Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kiekvieno viduje yra Kūrėjo dvasia, Minties Derintojas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2026 01 04

Esu – Algimantas. O yra – AŠ ESU. Tai ne aš esu – AŠ ESU. Urantai žino kas yra – AŠ ESU. Urantai, štai, Gyvojo Kelio, Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros – iki pat paskutinio lašo, aš turiu parodyti visus. Taip – gražu. Ir jie žino, kad AŠ ESU, tai ne aš. Aš Algimantas, o AŠ ESU yra Visuminė Dievybė veikianti per Rojaus Trejybę visoje kūrinijoje, Save sumažindama, galią slopindama. O Rojaus Trejybė veikia per Rojaus Trejybės sukurtus sūnus ir dukras. Ir mes garbinam tiktai Rojaus Trejybę ir AŠ ESU. Ne jokį Jėzų, ne jokį šventą Mykolą, ne jokius kitus mūsų dvasinius brolius ir seses – tik Rojaus Trejybę AŠ ESU. Visa aplinka, kuri yra kituose pasauliuose, apskritai, iki Rojaus garbina tiktai Tėvą, vieną vienintelį Asmenį. O mes jau dabar pradėjom garbinti Rojaus Trejybę, dar turėdami materialų pavidalą, ir dar prijungėme Visuminę Dievybę AŠ ESU. Visada rašykite tik didžiosiomis raidėmis – AŠ ESU. Tai skirtumas kai asmuo save pristato – aš esu Algimantas, arba, aš esu Lietuvoje, aš esu lietuvis. O Visuminė Dievybė, čia yra Jos toks apreiškiamas vardas – AŠ ESU. Ką reiškia? Tai yra – Aš – Tas Asmuo – Šaltinis ir Centras – esu, Aš negaliu būti, Aš buvau, ir Aš būsiu. Aš neturiu pradžios, Aš esu Egzistencialus. Aš viską kas yra amžinojoje praeityje ir amžinojoje ateityje, begalybėje, apkabinu dabartyje. Dėl to Aš negaliu būti kitoks, tik AŠ ESU. Ir negaliu įvardinti Savęs niekaip kitaip kaip AŠ ESU. Aš – tai rodo, kad Jis Asmuo yra. Gyvūnas nepasakys, o asmuo, asmenybė, Šaltinis net, Jis išreiškia tą asmens statusą, kad Jis yra Visuminis Šaltinis. Rojaus Trejybė, Jie yra Trys Šaltiniai ir Centrai sudarantys Rojaus Trejybę. Bet Jie nėra Visuminiai Šaltiniai ir Centrai. Visuminis Šaltinis ir Centras – Vienas visai kūrinijai. Kada mes užmezgam ryšį su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, su Kūrėju, ir kada Kūrėjas mums sako – džiugina Mane jūsų atsivėrimas, kada jūs nuoširdžiai išliejate save kaip dvasinius Mano vaikus garbindami, šlovindami Mane, lygiai taip pat ir Aš jus šlovinu ir garbinu. Štai šitą gali pasakyti Šaltinis ir Centras. Jisai šitaip patraukia mus aukščiau, link Savęs, kad štai Aš jums kokią suteikiu garbę, kokią jums Aš suteikiu privilegiją jus pašlovindamas net pačius mažiausius, toliausia esančius, žemiausius, dar turinčius materialų išorinį pavidalą. Aš tą galiu tarti, o jūs, visi kiti Mano vaikai, esate tarpusavyje nors įvairaus statuso, įvairių patyrimų sukaupę, bet jūs esate Mano vaikai, jūs nesate Šaltiniai ir Centrai. Todėl garbina visos dvasinės Kūrėjo šeimos nariai Šaltinį ir Centrą. Mes mokomės – mes mokomės – nes niekas mūsų šito nemokė. Reiškia mes mokomės tam, kad galėtume pamokyti kitus. Kiti, jie gyvena visiškai kituose virpesiuose. Ir jiems tokia Šviesa yra per daug akinanti. Mes negalim dažnai suprasti, na kas čia tokio jeigu aš šitą pasakiau, na nesuprato, nesuprato. Žmogus yra pati žemiausia dvasinės asmenybės savastis. Ji negali suprasti to, ką suprantate jūs, be atitinkamo parengimo. Jūs naudojate tam tikrą žodyną, tam tikrus teiginius, ir jums suprantama, nes jūsų viduje yra kontekstas, kurį sukaupėte per kelerius metus, keliolika metų. O kitam pasakote teiginį, jis negali suprasti taip, kaip suprantate jį jūs. Po aguonos grūdelį tą teiginį plėtę, papildę ir pavertę net gyvybingu. Dėl to mūsų ir yra – Gyvoji – šventovė – Gyvoji – religija. Pasaulyje neegzistuoja tokio supratimo kas yra Gyvoji Šventovė, Gyvoji Religija. Šviesa priklauso nuo Vedlio. Vedlys turi savyje pulsuoti ta Šviesa, kurią dalina kitiems, bet jis turi žinoti daugiau, negu jis dalina. Tą ką aš jums sakau, tai mano kontekstas yra daug platesnis, gilesnis, aukštesnis, kokio aš jums negaliu atskleisti. Ir dėl to tai yra irgi, siekimas jums suteikti tą Šviesą praplečiant jūsų ir sąmonę ir pasąmonę, ją labiau sisteminant. Dėl to mes ir analizuojam gilumine prasme Urantijos Knygą, čia, kada susirenkam, po gyvųjų pamaldų. Čia ne šiaip sau, tai yra kryptinga jūsų mąstymo gilinimo kryptis. Ji nėra chaotiška, atsitiktinė. Bet jums po trupučiuką vis daugiau ir daugiau jau ateina giluminis suvokimas. Juk šviesą turi skleisti kiekvienas prezidentas, kiekvienas politikas, kiekvienas ministras. Ar jūs matot tokį prezidentą, ministrą, politiką? Nors vieną pasaulyje? O buvo – buvo, net prieš tūkstančius metų. Faraonas buvo Ichnatonas, nuostabus vedlys, karalius. Atsisakė visų turtų, atsidavė Dievo vedimui. Ir jis skelbė to vieno Dievo sampratą, kuri buvo su nutrupėjimais pasiekusi iš Melkizedeko mokymų, Salemo Išminčiaus. Bet per daug ryški šviesa, toje žynių, įvairiausių intrigantų rankose, ji negali išsiskleisti. Kas tie žyniai? Tai įvairiausi patarėjai, kurie čia bendrauja su įvairiomis žvaigždėmis įvairiais astrologiniais prasimanymais. Jie veikia tą patį faraoną. Ir atsirado Ichnatonas, kuris nei daug nei mažai, atsisakė to, ką kiti garbino – turtus, materialų turtą. Todėl Egipto moralė būdavo aukštesnio lygio, bet ji būdavo dar pakelta į dvasios lygį, Ichnatono dėka, bet ji neišsiskleidė. Jis, taip, aiškino ir apie Dievą – apie Tėvą, bet jam reikėjo slėptis tarp tų visų žynių, kad nebūtų per daug akinanti šviesa paskleista. Tai jis tiktai su artimiausiais savo bičiuliais garbino Tėvą. O su kitais jis garbino saulės Dievą Atoną, nes jie gi buvo pagoniško suformuoto mąstymo. Ir kol jisai buvo gyvas, tol iš tikrųjų ta šviesa dar turėjo perspektyvos. Po jo iškeliavimo žyniai užgrobė visą tą, savo ritualų ir tamsos išraiška, net ir mažą šviesos spindulio erdvę. Urantijos Knygos Epochinis Apreiškimas aiškina, kad jeigu Ichnatonas būtų turėjęs tokią politinę išmintį, kokią turėjo Mozė, kuris buvo na, sakykim taip, ir egiptietis ir hebrajus, kadangi motina hebrajė, o tėvas, kareivis, egiptietis. Tai jis turėjo tokią samplaiką dviejų skirtingų tėvų. Jis turėjo išminties, politiškai, kaip ir išvesti tuos žydus iš vergovės – Egipto vergovės – savo, sakykim, vieno iš tėvų pavergėjų krašto, ir atvesti iki tam tikros vietos. O ką reiškia politiškai išmintingas – ko neturėjo Ichnatonas, dėl to jis nenorėjo daryti kompromisų ir išnyko ta šviesa Tėvo garbinimo – vieno Tėvo. O Mozės Jahvė išsilaikė pas hebrajus. Dėl šitų teiginių, ką sako Urantijos Knygos apreiškėjai, aš nesutinku, kategoriškai. Ne. Tada aš turėčiau irgi garbinti tiktai Tėvą, nes Jį garbina ir katalikai, ir protestantai, ir stačiatikiai. Tada aš neturiu plėsti iki Rojaus Trejybės. AŠ ESU negarbina niekas net Rojuje, visoje kūrinijoje. Tada aš irgi neturiu jums teisės skelbti, kad yra Visuminė Dievybė, Asmenybė, kurią net Urantijos Knyga teikia kaip Tėvo filosofinę koncepciją, net ne Asmenį, ne Asmenybę. Tai bus Mozės politinis išminties pritaikymas. Aš nesilaikau tokios nuostatos. Aš laikausi to, kad atsiduoti reikia visumine savo asmenybe Kūrėjui. Jeigu tau apreiškia platesnę sampratą, pasidalink ja. Kas supras, kas nesupras, tai jo valia. Nepiršk, bet tu tą skleisk.
