatomi pasikeitimai! Ir baimė iš tos pasąmonės išlindo tokia milžiniška galia! Bet aš dar nenutraukiau – nenutraukiau šitos krypties. Trylikta para, keturiolikta. Aš stebiu save, kiek yra energijos, su hanteliais pratimus darau toliau, bet jau atsiranda raibuliavimai akyse. Galvoju – štai, reiškia buvo tiesa, kas buvo parašyta! Nesutapo laikas, ten – septynios, devynios dienos – na, gal apsiriko, o mano čia – keturiolikta diena. Kaip pradėjo eiti sunkiai dienos, kiek ilga buvo! Ir man paskambino iš Laimos. Organizavo tokį susitikimą ir pamaldas Klaipėdoje, urantai suvažiavo iš to regiono – iš Telšių, iš Plungės, iš Kretingos į Klaipėdą. Ir aš ten važiavau. Iš pradžių Kaune buvau, Pamaldas Kaune vedžiau, o tada išvažiavau į Klaipėdą. Klaipėdoje buvo irgi labai geras susibūrimas, iki pat pusiaunakčio. Tai mano jau buvo šešiolikta, gal ne, ne šešiolikta, penkiolikta para be vandens. Paskui aš grįždamas užsukau į Telšius. Ten pamaldas pas Kazimierą organizavau. Ir aštuntą valandą vakare, per didžiulį lietų, išvažiavau į Vilnių. Kazimieras sako – Tai čia yra gi tau užsakyta vieta, čia gali pernakvoti. – Sakau – Ne, aš noriu važiuoti namo. – Ir išvažiavau. O liūtis tokia, kad tu beveik nematai, kur važiuot. Važiavau per Šiaulius, per Panevėžį ir paskiau į autostradą, nuo Panevėžio iki Vilniaus. Tai tas kelias nuo Telšių siauras, ir kada tie ilgi vilkikai lenkia tave, tai taško, na, aš tada pradėjau irgi, na, stipriau spausti akseleratorių. Pasimeldžiau, sakau – Tu mane saugok ir globok. Ir aš per tą liūtį važiavau, irgi – devyniasdešimt! Na, tai yra pavojus – nes tokios sąlygos! Bet aš jaučiau, kaip mašiną tiesiog prispaudžia prie asfalto dangos tarsi papildomas svoris, kad ji niekur neslydinėtų, ir aš tuos vilkikus lenkiau, jie man ten purslus taškė. Bet su Kūrėju aš parvažiavau sėkmingai, padėkojau Jam. Ir kitą dieną jau buvo šešiolikta, kai aš be jokio skysčio gyvenau. Naktį aš pajutau, kad aš jau išsekau – išsekau visiškai. Pradėjau laukti ryto – ryto. Ir galvoju – aš paskambinsiu Violetai, paprašysiu, kad ji nupirktų pomidorų, datulių. Ryte aš negalėjau rankos pakelt, kad surinkčiau tą numerį telefono. Tai gulėjau – aš tada gulėdavau ant grindų, ne lovoje – tai taip ant šono guliu ir telefonas padėtas ant delno, ant šono, ir aš spaudžiu tą numerį, bet aš kalbėti negaliu, tai vos, vos aš ten jai išaiškinau. Tai buvo apie gal prieš šešias ryto. Ir aš laukiu. Aštunta. Na, jau parduotuvė turi dirbti. Jau, jau laukiu aš tų pomidorų, nes man, tai buvo tas štai syvas, kurį aš suvalgęs atsigausiu, o jinai – jinai dar nepasirodo. Ir aštuonios. Ir pusę devynių kažkur pasirodė. O aš negaliu atsikelt – jėgų nėra. Žodžiu, šiaip ne taip aš gavau tą maistą. Į pomidorą aš kabinausi kaip skęstantis už šiaudo. Ir aš suvalgiau vieną. Planavau, kad tiktai vieną užtenka suvalgyt, bet aš ir kitą suvalgiau. Ir pradėjau atsigauti – per akimirką pradėjau atsigauti! Aš apie tai jums sakau, kad baimė iš