Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Jėzaus iš Nazareto žemiškosios šeimos nariai yra atskleisti Urantijos Knygoje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 02 14
(vaizdas per langą) Daug sniego. Žiema. Iš tikrųjų atrodo vasario jau beveik vidurys – vasario 14-oji. Šiandien – mano vardadienis. Mano šventas vardas yra Valentino. 2026-ieji metai. Gražu, balta, tyra, šviežias sniegas. Laukiu pavasario. Pavasarį, aišku, problema bus kita, iš tiek sniego bus patvinę – patvinę upės, kita vertus, šuliniai bus pilni, užteks visai vasarai. Dabar gali būt daugiau judesio – kamerą reikia įstatyt į stovą. Lyg ir pavyko. Taip. Atsisėsime patogiai, išimu čia baterijos pastiprintoją iš kišenės – laidas trumpas, tai įdėjau kišenėje.
Taigi, šiais metais žiema yra su sniegu, daug šaltuko – įprasta, kokia būdavo Lietuvoje žiema, tragedijų nėra. Kita vertus, Lietuva yra saugoma kaip išrinktoji tauta – lietuvių tauta – Kūrėjo išrinktoji tauta – nešti Jo Šviesą, Jo gyvąjį Žodį, kurį aš esu įgaliotas skelbti, tą ir darau jau daugiau negu trisdešimt metų. Ruošiu Dvasinius Mokytojus, kad žmonija švistų. Šito tokiu laipsniu nedaro niekas pasaulyje. Štai, kiek yra Kūrėjo apreiškimų knygų – tai yra Kūrėjo gyvoji Šviesa. Labai mažai norinčių juos, labai mažai skaitančių, kodėl? Todėl, kad viduje yra daug baimės, tamsos, o ją, tarp kitko, skatina ir bažnyčia – bažnyčia – kuri pilna apipinta ritualais, negyvais materialiais ritualais. Pamaldos – tai yra gi visos apeigos – nėra Širdies arba dvasinės asmenybės atvėrimo, nes kunigas pats neatsivėręs. Visa ta hierarchija, ir klebonas, ir vyskupas, ir kardinolai, ir popiežius nėra atsivėrę Kūrėjui, tuo labiau nėra atradę Kūrėjo savo viduje, tai ko jie gali mokyt? Kūrėjo Šviesos? Nė iš tolo. Net ir toks dalykas, kaip Biblija, kuris pavadintas dar – arba Šventasis Raštas. Cha, kodėl jis šventasis? Nėra šventų raštų. Čia žmogus sugalvoja taip pavadint šventus raštus. Visa Tikrovė yra iš Kūrėjo. Ir Kūrėjas nėra šventas – Kūrėjas yra Tikrovės Šaltinis ir Centras! Taip. Mano vardas – Algimantas. Taip. Aš pakrikštytas bažnyčioje šventojo Valentino vardu. Taip. Kuo žmogus ima išsiskirti iš kitų savo tam tikrom moralinėm vertybėm, dvasiniais pamokymais, gyvena kitaip, tą pradeda vadinti šventuoju. Bet čia žmogus sugalvoja.
