Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Katalikiška valstybė Lietuva laukia Kristaus simbolinio atėjimo – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 12 21

Esu Algimantas. Dabar vedu gyvąsias pamaldas čia – vienintelėje – pasaulyje gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje.
Gruodžio dvidešimt pirmoji – prieš Kalėdas. Mes garbinom ką tik Kūrėją. Pakyli būsena, vidinė būsena – kada mes atveriam save, kokius mus kaip dvasinius asmenis sukūrė Kūrėjas – Dvasios Šaltinis ir Centras – sukūrė tam, kad mes iš tikrųjų atskirtume save nuo materijos, t. y. kūno, ir pažadintume tai, kas yra mūsų viduje – dvasinę asmenybę, ko žmogus dabar nežino – nežino. Nors Jėzus sakydavo – Tėvas ir aš esame viena dvasioje – jis nesakė, kad mano kūnas ir aš esame viena su Tėvu dvasioje. Jis sakė – aš, aš – dvasinis aš – apie kūną jis neužsiminė, kad ir kūnas yra viena dvasioje. Kūnas yra pavaldus dvasiai, visuomet žinokite – materija pavaldi dvasingumui. Dvasinė asmenybė – kiekviena – asmenybė yra dvasinė. Bet mes turime tą išorinį pavidalą, materiją, esam patys toliausia nuo Kūrėjo. Kūrėjas yra viduryje visos kūrinijos – Jis yra Energijos Šaltinis ir Centras – ir Jis negali būti pakraštyje, Jis turi būti tik viduryje, nes iš Jo sklinda Energija aplinkui. Ir kūryba Kūrėjo prasideda nuo Jo Buveinės, nuo Rojaus, nuo Havonos – Centrinės Amžinosios Visatos – į kosminę erdvę, į Supervisatą, smulkesnius darinius – Vietines Visatas. Ta Energija sklinda protingai reguliuojama – chaoso nėra kūrinijoje. Chaosas atsiranda, kada sukylama prieš Tą – Išminties Šaltinį ir Centrą – mūsų Kūrėją – visos kūrinijos Kūrėją. O sukilimai, taip, įvyksta – įvyksta tokie sukilimai.
Mes esame šitame Kelyje, kuris yra Gyvasis – tai yra Tikrovės Kelias. Katalikiška valstybė – Lietuva, apipinta ritualais, laukia to Kristaus atėjimo simbolinio. Bet gi Kristus, tai yra gyvas! Jis atėjo vienąkart į pasaulį, katalikai kasmet jo laukia. Ko laukia? To, kurio nėra jiems – nes jeigu jis būtų jų Širdyje, nelauktų. Jie kurtų Gėrį, kaip kurti Gėrį ir mokė Jėzus – jeigu kažkas tau daro blogai, tu nekerštauk, o padaryk gerai tam darančiam tau blogį. Tai yra aktyvus Gėris – jis veikiantis! Jeigu kažkas kursto karą, neikit į karą – neikit į karą, ir viskas! Karas negali kilt, jeigu jūs neisit į karą. Jėzų kvietė nacionalistai – žydai nacionalistai – vadovauk mūsų nacionalistų jaunimui, tu turi autoritetą tarp jaunimo, reikia, kad jaunimas eitų prieš pagonis – prieš pagonis, prieš Romos imperiją, kad išlaisvintų žydus iš pagonių jungo. Kaip Jėzui pasielgt? Jis jaunas – jaunas vyras, jaunuolis, jis nenori eit, jis supranta, kad pralaimės toks sukilimas prieš pagonis, pralaimės akivaizdu, nes kiekvienas, kuris eina jėga prieš kitą jėgą, jis pralaimės – pralaimės abu. Jis išmintingai sako – aš dar turiu rūpintis šeima. Jisai nuo keturiolikos, žuvus statyboje tėvui – Juozapui, jisai maitintojas vienintelis yra šeimoje, kurioje auga nei daug, nei mažai, dar jo aštuoni jaunesni broliai ir sesės, ir Marija pati, ir jisai – devyni asmenys turi būt pamaitinti. Mažiausias jo brolis – Amosas, mirė, iškeliavo, kai jau Juozapas buvo žuvęs statybose, net jis savo sūnaus neišvydo – Juozapas, Marija jau buvo besilaukianti vaikelio. Tai štai, tas Amosas iškeliavo iš šito pasaulio. Jėzus patyrė skausmą, netekimo skausmą, tėvo-maitintojo problemas, ir dabar jisai – jisai negali palikt šeimos nors jau ūgtelėjo ir kiti broliai. Bet jisai dar sako – Šitiems jaunesniems broliams ir sesėms reikalinga mano ir Meilė – nes vienas žydas pasiūlė, kad jau jis gali ten padėt finansiškai – bet reikalinga Meilė, pinigai ne Meilė. Bet jaunimas, jie trokšta – trokšta išsilaisvinimo, energija kunkuliuoja jų viduje. Nors