Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Tris šimtus tūkstančių metų tokia sklandi veikla vyko, šviesinimas vyko, šitos šimtinės dėka – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 01 24

Mano vardas Algimantas. Atstovauju Kūrėjui, kaip Jo Ambasadorius, Rojaus Trejybės-AŠ ESU, Keturių Kūrėjo Asmenybių absoliučioje dvasinėje vienovėje Ambasadorius šitai planetai ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe mūsų pasaulyje, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos apaštalas irgi šitai planetai.
Žvelgiu aš į žmoniją – milijoną metų turi žmonijos istorija – milijoną! Klaidžiojimai, tamsa, konfliktai, karai – jie trunka tuos milijoną metų. Bet tris šimtus tūkstančių metų, praėjus pusei milijono metų nuo žmonijos istorijos pradžios, buvo atsiųstas mūsų planetos dvasinis vadovas Kaligastija, Lanonandekų kategorijos asmenybė, ir vedė žmoniją Kūrėjo Šviesos keliu. Jau tada Kaligastija mokė žmones ir higienos, ir bendradarbiavimo tarp genčių taikoje, ir gamybos. Prieš pusę milijono metų, Dalamatijos mieste, jau buvo dviejų aukštų pastatai, iš plytų – iš plytų. Prieš pusę milijono metų gatvės nutiestos, šaligatviai, sveikatos sistema veikė, kreditą išmokė panaudoti, kad nereikėtų barteriu keistis ir, natūralu, garbinti Tėvą – garbinti Tėvą. Šitaip buvo mokoma Šviesos laukinės gentys, kviečiant jų geriausius atstovus į Dalamatiją – pakviečiant dėl to, kad galima būtų išugdyti Dvasinius Mokytojus, kurie sugrįžtų į savo gimtąsias gentis ir jas jau šviesintų. O praėjus trims šimtams tūkstančių metų po mūsų planetos Princo veiklos mūsų planetoje, nors jis buvo nematomas mirtingiesiems, bet turėjo savo šimtinę, kuri buvo matoma žmonėms, jie jau nebuvo tie materialūs mirtingieji, jie buvo patyrę kitose planetose materialią mirtį, buvo pažadinti sielos tapatybe, ir sukaupę tam tikrą patyrimą, kaip savanoriai pasisiūlė į šitą misiją padėti mūsų planetos princui Kaligastijai šviesinti žmoniją dėl to jiems čia buvo sukurti materialūs kūnai, panaudojant tų laikų geriausių genčių, geriausių atstovų, Apvaizdos parinktų, mirtingųjų gyvybės plazmą, buvo sukurti kūnai, kurie atitiktų planetos sąlygas – atmosferinį spaudimą, planetos tankį, dydį, temperatūrą. O tie mirtingieji, kurių buvo panaudota gyvybės plazma, jiems buvo restruktūrizuota kaukolė, kad jie galėjo bendrauti per atstumą, neturėdami jokių ryšio priemonių. Ir štai jie irgi tapo padėjėjais tiems, kuriems buvo suteikta gyvybės plazma, irgi šimtas. Ir vienų, ir kitų buvo po šimtą, ir taip pat dar padalinant pusiau ir vyrų, ir moterų po lygiai. Tai štai, tris šimtus tūkstančių metų tokia sklandi veikla vyko, šviesinimas vyko šitos šimtinės dėka, o tada Satanijos Sistemos vedlys, Liuciferis, sukurstė maištą prieš Tėvą, paneigdamas Jį, iškeldamas asmenybės laisvės manifestą. Jo pavaduotojas Šėtonas, tai yra Lanonandekų kategorijos dvasinės asmenybės, kaip ir mūsų dvasinis buvęs vedlys, Kaligastija, prie jo prisijungė iš šešių šimtų devynių planetų Princų, apgyvendintų žmonėmis planetų, trisdešimt septyni. Štai tas maištas trisdešimt septyniose planetose plito. Tos planetos tarpusavyje buvo izoliuotos. Satanijos Sistema irgi buvo izoliuota nuo kitų Vietinių Sistemų, kad ta sėkla nebūtų skleidžiama už jos ribų, o patys, visi tų darinių vadovai, nebegalėjo gauti jokio išmintingesnio aukštesnio proto patarimo. Kūrėjas leido vystytis savo sultyse savo supratimu, savo protu – kurkite tą jūsų Satanijos Sistemoje tvarką, paneigdami Kūrėją-Tėvą, paneigdami dvasinį, aukštesnį lygį iš Rojaus, iš Supervisatos. Ir argumentas Liuciferio buvo, kad – jeigu aš kalbu prieš Tėvą, sakydamas, kad Jo neegzistuoja, mus valdo Sūnūs Kūrėjai, prisidengdami kažkokio menamo Tėvo vardu, tai jeigu Jis būtų iš tikrųjų, mane Jis sunaikintų. Kaip Jis leistų neigti Jį, ir nereaguotų? Jis nesuvokė Kūrėjo Gailestingumo. Kūrėjo Gailestingumas ne iškart pateikia ir įgyvendina nuosprendį, kad leistų laiko tarpsnį tam maištaujančiam nuoširdžiai susivokti. Tam reikalingas atitinkamas laikas.
