Forumas: temos peržiūra
Kaip reikėtų skleisti URANTIJOS knygą?
Viename rusiškame tinlalapyje radau vieno amerikiečio filosofijos istoriko analitinį straipsnį, kuriame jis kelia klausimą kaip mes turėtume skleisti URANTIJOS knygą. Ir pats atsako , kad dėl JĖZAUS evangelijos DIEVO tėvystės- žmonių brolystės abejonių nekyla, mes ją turėtume skleisti visa širdimi. Bet ar lygiai taip drasiai mes turėtume skleisti ir pačią knygą ir tai kas joje yra išdėstyta. O man kyla dar ir toks klausimas kaip skleisti ją žmogui, kuris teigia kad netiki niekuo iš viso tuo labiau kai tas žmogus yra tavo vyras ar žmona.
rimantas
2005-11-28 10:26:37
Komentarai
Šeštasis apreiškimas - JĖZUS KALBU JUMS VĖL.Evaldas
2011-07-06 16:15:37
Mielas Anuprai, skaityk visas Forumo temas ir pamatysi, kad aš pateikiu mokymus ne TIK ASMENIŠKAI TAM, KURIO VARDĄ PARAŠAU, bet visiems, kuriems tas mokymas yra aktualus.
ASMENIŠKAI TU, KAIP IR KIEKVIENAS KITAS, IŠ MANO MOKYMŲ PASIIMSI TIK TIEK, KIEK ATSIVERSI TĖVUI.
O štai tavoji citata, į kurią aš atsiliepiau, pateikęs mokymą apie GYVULINĮ ŽMOGAUS PROTĄ, APIE KURĮ LABAI MENKĄ SUPRATIMĄ TURI DAUGUMA MŪSŲ FORUMO LANKYTOJŲ:: "Iš kur pas žmogų atsirado gobšumas ir godumas - vosa ko bloga priežastis? Pas gyvulį tokių nėra. Todėl neįžeidinėkite, gerbiamieji, gyvulių, vadindami žmonių protą gyvuliniu. Jis NE GYVULINIS. Jis būdingas tik žmogui."
O jeigu skaitytum VISAS mūsų FORUMO temas, tada ir būtum suradęs paaiškinimus, išKUR ATSIRANDA žmogaus TOKS GODUMAS - JIS IŠ GYVULINĖS BAIMĖS DĖL SAVOJO EGO NEPILNAVERTIŠKUMO.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-12-24 20:22:14
Su Tėvu bendrauji, Algimantai, bet nesupratai, ką norėjau pasakyti. Per savo aukštąsias meterijas paprastumo nebeįžvelgi.
Kas link įsižeidimo, tai manęs irgi neįžeisi, nors gyvenime nieko negarbinau. Taip kad čia visa teorija stringa.
Bet vis tiek, visiems linksmų ir šiltų švenčių!!!!!
Anupras
2008-12-24 18:43:17
Pažįstu daug moralių ateistų ir nemoralių tikinčiųjų.
Iš kur pas žmogų atsirado gobšumas ir godumas - vosa ko bloga priežastis? Pas gyvulį tokių nėra. Todėl neįžeidinėkite, gerbiamieji, gyvulių, vadindami žmonių protą gyvuliniu. Jis NE GYVULINIS. Jis būdingas tik žmogui.
Anupras
2008-12-24 12:14:02
Mielas Anuprai, tu nesuvoki, KAS yra gyvulinis protas, nors ne kartą aiškinau įvairiose temose apie žmogaus GYVULINĮ protą. Pakartosiu DAR kartą.
Kada aš jums kalbu apie GYVULINĮ žmogaus protą, tuomet tiesiog konstatuoju tokio žmogiškojo proto išsivystymo lygį. Ir tiek.
Ir tai nėra įžeidimas. Jeigu kas iš JŪSŲ įsižeidžiate, tai tik ir patvirtina mano žodžius pateikiamame mokyme, kad tokio žmogaus protas ir yra DAR GYVULINIO LYGIO. Dieviškasis, ir tikrasis, jūsų aš, ir jo morontinis sielos protas, tokio dalyko, kaip įsižeisti NEBEŽINO. Jis nebeįsižeidžia. Nebėra jam tokių žodžių, kurie jį galėtų įžeisti, nėra tokių veiksmų, kurie jį galėtų įžeisti, jis nebeturi pykčio iš viso.
