Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Jūsų gyvenimas pasikeis, kada jūs atrasite Kūrėją savo viduje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 11 22

Mano vardas – Algimantas. Atstovauju Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kaip Kūrėjo Ambasadorius, Jėzaus ir jo Partnerės Nebadonijos apaštalas šitai planetai. Dabar vyksta gyvosios pamaldos gyvojoje, vienintelėje pasaulyje, šventovėje, turinčioje Kūrėjo pavadinimą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, vienintelė pasaulyje. Joje nėra ritualų. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Pagarbinom Kūrėją – Keturias Asmenybes, Egzistencialias, Vieninteles neturinčias pradžios, natūralu ir pabaigos, Kurios yra sutelkusios savo buvimą – energinį buvimą – savojoje buveinėje – Rojuje, kuris taip pat yra egzistencialus – reiškia be pradžios. Visos kūrinijos centras, geografinis centras. Ir štai mes turime likimą pasiekti Kūrėją, mūsų Rojaus Tėvus, pačiame Rojuje. Bendraujame energiniais virpesiais, dvasioje. Kūrėjas neturi pavidalo, bet Jis yra realus, tikras, gyvas, Asmuo, Asmenybių Šaltinis ir Centras. Ir Jį galima atrasti viduje, savyje. Nereikia važiuoti kažkur toli.
Kada Jėzus prieš du tūkstančius metų gyveno mūsų pasaulyje, jis skelbė Tėvo žodį. Jis vykdė Tėvo Valią visa savo misija šitame pasaulyje, gimdamas bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių. Jėzaus dvasinis statusas – Sūnus Kūrėjas. Sūnus – kadangi jis yra sukurtas. Kūrėjas – kadangi jis kuria Vietinę Visatą, vieną šimtąją tūkstantąją dalį šito dangaus skliauto. Tokių kaip Jėzus yra septyni šimtai tūkstančių, mažiausiai. Nes tiek yra Vietinių Visatų jau sukurta. Ir Sūnus Kūrėjas kuria savo Vietinę Visatą drauge su Partnere Dukra Kūrėja – ne vienas, drauge su ja.
Kažkas skambina, neatsiliepsiu. Tarp kitko, sunku labai pagarbinus Kūrėją, nusileisti į žemus virpesius, kad pradėtum sakyti dvasinį mokymą.
Kada Jėzus gyveno čia, mūsų pasaulyje, prieš du tūkstančius metų, jis sakydavo savo dvasinius mokymus ir net, kada matydavo kažkas praeina – o jis tą darydavo atviroje vietoje – ir reikalinga kažkokia pagalba tam žmogui, jis nutraukdavo savo dvasinį mokymą ir tardavo sustiprinantį žodį tam, kuriam reikalingas. Ir vėliau sugrįždavo prie dvasinio mokymo. Jis sugebėdavo keisti savo viduje būseną, energinius virpesius iš aukšto dažnio į žemą dažnį, kad nusileisti iki to, kuriam reikalinga sustiprinantis konkretus žodis, ir vėl sugrįžti į tų aukšto energinio dažnio virpesių būseną. Mane žavėjo, kada aš skaičiau šitą Epochinį Apreiškimą Urantijos Knygą – toks Jėzaus lengvas perėjimas nuo aukštų energinių dažnių į žemus, atitinkančius aplinką, ir vėl pakylantį į jo dvasinio mokymo virpesių dažnį. Tą aš patiriu dabar – kaip tai sunku padaryti iš tikrųjų.