Dabar du šimtus tūkstančių metų maištas truko iki Jėzaus pasirodymo vienu iš mūsų ir tarp mūsų. Jis savo misiją įgyvendino – sukaupė mirtingojo patyrimą. Tai buvo jo septintasis savęs padovanojimas. Anksčiau jis buvo save padovanojęs kitoms gyvybės kategorijoms ir kitomis gyvybės kategorijomis visai savo Vietinei Visatai, kurią jis sutvėrė drauge su savo Partnere, Dukra Kūrėja, Nebadonija, kuri visada būna Vietinės Visatos sostinėje, Salvingtone, ir iš jos niekada nepajuda. Iš jos pasklinda Šventosios Dvasios grandinė, pažyminti visos Vietinės Visatos erdvę, kaip kosminę erdvę, kuri yra priklausanti Sūnaus Kūrėjo ir Dukros Kūrėjos, Nebadonijos veiklai. Jos vardas – Nebadonija, dėl to mūsų Vietinė Visata turi Nebadono vardą, pavadinimą. Tai štai, Sūnus Kūrėjas įsikūnija įvairiomis gyvybės rūšimis, kurias drauge jie yra sukūrę – Nebadonija ir mūsų Sūnus Kūrėjas, dabar Šeimininkas Sūnus Kūrėjas. Ir pats žemasis arba rizikingiausias, ir paskutinis, septintasis savęs padovanojimas yra – visiems Sūnums Kūrėjams – gimimas bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių, turint materialų pavidalą. Štai Jėzus, kada buvo jau suaugęs, tai, kada ant Hermono kalno jis susitiko su Šėtonu, Jėzus sąmoningai atsisakė bet kokios pagalbos iš aukščiau, net savo serafimus jis paprašė likti, kad jo nelydėtų. Tai buvo tam tikras pademonstravimas, kad mirtingasis be jokios išorinės apsaugos ir pagalbos iš aukščiau, gali atsilaikyti prieš bet kokį viliojantį, bet iškreiptą dvasioje, pasiūlymą. O tuos pasiūlymus teikė Šėtonas. Jis siūlė atsisakyti savo – savo – ikišiolinių nuostatų priimti jo laisvos asmenybės manifestą. Jėzaus atsakymas buvo visada į bet kokį pasiūlymą – Tebūnie Tėvo Valia. Jis iškelia Tėvą, išaukština Jį. Nes jis savo valią yra suliejęs su Jo Valia. Bet jis atiduoda tą galią ir šlovę Tėvui – Tebūnie Tėvo Valia. Maištas užbaigtas, oficialiai, šituo atsilaikymu prieš Šėtono gundymus.