O žmogaus gyvulinio proto etapas yra realus. Ir jame yra absoliuti dauguma visos žmonijos. Tiesiog tai yra žmogiškojo gyvenimo etapo, kuriame prasideda mūsų Tėvo padovanotos ASMENYBĖS, su jos visų potencialu per visą ateities amžinybę, pirminis etapas. Ir jis yra būtent GYVULINIS, nes jame vyrauja tokios savybės, kurios prasilenkia su jau Tėvo padovanotos mūsų, KIEKVIENO, asmenybės TIKROJO AŠ - DIEVIŠKOJO AŠ DIEVIŠKOJO PROTO SAVYBIŲ ATSKLEIDIMU.
Ir panašumas į GYVULĮ yra tik SANTYKINIS.
Sakykim, BAIMĖ yra būdinga ir gyvuliui ir gyvuliniam žmogaus protui. TAČIAU NET IR ŽMOGAUS GYVULINIS IR PILNAS BAIMĖS PROTAS GALI RAŠYTI MOKSLINIUS STRAIPSNIUS, DALYVAUTI KONFERENCIJOSE, TUO TARPU ŠITO PADARYTI NEGALI JOKIO GYVULIO, NET PATIES LABIAUSIAI IŠVYSTYTO, PROTAS.
Ir tai yra būtent dėl to, kad IŠ VISŲ PLANETOJE esančių gyvybės rūšių tik žmogus turi ASMENYBĘ - SAVĄJĮ AŠ, KURIS YRA DIEVIŠKAS IR PADOVANOTAS TĖVO ir kuris vienintelis PAJĖGUS suvokti PRASMES IR VERTYBES.
Bet norint šitas prasmes ir vertybes paversti į amžinąsias, žmogui reikia atrasti TĖVĄ savyje.
Todėl žmogaus gobšumas ir godumas tokiu nepasotinamu lygiu yra būdingas tik žmgaus GYVULINIAM PROTUI, nes gyvūnai žemesnio lygio gyvena vadovaudamiesi savo protu, kuris paklūsta instinktams ir penkių Pagalbinių Proto Dvasių - Intuicijos, Drąsos, Žinių, Supratimo, ir Patarimo - veikimui per jų protą. Tuo tarpu žmogus turi dar dvi Pagalbines Proto Dvasias, kurios jį ir išsikiria iš kitų gyvybės rūšių - Garbinimo ir Išminties. Būtent šitos dvi Pagalbinės Proto Dvasios ir atskiria mus visam laikui nuo kitų rūšių kaip pačią AUKŠČIAUSIĄ GYVYBĖS KATEGORIJĄ - ASMENYBĘ.
Ir būtent tik ASMENYBĖ yra pajėgi ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, JEIGU JI NUOŠIRDŽIAI ŠITO SIEKIA, nes Tėvas jai padovanojo savo dalelę - savo dvasią, mūsų Minties Derintojus, ir jis gyvena mūsų PROTE IR BELDŽIA Į JĮ IŠ VIDAUS, KAD ŠIS PABUSTŲ SAVO DIEVIŠKUOJU AŠ-SIELA.
Ir mūsų Sūnaus Kūrėjo, daugumai žinomo tik Jėzaus vardu, protas TAIP PAT BUVO GYVULINIS. Tačiau savo nuoširdžiu troškimu pažinti šviesą, jis vis labiau ir aktyviau ėmė ieškoti jos keldamas sau klausimus, į kuriuos jam negalėjo atsakyti nei tėvai, nei mokytojas sinagogos mokykloje, nei maldų tekstai. Ir jis netikėtai sulaukdavo, savo viduje, atsakymo, kuris jam atrodydavo išmintingas ir įtikinamas. Šitaip po truputį jis ėmė suprasti, kad tokios mintys jam atiena iš Tėvo ir šitaip jis pradėjo savais paprastais žodžiais bendrauti su Tėvu, per savo Minties Derintoją. Ir šito GYVO RYŠIO SU TĖVU dėka Jėzus savo GYVULINĮ PROTĄ PAVERTĖ Į DIEVIŠKĄJĮ. Ir šituo pademonstravo mums, kaip mes, kiekivenas, taip pat galime savo gyvulinį protą paversti į dieviškąjį.