Tai štai, grįždamas prie to, ką aš noriu pasakyti apie Jėzų šiandien – šitoje knygoje mes skaitome tuos paliudijimus, kurių nėra užfiksuota jokiuose kituose šaltiniuose. Nėra tokių epizodų tokiu išplėstu kontekstu pateiktų Naujajame Testamente. Yra nuotrupos, bet jos neatskleidžia priežasčių ir pasekmių. Yra tiktai teiginys, nuogas teiginys. Todėl noriu šiek tiek išplėsti patį kontekstą, paaiškindamas kokia aplinka tuo metu buvo. Kada Jėzus pamaitino penkis tūkstančius jo pasekėjų, kurie iš tikrųjų norėjo klausytis Jėzaus, turėjo nuoširdų norą ir sekė paskui jį, net ir tada, kada jis norėjo pailsėti – pailsėti tik, nes visa ta varginanti mokymų – apaštalų mokymų – mokinių mokymų eiga, taip pat sekino ir Jėzaus energinį resursą ir jis norėdavo atgauti dvasinę energiją, pabūdamas vienas, pabendraudamas su Tėvu, vienatvėje. Bet tos minios jį persekiojo. Ir kada buvo jau penki tūkstančiai susirinkusiųjų, jie išeikvojo savo maistą visą, nebėra ką valgyti, o minios nesiskirsto, nors Jėzus prašo, skirstykitės. Ir štai Morkaus paklausė, kiek yra atsargų – tas paauglys, septyniolikmetis – pasakė, kad yra penki kepaliukai miežinės duonos ir dvi žuvys. Ir iš jų Jėzus pamaitino visus penkis tūkstančius. Taip, tai nebuvo stebuklas. Jėzus turėjo tą galią, kad nepažeidžiant Evoliucinio Kūrėjo Plano, iš tos penkių kepaliukų laužomų gausos, ir dviejų žuvų, buvo pasotintos minios. Ir dar surinko daugybę krepšių nesuvalgyto maisto. Tai štai, tas maistas Energijos Prižiūrėtojų dėka, Fizinių Kontrolierių, jis buvo ir užaugintas, ir perdirbtas, ir iškeptas, ir pateiktas natūralia evoliucine seka, bet pašalinus laiko elementą. Tai štai tas pamaitinimas, pasekmė, stebuklas, nes nematomas procesas. Bet toks dalykas buvo įmanomas dėl to, kad Jėzui buvo perspėjimas – visą laiką sekti laiko tėkmę, nes jis ateina iš paties Kūrėjo, iš Rojaus Trejybės, iš Rojaus. Sukuria Vietinę Visatą drauge su savo Partnere Nebadonija. Sukuria gyvybę, taip pat drauge su ja, energine išraiška. Jie yra dvasiniai asmenys, tai yra aukščiausio statuso dvasiniai asmenys. Protas jų yra tobulas, abiejų. Ir jie suderina vienas kitą mintimi – kokie reikalingi dabar asmenys, kad būtų šitoje Vietinėje Visatoje, ir sukuriami būtent tokie asmenys ir angelai, ir melkizedekai, lanonandekai, vorondadekai. Kol jų dar nebuvo sukurta, tai angelai buvo gaunami iš gretimos Vietinės Visatos. Jų kūrimo galimybė yra suteikta iš pačių Kūrėjų. Dėl to jam ir buvo įspėjimas, tu nusileisi į laiko tėkmę, kurią skaičiuoja mirtingieji. Jeigu tu tiktai sąmoningai prarasi tą laiko tėkmę, bet kokia mintis, kurią tu pagalvosi, iškart bus įgyvendinta. Todėl, kad šitaip neatsitiktų, tu turi save tarsi sumažinti, dvasine prasme, į laiko tėkmę, toje planetoje, kurioje tu atliksi savo misiją, mokydamas, šviesindamas žmones, apreikšdamas Tėvą jiems, o pats įgydamas mirtingojo patį žemiausią statuso turintį gyvenimo patyrimą, kad galėtum po šito septintojo savęs padovanojimo iki to daug aukštesnio statuso tvarinių pavidalu, gauti pelnytai užtarnautą visą valdžią šitoje savo sukurtoje Vietinėje Visatoje, kad ją valdytum nebe kaip Kūrėjo regentas-atstovas šitai Vietinei Visatai, bet savo paties vardu. Tarsi jame, tame tavajame valdymo darinyje, būtų pats Kūrėjas asmeniškai. Štai