Tada buvo palaidos Tarpinės Būtybės, nematomos žmogaus regėjimui, bet jos yra labai arti mirtingųjų, veikia mūsų planetoje kaip nuolatiniai gyventojai, ir jos buvo tie nematomi, apsėdantys žmogaus protą, demonai arba kiti vadino piktosiomis dvasiomis. Piktų dvasių nėra ir nebuvo niekada! Kūrėjas nekuria to, kad atsirastų piktoji, specialiai sukurta, dvasia ir žmogų kankintų, apsėstų, gąsdintų, dar net iš proto vestų. Tokios dvasios negali būti kuriamos, nes Kūrėjas yra Gėrio ir Šviesos. Iš Jo negali būti sukurta nė viena asmenybė, kuri būtų sukurta specialiai tamsi. Tačiau Kūrėjas suteikia ir laisvą valią. O laisva valia nulemia, ką renkasi – blogį ar gėrį, Kūrėjo Šviesą, ir dar ryškesnę, ar pasirenka maišto kelią. Maištas gali įvykti Vietinėje Visatoje – yra laisva valia. Net ir Sūnūs Kūrėjai prieš išvykdami į kosminę erdvę sukurti savo Vietinę Visatą su Dukra Kūrėja duoda Rojaus Trejybei ištikimybės priesaiką. Patys, būdami tiesiogiai sukurti iš Kūrėjo – Tobuli! Ar jie nenuklys nuo Kūrėjo? Jie tobulą turi Išmintį. Bet duoda ištikimybės priesaiką. Tarsi būtų prieštaravimas – kodėl jie duoda priesaiką, jeigu jie nenuklys? O gi todėl, kad Kūrėjas suteikia laisvą valią net ir tobulam, turinčiam Kosminę Įžvalgą – suteikia laisvą valią, kad jis gali nusigręžti – gali – potencialiai nusigręžti, bet savo Išmintimi jis negali priimti tokio sprendimo, kuris prieštarautų Kūrėjo Valiai. Jis gali suklysti, bet ta klaida yra ne tokia, kuri įsivaizduojama, sakykime, mirtingajam, pačiam žemiausiam dvasiniam tvariniui, dar turinčiam materialų pavidalą. Mūsų klaidos brangiai kainuoja mums patiems. Kūrėjo ištobulinto vaiko klaidos, tai yra, kai tobulai tu žinai ir tobulai darai, bet nuo kaupiamo patyrimo ateina galimybė tą tobulai iki to žinotą metodo taikymą galima išplėsti. Bet tai yra irgi – blogis ir klaida. Laisva valia ir tapatybės augimas, šviesėjimas – jis turi turėti tą galimybę pasirinkimui.
Tai štai, tos Tarpinės Būtybės, kurios buvo kaip demonai, po Jėzaus misijos užbaigimo ir sugrįžimo pas Tėvą, po šitos misijos Rojaus Trejybės patvirtinimo, jis sugrįžo aukštesniu rangu į savąjį statusą, į Salvingtoną, Vietinės Visatos sostinę, pas savąją Partnerę, Dukrą Kūrėją, Nebadoniją – sugrįžo kaip Šeimininkas Sūnus Kūrėjas iki tol vadovavęs savo Vietinei Visatai Kūrėjo Vardu, Tėvo vardu, buvo suimtos. Dabar jis įgijo statusą Šeimininko Sūnaus Kūrėjo ir teisę valdyti savo paties asmeniniu vardu, nebe Tėvo vardu, bet savo paties vardu. Šitą matomą dangaus skliautą padalinus į šimtą tūkstančių dalių, tai yra viena Vietinė Visata. Tai šito skliauto vieną šimtą tūkstantąją dalį, savo sukurtą, Nebadono Vietinę Visatą, jis įgijo patyrimu, tais būtent septyniais savęs padovanojimais įvairiomis gyvybės kategorijos formomis, įvairiu statusu, įvairiu lygiu, tokį aukštą pasitikėjimą, kad net Kūrėjas suteikė jam galimybę šitą darinį kosmose valdyti savo paties vardu. Ir mūsų Šeimininkas Sūnus Kūrėjas kilniai šitą valdymą pasidalino su savo Partnere, Dukra Kūrėja, Nebadonija. Tai nebuvo būtina, bet jis tą padarė kilniai, iš Meilės. Ir kada jis gavo statusą valdyti šitą Vietinę Visatą savo paties vardu, tai Rojaus Trejybės atstovas Vietinei Visatai, Emanuelis, buvo pasirengęs jau palikti Vietinę Visatą, nes šitas vadovas, ištobulintas, ir patyrimu užsitarnavęs aukščiausią statusą savuoju vardu valdyti visą Vietinę Visatą, jam jau nereikalingas Rojaus Trejybės atstovo patarimas. Ir vėl mūsų dvasinis vadovas, Šeimininkas Sūnus Kūrėjas – Jėzus iš Nazareto – kilniai paprašė Emanuelio neišvykti ir čia toliau pasilikti per amžius Rojaus Trejybės atstovu. Štai, koks yra tas mūsų Šeimininko Sūnaus Kūrėjo įžvalgus žvilgsnis turėti galimybę gauti patarimą iš Paties Aukščiausio Kūrėjo – Rojaus Trejybės – per Emanuelį.