Turėdamas savo evoliucinę gyvulinę kilmę mūsų protas ir yra linkęs tinginiauti, apgaudinėti, siekti visokios naudos tik sau, ir kuo daugiau, naikinti kitus, valdyti kitus, ir t.t. Tokios savybės ateina iš mūsų genetinio GYVULINIO PAVELDĖJIMO, gimstant materialiu kūdikiu iš materialių tėvų.
Ir tai neturi NIEKO BENDRO su mums TĖVO padovanota ASMENYBE, KURI YRA DVASIA.
Būtent Jėzaus gyvenimas ir demonstruoja mums tą gyvą kelią, kuriame atsivers mums Tėvo padovanota asmenybė vis didesniu aktualu. TAi priklasys nuo kiekiveno iš mūsų nuoširdžių pastangų šito siekti gyvu ryšiu su Tėvu ir tarnyste savo sielos borliams ir sesėms.
Neseniai grįžau iš vieno knygyno. Jame pamačiau ieškančią Kalėdoms gražios ir prasmingos dovanos merginą. Aš jos paklausiau, ar ji dovanos ieško? Ji patvirtino. Tada jai pasiūliau pažvelgti į tokią knygą, ypač Kalėdų proga jai būti pati nuostabiausia dovana - Jėzau Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL. Tačiau jos reakcija iš karto buvo pilna BAIMĖS: "Aš jau suradau, man nereikia." Aš jai ištiesiau knygą. Ir pasakiau: "Aš tau dovanoju šitą knyga Kristaus vardu. Nebijok, paimk ją." Ji nedrąsiai paėmė, pavartė, ir kaip nudegusi tuoj pat sugrąžino: "Čia šiandieniniai žodžiai. Aš laikausi Švento Rašto, ir jo laikysiuosi." - "Mano vardas, Algimantas, koks tavo." - "Edita." "Edita, nebijok, paimk ją dovanų nuo Jėzaus Kristaus, Kalėdų proga. Nebijok, šita knyga ir skirta šių dienų kartoms. O išvadą padarysi, kada ją perskaitysi, kada palyginsi ir Šventąjį raštą ir Kristau šito apreiškimo mintis. Dabar neskubėk atsumti." Ji vėl paėmė knygą. Nedrąsiai. Paklausė: "O kokiai bažyčiai jūs priklausote?" Klausimas jai buvo natūralus, o mane liūdino jos vidinė BAIMĖ. Ji bijojo būti įtraukta į SEKTĄ. Jos GYVULINIS protas valdė ją. Aš siekiau, ir siekiu jums suteikti šviesą, kad jūsų GYVULINIS protas paleistų jus iš savosios vergijos, kad jūs patikėtumėte, kad jūs esate DIEVIŠKI ir jūsų protas YRA DIEVIŠKAS, tačiau tik tada, kada jūs atrandate Tėvą SAVYJE.
KITO KELIO TIESIOG NĖRA.
Merginai aš atsakiau, kad Jėzaus paprašytas aš pats įkūriau bažnyčią, tai Rojaus Trejybės šventovė. Ji vėl dar labiau išsigando ir tarė, kad jos aš neįtrauksiu į jokią sektą. Ir vėl ištiesė man knygą. Aš jai pakartojau kelis kartus, jog čia jai KRISTAUS dovana Kalėdų proga.
Galų gale ji nusiramino, padėkojo už dovaną.
Palinkėjau jai ramybės ir mes išsiskyrėme.
Aš į ją žvelgiau kaip į savo sielos sesę, kurią myliu, kaip ir į visus savo sielos brolius ir seses. O ji žiūrėjo į mane su BAIME, KAD TIK JAI NEPADARYČIAU KO NORS PIKTO, NET JAI DOVANODAMAS KRISTAUS APREIŠKIMĄ KALĖDŲ PROGA. DĖL TO BAIMĖ JĄ VEDA TOLYN NUO TĖVO MEILĖS, KURI JAU YRA JOS VIDUJE.
Štai toks skirtumas tarp GYVULINIO ir DIEVIŠKOJO žmogaus proto pasireiškimo net ir per tokį trumpą susitikimą.
