Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas jus remia ir rems visada, pasiimkit tą Kūrėjo paramą, būsena – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2025 12 07

Sveiki, mylimieji mano žiūrovai ir klausytojai Tavo Televizijos kanale. Kukliai pasakysiu – esu Kūrėjo Ambasadorius, Jėzaus apaštalas. Ir ne tik Jėzaus – Jo Partnerės. Įsivaizduokit, Jėzus turi Partnerę, taip. Jūs šito nežinojot, nes neklausot mano mokymų, nestudijuojat dvasinių šaltinių. Štai, matot, čia dvasiniai šaltiniai – Kristaus knyga Kalbu Jums Vėl, Kūrėjo Apreiškimai Tu – Manyje. Antra knyga – Meilės Galia, dar viena knyga – Gyvoji Tyla. Dar viena, pirmoji knyga Kūrėjo apreiškimų – ankščiausiai mano priimtų, du tūkstančiai ketvirtais metais – Akimirkos Amžinybė. Ir vainikuoja šituos apreiškimus – Epochinis Apreiškimas, kuris du tūkstančiai ketvirtais metais jau buvo išverstas į lietuvių kalbą – Urantijos Knyga. Skaitykit, studijuokit, atraskit Kūrėją savo viduje, kaip mes atradom. Kas tie mes? Štai, urantai – urantai. Jie yra tikrieji dvasiniai vedliai, žmonijos. Nuostabu, kad yra urantų. Dabar tiktai saujelė. Palaukit, bus aštuoni milijardai. Neskubėkit.
Pagarbinom mes Kūrėją, Keturis Asmenis – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, gyvojoje Kūrėjo vardo šventovėje. Be ritualų, bet atverdami savo dvasinę asmenybę. Per garbinimą išgirdau pasakymą, kad Kūrėjas paremia, stiprina mane. Būtų smagu, jeigu Kūrėjas jus paremtų ir stiprintų. Vienam reikia tiek sustiprinimo, kitam tiek, ir Jisai lankstosi prie kiekvieno, kad sustiprintų. Šitaip galima suprasti – tą ką jaučiat viduje – kad jus sustiprina. Bet pažiūrėkite iš priešingos pusės. O ką, vakar Jisai jūsų nestiprino, kai jūs nejautėt to sustiprinimo? O užvakar? O prieš metus? O prieš trisdešimtį metų – nestiprino? Och koks begėdis, laukė iki vakar dienos, kad pajausčiau, kaip Jis mano sprendimus sustiprina. O kas buvo prieš šimtą metų? Kita, sakykim, visuomeninė tvarka. Ir joje, ką, Kūrėjas nestiprino, laukė kada pasirodys pasaulyje urantai? Šitaip žvelgiant į Kūrėją, jau iš kitos pusės, prieini išvados – juk Kūrėjas Nesikeičiantis. Visą laiką toks pats. Jis išlieja Save visais Savo charakterio požymiais – meile, gailestingumu, teisingumu, kantrybe, išmintimi, kosmine įžvalga, savitarpio supratimu, grožiu, gėriu. Jis ne tiktai išlieja Savo charakterio savybes, virpesiais – aukščiausio energinio dažnio virpesiais – bet dar mums taip pat suteikia dvasinę amžinąją dovaną, asmenybę. O ką Jis suteikti gali, Jis gi Amžinybės Šaltinis ir Centras! Jis gali suteikti tiktai tai, kas yra amžina. Reiškia ta amžinybė ir amžinoji dovana, pasireiškianti amžinybėje, ir yra mūsų asmenybė, nes Kūrėjas taip pat yra Asmenybės Šaltinis ir Centras. Jis gali suteikti Savąja Energijos išraiška ir ne vien tik asmenybę. Tai, kas asmenybei reikalinga atskleisti savo charakterio savybes, iš potencialių į aktualias, aplinka reikalinga. Tai ir augmenija, gyvūnija, visa peizažo įvairovė. Ir kuo arčiau Kūrėjo, tuo ta įvairovė spalvingėja. Jeigu mums padovanoja Kūrėjas visas Savo charakterio savybes, potencialiai jau esančias, bet dar realiai aktualiai nepasireiškiančias, tai ar mes galim pasakyti, kad tuo metu mūsų nestiprino Kūrėjas? Nerėmė mūsų Kūrėjas tuo metu, nes mūsų nepasireiškia tos savybės taip stipriai kaip vakar pasireiškė? Ir štai tada būsena pajutau, štai, mane paremia Kūrėjas, pritaria mano sprendimams. Ne, mylimieji. Ne šitaip reikia vertinti Kūrėją. Vertinkit save. Kūrėjas prie jūsų nesiderina ir nesiderins. Jūs turit derintis prie Kūrėjo. Ir kada jūs, kaip radijo stotį, sakykim, nustatot atitinkama banga ir išgirstat radijo stotį, kuri transliuoja per radiją kokią nors programą, taip ir jūs jau siekiat savo sąmoningais sprendimais, ieškojimais, siekiat, kad nustatytumėt tą bangos dažnį, kur ir patirtumėt akimirką – mane parėmė Kūrėjas. Ne Kūrėjas tik tą akimirką parėmė – Jis skleidė visą laiką jums tuos aukščiausio dažnio virpesius, bet tą akimirką jūs atsiveriat tokiu dažniu, kad jūs pajutot tą poveikį.