Šiandien mūsų planetoje maišto liekanos per kartų kartas iš tos Kaligastijos šimtinės – didžioji dalis – prisijungė prie Kaligastijos, kuris palaikė Šėtoną ir Liuciferį, prisijungė prie to maišto. Jie turėjo palikuonių – palikuonių – per du šimtus tūkstančių metų. Prieš keturiasdešimt tūkstančių metų sužlugdė misiją Adomas ir Ieva. Tai buvo Šėtono paspęstos pinklės, kurios pagavo į tinklą Ievą apgaulės būdu, o Adomas jau sąmoningai pakartojo Ievos klaidą – violetinė rasė nesukurta. Jėzus užbaigė maištą, bet tie palikuonys, kurie buvo prisijungę prie maišto, iki tol buvę nemirtingi šitoje planetoje, nes naudojosi Gyvenimo Medžio vaisiumi, atgabentu iš Žvaigždyno – Norlatiadeko Žvaigždyno – Edentijos sostinės, todėl jų gyvybė buvo palaikoma neribotą metų skaičių. Bet kada jie prisijungė prie maišto, jiems buvo atimta galimybė naudotis tuo vaisiumi. Ne tai, kad nepriėjo prie to medžio, jau jie nebegalėjo gauti, būtent einant Kūrėjo Keliu amžinybės ir pratęsiamo gyvenimo šitame pasaulyje tol kol vykdys šitą misiją. Jų kūnas-organizmas buvo transformuotas, jie turėjo šeimas su kitais vietiniais gyventojais, ir jų trukmė gyvenimo palaipsniui artėjo prie aplinkoje gyvenusių trukmės, bet pikti darbai gyvenant – jų trukmė buvo net be Gyvybės Medžio jau penki šimtai, septyni šimtai metų – tai jų indėlis į kenkimą net ir užbaigus, sakykime – čia kalba eina apie du šimtus tūkstančių metų, dar iki Jėzaus – tai jų kenkimas, dar neužbaigus to maišto, buvo aktyvus. Jų pinklių dėka, netinka žodis dėka, dėl jų pinklių, dėl piktybinių užmačių, žlugo violetinės rasės sukūrimo galimybė. Turėjo būti pusė milijono gyventojų iš Ievos ir Adomo vaikų, anūkų, ir taip toliau, per kartų kartas, ir tik tada galima tą violetinės rasės gyvybės plazmą įlieti į mirtinguosius. Žodžiu, paskubėjo ir Ieva, ir Adomas, ir tebuvo tų palikuonių mažiau, negu du tūkstančiai vietoj pusės milijono. Žodžiu, mes turime labai mažą tos violetinės rasės gyvybės plazmos lašelį – labai mažą. Todėl ir neatsirado atskira violetinė rasė, bet baltoji rasė jos turi – kuri yra ne grynoji rasė – jos turi tą lašelį daugiausia iš kitų – raudonosios, indigo, negrų, juodosios rasės. Tai štai, poveikis ir tos, sukilusios prieš Tėvą, šimtinės dalies, ir Kaligastijos, ir Šėtono, po maišto jau buvo nutrauktas, bet ataugos ir toliau griovė visą tai, kas iki tol buvo griaunama – kas tik susiejama su Kūrėju, viskas laužoma, iškreipiama.
Todėl dabar aš ir sakau, kad šiandien žmonija eina tamsos keliu be dvasinių mokymų. Bet Kūrėjas neapleidžia – Kūrėjas turi mane, kaip Ambasadorių, pasirinkęs mane nuo vaikystės, ko aš nežinojau iki jau subrendusio amžiaus, bet, kas yra, tai yra.