O juk protas veikia visą laiką, ne tik tada, kada jis su kuo nors bendrauja.
Ir veikia arba kaip GYVULINIS, arba kaip DIEVIŠKAS. Ir kasdien.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-12-24 17:00:14
7. MORALĖ, DORA, IR ASMENYBĖ
Vien tik intelektas negali paaiškinti moralės prigimties. Moralė, dora, žmogaus asmenybei yra natūrali. Moralinė intuicija, pareigos suvokimas, yra žmogiškojo proto dovanos komponentas, ir yra susietas su kitomis neatskiriamomis nuo žmogiškosios prigimties dalimis: moksliniu smalsumu ir dvasine įžvalga. Žmogaus mentalitetas
--------------------------------------------------------------------------------
[193]▼
toli pralenkia savo gyvulinių pusbrolių protą, tačiau būtent jo moralinė ir religinė prigimtis iš gyvulinio pasaulio jį ypač išskiria.
Gyvulio pasirinktinį reagavimą apriboja motorinis elgesio lygis. Tariamoji aukštesniųjų gyvūnų įžvalga yra motorinio lygio, ir paprastai atsiranda tiktai kaip bandymo ir suklydimo motorinio patyrimo pasekmė. Žmogus sugeba panaudoti mokslinę, moralinę, ir dvasinę įžvalgą anksčiau už bet kokį tyrinėjimą ar eksperimentavimą. Tiktai asmenybė gali žinoti, ką ji daro prieš tą padarydama; tiktai asmenybės turi įžvalgą anksčiau už patyrimą. Asmenybė gali apsižiūrėti prieš atlikdama šuolį, ir dėl to gali pasimokyti apsižiūrėdama, o taip pat gali pasimokyti ir iš šuolio. Neasmenis gyvulys paprastai mokosi tiktai šokdamas.
Patyrimo dėka gyvūnas sugeba patikrinti skirtingus tikslo pasiekimo būdus ir pasirinkti tokį būdą, kuris remiasi sukauptu patyrimu. Bet asmenybė taip pat gali išanalizuoti ir patį tikslą ir apsispręsti dėl jo vertingumo, dėl jo vertybės. Vien tik intelektas gali nustatyti geriausias priemones, kaip įgyvendinti tuos tikslus, kurie nesiskiria, bet morali būtybė turi tokią įžvalgą, kuri ją įgalina pamatyti skirtumą tarp tikslų, o taip pat ir tarp priemonių. Ir morali būtybė, pasirinkdama dorą, vis tiek yra protinga. Ji žino, ką daro, kodėl tą daro, kur ji eina, ir kaip ten pateks.
Kada žmogus nemato skirtumo tarp tų tikslų, kurių jis siekia kaip mirtingasis, tada jis veikia egzistencijos gyvuliniu lygiu. Jis nesugebėjo pasinaudoti to materialaus aštraus matymo, moralinio skvarbumo, ir dvasinės įžvalgos aukštesniojo lygio privalumais, kas yra jo kosminio-proto dovanos, suteiktos jam kaip asmenei būtybei, neatskiriama dalis.
Dora yra teisumas – susiderinimas su kosmosu. Įvardinti dorybes, reiškia jas ne apibrėžti, bet jomis gyventi, reiškia jas pažinti. Dora nėra tiesiog žinios, taip pat ji dar nėra išmintis, bet vietoje šito ji yra augančio patyrimo tikrovė siekiant kosminių laimėjimų kylančiųjų lygių. Diena iš dienos mirtingojo žmogaus gyvenime, dora yra įgyvendinama nuolat pasirenkant gėrį, o ne blogį, ir šitoks pasirinkimo sugebėjimas rodo, jog turima morali prigimtis.
Žmogaus pasirinkimą tarp gėrio ir blogio įtakoja ne tik jo moralinės prigimties skvarbumas, bet taip pat ir tokie poveikiai, kaip neišmanymas, nesubrendimas, ir klydimas. Su doros panaudojimu taip pat yra susietas ir proporcijos pojūtis, nes blogį galimą įgyvendinti ir tada, kada dėl iškraipymo ar apgaulės vietoje didesnio pasirenkamas mažesnis. Santykinio įvertinimo arba palyginamojo matavimo menas ima veikti pritaikant moralios sferos dorybes.