žydai turėjo didžiulę autonomiją ir plius dar Sanhedriną, kuris valdė tas sinagogas Jeruzalėje, o šiaip sinagogos buvo savarankiškos, tai Sanhedrino valdžia buvo irgi, stipri įtaka dogmatiškai-rituališkai tikintiems žydams, ir leido Romos imperatoriai veikti tai religijai, Sanhedrinui – autonomija buvo. Bet buvo pavergta ritualuose pati žydų tauta. Ji buvo šviesesnė už pagonis, kas susiję su Dievo samprata, bet Sanhedrinas – tai yra, na, ta institucija, kuri nurodinėja, kaip, ką reikia suprasti iš Šventųjų Raštų. Rabinai, mokytojai tie, aiškindami Šventąjį Raštą, jie parodo tą kelią tik taip, o ne kitaip, melstis tik taip, o ne kitaip – tada jie turi trisdešimt su trupučiu maldų formų ir tik jas galima naudotis jomis ir taip pasiekti Jahvę – žydų Dievą. Jėzus yra tas, kurį nori paverst jaunimo – žydų jaunimo išlaisvintoju politine prasme – o jisai yra dvasios Išlaisvintojas – asmenybės Išlaisvintojas, to vidinio šito materialaus kūno gyventojo Išvaduotojas! Iš ko? Iš ritualizmo, iš dogmatizmo, iš visų tų prietarų. Jisai išlaisvina per atsivėrimą Tėvui! Ne jam – Jėzui – Tėvui! Jis gi skelbė ir apreiškė Tėvą. Jis sako – aš ir Tėvas esame viena dvasioje – nesako, kad aš esu aukščiau Tėvo, dėl to aš esu tas, kurį jūs turit šlovint, kada esu tas, kuris esu Dievas – ne – aš esu tiktai viena dvasioje, o Tėvas yra Tas Dievas – Tas Jahvė! Bet aš Jo Sūnus esu – Jis mane siuntė! Tas, kuris mane siuntė – Jis yra Aukščiausias, Jį reikia šlovint – ne mane! Skirkit šitą ir šiandien. Net jeigu jūs skaitysit Epochinį Apreiškimą – Epochinį – Urantijos Knygą – ten jūs surasite teiginį, kad Jėzus, kaip Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, jis yra kaip Dievas Vietinei Visatai – savo Vietinei Visatai – kaip Dievas – bet ne Dievas – bet gerai, geriau jūs laikykit jį Dievu – tokia nuolaida, jeigu jums sunku kreiptis tiesiai į Tėvą. Ir Jėzus taip pat moko – jeigu jums sunku, tuomet per mane galit tą daryt, kreiptis. Bet gi, Kristaus nuopelnu, štai, Kristus gi ir kiekvienam padaro nuolaidą – kad jūs galite ir per mane kreiptis. Bet jo mokymus iškreipia ir dabar tokia yra mintis, vis giliau įtvirtinta, kad tik per Jėzų galime mes maldas pateikt, tik į Jėzų turime kreiptis.
Tarp kitko, vakar mačiau Tavo televizijos kanale įdomią diskusiją. Žydas, išaugęs žydų šeimoje, susiformavęs, maždaug gal kokią keturiasdešimt penkerių-penkiasdešimties metų, prie Raudų sienos, Jeruzalėje, klausinėja žydus. – Sako – Kaip jūs galvojat ar aš teisus – aš tikiu į Jėzų, jis mane išlaisvino – kaip jūs galvojat? – Sako – Ne, tu klysti, ne. – O kaip jūs žiūrit į Jėzų? – Tyla, neaiškina, nes nežino, kaip jį paaiškint, kas tas Jėzus, Raštuose apie tai nemini. – O jis sako – Bet žinokit, na, va mano būsena tokia yra. Aš buvau nusiminęs, depresija buvo manyje ir aš maniau nusižudyti jau, ir nieko man nebeliko, kaip ant kelių atsiklaupt ir prašyt Aukščiausiojo išlaisvint mane. Ir pamačiau, prieš mane ateina, pasirodo, Jėzus, ir aš pajutau būseną, kad tai yra tikra ir aš įtikėjau į Jėzų. Ar aš klystu? – Nežinau, nežinau – tas atsako, vienas, kitas – jis apie kokią dešimt žmonių pašnekino po vieną. Bet remiasi tais Mozės Penkiaknygės tam tikrais samprotavimais, teiginiais, nieko savo neturi – nieko savo. O Jėzus gi nori išlaisvint mąstymą – nebūkit dogmatiški! Dabar ta katalikiška valstybė Lietuva laukia Kūčių kitą savaitę, ir tos Kūčios išlaisvins katalikus? Dvylika patiekalų turi būt, štai, kas išlaisvins juos! Patiekalai, ir dar, jeigu bus ir ko nors ir išgert – jau Jėzui gimus, jau baigiasi pasninkas – adventas – štai, šventė – aleliuja! Štai, visos Kūčios ir Kalėdos! O dar jeigu nuomonės išsiskiria dėl turto, dėl kažkokių kitų reikalų, ir šeima, žiūrėk, per Kalėdas susipyksta!