Aš dar prisimenu, kada Vilniaus Mokytojų namuose pradėjau tiktai melstis – aš dar tada nieko negarbinau, tiktai melstis – tada buvo tiktai Urantijos grupė, tai aš pasiūliau, iš pradžių pasimelskim. Man pasakė – ne, kiti pagalvos, kad čia sekta yra, nereikia melstis. Urantijos Knyga tai yra visiems, visoms religijoms, ateistams, dėl to nereikia melstis. Aš, taip, pagal Urantijos Knygą ir norėjau, kad būtų šitaip daroma, nepažeidžiant kito laisvos valios. Gerai – nenorit, nesimelsime. Toliau aš užsiėmimus vedžiau kiekvieną penktadienį. Praėjo kokia pusė metų, o man iš vidaus impulsas – reikia pasimelsti prieš užsiėmimą, reikia. Ir aš vėl pasiūliau melstis. Vėl išgirdau tą patį – ne, pagalvos, kad čia sekta. Išgąsdins kitus atėjusius, naujai prisijungiančius. Tada aš jiems pasakiau taip – kas nenorit melstis, nesimelskit, o aš melsiuosi, garsiai. Vienas melsiuosi, ir pradėjau. Ir paskiau palaipsniui tas protas jau prie tos akinančios šviesos – kai kuriems – ėmė derintis, nes jis jau ėmė patirti – patirti – tą viduje ramybę. O jeigu aš būčiau save pagal Mozę, išmintingai, ir pasiklausęs tą ką šneka kiti ir nedaręs šito – nebūtumėt ir jūs čia susirinkę. Juk pradžia turėjo būti nuo kažko. Ji neatsirado iškart iš šventovės, jos nebuvo – gyvosios šventovės nebuvo. Ir kada jau apsiprato, nebekilo klausimo ir dėl kitų, ateinančių naujų, kad jie girdi ir nesupranta. Buvo tie prašalaičiai, ėjo. Vieni ateina, išeina – jų reikalas. Nesupranta – jų reikalas, jeigu nori, gali pasiklausti. Bet jeigu neklausia, jų reikalas. Aš nepiršau jiems. Bet kas norėjo, prie manęs jungėsi. Kas nenorėjo, tas iškeliavo kitur. Atsirado tokių, kurie skaldė grupę. Sako, kodėl mes vien Urantijos Knygą tiktai nagrinėjam, mes galim pasidalinti ir kitų knygų perkaitytų įvairiomis temomis ir teiginiais. Sakau, ne. Čia yra tik Urantijos Knygos studijos. Norit kalbėti apie kitas knygas, kalbėkit, bet tiktai ne čia, kitur. Kur aš esu, ten šita grupė bus skirta Urantijos Knygos studijoms. Kada atsirado šventovė, kitiems irgi nelabai buvo priimtina. Dalis lankė šventovę, keli, didesnė dalis tik Mokytojų namuose, intelektualiai norėjo Urantijos Knygos nagrinėjimo. Žodžiu, mes esame Gyvajame Kelyje, kurie taip pat skinam ateinančioms kartoms kelią. Šito ateities kelio neskina nei sekta katalikų, nei protestantų daugybė sektų, nei budistų sektos, nei musulmonų sektos. Nėra dabar tų religijų, kurios yra negyvos, jos susiskaldę į sektas – musulmonai, šiitai, sunitai, tarpusavyje nesutaria ir net dažnas būna konfliktas kariniu būdu. O Ukrainoj kas dedasi? Stačiatikiai kariauja vieni su kitais, rusai su ukrainiečiais. Dėl to stačiatikybė išnyks, katalikybė išnyks, budizmas išnyks, musulmonų visa sektų gausa išnyks. Bus tiktai Kūrėjo gyvoji apreikštoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU religija. Tai natūralu. Net logiškai mąstant, kada tu atveri save kaip dvasios pasireiškimą viduje – kiekvienas jį turi, tą