Be matavimo meno, be šio skvarbumo, kurį įkūnija žmogaus sugebėjimas atidžiai ištyrinėti prasmes, žmogaus moralinė prigimtis būtų nepajėgi. Lygiai taip ir moralinis pasirinkimas būtų bergždžias be tos kosminės įžvalgos, kuri suteikia dvasinių vertybių sąmonę. Intelekto požiūriu, žmogus kyla į moralios būtybės lygį, nes jis yra apdovanotas asmenybe.
Moralės niekada negalima vystyti įstatymu ar jėga. Ji yra asmeninis ir laisvos valios reikalas, ir ji turi būti skleidžiama užkrėtimu, kada bendrauja moralūs asmenys su tais, kurie moraliai yra mažiau jautrūs, bet kurie taip pat tam tikru laipsniu trokšta vykdyti Tėvo valią.
Moralūs veiksmai yra ta žmogiškoji veikla, kurią apibūdina aukščiausias intelektas, reguliuojamas rinktinio skvarbumo renkantis aukštesnius tikslus, o taip pat atsirenkant moralias priemones tam, kad šitie tikslai būtų įgyvendinti. Toks elgesys yra doras. Tuomet, aukščiausioji dora yra pasirinkimas iš visos širdies vykdyti dangiškojo Tėvo valią.
--------------------------------------------------------------------------------
[194]▼
8. URANTIJOS ASMENYBĖ
Visuotinis Tėvas asmenybę padovanoja dideliam skaičiui būtybių kategorijų, veikiančių skirtingais visatos tikrovės lygiais. Urantijos žmogiškosios būtybės yra apdovanotos ribinio-mirtingojo tipo asmenybe, veikiančia kylančiųjų Dievo sūnų lygiu.
Nors vargu ar mes galime imtis apibrėžti asmenybę, bet galime pamėginti perteikti mūsų supratimą apie žinomus aspektus, kurie sudaro ansamblį materialių, protinių, ir dvasinių energijų, kurių tarpusavio susivienijimas sudaro tą mechanizmą, kuriame, kuriam, ir su kuriuo Visuotinis Tėvas savo padovanotą asmenybę sužadina tam, kad ji imtų veikti.
Asmenybė yra originalios prigimties unikali dovana, kurios egzistavimas nepriklauso nuo Minties Derintojo padovanojimo ir būna anksčiau už jo padovanojimą. Nepaisant šito, Derintojo buvimas tikrai padidina asmenybės kokybišką pasireiškimą. Minties Derintojai, kada jie atvyksta nuo Tėvo, būna identiški prigimtimi, bet asmenybė yra skirtinga, originali, ir išimtinė; ir asmenybės pasireiškimą toliau sąlygoja ir apibrėžia materialios, protinės, ir dvasinės prigimties suvienytų energijų, kurios sudaro organizmo priemonę asmenybės pasireiškimui, pobūdis ir savybės.
Asmenybės gali būti panašios, bet niekada jos nebūna tokios pačios. Konkrečios serijos, rūšies, kategorijos, ar modelio asmenybės gali būti ir iš tiesų yra panašios viena į kitą, bet jos niekada nebūna tapačios. Asmenybė yra tas individo bruožas, kurį mes pažįstame ir kuris mus įgalina atpažinti tokią būtybę kažkuriuo metu ateityje, nepriklausomai nuo pasikeitimų formoje, prote, ar dvasinėje būsenoje pobūdžio ir laipsnio. Asmenybė yra bet kokio individo toji dalis, kuri mums leidžia atpažinti ir teigiamai identifikuoti tą asmenį kaip būtent tą, kurį mes pažinojome anksčiau, nesvarbu, kiek jis galėjo būti pasikeitęs dėl to, jog pasikeitė jo asmenybės išraiškos ir pasireiškimo priemonė. .
Tvarinio asmenybę galima atskirti dėl mirtingojo reaguojančio elgesio dviejų save išreiškiančių ir charakteringų reiškinių: savimonės ir su ja susietos santykinės laisvos valios.
