Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Krikštas – tai yra tas ritualas, kuris neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2026 01 03

Mano vardas – Algimantas. Šiuo metu vyksta gyvosios pamaldos – vienintelėje – pasaulyje, ne ritualinėje, o gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Ir mūsų religija yra Kūrėjo religija – Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ji yra visoje kūrinijoje. Pakelkit akis, žvilgsnį į dangų – šitame danguje yra šimtas tūkstančių Vietinių Visatų! Čia yra viena Supervisata, kuri kaip viena iš septynių tokių kosminių darinių skrieja aplink Rojų, kūrinijos geografinį Centrą ir Kūrėjo visų energinių virpesių sutelkimo Centrą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvenamąją Buveinę. Štai, šio Kūrėjaus – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – religija – ir yra mūsų religija! Dėl to ji ir vadinama ne evoliucinė – žmogaus išmąstyta, bet apreikšta iš dangaus – iš Kūrėjo – iš tikrųjų iš vidaus apreikšta man jau prieš daugiau negu dvidešimt metų. Du tūkstančiai antraisiais metais, rugsėjo pirmąjį šeštadienį, Vilniuje, Žvėryno nuostabiame Eduardo Balsio skverelyje, prie Senojo Žvėryno tilto mūsų susirinko aštuoni. Garbinom Kūrėją, meldėmės net nežinodami, kaip tą daryt, bet vedė Kūrėjo dvasia mane iš vidaus – vedė, ir aš tiesiog mėgavausi ta būsena. Ir kvapus paskleidė, aš tą pajutau, mane nustebino tai. Ir tas kvapas mane lydėjo dviračiu važiuojant Nemenčinės plentu – staiga pajutau tą patį kvapą, koks buvo šventovėje! Grįžus namo, į Žvėryną, pajutau tą patį kvapą vonioje. Pradėjau muilą uostyt, galbūt iš muilo sklinda? Ne. Muilo kvapas atrodė toks sunkus, nors jis man patiko, o čia toks lengvas – dieviškas. Išeinu į virtuvę – dar kitas kvapas, dar lengvesnis pranokstantis tą pirmąjį, o tas pirmasis sutapo su tuo kvapu, kuris buvo šventovėje, skvere, kur mes susirinkome, ir tas kvapas, kuris mane pasivijo važiuojant dviračiu jau Nemenčinės plentu. Virtuvėje kitoks kvapas! Įėjau į savo kambarį – trečias kvapas, pranokstantis anuos du! Įsivaizduokit, jeigu pirmojo to kvapo aš negaliu apsakyt, koks nuostabus, subtilus skonis, aromatas, antrasis – pranokstantis pirmąjį, ir trečiasis – abu pranokstantis! Štai, dieviškas apsireiškimas – Labai gerai, kad jūs turite gyvąją šventovę. – Kaip pasakyt, kad mes galėtume patirti tai? Mes turime tiktai penkis jusminius pojūčius – lytėjimas, regėjimas, kvapas, skonis – žodžiu, tai labai apribotas mūsų sugebėjimas pajusti, kas yra subtilesnė Energija, subtilesni energiniai virpesiai, štai, ir paskleidė kvapą – kvapą. Bet tai yra sustiprinimas, kad mus – mus stebėjo, kaip gimė gyvoji, apreikštoji religija, gyvoji šventovė.
Šiandien, ir dabar, vyksta pamaldos. Mes prisijungę per tarptautinį ryšį kiekvienas būdami savo namuose, kas vienam mieste, kas kitam, kas trečiam, ne viename mieste – daugelyje miestų. Tada mes buvom aštuoni – aštuoni – o iš tų aštuonių išliko tik trys – tik trys, kurie buvo per pirmąsias pamaldas net nežinodami, kas iš to išeis. Vedimas buvo iš vidaus. Dabar du tūkstančiai dvidešimt šeštieji metai – dvidešimt treji metai, yra daugiau prisijungusių. Bet kada esi šalia vienas kito, matai tą mūsų bendrą – bendrą dvasinį žvilgsnį – yra daug stipresnis pojūtis negu prisijungiant tarptautiniu ryšiu ir namuose būnant pavieniui. Dėl to labai svarbu mūsų pačių stiprėjimui, augimui – gyvosios pamaldos – dalyvaujant betarpiškai, ne tiktai būnant namuose.