pasąmonės yra – tokia galia – kurios negali šiaip nugalėt! Reikia tiesiog patirt tą būseną, kurioje tu esi stipresnis su Kūrėju negu ta pasąmoninė, milžiniška tamsa! O ji pasireiškia tiktai tose aplinkybėse, kuriose – dar papildomi tie teiginiai štai iš skaityto tarptautinių ryšių ten, kad žmonės negali gyventi ilgiau, įvyksta nepakeičiami pasikeitimai, neatstatomi pasikeitimai organizme – ir šita mintis mane tiesiog graužė, graužė, graužė, kol ta baimė ir pratrūko, o tada – viskas, energija dingo! Ir tu negali dirbtinai, mechaniškai pripildyti iš To Kūrėjo tau nuolat teikiamos Energijos. Štai, dėl ko nepasveiksta žmonės! Ir urantai! Dėl to, kad jie neturi to giluminio pasitikėjimo! Pasitikėjimas Kūrėju turi būti besąlyginis – tu turi Jam atsiduoti visa savo dvasine asmenybe! Nėra kompromiso dvasiniame Kelyje! Nėra!
Ir kada jau toliau aš vandenį sugrąžinau, sugrąžinau žolelių arbatą, pradėjau po trupučiuką valgyt, paskiau, vėl, aš perėjau kad nevalgau, bet mažesniais tokiais intervalais, tai man pasakė, sako – Tu dabar žinai, kad Mano Energija tu gali maitintis, jeigu turi tą – tą pasitikėjimą – Manimi. Ir tą gali daryti kiekvienas Mano vaikas atsirėmęs į Mane. Dabar tu valgyk dėl kitų, kad jiems nebūtų baimės. Jeigu tu nustosi valgyti iš viso, tuomet kiti irgi manys, kad ir jiems privalu Gyvajame Kelyje nevalgyti, nes žiūrės kaip į Vedlį – jeigu jisai nevalgo, tai ir kitiems reikia nevalgyti. Ir aš tada vėl pradėjau valgyti jau dėl urantų! Tą ir darau iki šiolei, išskyrus, šiandien. Šiandien nespėjau, tik vandenį išgėriau. Šiek tiek pramigau, o dar mašina neužsivedė – akumuliatorius neveikė, tai reikėjo persirengt kostiumą į šitą pavidalą, sėst ant motociklo, atvažiuot čia. O šaltukas, jūs patys jau patyrėte, ir dar kelias su košele, tai slidu ant dviejų ratų važiuoti. Tai štai dėl to ir tas drebėjimas buvo. Bet dabar sušilau. Žodžiu, tokios peripetijos ir Dvasiniam Mokytojui yra patiriamos. Ir tai džiugu dėl to. Aš buvau planavęs kalbėti apie Jėzų tarp kitko, bet neišėjo kažkaip. Išėjo taip kaip išėjo. A, tarp kitko, aš jums atvežiau parodyt. Aš jums esu pasakęs, kad mane, kai juokais taip sakiau, na, aš pasireiškiau kaip Mokytojas jau būdamas pradinėje klasėje, kai mokiau savo močiutę skaityti ir rašyti. Persiųsk – Algimantas pasakė Vitai perduodamas nuotraukas – tai štai, rajoniniame laikraštyje buvo įdėtos šitos nuotraukos. Ir štai, kada aš pradėjau mąstyti nuo to, ką aš jums pasakiau – ir nuotraukas sakiau, jeigu surasiu, tai parodysiu – aš pradėjau mąstyti – taip, tai ir buvo Kūrėjo rengimas kaip Dvasiniam Mokytojui, taip – tu štai ir savo artimiausiam žmogui, tu padedi mokintis rašyt, skaityt, nes ji negalėdavo skaityt ar rašyt, išskyrus, užuojautas, sudėliodavo raides. Tai šita prasme, žodžiu, patyrimas, pasirodo, mano kaip Mokytojo, tai jau nuo tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt penktų metų dvidešimto amžiaus! Tuoj bus šimtas metų Mokytojo patyrimo.