Savimonę sudaro intelektualus suvokimas, jog asmenybė egzistuoja; ji apima sugebėjimą suvokti kitų asmenybių realumą. Ji pažymi sugebėjimą turėti individualų patyrimą kosminėse realybėse ir su kosminėmis realybėmis, kas prilygsta tapatybės statuso pasiekimui asmenybės ryšiuose visatoje. Savimonė pažymi proto tarnavimo realybės suvokimą ir kūrybinės ir nulemiančios laisvos valios santykinio savarankiškumo supratimą.
Santykinė laisva valia, kuri apibūdina žmogiškosios asmenybės savimonę, yra įtraukta į:
1. Moralinį sprendimą, aukščiausiąją išmintį.
2. Dvasinį pasirinkimą, tiesos suvokimą.
3. Nesavanaudišką meilę, broliškąją tarnystę.
4. Tikslingą bendradarbiavimą, grupinę ištikimybę.
5. Kosminę įžvalgą, visatos prasmių suvokimą.
6. Asmenybės atsidavimą, iš visos širdies pasišventimą vykdyti Tėvo valią.
--------------------------------------------------------------------------------
[195]▼
7. Garbinimą, nuoširdų siekimą dieviškųjų vertybių ir iš visos širdies meilę dieviškajam Vertybių Suteikėjui.
Į Urantijos tipo žmogiškąją asmenybę gali būti žvelgiama kaip į veikiančią fiziniame mechanizme, kurį sudaro organizmo Nebadono tipo planetinė modifikacija, priklausanti gyvybės sužadinimo elektrocheminei kategorijai ir apdovanota tėvų reprodukuojamo modelio kosminio proto Orvontono serijos Nebadono kategorija. Asmenybės dieviškosios dovanos padovanojimas tokiam protu apdovanotam mirtingojo mechanizmui suteikia kosminės pilietybės orumą ir įgalina tokį mirtingąjį tvarinį tuoj pat reaguoti į kosmoso trijų bazinių realybių esminį suvokimą:
1. Matematinį arba loginį fizinio priežastingumo vienodumo suvokimą.
2. Pareigos elgtis moraliai protingą suvokimą.
3. Įtikėjimo dėka suvoktą Dievybės bičiulystės garbinimą, susietą su kupina meilės tarnyste žmonijai.
Tokios asmenybės dovanos visiškas veikimas yra suvokimo apie giminingumą su Dievybe pradžia. Toks vidinis aš, kuriame gyvena Dievo Tėvo ikiasmenis fragmentas, iš tiesų ir realiai yra dvasinis Dievo sūnus. Toks tvarinys ne tiktai atskleidžia sugebėjimą priimti dieviškojo buvimo dovaną, bet taip pat ir demonstruoja atsakymą, reaguojantį į visų asmenybių Rojaus Tėvo asmenybės gravitacijos grandinę.
9. ŽMOGIŠKOSIOS SĄMONĖS TIKROVĖ
Asmenis tvarinys, apdovanotas kosminiu protu, kuriame gyvena Minties Derintojas, turi įgimtą energijos tikrovės, proto tikrovės, ir dvasios tikrovės atpažinimą-suvokimą. Valinis tvarinys šitokiu būdu yra aprūpintas tam, kad suprastų Dievo faktą, įstatymą, ir meilę. Be šitų trijų neatskiriamų žmogiškosios sąmonės dalių, visas žmogiškasis patyrimas iš tikrųjų yra subjektyvus, išskyrus tą intuityvų pagrįstumo suvokimą, kurį jis suteikia šitų trijų visatos tikrovės kosminio suvokimo reakcijų suvienijimui.
Dievą jaučiantis mirtingasis sugeba pajusti šitų trijų kosminių savybių suvienijimo vertę išliekančios sielos evoliucijoje, žmogaus aukščiausiojo lygio užduotyje fiziniame tabernakulyje, kur mirtingojo protas bendradarbiauja su viduje gyvenančia dieviškąja dvasia tam, kad dualizuotų nemirtingą sielą. Nuo pačios ankstyviausios jos pradžios siela yra reali; ji turi kosminio išlikimo savybių.