Kūrėjo fragmentą. Ir budistas, ir musulmonas, ir stačiatikis, katalikas taip pat turi. Dėl to jis gali suprasti kas yra džiaugsmas, kas yra laimė, kas yra gailestingumas, kas yra gėris, kas yra grožis, kas yra meilė – dėl to, kad yra Kūrėjo dvasia viduje, Minties Derintojas. Tai yra dvasinės vertybės, jos nepasveriamos. Jos pajuntamos, patiriamos. Jų negalima apibūdinti, vienam vienaip pasireiškia, kitam kitaip. Bet jos yra iš Kūrėjo, Kurį reikia garbinti, Vienintelį, Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Ir gyvoji Kūrėjo religija yra visoje kūrinijoje. Kiti negali suprasti, kad čia yra tokia tamsa, kad reikia dar atskirai sakyti – Gyvoji Religija – Gyvoji Šventovė. Negyvų religijų kūrinijoje nėra. O jeigu viskas gyva, tai nebereikia to žodžio – gyva – pasakyti, savaime suprantama.
Kaip mane stebina, kai sako reklama – vaistai vartojami per burną. Jeigu jie ne per burną vartojami, tada reikia sakyti – jie yra tepami, jie yra lašinami. Visomis kitomis situacijomis tai ir nereikia sakyti, kad per burną, mielieji, savaime suprantama, kad taip. Maistas yra per burną. Galima tada sakyti, juk maitinti galima ir ampolėmis. Tai va, kada degraduoja protas, jis ima pasireikšti ir reklamose. Kvailystė tai yra. Bet tai tokia kvailystė, kai kiti irgi nepastebi šito. Ir vis plačiau jūs išgirsit kvailysčių, kada nusišneka ir politikai, nes nėra Vedlių. Todėl, Lietuvai stinga Ichnatono šviesos, nes yra dabar tokių, na, šėtoninkų astrologų, kurie savo turi laidas po kelias valandas per radiją. Horoskopai ir visa šita, čia yra Šėtono visa ta maišto, Liuciferio ir Šėtono prieš Kūrėją, du šimtai tūkstančių metų, na, liekana, visi astrologai. Nėra astrologijos, čia yra pseudo sugalvotas sumanymas žmones mulkinti. Yra – astronomija, mokslas. Joks dangaus kūnas neturi poveikio žmogaus laisvos valios sprendimui, kad įtakotų žmogaus gyvenimą. Astrologiniai kalendoriai, ypač dabar, kai prasideda nauji metai. Kas čia sugalvojo – arklio metai, gyvatės metai, drakono metai? Va tokie šėtonininkai ir sugalvojo. Kvailystė. O Julius Cezaris, kada jis savo laiku susidūrė su astrologais, vijo iš imperijos juos. Įsivaizduokit, iš imperijos lauk vijo astrologus. Bet lengvatikių tai yra daugiau. Nebėra Julijaus Cezario, ir vėl sugrįžta prie astrologų. Taip, kaip prie Ichnatono šviesa skleidėsi palaipsniui – vieno Dievo Tėvo garbinimo šviesa – o paskiau žyniai užvaldė vėl savąja tamsa. Ir visa tai yra dėl Liuciferio-Šėtono maišto Satanijos Sistemoje du šimtai tūkstančių metų. Kristus užbaigė maištą prieš du tūkstančius metų, o liekanos tai toliau išaugo. Piktžoles išravi, o jos vėl atauga. Ir vėl reikia ravėti. O ravėtojų nėra. Kristus gi sakė – yra gausus derlus, bet nėra tų derliaus surinkėjų, nėra. Derlių reikia dvasioje sėti ir tada jį prižiūrėti. Bet nėra tų prižiūrinčiųjų, kadangi nėra tų sėjančiųjų. Nėra dvasios atvertos. O ritualizmo pilna kiekvienoje bažnyčioje, cerkvėje, pagodoje.