tokį statusą Jėzus įgijo. Bet stebuklų darymas jo nebuvo misija, dėl to jis ir atsisakė tų stebuklų darymo. O žmones, jie būtent ir patraukdavo, tie stebuklai. Žmogus savo protu yra labai silpnas. Jam reikia reginių, jam reikia simbolių, jam reikia kažkokių ženklų, kad patikėtų tuo žmogumi. O juk Jėzus moko juos dvasinės karalystės įkūrimo, širdyje. Bet žmonės netiki tokiu dalyku, kadangi nėra supratimo kas yra širdyje dvasinė karalystė. Net ir Sanhedrinas, tai yra ta taryba valdžiusi Jeruzalės visas sinagogas – religinė taryba aukščiausių religinių lyderių – ji matė tą pavojų – pavojų, kuris iškyla, kai žmonės tiek iškelia Jėzų – pavojų jiems, tiems religininkams. Dėl to, kad jie neteks galios, neteks valdžios, neteks pinigų. Gobšumas, godumas nepasotinamas, nesustabdomas gyvulinės kilmės proto. Dvasia miega, ji kaip užšaldyta kažkokia plekšnė – suspausta, šalta, neveikianti. O gyvulinės kilmės protas bujoja, viešpatauja. Todėl Jėzaus net ir dvasinius mokymus jie iškart – pasiuntę įvairių šnipų, kad jie šniukštinėtų Jėzaus mokymus, ką jis pasako prieš. Tai štai, Sahedrinas, turėdamas tas žinias iš savo šnipų, ir mėgino Jėzų sunaikinti. Ir galiausiai apgaulės būdu tas pavyko padaryti – nukryžiuoti, bet tik dvasinį, materialų pavidalą, sunaikinti materialų kūną. Nors tai yra iš tikrųjų tokia tragiška pabaiga, kokios nepatyrė visoje kūrinijoje nė vienas Sūnus Kūrėjas – tik Jėzus patyrė, kaip jo mylimi tvariniai nužudo jį. Nužudo dėl to, kad jis skelbė meilę, meilės dvasinę karalystę – dvasinę. Net kada Sanhedrinas jau susitikęs su Erodu – Galilėjos atstovu nuo Cezario – kada Sanhedrinas prašė, kad jis suimtų Jėzų, nes jis kursto maištą, Erodas politine prasme neturėjo jokio argumento, kad Jėzus keltų pavojų. Bet galų gale Sanhedrinas įvairiais būdais, įvairiomis intrigomis, sugebėjo ir jį paveikti. Paveikti, kad jis nusileido tiek, kad, gerai, jeigu jau Judėjos vadovas nuo Cezario taip pat sutiks, tada jau jisai duos tą sutikimą. Galiausiai tą jis ir padarė, bet esmė yra ta, kad Jėzus ne stebuklais traukė žmonės, bet dvasia, dvasiniais mokymais. Dėl to jo gyvenimas Urantijos planetoje, šitoje milžiniškoje knygoje – dviejų tūkstančių su viršum puslapių – yra tarsi trijų pakopų. Viena – stebuklų darymo, antra – gydymo, trečia – mokymo. Ir Jėzui buvo svarbiausias etapas, tas paskutinysis – mokytojo etapas. Mokytojas tai yra būtent toji galia, kuri pažadina dvasinę asmenybę. Pažadina, kuri yra amžina. Ne šitą apvalkalą, bet tai, kas yra Kūrėjo suteikta kaip amžinoji dovana mums kiekvienam – jums kiekvienam. Jūsų dvasinė asmenybė kiekvieno unikali, originali, ir ji amžina, įsivaizduokite. Šitas materialus pavidalas, jisai labai laikinas. Bet ir jis skirtas prasmingam šviesos gyvenimui šitame pasaulyje, kad kurtumėte gėrį, kad dalintumėte gėrį, kad skatintumėte gėrį, meilės galia iš Kūrėjo geriama. Gerkit iš Kūrėjo meilės galią, tik tada jūs pajausite kokia yra meilės galia viduje, dvasinėje asmenybėje, nes tai yra Kūrėjo pasireiškimo energiniai virpesiai aukščiausio energinio dažnio jūsų dvasinei asmenybei. Visa tai yra tikra, tereikia jums tik atverti save ir patirti šitą giluminį jausmą. Jis yra patiriamas, jo negalima apibūdinti. Tam stinga žodžių, kurie yra materialūs. O čia yra dvasinis