Dabar sninga – žiūriu per langą. Mes irgi ėjom į tą skverą, ėjom ir per tą karštį, ir per lietų, ir per sniegą ėjom – stogo nebuvo. Prisiminimai nuostabūs, gražu Širdyje. Kas gyva, tas iš tikrųjų yra iš Kūrėjo – tai yra Šviesa, Gėris, Grožis, Meilė, Teisingumas, Tiesa, Dora, Išmintis, Kosminė Įžvalga. Visa tai Kūrėjo suteikiama potencialiai kiekvienam iš mūsų, nes gi mes esame dvasinės asmenybės, o šitas kūnas yra materialus, labai laikinas, bet jo vidinis gyventojas yra amžinas – potencialiai amžinas – jeigu jis eina Gyvuoju Keliu – Gyvuoju – ne ritualiniu. Pagalba mus suteikiama dabar daug – daug stipriau, mes turim jau patyrimą. Tie, kurie vėliau atėjo į šventovę, jie jau mato, kaip tie, kurie anksčiau lanko gyvąsias pamaldas – kaip jie meldžiasi garsiai. Juos taip irgi ugdo – jie irgi greičiau prabyla. Dėl to šitoji šventovė, Kūrėjo sumanyta ir apreikšta mums, kad palaipsniui pakeistų visas religijas, kurios šiandien egzistuoja tiktai sektų pavidalu. Visos esančios religijos ir musulmonai, budistai, krikščionys, krišnaitai, jie yra susiskaldę į sektas ir išsiskiria ritualais. Mes neturime jokio materialaus ritualo, yra dvasinės asmenybės, štai to vidinio šio kūno gyventojo atsivėrimas nuoširdžiai Kūrėjui savais žodžiais, savomis mintimis, o būsena paliudija – būsena – paliudija. Mūsų pagalba yra apreiškimai – Urantijos Knyga – didžiulė Knyga – kolektyvinis darbas įvairių kategorijų dvasinių asmenybių. Čia nėra žmogaus parašymo, nėra žmogaus samprotavimų, išmąstymų – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto apreikšta Čikagoje, dvidešimto amžiaus pirmame trečdalyje. Ir niekam nėra iki šiol atskleista, o kokiu gi būdu atsirado rankraštis pieštuku užrašytas – palaipsniui jis atsirasdavo, bet nei daug, nei mažai – penki šimtai puslapių, atsiranda rankraštis! Kas jį užrašė niekam nėra atskleista. Dabar štai, yra Kūrėjo knygos – Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla. Meilės Galia, Tu – Manyje. Kūrėjo apreiškimai žmonijai. Čia tik anglų kalba, tai yra lietuvių kalba aš priėmiau, na, nedaug – keliasdešimt mokymų ir anglų kalba, bet šiaip, tai yra mano priimti Kūrėjo mokymai žmonijai lietuvių kalba. Pirmasis buvo apreiškimų knyga iš Kristaus – Kalbu Jums Vėl. Kalbu Jums Vėl – čia jau su papildiniu – antras leidimas. O pirmasis buvo štai, toks. Čia išverčiau ir į anglų kalbą, bet formatas toks buvo pirmo leidimo – Kalbu Jums Vėl – ir maketas buvo identiškas. Čia rusų kalba, matot – vienodos – vienodos knygos. Yra ispanų kalba, korėjiečių kalba mačiau Tavo televizijos kažkokiame, ne, man atrodo per Google tekstą hieroglifais. Žodžiu, čia pagalba, kurios mes neturėjome, kada susirinkome į šventovę pirmą kartą du tūkstančiai antraisiais metais – štai dabar turime mokymų knygas-apreiškimus. Urantijos Knyga – unikali, apie Kūrėją, apie kūriniją. Šitos knygos, ir šita Jėzaus apreiškimų knyga – tai jau mokymai konkrečiai žmonėms, ką ir kaip reikia daryt – nėra tokių mokymų nei Biblijoje, nei Urantijos Knygoje. Jie net išplečia Urantijos Knygos teiginius – nes kiekvienas naujas apreiškimas, jisai nepaneigia ankstesnio apreiškimo, bet išplečia, ir dėl to šitos knygos jau išplečia net Urantijos Knygos epochinį apreiškimą. O išplėst reikia. Kodėl? Todėl, kad Evoliucija žengia pirmyn. Žiūrėkit, kaip atrodo dabar mūsų supratimas, kas yra Visata? Yra daug, daug daugiau išplėstas net ir tų tariamai mokslinių tyrinėjimų, įvairių eksperimentų, kosminių palydovų dėka, net ir šitas tarptautinis ryšys yra ryšio palydovų dėka. Jėzaus laikais šito nebuvo. Bet ar tai reiškia, kad nebuvo kosmoso, nebuvo Visatos, nebuvo tų planetų, tų saulių-žvaigždžių? Jos visos buvo. Tik mūsų protui Evoliucinis Procesas yra palaipsniui atskleidžiamas. Žmogaus proto tamsioji pusė, kuri turi materialią, gyvulinę prigimtį, jį viešpatauja – viešpatauja dėl Liuciferio maišto prieš du šimtus tūkstančių metų sukurstyto Satanijos Sistemoje, nes prie jo prisijungė įkalbintas Liuciferio, jo pavaduotojas Šėtonas – jie vadovai buvo Satanijos Sistemos. Tuo metu buvo šeši šimtai devynios planetos su žmonėmis Satanijos Sistemoje, ir mūsų planeta buvo taip pat priklausanti, ir dabar yra pačioje Satanijos Sistemoje, ir mūsų dvasinis vadovas Kaligastija taip pat prisijungė prie maišto. Tada – izoliacija, ryšio grandinės nutrauktos, ir viskas – norit maištaut maištaukit ir virkite savo sultyse, aukštesnės Šviesos jūs negausit. Individas asmeniškai gali palaikyti gyvą ryšį su Kūrėju. Ryšio grandinės jam nereikalingos, jeigu yra nuoširdus pojūtis Kūrėjo – Aukštesnės Jėgos. Tokiam asmeniui suteikiama Kūrėjo dvasia – Minties Derintojas – o jis yra jau tiesioginis ryšys su Pačiu Kūrėju, bet Dvasiniai Mokytojai, jie jau neturi jokių galimybių sistemingai suteikti dvasinius mokymus – viskas atstumiama.
Kada Jėzus buvo atėjęs į mūsų planetą prieš su tūkstančius metų, jis turėjo savo dvylika apaštalų. Jam kelią klojo – Jonas Krikštytojas. Jis taip pat turėjo savo dvylika apaštalų. Kada Joną Krikštytoją suėmė Erodas Antipas, tada Jėzus priėmė sprendimą abi apaštalų grupes sujungti. Ir buvo tokia – tokia akimirka, kada Jėzus nusprendė leisti patiems apaštalams susitarti tarpusavyje, kaip jie turi bendradarbiauti. Vyko diskusijos tris savaites. Jėzus atsisakė joms vadovauti nors buvo jo prašoma, kad jis vadovautų, vestų tas diskusijas, jisai pasakė – Mano Misija apreikšti Tėvą individui – asmeniui. Jeigu jūs turite asmeninių problemų, kaip jums reikia bendradarbiauti esant grupėje, aš jums suteiksiu, ateikit asmeniškai pasišnekėt, jums paaiškinsiu, bet kas susiję su grupine veikla, su organizuotu kokiu nors