Taip, mano mylimieji. Nieko nėra nuostabesnio kaip Dvasinio Mokytojo vaidmuo. Koks Dvasinis Mokytojas, tokia bus visuomenė! Jeigu jisai bus netikras, visuomenė taip pat bus netikra – ji nebus dvasioje suvienyta per Kūrėją. Tai priklauso nuo to Gyvo Žodžio, kurį taria Vedlys! Pereina tie virpesiai kiekvienam. Ir tas, kuris – kuris nuoširdesnis pajunta tuos virpesius būsena – jis gali patvirtinti. Todėl filosofai turi remtis į Dvasinį Mokytoją. Jie turi organizuoti – filosofai – jau organizuoti tą visuomenę. Į filosofus turi remtis politiniai lyderiai. Bet dabartiniais laikais nėra politinių lyderių, nėra, ir nebus – nes degradavimas nesustabdomas! Tų laikų, kada buvo pasireiškiantys net ir politiniai veikėjai, jų nebebus. Visą laiką menkėja – menkėja mąstymas, menkėja protas, dėl to ir yra ta aplinka visą laiką blogėjanti nors materialia išraiška yra civilizacija statoma vis labiau žvilganti, į aukštį kylanti. Bet ji be turinio. O kai be turinio, tai jau Kaune, pamačiau šitam Tavo televizijos kanale, jau eglę kalėdinę pastatė. Taigi dar neseniai buvo, žinai – Joninės – jau eglė stovi! Kur tai matyta! Nebėra, nebėra to net ir to Jėzaus gimimo laukimo. Viskas yra komercilizuota. Tai ir visi politiniai lyderiai yra komercilizuoti. Visi! Ir ne tik politiniai lyderiai – kūltūros veikėjai, meno veikėjai.
Tas, kas iš tikrųjų kuria su Kūrėju, jis dabar nespindi. Jis spindės ateityje! Jis kuria – jis kuria savo dvasiai, ir savo dvasia – o ne parodoms, ne auditorijoms. Dabartinei auditorijai to nereikia. Dabartinė auditorija yra smunkanti ir žlugdanti civilizaciją. Todėl, štai mes esame Kūrėjo gelbėjimosi šiaudas žmonijai.
Mylimieji, urantai, jeigu Gabrielis debatuose su Liuciferiu kovojo ne vardan materialios gyvybės – jis kovojo vardan sielos išlikimo – sielos – kad neatstumtų Satanijos Vietinė Sistema Kūrėjo. Atstūmusi, reiškia, jau priims galutinį sprendimą – tie, kurie darbuojasi Vietinėje Sistemoje – neiti Gyvuoju Keliu – neiti – pas Kūrėją, neiti Tikrovėje. Tai yra sunaikinimas! Mes dabar esame tie, kurie iš tikrųjų kaip tas šiaudas žmonijai. Bet jisai gelbsti ir kūną, ir sielą – dvasią – šitoj planetoj – Urantijos planetoj – kiekvienas – kiekvienas iš mūsų! Tokia yra urantų priedermė – būti su Kūrėju, atsivėrusiu dvasioje savo asmeniu, savo tikrąja savastimi, ir atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus, nes Kūrėjas turi dvasią kiekvieno viduje – kiekvieno! Tai mes esame pažadinti dvasioje, mes daug ką jau žinome iš Apreiškimų, dėl to iš mūsų didesnis ir pareikalavimas, kad mes būtume taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus – ryžtingi, veiklūs ir tuo pačiu kūrybingi – kūrybingi, išmintingi – visumos Gerovei, ir kiekvieno laisva valia. Štai taip.
Dėl jūsų stengiamės, dėl jūsų visų!

Komentarai