Esam mes, žmonijos tie dvasiniai šaukliai – nei daug, nei mažai. Ir tai yra ir pareiga, ir prestižas. Žinant tai, ko nežino aplinka, gyventi tuo ką žinai – ką žinai iš apreiškimų, iš Kūrėjo, gyventi be baimės. Nedrebėti dėl šito materialaus kūno, o rūpintis savo dvasinės asmenybės savastimi, kad būtų gludinamas ir charakteris ir gilinamas ryšys su pačiu Šaltiniu ir Centru – Kūrėju. Štai gyvybingas gyvenimas. Ir tada jis bus kupinas palaimos, ne džiaugsmų ir nuopolių, o palaima, laimė. Ji banguoja kaip supamas kūdikis lopšyje. Juk kūdikio nesupa taip – į viršų ir atgal, į džiaugsmo viršūnę ir atgal meta, į nuopolį. Ne, laisvai taip, kad jisai ramintųsi. Taip mus supa Kūrėjas tokiose gyvenimo sūpuoklėse. O džiaugsmo akimirkas tai yra sugalvojęs gyvulinės kilmės protas. Štai, akimirka džiaugsmo ir baigiasi fejerverkai, vėl lauk visus metus tų akimirkų tam gyvulinės kilmės protui. Nesuvokdami, kad jie daro nusikaltimą prieš žmoniją. Visi fejerverkai yra Šėtono ir Liuciferio, Kaligastijos, mėginimas patenkinti žmogaus aistrą blizgučiams be prasmės. Ir daug jie išleidžia ir pinigų, skiria pastangų, dėl trumpalaikės akimirkos, o dvasioje kaip buvo tamsūs, miegantys, taip ir liko nepažadinti, nepamaloninti. O Kūrėjas teikia malonę visuomet, kasdien, visą gyvenimą. Bet reikia tą malonę, kaip dvasinę asmenybę, gerti – gerti kaip Gyvąjį Vandenį, kąsti kaip Gyvąją Duoną. Ir ta malonė bus tada viduje, ir tada suprasi koks yra skirtumas tarp tos akimirkos fejerverkų, kurie gąsdina ligonius, šunis, kates, vaikus gąsdina. Ir to, kas yra Kūrėjo suteikiama – ramybė. Kristus gi atėjo kaip Ramybės Princas. Ir jeigu yra sutrikimai ramybėje, natūralu tada atsiranda pažeidimai energinės sistemos, ligos kyla, konfliktai kyla. Net ir vieno individo viduje kyla konfliktai, jeigu nėra ramybės viduje. O jeigu tarp dviejų neramių yra kažkokia tai santykių pasireiškimo schema, ten jau konfliktai gali pavirsti į ginčą, ir net į fizinę prievartą, net ir šeimoje. Be Kūrėjo negali būti šeimos vieningos, darnios. Ir vaikai negali augti darniai ir palaimoje, būti laimingi. Čia aksioma. Tą aš sakau ypač tiems, kurie psichologai ir aiškina kaip turi būti sprendžiamos šeimos problemos – jie patys nežino kaip reikia spręsti. Todėl šiandien mokslo nėra, yra pseudo mokslai. Religijos nėra – yra ritualai. Jie nesprendžia problemų. Nei daug, nei mažai – be mūsų, urantų, žmonija negali nušvisti. Tik šviesos žmonija nebeturi konfliktų. Problemos lieka dvasinio augimo kelyje. Yra nuomonių tam tikra neatitikimo išraiška, taip, nuomonių, bet tai ne esminių nuomonių. Visi žvelgia į tą patį Kūrėją, ne į ritualus, nes ritualų nėra. Tai yra Kūrėjo tikrovė, kurioje šiandien mes esame, iš esmės kaip Ichnatonas. Labai maža grupelė, kurie gali garbinti Kūrėją, kaip Ichnatonas su savo artimaisiais garbino. O jūs tarp savo šeimos narių jau turit ir susitraukti, prisiderinti, kaip Mozė, išmintingai, prie aplinkos. Ir Kalėdas pažymėti, ir Naujus Metus, ir dovanėlėmis pasikeisti. Va čia jau yra tas išmintingas bendradarbiavimas su aplinka, nekertant šakos. O patys turite save neapriboti – patys augti, o su aplinka išmintingai bendradarbiauti. Ir su katalikais, ir su budistais, ir su krišnaitais, ir su ateistais, net ir su satanistais. Su tuo aš jus ir sveikinu.

Komentarai