Labai patiko, žiūrėjau diskusiją tarp protestanto, kataliko ir stačiatikio. Bet įdomu, kad visa tai Rusijoj. Katalikas – italas katalikų šeimoj išaugintas, atvažiavo prieš trisdešimt metų į Rusiją ir priėmė stačiatikybę, ir tapo stačiatikių šventiku. Jis su sutana sėdi. Kitas jaunuolis, ten, kokių maždaug, na, keturiasdešimt metų, jisai protestantas, atėjęs jis taip su tokiu, maždaug, bliuzonu, katalikų kunigas irgi, su sutana, ir ginčijasi jie – tai kuri yra viršesnė? Protestantas sako – Na, mes jauni, mes čia tiktai keliasdešimt metų, aš nedrįstu nieko sakyt apie juos. Mes ieškom, mus jaunimas priima, mums nesvarbu. – Katalikas, tas rusas, sako – Va, mes esam ta tikroji – tikroji bažnyčia, nes mūsų tęsėjas yra ir Paulius, ir Petras, ir yra tas popiežius, o stačiatikiai, jie neturi to centro, jų nėra vienovė, nesuvienija jų, mes vienijamės aplink popiežių. – Na, tai – stačiatikis sako – Tai štai čia ir yra, kad jūs turit vieną galvą, vieną viršininką – sako – čia jūsų dalykas, aš nenoriu jūsų įžeist, nieko, bet mes neturim tokio suvaržymo, mūsų yra kiekviena – kiekviena parapija turi savo, savo vedlį ir nėra to viršaus, viršininko, tai štai, mes ir esame tie, kurie tęsiam Petro mokymus. – Žodžiu, jie nesėda ir nesusitaria, kaip gali sueit į vieną. Nors klausia tas vedėjas, sako – Tai kodėl jūs čia, na, kas čia tas popiežius, na, čia taigi ne esmė, na, jūs manykit, kad tas popiežius yra, taigi bendrai jūs sueikit, ir te bus tie krikščionys viena – viena bendruomenė. – Ne, niekaip neišeina, suranda tokių viražų. O kodėl? Todėl, kad jie nė vienas neturi atradę viduje Širdimi to paties Jėzaus, to paties Tėvo. Neturi šito patyrimo – būsenos paliudijimo – tada reikia išvedžiot ir išgalvot, kadangi tai prieš kamerą, kad tik neatrodytų, kad jisai, na, pralaimėjo tą ginčą ir vis tiktai katalikas nugalėjo, kad jie yra tikresnė ta bažnyčia. Tas pats ir kitam taip atrodo. Ir tai yra tuščias vaikiškas ginčas, jis nieko nekeičia, išsiskirsto – jie netapo artimesni ir tuo pačiu jie nepriartėjo prie Jėzaus.
Štai čia ir yra mūsų visa ta tragedija, kad mes einam šituo Keliu prieš visą žmoniją, nes mes einam, jausdami vedimą iš vidaus, ir būseną, kurios negalim parodyt materija kitiems, o visa žmonija eina pagal tai, kaip nurodo kryptį vedliai – politiniai, religiniai. O mes priešingai viską darom – kas yra Gėris, kas yra Grožis, kas yra dvasingumas – semiam viską iš Kūrėjo – Paties Kūrėjo! Štai, ta tragedija! Mes esam tiesiogine prasme kaip balta dėmė juodame fone, ir jeigu dabar, dabar tą didžiulį paveikslą, kurį ten vertina milijonais – juodą kvadratą – užtėkši baltą plėmą, milijonų nebeteksi tų. Nesakys, kad čia, na, tai gražu, žinai, na, va bent jau ne viskas juoda yra gražu – ne – čia kažkas ištepė tą, štai dažais užtaškė! Štai mes esame šitokiame dabartiniame laikmetyje, kai tamsa yra vis aktyvesnė ir vis pasireiškia. Štai dabar, pavadintum, paauglių ten visokie maršai organizuoti Vilniuje su laužais prieš tą, patys nežino prieš ką. Viskas per tokią ideologiją, kur viską reikia naikint, griaut ir nieko nekurt – nieko nekurt.