Jeigu mirtingasis žmogus po natūralios mirties neišlieka, tai jo žmogiškojo patyrimo tikrosios dvasinės vertybės išlieka kaip Minties Derintojo tolimesniojo patyrimo dalis. Po materialios mirties tokio neišlikusiojo asmenybės vertybės išlieka kaip vienas iš aspektų besivystančios Aukščiausiosios Būtybės asmenybėje. Asmenybės tokios išliekančios savybės nebeturi tapatybės, bet tebeturi tas patirtines vertybes, kurios buvo sukauptos per mirtingojo gyvenimą materialiame kūne. Tapatybės išlikimas priklauso nuo morontinio statuso nemirtingos sielos išlikimo ir nuo vis augančios dieviškosios vertybės. Asmenybės tapatumas išlieka, kada išlieka siela ir sielos išlikimo dėka.
Žmogiškoji savimonė reiškia ne tik sąmoningo savojo aš, bet ir kitų vidinių aš tikrovės suvokimą, o taip pat tai reiškia ir tai, jog toks suvokimas yra abipusis; jog vidinis aš yra pažįstamas, kada pažįsta jis. Tai parodyta grynai žmogiškuoju būdu žmogaus visuomeniniame gyvenime. Bet jūs negalite būti tiek absoliučiai tikras dėl kito bičiulio būtybės realybės, kiek galite būti tikras dėl Dievo buvimo, kuris gyvena jūsų viduje, realybės.
--------------------------------------------------------------------------------
[196]▼
Visuomeninė sąmonė nėra neatskiriama taip, kaip yra neatskiriama Dievo-sąmonė; ji yra kultūrinis išsivystymas ir priklauso nuo žinių, simbolių, ir nuo to indėlio, kurį įneša žmogaus esminiai apdovanojimai – mokslas, moralė, ir religija. Ir šitos kosminės dovanos, suvisuomenintos, sudaro civilizaciją.
Civilizacijos yra netvirtos, nes jos nėra kosminės; rasių individams jos nėra įgimtos. Jas turi ugdyti žmogaus esminių aspektų – mokslo, moralės, ir religijos – apjungtas indėlis. Civilizacijos atsiranda ir išnyksta, bet ir po žlugimo mokslas, moralė, ir religija visada išlieka.
Jėzus ne tiktai apreiškė Dievą žmogui, bet taip pat jis naujai atskleidė žmogų ir sau pačiam, ir kitiems žmonėms. Jėzaus gyvenime jūs žmogų matote geriausią. Šitokiu būdu žmogus tampa taip nuostabiai realus, nes Jėzus savo gyvenime turi tiek daug iš Dievo, o Dievo supratimas (suvokimas) yra neatskiriama ir esminė visų žmonių savybė.
Nesavanaudiškumas, be tėviškojo instinkto, iš viso nėra natūralus; kiti asmenys nėra savaime mylimi ar visuomeniškai jiems savaime tarnaujama. Tam, kad būtų sukurta nesavanaudiška ir altruistinė visuomeninė tvarka, reikalingas proto švietimas, moralė, ir religijos akstinas, Dievo pažinimas. Paties žmogaus asmenybės suvokimas, savimonė, taip pat tiesiogiai priklauso nuo šito paties fakto, jog yra įgimta savybė pažinti kitus, nuo šito įgimto gebėjimo suvokti ir suprasti kitų asmenybių, nusidriekiančių nuo žmogiškųjų iki dieviškųjų, tikrovę.
Nesavanaudiška visuomeninė sąmonė turi būti, žemiausiu lygiu, religinė sąmonė; tai yra, jeigu ji yra objektyvi; priešingu atveju, ji yra grynai subjektyvi filosofinė abstrakcija ir dėl to neturinti meilės. Tiktai Dievą-pažįstantis individas kitą asmenį gali mylėti taip, kaip jis myli save patį.
Savimonė iš esmės yra grupinė sąmonė: Dievo ir žmogaus, Tėvo ir sūnaus, Kūrėjo ir tvarinio. Žmogaus savimonėje keturi visatos tikrovės suvokimai yra nematomi ir neatsiejami:
1. Siekimas žinių, mokslo logika.
2. Siekimas moralinių vertybių, pareigos jausmas.
3. Siekimas dvasinių vertybių, religinis patyrimas.
4. Siekimas asmenybės vertybių, sugebėjimas kaip asmenybei suvokti Dievo tikrovę ir tuo pačiu metu suprasti mūsų broliškąjį ryšį su bičiuliais asmenybėmis.