Man dažnai sako urantai, po pamaldų priėję – Oi kokios buvo galingos pamaldos šiandien. – Jos visada galingos, visada. Bet jūsų uždarumas dvasioje, neleidžia visada pajausti. O tada kaip tik atsivėrė dvasinė asmenybė Kūrėjui, ir buvo tas pojūtis – galingos pamaldos. Vėl, viskas priklauso nuo jūsų pastangų ir gyvo ryšio su Kūrėju. Kiek jūs iš Kūrėjo pajaučiate tų aukščiausio energinio dažnio virpesių. Ir vieni tą pajunta vienaip, kiti kitaip. Vieniems būna taip, kad jie nesupranta ir iš pamaldų išbėga, kadangi energiniai virpesiai tiek paveikia, kad jie negali ištverti. Kūnas pradeda atlikti įvairius nenusakomus judesius, taip. Neįpratimas prie aukšto energinio dažnio virpesių, centrinę nervų sistemą, na, tam tikra prasme paveikia taip, kad nesukoordinuoja tų judesių, kada mes atsivedami per viršsąmonę tarsi atitolstame nuo to, ką mes jaučiame kai esame sąmonės būsenoj ir sąmoningai jau elgiamės suvokdami kas gera, kas bloga, kas moralu, kas nemoralu. O kada mes esame viršsąmoniniame lygyje, per atsivėrimą Kūrėjui, mes jau deriname savo virpesiais prie to, kad pajaustume stipriau, giliau, Kūrėjo energinius virpesius. Ne Kūrėjas prie mūsų derinasi ir tada mums savo sustiprinimą siunčia, ne. Mes prie Jo siekiam pasistiebti, dvasioje. Aš jums dažnai sakau, kad man išskleidžia tiek vidų, kad aš nesutelpu šitame materialiame pavidale. Man rūpi jį nusimesti, nes dvasia tiek iškelia, kad tas vargšas kūnas atrodo nu tokia skiedra, nu ji nereikalinga, man neleidžia kvėpuoti. Tai yra vidinė būsena, ir tą aš juntu. Ir va dabar, kada garbinom, man rodo projekciją kažkokią, be paaiškinimo – masė žmonių tokioj prieblandoj susirinkę, salėj sėdi, ir vienas išskirtas jaunas veidas. Tarsi prožektorium išskirtas. Tokios mintys, kad bus – bus – jaunimo, bus gausios minios, bus tai. Turėkit kantrybės. Bet tai nereiškia, kad tik tada Kūrėjas, kai čia bus minios, mus stiprins. Jis dabar mus stiprina, vienodai, kaip ir tada stiprins, ir kaip viduramžiais stiprino. Bet kas kaltas, kad nejautė žmonės? kas? – dogmatinė ritualinė religija. Neišlaisvino žmonių, o inkvizicija dar įbaugino, nes kiekviena šviesi mintis būdavo sudeginama ant laužo. Tą tęsė – inkvizitorių darbus – ir dvidešimtame amžiuje, degino knygas. Ideologija, kuri save bruka per prievartą, ir laisvą žodį ir mintį nustelbia įvairiais prievartos veiksmais, ji gi įvaro žmogų į baimę. Jis gi dreba, žmogus, dėl kūno. Jis nesirūpina savo dvasia, kuri nesunaikinama, amžina. O mes esame šitame kelyje juk dvasinės asmenybės, tik turinčios labai laikiną šitą pavidalą. Reiškia mes turime derintis prie Kūrėjo vedimo, ne Kūrėjas prie mūsų derinasi. Mes pasakom, taip, Jisai prisiderina individualiai prie kiekvieno, bet čia jau Minties Derintojo veikimas. Bet kadangi jis negali savęs nužeminti tiek, kad mus, apimtus baimės, dėl kurios pasireiškimo, net artimiausi mums dvasiniai asmenys serafimai, negali suprasti to reiškinio, mūsų baimės. Emocijas jie supranta, ir kančią, ir skausmą, ir liūdesį, ir džiaugsmą, tuos emocinius bangavimus. Bet