dariniu, kaip jūs susitarsite, tokį susitarimą aš paremsiu – aš nesikišiu. – Kada žinai iš Urantijos Knygos epochinio apreiškimo, kad Kūrėjui aukščiausia – aukščiausia – vertė yra laisva valia, tą Jėzus ir išreiškė – savo protu, kokį priimsite sprendimą, tai yra jūsų laisvos valios sutarimas, ir aš jį paremsiu, nėra kito kelio, bet aš jums nenurodinėsiu, ką jūs turit daryt, aš nesikišiu į jūsų mąstymų procesą, bet jeigu jūs turit savo asmeninių problemų, kaip palaikyti ryšį su Kūrėju – su Tėvu – su Dievu – prašau, kreipkitės, paaiškinsiu. O per paskutiniąją, trečiąją savaitę Jėzus išvis nedalyvavo net kaip anksčiau dalyvaudavo per tas dvi savaites, pasiklausydamas, ką jie aiškina vieni kitiems, vakarais taip pat suteikdavo savo mokymus, tai per trečiąją savaitę jisai išvis pasišalino pasakydamas, kas aš turiu reikalų – Tėvo reikalų, nes aš turiu netiktai šitą sferą, bet ir kitų sferų, kurių reikalais turiu taip pat rūpintis. Jėzaus apaštalams tai buvo iš tikrųjų sunku, kada nėra – nėra Jėzaus su kuriuo galėtų pasitarti, pasiklausti kokio patarimo. O Jono Krikštytojo apaštalai visiškai kitaip supranta tą dvasinį Kelią. Juk jie apie Jėzų nebuvo nieko – nieko nuoseklaus girdėję, tik ką jiems pasakojo Jonas Krikštytojas arba ką atsitiktinai sutikę, kiti Jėzaus mokiniai nuotrupas kažkokias pasakydavo. Jonas Krikštytojas turėjo savo mirtingojo protą, natūralu, jo supratimas ir Kūrėjo, aplinkos, Visatos, nesulyginama su Jėzaus, atėjusio iš Sūnaus Kūrėjo dvasinio statuso į mirtingąjį, ir dar kokį – gimstant bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių – tai Jėzus sukaupė kitokį patyrimą, nepanašų į Jono Krikštytojo. Tai Jonas Krikštytojas ir buvo tas pranašas, kuris tiesiog liepė žmonėms – Bėkite ir krikštykitės, Dangaus Karalystė visiškai netoli, šalia! Bet ką reiškia tai negali suprast. Ką reiškia – bėkite, krikštykitės? Vėliau jis pradėjo skelbti – Aš jus krikštiju vandeniu, bet ateis tas, kuris krikštys dvasia! Koks skirtumas tarp to dvasios krikštijimo, jis neturėjo supratimo. Bet čia Minties Derintojas iš vidaus jam diktuodavo tokius teiginius ir jis juos pagarsindavo, nesuvokdamas, kas ir kodėl. Ir kada jau suėmė Joną Krikštytoją Erodas Antipas ir nužudė galu gale, tai štai tas dviejų grupių suvedimas į bendrą kažkokį darinį, negalėjo praeiti be konfliktų. Apaštalai turėjo skirtingą patyrimą tarp tų dviejų grupių. Jėzus, kartu gyvendamas su savo apaštalais, jisai savo elgesiu rodė, koks turi būti tas Dangaus Karalystėje gyvenantis gyventojas. Ko jie nesuprato intelekto lygiu, tą matė betarpiškai elgesiu, veiksmais, matė jo nuoširdumą, jautė jį, matė, kaip jisai vienodas yra be kaukių ir su vienais, ir su kitais, ir su jais – tai juos stiprino – Jono Krikštytojo apaštalai neturėjo tokio patyrimo, natūralu, jie negali sutarti.