Jėzus atnešė laisvę dvasioje, bet jos nepriėmė, pirmiausia, ta išrinktoji tauta – buvusi išrinktoji – žydai! Jį nukryžiavo. Ir kas nukryžiavo? Minia! Minia! Tai Poncijus Pilotas pasakė – Aš nematau šitame žmoguje kaltės. – Tai ką ten, užsipuolė ten, nes Sanhedrino provokatoriai. Jis sako – Gerai, dar aš eisiu dar kartą apklausiu. – Ir per tą pertrauką buvo pasiųsti į minią šnipai, ir ta minia, kuri sakė paleist iš pradžių Jėzų Perėjimo šventės išvakarėse, tos šventės proga – žydų išsilaisvinimo iš Egipto nelaisvės šventės proga vienam nuteistam mirties bausme dovanojama gyvybė – tai po pertraukos ta minia pradėjo šaukt – Barabą – tą plėšiką-galvažudį paleist, o Jėzų nukryžiuot! Štai, ta minia – tai yra banda be vedlių. Dabartinė žmonija dabar tokia. Lietuva yra tokia. O per Kalėdas bus bažnyčia pilna!
Štai, ritualizmas ir Gyvasis Kelias niekaip negali surast jokios sąsajos, niekaip! Ir nesuras! Dėl to norit, nenorit, turit mąstyt apie tai, kad išsaugot save šitame Kūrėjo Gyvajame Kelyje – išsaugot ir savo gyvenimą aktyviai tvarkyt, kaip jį tvarko iš vidaus jums asmeniškai kiekvienam Kūrėjas ir išmintingai pasireikšt visų Šviesos labui – išmintingai. Kaip ir Jėzus tą epizodą aiškino, kad jam reikalinga dar rūpintis ir šeima – jaunesniais broliais ir sesėmis. Bet, tarp kitko, jaunimas neatstojo – neatstojo, jie vėl atvažiavo po kurio laiko ir vėl prašė Jėzų. Tai per tą laiką Jėzaus, jau vyresnis, po jo gimęs brolis, Jokūbas, atrodo, su rabinu pasitarė ir pasakė tai delegacijai, kad dabar leiskit užbaigti tą auklėjimą mūsų broliui-tėvui – Jėzui, tada jūs vietoj vieno gausite mus penkis brolius. Štai tas pasakymas – gausite vietoj vieno Jėzaus penkis – ir tada jie priėmė šitą paaiškinimą. Bet jaunimą suskaldė į dvi stovyklas – vieni pasmerkė Jėzų, kiti pritarė, ir šitas susiskaldymas nebuvo niekaip panaikintas, jis ir išliko.
Tai štai dabar ir mes esam šitame Kelyje. Mes negalim daryt kompromiso ir susiliet su ta aplinka priimdami jų ritualus, dėl to mes esam visos kūrinijos gyvoji Tikrovės religijos maža dalelė – bet mes garbiname Rojaus Trejybę-AŠ ESU! Kūrinijoj dar To niekas negarbina – Visuminės Dievybės AŠ ESU! Mūsų garbinimas yra tam tikra ir pamoka kūrinijai, net ir Rojui, ir kita vertus, mūsų stiprybės patikrinimas. Per visą kelionę į Rojų, per visas pasaulio patirtis, įvairiausių, vis aukštesnių ir platesnių darinių etapus, jeigu mes garbinsime Rojaus Trejybę-AŠ ESU – ne tiktai vieną Tėvą – mes įgysime tokį dvasinį asmenybės stuburą ir tokį gyvybingą ryšį su Kūrėju, kokio neįgijo nė vienas dar jau dabar Rojuje esantis, arba sukurtas tiesiogiai Kūrėjo, dvasinis asmuo! Mes įgysim tokį patyrimą, jeigu atsilaikysim, kai visa aplinka, kur mes būsim jau po pažadinimo, garbins tik Tėvą, o mes siūlysim – išplėskit savo požiūrį, apkabinkim Kūrėją kaip Keturias Asmenybes. O jie nežinos. Bet jie bus geranoriškai nusiteikę išplėst savo požiūrį – ne taip, kaip dabar nenori išplėst savo požiūrio tie dogmatikai ir ritualininkai – jie atmeta – čia nuo Šėtono! Štai, jeigu mes turėsime tą dvasinį sustiprinimą, pajutę iš vidaus, kokį mums teikia Pats Kūrėjas jau dabar šitame