Štai Šviesos knygos, apreiškimai – Urantijos Knyga – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto ir dar turinys papildomai penkiasdešimt puslapių, net du turiniai – vienas stambus, kitas labai smulkus, ir beveik aštuoni šimtai puslapių skirta Jėzaus gyvenimui ir mokymams – kiekvieneri metai aprašyti. Tai nepalyginti, kas yra aprašyta šitoj knygutėj, pavadintoj Naujuoju Testamentu, su iškraipymais. Tai yra, na, laiptelis. Galima pasakyti, geriau negu nieko. Bet kada tampa dogmatai įsikabinę šito šaltinėlio, tada jie bijo šito šaltinio (Urantijos Knyga). Yra ir tokie dogmatai, kurie laikosi ir šito šaltinio nepajudinamai. O Kūrėjas per mane perdavė daugybę mokymų, net ir Jėzus perdavė. Štai Jėzaus knyga, mano priimta. Ką jis man diktavo, tą aš užrašinėjau – Kalbu Jums Vėl – Jėzus Kristus. Jis – autorius. Tai jau antrasis leidimas ir jame yra papildinys, dar papildomai septyniolika Jėzaus, suteiktų man, apreiškimų, tai jau pirmas leidimas buvo išleistas. Šita knyga (Kalbu Jums Vėl) išversta į rusų kalbą, rusiškai galima skaityti. Yra Rusijoje svetainė, ten yra šita knyga patalpinta. Ir mūsų svetainėje – urantija.lt – yra šita knyga rusų kalba, ir anglų kalba, išverčiau į anglų kalbą – I Speak To You Again – Jesus Christ. Yra ispanų kalba išversta, korėjiečių kalba yra išversta. Štai šita knyga (Urantijos Knyga) tai buvo perduota anglų kalba, bet ji dabar išversta į daugiau negu į dvidešimt kalbų. Man prireikė apie dešimt metų ją išversti į lietuvių kalbą. O čia Kūrėjo Mokymų knygos, kurias aš priėmiau per dvidešimtį metų, tuos mokymus, sudėliotus į keturias knygas – Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla, Meilės Galia, paskutinioji knyga – Tu Manyje. Dabar daugiau mokymų, kol susidarys atskirai knygai, tai praeis ne vieneri metai. Gali būti ir greičiau, bet labai daug kas yra aptarta, daug kas paaiškinta, tai apimtis nėra tiek svarbi, kiek nuoširdus Kūrėjo atradimas savo viduje. Tai yra kokybė. Tai yra dvasia. Kiek šitos knygos tampa kasdiena kiekvienam, tai yra jau kokybė. Knygose patalpinti apreiškimai yra kiekybė, kadangi jų yra daug, bet juos reikia paversti gyvais.
Yra gi Šventovė – Gyvoji Šventovė, kaip dabar vyksta gyvosios pamaldos. Tai išplečia – išplečia, ką daro bažnyčios, ką daro visi religiniai, sektantiški judėjimai, ką daro Biblija, Koranas, Bhagavad Gita, savąja, sakykime, samprata. Tai pranoksta viską kartu net sudėjus ir sutalpinus į Šventovę, į gyvąsias pamaldas, į tą gyvąją komuniją, į tą gyvąjį ryšį su Kūrėju. Visa tai yra iš Kūrėjo per kiekvienam iš mūsų suteiktą Dvasią – Minties Derintoją, kad tie, bundantys dvasioje mirtingieji ateina į Šventovę. Tie, kurie ieško nuoširdžiai, jie pajunta tada vidinę būseną, pakylėjimą, sustiprinimą, apšvietimą, net ir fizinį gydymą, bet reikalingos nuolatinės, sisteminės, ir nuoseklios pastangos, kad visa tai taptų kūnu, o trumpiau tariant – gyvenimu. Kūrėjas turi būti tas Gyvasis Vanduo ir ta Gyvoji Duona – GYVENIMU, GYVENIMU KŪRĖJU. Be Šventovės šito neįmanoma pasiekti. Tas, kuris jau dvasiškai nušvinta, jis pajunta Kūrėjo Dvasios – Minties Derintojo – vedimą iš vidaus į Šventovę atvykti. Būtent tas vedimas vis gilėja, gilėja, tas impulsas stiprėja, ir tas impulsas dvasioje priverčią tą dvasinę asmenybę per proto priimamą sprendimą, to dvasinio, dieviškojo proto sprendimą, paklusti šitai materijai, materialiam kūnui, ir atsikelti, ir susiruošti per pūgą ir per šaltį, ir į Šventovę. Štai, kas yra kokybė – dvasia – o Šventovė stiprina kolektyvinio Kūrėjo garbinimo būseną, pajuntant tą galią, dalyvaujant akivaizdžiai – vienam esant šalia kito – akivaizdžiai. Toji galia yra milžiniška! Tik ją reikia pajausti atsivėrimu.
Tik šitaip galima žmoniją vėl sugrąžinti į tą Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimą šitoje planetoje, Jėzaus savęs padovanojimo planetoje, tiksliau, Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo Jėzaus iš Nazareto tapatybe planetoje – mūsų – mūsų planetoje, kurioje mes žengiame patį pirmąjį žingsnį pas mūsų Rojaus Tėvus, Jėzaus Tėvus – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Ir tai nuostabu, kad mes žinome ir žengiame šituo žmonijos išlaisvinimo iš tamsos Keliu ir skleidžiame šitą Šviesą. Ir iš jos įsiliepsnos milžiniška liepsna apėmusi ateityje ar apimsianti ateityje visą žmoniją. Visą! Toks yra Kūrėjo sumanymas. Šiandien jis įgyvendinamas jau dabar.


Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta

Komentarai