Šiandien gi mes irgi matom, kad negalima katalikui išaiškint, kas yra Gyvasis Kelias, kad jis atsisakytų savojo dogmatinio, ritualinio kelio, kuriame yra ir krikštas. Krikštas – tai yra žydiškas paprotys. Bet gi tie apaštalai ir buvo žydai, jie laikėsi tų papročių. Jėzus niekada niekur nieko nešnekėjo apie krikštijimą ir kad kas nors turėtų krikštytis. Dėl to Jėzaus apaštalams pavyko atsisakyti, t.y. apšviesti Jono Krikštytojo apaštalus, kad jie atsisakytų tam tikrų ritualų, bet štai, krikšto ritualas buvo tiek įsišaknijęs giliai į Jono Krikštytojo apaštalų vidų, kad jie nesutiko atsisakyti. Aišku, tada gali sakyt – eikit jūs savo keliu, mes eisim savo – bet čia jau Jėzus priima sprendimą, kad reikia Jonui Krikštytojui, palikus šitą pasaulį, reikia apjungti šitas dvi grupes, kurios jau tam tikra prasme galėtų bendradarbiauti, ir tada buvo prieitas sprendimas, kad krikštys tiktai Jono Krikštytojo apaštalai. O kada Jėzus nusprendė, kad siųsti apaštalus po du, tai siųsdavo toje poroje vieną Jono Krikštytojo apaštalą, kitą – savo apaštalą, mokydavo Jėzaus apaštalas, o krikštydavo Jono Krikštytojo apaštalas. Ir šitas krikštas išliko iki šių laikų. Tai yra ritualas. Net ir Jono Krikštytojo teiginys – aš krikštiju jus vandeniu, bet ateis tas, kuris krikštys jus dvasia – jis nebuvo niekur Jėzaus skelbiamas, kad jis jus krikštija dvasia. Jis kalbėjo apie vienovę su Kūrėju dvasioje, apie gimimą iš dvasios, bet ne apie dvasios krikštą. O šiandien, na, lietuviai didele dalimi turi krikšto vardus. Galbūt tarp jaunų jau sumažėjęs tas polinkis į krikštą bažnyčioje, bet tarp vyresnių, tai visi turi krikšto vardus. Parinkdavo šventojo vardą – krikšto vardą. Man davė švento Valentino vardą. Apie jį niekas nekalba, visi šneka apie vasario keturioliktąją dieną ne kaip vardo diena, bet kaip kažkokią pseudo linksmybių su raudonom širdutėm dieną, ir komercija bujoja. Žodžiu, kolektyvinės sąmonės lygiu įsigalėjusios tam tikros tradicijos labai sunkiai išgyvendinamos, jų negali išrauti, o jos stabdo žmogaus žengimą evoliucine, gyvąja, dvasine kryptimi, kokią sumanė Kūrėjas ir kokią siūlė, ir siūlo Jėzus. Žodžiu, krikštas – tai yra tas ritualas, kuris neturi nieko, nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Kūrėju. Žiūrėkit, net ir dabar tie, kurie turi krikšto vardą – šventojo vardą – tai kuriuo vardu jis turi vadintis? Pase įrašomas tiktai tas vardas, kuris buvo suteiktas tam kūdikiui jį registruojant registracijos metu, o šventas vardas tik bažnyčioje užrašytas. Tai kuris tikrasis vardas? Jau net šitokioj padėty yra dviprasmiškumas – pats tas žmogus, kurio vardas yra ir vienas – pasaulietinis, kitas – šventasis, negali pasakyti, kuris jo yra tikrasis. Būna taip, kad abu vardus įrašo į pasą. Taip, yra tokių, bet jų yra nedaug. O šiaip žmogus nėra, nėra garantuotas, kuris jo tikrasis vardas, pats – pats to vardo savininkas. Tai čia yra ritualas pakrikštyt, kurio net prasmės žmonės nesupranta. Kaip ir kunigai nesupranta jo prasmės. Juk reikia gimti iš dvasios – iš dvasios – būseną paliudyt, ne savąjį vardą, bet paliudyt savo sūnystę ar dukterystę, iš Kūrėjo juntamą dvasinę būseną. Tą gali jausti tiktai atsivėrusi Kūrėjui dvasinė asmenybė. Šitos