Jūs imate sąmoningai suvokti žmogų kaip savo brolį tvarinį, nes jūs jau sąmoningai suvokiate Dievą kaip savo Tėvą Kūrėją. Tėvystė yra tas ryšys, kuriame mes samprotaujame taip, jog patys suvokiame brolystę. O Tėvystė tampa, arba gali tapti, visatos tikrove visiems mirtingiesiems tvariniams, nes Tėvas pats asmenybę yra padovanojęs visoms tokioms būtybėms ir jas yra įtraukęs į grandinę, esančią visuotinės asmenybės grandinės grybšnio sferoje. Mes Dievą garbiname, pirmiausia, kad jis yra, tada, kad jis yra mumyse, ir pagaliau, kad mes esame jame.
Argi keista, jog kosminis protas turėtų savimoningai žinoti apie savo paties šaltinį, Begalinės Dvasios begalinį protą, ir tuo pačiu metu sąmoningai suvokti toli nusidriekiančių visatų fizinę tikrovę, Amžinojo Sūnaus dvasinę tikrovę, ir Visuotinio Tėvo asmenybės tikrovę?
[Parengta Visuotinio Cenzoriaus iš Uversos.]
rimantas ( Kaunas )
2008-12-24 09:05:35
Taip mielas Vaclovai, čia tu teisus, malda be moralės nieko verta. O moralė be maldos yra didelis dalykas. Tačiau moralę turintis žmogus tikrai prieis prie Dievo, dėl jo baimintis nereikia. Tačiau yra ir mūsų mažiausieji broliai ir sesės, kuriems dar daug ko reikia išmokti, esmė ir yra mokinti juos. Kam mokinti ir taip jau mokytą. Net nusijuokiau, pamaniau, kad pakliuvai į pinkles. Na miegosiu atrodo šiandien ramiai. Bet buvai mane išgazdines.
Su meile Jolanta
Jolanta
2008-12-23 23:06:44
Tikrai JOLANTA,aš taip pat žinau kad Dievas yra ,ne tik tikiu, elementariausia gėlė apie jį byloja ,bet kaip tu nepastebi esmės, kad tik moralaus elgesio ir reikalauja DIEVAS daugaiu nieko,o moralė, geras elgesys tai viskas ko Dievas nori iš žmogaus,ir maldos Višpaąiui ne labai reikalingos ,o tik MORALUS ELGESYS , KAIP IR TU SU SAVO MOĄIUTE KURIOS NEPAEMEI ,BET VERTINGIAUSIA KAD TU APIE TAI MASTEI, TAI VEDA LINK TĖVO
Vaclovas
2008-12-23 22:57:06
Tikrai JOLANTA,aš taip pat žinau kad Dievas yra ,ne tik tikiu, elementariausia gėlė apie jį byloja ,bet kaip tu nepastebi esmės, kad tik moralaus elgesio ir reikalauja DIEVAS daugaiu nieko,o moralė, geras elgesys tai viskas ko Dievas nori iš žmogaus,ir maldos Višpaąiui ne labai reikalingos ,o tik MORALUS ELGESYS , KAIP IR TU SU SAVO MOĄIUTE KURIOS NEPAEMEI ,BET VERTINGIAUSIA KAD TU APIE TAI MASTEI, TAI VEDA LINK TĖVO
Vaclovas
2008-12-23 22:56:18
Mielas Vaclovai, aš tau esu įpatingai dėkinga už paramą, tačiau šioje vietoje manau, kad tau reikia atsvaros tam ką perskaitei. Siūlyčiau pasiimti kokį religinės filosofijos knygą ir perskaičius ją lyginti su tuo ką dabar skaitai. Supranti tu skaitai tik vienos krypties filosofiją, o jų yra begalę daug, turėdamas dvi priešingas nuomones jau gali daryti teorinių tiesų pagrindus. Žiūrėdamas tik vienpusiškai nieko nesužinosi, o tik nukrypsi į priešingą kraštutinumą. Gyvenimas jau toks, jis susideda iš juodo ir balto, ir esmė tik tame, kieno bus persvara, bet nebus taip, kad būtų tik juoda, arba tik balta.
Su meile Jolanta.
Jolanta
2008-12-23 22:51:24
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.