baimės jie negali suprasti kas yra, nes jie neturi tokių emocinių patyrimų, kad tai būtų baimė. Turi tą liūdesio momentą, turi džiaugsmo momentą, turi jie, tą emocinį. Bet baimės neturi jie. Be patyrimo nu ką tu suprasi. Ką mes galim suprasti, jeigu patys irgi kažko nepatyrėm ir šnekam. Kažkas apie tai kas jam patirta, o mums nepatirta – mes nesuprasim to, kol nepatirsim. Paimkit katalikus, jie gi negali suprasti, kad mes galim būti dvasioj laisvi ir nedaužyti savęs į krūtinę, aš kaltas, aš kaltas, labai kaltas. O sakyti – aš su Kūrėju, neklūpau prieš Jį ant kelių, bet aš su Juo esu Bendrakūrėjas, Jo sūnus. Ir tai yra dėl to, kad aš dėjau pastangas, kad prieičiau prie tokios šviesos, kurią man visą laiką teikė Kūrėjas. Ir tiems katalikams teikia ir teikia, bet jie viduje turi pilna baimės. O iš kur jie turi baimę? Iš popiežiaus visokių nurodymų, iš kunigų, kardinolų – taigi inkvizicija yra, tiktai subtiliau, rafinuotai perteikiama. Ta pati inkvizicija, kuri viduramžiais degino šviesą, degindami tos šviesos skelbėją. O Kūrėjas nesiderina nei prie popiežiaus, nei prie Jėzaus, nei prie mūsų. Jėzus derinosi prie Tėvo, nes jis visada sakydavo – jeigu tokia yra Tėvo Valia. Nesakė, tai mano valia ir tegu Tėvas derinasi prie mano valios. Lygiai taip pat ir mes. Ir katalikai turi ne prie popiežiaus nurodymų derintis, o prie atrasto viduje Rojaus Trejybės-AŠ ESU, prie Kūrėjo. Bet jie šito nepatyrė, kad būtų atradę Kūrėją savo viduje. Tada jie baimės suimti į vergovę, vergovės gniaužtus, kankinasi. Kankinasi, depresuoja, jaučia nepasitenkinimą, skausmą, ir tada hierarchija tarp jų atsiranda ir politinės struktūros, ir finansinės struktūros, ekonominės struktūros, visuomeninės struktūros. O dvasios nėra išlaisvintos, asmenybės neišlaisvintos. Ir baimė visus laiko vergovėje. Aš juk laisvinu jus dvasioje, kad jūs pajaustumėt, kad Kūrėjas remia jus visada, jeigu jūs patys dedat nuoširdžias, asmenines pastangas, ir patys pasiimate tą Jo suteikiamą ir anksčiau teiktą paramą. Jūs dabar jau patys suvokiate, kad Kūrėjas tai yra Gydytojas iš vidaus, bet tą gydymą Jisai suteikia jums, pasiimkit. Jis jo prieš jūsų laisvos valios pasireiškimą neprimeta. Jis sako, Aš jums atiduodu gydymą, pasiimkit. O tam, kad pasiimtum, tu turi pajausti tą būseną, laisvės būseną, dvasioje. Jeigu tu jos nejauti, tu nepagysi. Nors Kūrėjas Geriausias Daktaras viduje. Jis gydo net jums nepaprašius to gydymo. O problema tai, kad jūs esat užspausti dvasioje. Ar gali būti gyva tauta be Dvasinių Vedlių? Nu logiškai pamąstykit. Nėra Dvasinių Vedlių šiandien, be manęs, visam pasaulyje. Visa žmonija – aštuoni milijardai – ji akla, akla minia. O minią labai lengva kontroliuoti per baimę. Ir aš laisvinu pasaulį dvasioje, ne materijoje. Tokia yra man suteikta Kūrėjo misija. Sunku aišku prieš aštuonis milijardus tą laviną vienam stoti ir stabdyti. Bet aš tą pradėjau daryti dar nesąmoningai, dar dirbdamas televizijoje. Kai man sakydavo – tu ką čia vienas žinai žmonijoje kaip reikia gyventi? Sakau, taip, aš