pasaulyje, ir išsaugosim tą ir nešdami tą Šviesą, mes, pirmiausia, apšviesim aplinką, ir kuo bus daugiau nuoširdesnių šalia mūsų, tie parems tokią nuostatą. Ne visi parems, nes gi jų mąstymas irgi yra, na, natūraliai brandinamas per dvasinius patyrimus – o jeigu jų niekas neatvėrė platesniam Šviesos priėmimui kaip dvasinės asmenybės, jūs ir tapsite tais Dvasiniais Mokytojais jiems! Ir jeigu turėsite tą dvasinį stuburą, ir gyvą ryšį, ir gyvybingą su Pačiu Kūrėju – ir vis stiprėjantį – jūs išdrįsite tą daryti. Ir tada, įsivaizduokit, pasiekę Rojų, kokį jūs įgysite patyrimą perėję per Žvaigždyno pasaulius, per Vietinės Visatos pasaulius, per Supervisatos Mažuosius Sektorius, per Didžiuosius Sektorius, per Havonos milijardą pasaulių – ten irgi dar negarbina Visuminės Dievybės AŠ ESU – štai, kokį jūs įgysite patyrimą šviesdami ir jiems, tiems, kurie yra tobuli, net gimę tiesiogiai iš Kūrėjo – o jūs jiems atnešat platesnę sampratą – ir ją jūs nešėt per visą Kelionę nuo paties žemiausio laiptelio, turinčio dar materialų išorinį apvalkalą! Jūs tik pamąstykit, kokia tai jūsų laukia Kelionė, bet ir našta! Jinai dabar neslegia dar pečių, nes jūs esat tarp savų, tą patį garbinimą patiriančių dvasinių brolių ir sesių, o kai atsidursite tiktai vienas ar viena toje aplinkoje, štai, tada gali būti jau susitraukimas, susispaudimas, ir natūralu, tokio ryžto nebebus. Tai čia priklausys tiktai nuo jūsų gyvo ryšio su Kūrėju – kiek jūs gersite gyvojo vandens, tiek tos Tyrasties pritekės į jūsų dvasinę asmenybę viduje, ir tada jūsų bus ryžtas pasireikšti išorėje. Jėzus, kada atėjo, jis atėjo mirtingojo pavidalu, jis irgi neturėjo tos aplinkos, bet šiuo atveju jums negresia, ką patyrė Jėzus – ten nebus tokios net ir minties jus naikint, kaip čia mėgino sunaikint tuščiai Jėzų – o jis ėmė ir prisikėlė! O dabar laukia jo gimimo bejėgiu vaikeliu, kai jis yra gyvas!
Štai, ką reiškia ritualinės šventės ir prietarai, net ir tradicijos. Bet žmogus neapkabina ryškesnės Šviesos, bijo jos, nes kiekvienam gi reikia asmeniškai priimt tokį sprendimą, ne šiaip, suėję grupėje ir – a, dabar šitą padarom – kiekvienas gi pamąsto, kaip aš atrodysiu, ką man pasakys tėvas, motina, ar brolis, ar sūnus, ar dukra, ką apie mane kaimynai pasakys. Visa tai yra aplinka, kuri turi poveikį, o žemi virpesiai iš aplinkos net ir netarus žodžio sklinda ir jus smukdo. Vėl, išsisaugojimas savęs tik per gyvą atsivėrimą ir ryšį su Kūrėju – nėra kito kelio, stebuklų kūrinija neturi. Stebuklas yra mūsų gimimas, ir ypač gimimas iš dvasios, kai staiga transformuojasi viskas – iš ydų atsiranda Vertybės per akimirką! Bet procesas iki tos gimimo iš dvasios akimirkos gali trukt dešimtmečius.
Taip, kad Kristų pažymėkit ir simboliškai, kad jisai atėjo į šitą pasaulį – bet prasmingai, gyvai, pasišnekant ir apie Kūrėją, ir apie patį Jėzų, ir apie jo siekį šitame pasaulyje, ir apie mūsų ateitį – mūsų kiekvieno, ir visų, Lietuvos ateitį – kur jūs matot išeitį tai Lietuvai, visuomenei, švietimui, politikai, ekonomikai. Viskas yra suteikta Kūrėjo, tik imkit ir gerkit gyvąjį vandenį, kąskit tą gyvąją duoną ir dalinkit ją kitiems gyvenimu.

Komentarai