būsenos niekas negali išmokti, negali niekas jos pakeisti niekuo kitu, jokiais šventųjų krikšto vardais, nors ir dešimt suteiktų! Būsena – tai yra nuoširdus bendravimas su Kūrėju, atsivėrus savastimi! Ir tada iš Kūrėjo aukšto energinio dažnio virpesiai įteka į tą atsivėrusią dvasinę asmenybę, o smegenų – materialių smegenų dėka ir pajunta ta visa, Kūrėjo, centrinė nervų sistema tų virpesių poveikį visam šitam fiziniam organizmui, kuris yra materialus ir labai laikinas. Štai, kas yra svarbu, o ne ritualas pakrikštyt. Tai kodėl krikštija? O dėl to, kad apaštalai – Jėzaus apaštalai – padarė kompromisą dvasiniame sprendime. Jeigu jie būtų atsisakę to kompromiso, niekas šiandien nesikrikštytų. Ką reiškia kompromisas! Reikia žinot kada, ir kur, ką padaryt. O Jėzus, jau aš jums sakiau, jis sakė – ką jūs sutarsite kolektyviai, tam aš pritarsiu ir paremsiu, ir jus stiprinsiu. Jis suprato, kad čia yra klaidingas sprendimas. Tai jis tada mėgino išlygint – gerai, aš jus pasiūsiu poromis, bet krikštys tiktai vieni, o mano apaštalai niekada nekrikštys. Ir jie nekrikštijo – jie mokė. Bet tai nebuvo jokios krikščionybės. Tai buvo Jėzaus pasekėjai. Ir tik daug vėliau Jėzaus pasekėjais imta vadinti krikščionimis Antioko mieste – pavadino kiti, ne patys – ne patys tie Jėzaus pasekėjai save, krikščionimis. Bet poveikis matant, kad Jono Krikštytojo apaštalai vis tik krikštija, tiems turintiems irgi tradicijas krikštytis natūralu ir buvo priimtina, kad krikščionybėje ir turi būti tas krikštas. Ir Paulius tą, tą pripažino. Krikščionybė – tai yra Pauliaus jau kūdikis – Pauliaus, kuris iš pradžių būdamas – Sauliumi – net kitu vardu persekiojo Jėzaus pasekėjus – persekiojo, o vėliau transformavosi, pasivadino kitu vardu – Pauliumi. Ir štai dėl jo klaidingų sampratų buvo ta krikščionybė dirbtinai sukurta.
Tai štai, mūsų gyvoji, apreikštoji Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU religija, ir gyvoji šventovė – neturi jokio materialaus ritualo – jokio! Nors tie, kurie ateina iš aplinkos, kurioje tų ritualų pilna, natūralu, jiems tai yra tam tikras slenkstis, o tą slenkstį įveikti įmanoma tiktai tada, kada tu pradedi jau gyvu atsivėrimu pajausti tuos virpesius iš Kūrėjo savo viduje – dvasinėje asmenybėje. Kol šito nepajausti, tol tada iš tikrųjų yra ritualų ir svarbumas, ir jų tam tikras laikymasis. Tai nieko blogo, svarbu, kad būtų tas atsivėrimas dvasinės asmenybės nuoširdumu, ir palaipsniui tada viskas – viskas ištirps būtent toje būsenoje, iš Kūrėjo teikiamoje, kiekvienai atsivėrusiai Jam dvasinei asmenybei. Tai tiesiog aksioma, jos įrodinėt nereikia, nes to ir įrodyt neįmanoma niekam kitam. Tai yra patyrimas.
Gyvasis Kelias – tai yra patyrimų Kelias su Gyvuoju Kūrėju, kuris veda kiekvieną iš vidaus, nes Jis patalpino Savąją dvasią – Minties Derintoją – į kiekvieno protą, ir veda. Štai, atsiduokim Kūrėjo vedimui iš vidaus ir gyvenkim gyvenimą tokį, kuriame nėra jokių kaukių – gyvenkime savimi, kokį sukūrė kaip Savąjį atvaizdą Kūrėjas, kada pasireiškia Jo charakterio savybės – Meilė, Tiesa, Teisingumas, Gailestingumas, Gėris, Grožis, išmintis, Kosminė Įžvalga. Visa tai – Kūrėjo Atspindys – ir mūsų veiksmai tą išreiškia.

Komentarai