žinau vienas – nežinodamas kodėl aš taip pasakiau. Ir ne kartą taip sakiau. O šiandien aš sakau jau stipriau, viešiau, tą aš jau sakau ir jums jau, vis dar prisilaikydamas, ne iki galo atskleisdamas. Taip kad mano mylimieji, Kūrėjas jus remia ir rems visada. Pasiimkit tą Kūrėjo paramą, būsena – būsena. Ir pasiimkit tiek, kad jūs jaustumėt kas akimirką jūsų gyvenimą, kad jūs ir tą paramą – net nebe paramą – susiliejimą – su Kūrėju, dvasioje, jūs ne tik jaučiate, jūs ja gyvenate, pašventę savo gyvenimą Kūrėjui. Ne savo šeimai, ne savo tautai, ne žmonijai, ne kūrinijai – Kūrėjui – Asmenybių Šaltiniui ir Centrui. Tada jūs iš tikrųjų būsite ir kūrinijos Kūrėjo šeimos orūs nariai, ir žmonijos būsite pilnaverčiai Šviesos nariai. Ir tautos – tautos Vedliai. Ir šeimos, savo, biologinės šeimos nuostabūs partneriai. Ir vaikai bus jūsų Kūrėjo sūnūs ir dukros, jūsų dvasiniai broliai ir sesės. Tiek nedaug iš jūsų tereikia – būti savimi, kokius jus kaip savąjį atvaizdą ir sumanė Kūrėjas, kiekvieną nesikartojantį originalą. Jo nukopijuoti negali niekas, ir negalės. Džiaukitės tuo. Būkit pašlovinti Kūrėjo sūnūs ir dukros. Lietuvos tautos elitas – žmonijos elitas. Aš net pasakyčiau – ir kūrinijos elitas, nes jūs pradėjot, kaip ištakos, Naują Visatos Amžių. Šlovinate ir garbinate jau Keturis Kūrėjo Asmenis absoliučioje dvasinėje Vienovėje, dar turėdami materialų apvalkalą. Patį žemiausių energinių virpesių išorinį žmogiškąjį pavidalą, vadinamą žmogaus kūnu. Jūs tą darote dabar. Net Rojuje to nedaro. Ir jūsų, kaip elito, laukia mūsų dvasiniai broliai ir sesės, Rojuje, Supervisatoje, Vietinėje Visatoje, Kristaus ir Nebadonijos – Partnerės jo – sukurtoje, mūsų gimtojoje Vietinėje Visatoje. Ir lygiai taip pat Vietinėje Sistemoje laukia – laukia – kad mes galėtume pasidalinti savo patyrimais, kaip mes tokiomis tamsos aplinkybėmis sugebėjome pranokti tas tobulas Kūrėjo suteiktas asmenybes – tiesiogiai suteiktas – sukurtas Rojuje, kad jie Keturių Asmenybių negarbina. Garbina tik tris Rojaus Šaltinius ir Centrus. O mes dar prijungėme ir Visuminę Dievybę AŠ ESU, Nuostabiausią Šaltinį ir Centrą, kaip ir tuos Tris Rojaus Trejybės Nuostabiausius Šaltinius ir Centrus. Štai ir išeitų, kad ir mes esam kūrinijos elitas. Tai yra ne pasididžiavimas, o tai yra pasitikėjimas mums suteiktas iš Kūrėjo – žaisti evoliucijos žaidimą su netikėtais vingiais, net visai kūrinijai netikėtais vingiais. Štai jūs turite nuostabią galimybę keliauti į Rojų ir būti savimi, Rojuje, žiūrėti Kūrėjui tiesiai į Jo dvasines akis – Tėve, Motina, Visumine Dievybe AŠ ESU, įgyvendinau Tavo priesaką, esu Tavo betarpiškoje aplinkoje, akivaizdoje, ištobulintas, net ir toks koks Tobulas esi Tu. Kliuvinėjau, kilau, leidausi, bet dabar pasiekiau. Bet koks tai bus patyrimas – nuo žemiausio laiptelio ėjau šlovindamas Tave, kaip ir dabar stoviu Tavo akivaizdoje, ir niekada nepasukau iš šito Gyvojo Kelio į jokį lengvesnį klystkelį. Ir jūs nepasukite. Apkabinu ir jus Kūrėjo Meilės Glėbiu. Ir jus mielus urantus, ir mylimus.

Komentarai