pojūtis, dvasinės asmenybės pojūtis, nors jį jaučia materialios smegenys ir centrinė nervų sistema, kaip visas tas veiklos organizmas ir mechanizmas, sukonstruotas Kūrėjo šitai dvasinei asmenybei. Jėzus ir atėjo į šitą pasaulį apreikšti Tėvą, apreikšti Kūrėją. Apreikšti, kad Jis yra tikras, realus. Dėl to aš ir savąją Evangeliją skelbiu – Kūrėjas yra tikras, realus, gyvas ir Jį galima atrasti savyje, niekur nevažiuojant, savyje. Nes Kūrėjas yra Dvasios Šaltinis, o mes kiekvienas esame dvasinė asmenybė, dėl to dvasinė asmenybė ir jaučia – jaučia kas yra teisingumas, kas yra meilė, kas yra gailestingumas, kas yra gėris, kas yra grožis, kas yra ryžtas, kas yra išmintis, kas yra kosminė įžvalga, kas yra Kūrėjas, kas yra pats tas Asmuo. Tą pajunta tiktai atradęs Kūrėją savo viduje, nes visos šitos savybės yra Kūrėjo charakterio savybės potencialiai jau ir suteiktos dvasinei asmenybei. Jums kiekvienam jos yra patalpintos į jūsų vidų. Atraskite Kūrėją savo viduje. Patirkite šitą procesą kreipdamiesi į Kūrėją nuoširdžiai, kaip į Dvasinę Asmenybę, kaip į Asmenį, kaip į geriausią draugą. Ir pavadinkite Jį kreipiniu – mano mylimas drauge, pats geriausias, tik tą darykite nuoširdžiai, kasdien, ramybės būsenoj, nors pora minučių – nors pora minučių, paskirkite Jam. Jūsų gyvenimas pasikeis, kada jūs atrasite Kūrėją savo viduje. Tą aš sakau žinodamas, patyręs tai. O dabar yra ir kitų urantų, kurie tą patiria, todėl tik patyrimas paliudija mano žodžių tikrumą, tiesą, teisingumą. Aš esu Kūrėjo sūnus, klystantis, taip, nes esu pradiniame pavidale, materialiam pavidale. Tai yra pirmasis pavidalas, kurį turiu kaip dvasia. Bet aš stengiuosi giliau pasinerti į Kūrėją, Juo kvėpuoti. Jį valgyti, kaip Gyvą Duoną. Jį kąsti, kaip Gyvą Duoną. Gerti Jį kaip Gyvąjį Vandenį. Ir tą darau kasdien. Tai yra nuostabus patyrimas, nuostabus gyvenimas su Kūrėju. Tada visi kiti darbai yra taip, kaip sumanė Kūrėjas, tai yra įnešti savo asmeninį indėlį į Jo Evoliucinį Planą – kad Lietuva būtų šviesi, kad Lietuvoje būtų Jėzaus skelbta dvasinė karalystė, širdyje. Be šito nebus karalystės ir išorėje. Nebus Lietuvos, jeigu nebus atverta širdis ir atrastas Kūrėjas. Štai koks yra mano idealas Lietuvai – dvasinė karalystė, dvasinė Kūrėjo šeimos dalelė. Visi broliai ir sesės dvasioje ir Kūrėjas vienas, Kuris yra mūsų Tėvas ir Motina, atrastas širdyje ir širdimi. Tada teisingumas, gailestingumas, meilė, bendradarbiavimas, gerovė, tiesiog trykšte trykš iš kiekvieno. Tai yra tikrovė, Lietuvos ateitis. Ji prasidėjo jau šiandien, jau dabar. Kviečiu į šitąją tikrovę įnešti savo indėlį, nes ši tikrovė prasideda – viduje. Jeigu viduje nebus, tuomet ta ateitis bus labai tolima. Mano ateitis yra dabar. Dėl to mano vidus yra kupinas Kūrėjo. Ir mano veiksmai išorėje taip pat yra kupini Kūrėjo šviesos, meilės, tiesos, teisingumo, tikrovės. Mano mintys, žodžiai, veiksmai, yra viena dvasioje su Kūrėju. Savo valią aš esu suliejęs su Kūrėjo Valia ir Jisai veda mane iš vidaus. Tą vedimą aš jaučiu milžiniška gelme. Dėl to ir trokštu padėti ir jums, visiems, patirti Kūrėją atrastą savyje ir gyventi Kūrėjo sumanytą Šviesos gyvenimą visų Gerovei, visų labui. Ir jūsų kiekvieno labui, visos kūrinijos labui, ir Kūrėjo labui. Aš žinau ką sakau.

Komentarai