Jeigu jau atvirai, tai mūsų viduje yra dvasinė asmenybė. Jeigu mes ją leidžiame iš tikrųjų ryžtingai gyventi savimi – o tą kontroliuoja protas – viduje yra Kūrėjo amžinoji dovana mums padovanota – Minties Derintojas – Kūrėjo Dvasia, yra Jėzaus Kristaus – Tiesos Dvasia – beldžianti į Širdies duris, ir tie, kurie atveria jas, Tiesos Dvasia įeina. Yra Kūrėjo padovanotos Penkios Pagalbinės Proto Dvasios, o mes dar turim ir Šeštą, ir Septintą, nes ir gyvūnams padovanotos yra Penkios Pagalbinės Proto Dvasios – tai yra Drąsos, Pažinimo, Supratimo, Patarimo, Intuicijos – o mes turime dar Garbinimo ir Išminties – jos veikia iš vidaus mūsų protą. Kūrėjas suteikia visas priemones, o dar iš išorės mums suteikia Kolektyvą Dvasinių Asmenybių – Apvaizdą, kad mes šviesėtume, kad negyventume štai šitos knygos (Biblijos) tamsoje, aprašinėjančioje žydų tautos gyvenimą, kaip Mozė vedė iš egiptiečių nelaisvės. Tai yra tiesiogine prasme žmonių užrašyti dalykai, kurie nėra šventi. Ir tokio Dievo, tokio Jahvės nėra apskritai, kuris žudytų tautas, žudytų gentis vardan to, kad žydai nukeliautų į Palestiną. Tokio Jahvės nėra! Jahvė yra Meilės pasireiškimas – Meilės – ir ne tiktai žydams, bet ir pagonims. Dėl to ir žydai turėjo sampratą, kad Izraelio Dievas – Tėvas yra Izraelio Tėvas. Tad Jėzus atnešė Evangeliją – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – visiems Tėvas yra vienas ir pagonims, ir žydamas. Todėl šita knyga (Biblija) ne šventoji, ir ji aprašinėja žydų, išskirtinai žydų – žydų religinę istoriją. Čia yra joje ir Naujasis Testamentas, kurio tarp kitko žydai nepripažįsta – Naujojo Testamento. Kodėl aš jį atsiverčiau? O gi todėl, kad noriu paskaityti vieną pastraipą – Mato 13, 53 eilutė ir 58, tai tarp jų aš paskaitysiu –
Mt -53 Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai. 54 Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? 55 Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? 56 Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo. 57 O Jėzus jiems atsakė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. 58 Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.
Štai šitas šaltinis, kurį ir katalikai pripažįsta, kad tai yra Dievo žodis – Dievo. Tai yra gyvasis Dievo žodis, kaip sako katalikai, bet kažkodėl jie nepripažįsta, kad Jėzus turėjo seserų ir brolių – kad Marija turėjo daugiau vaikų, ne vien tiktai Jėzų, kurį ir vadina iš neišmanymo, dėl neišmanymo – vienatiniu Dievo Sūnumi. Na, pamąstykit logiškai, kaip gali būti vienas Dievo Sūnus, vienintelis? O mes, ką, ne Dievo sūnūs? Lietuvoje buvo trys su puse milijono, beveik keturi milijonai, dabar liko du milijonai galbūt, o gal ir jų neliko, bet pasaulyje – aštuoni milijardai – ką, jie nėra Dievo sūnūs ir dukros? Todėl nustokite klaidinti žmones, kad Jėzus, tai vienintelis Dievo Sūnus. Dievas turi mirijadus sūnų ir dukrų! Skaitykit, kur yra Šviesa! Ne šitą knygą (Biblija)! Tai yra vakar dienos laiptelis ir jis visiškai nepavaizdavo Dievo. Tai yra klaidinimas – žmonių klaidinimas! Skaitykit – Urantijos Knygą – dėl to, kad tai nėra žmonių kūrinys, tai yra aukštesnių įvairių dvasinių kategorijų asmenybių perteikta Kūrėjo Tikrovė iš viršaus visai žmonijai! Šita Knyga skirta visoms religinėms sektoms – nes dabar tų tikrųjų religijų nebėra – visos susiskaldė į sektas, ar musulmonai, ar budistai, ar krikščionys. Pilna sektų, ritualų, bet nėra gyvojo atvėrimo savo viduje – štai, tos dvasinės asmenybės atvėrimo. Jie net nežino, kad yra asmenybė viduje. Kiekvienas žmogus yra asmenybė. To nežino mokslininkai, pseudo dėl to mokslininkai, nes jie nusigręžę nuo Kūrėjo.
Štai, Kūrėjo Šviesa – šitos knygos – apreiškimų knygos – Kūrėjo apreiškimai suteikti man, pavirtę į knygas. Akimirkos Amžinybė – pirmasis tomas. Antrasis tomas – Gyvoji Tyla. Trečiasis tomas – Meilės Galia. Ketvirtasis tomas, Kūrėjo Mokymai – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Tu – Manyje. Jėzaus apreiškimų knyga, Jėzus Kristus – Kalbu Jums Vėl – šis, jau antrasis leidimas su papildiniu. Aš šitą knygą išverčiau į anglų kalbą – I Speak To Yuo Again – Jesus Christ. Izidorius išvertė į rusų kalbą – Говорю Вам Опять – Иисус Христос. Skaitykit šitas knygas! Tai – dvasiniai, gyvi šaltiniai, tai – gyvieji Kūrėjo Žodžiai! Klausykit mano mokymų! Tą, ką aš sakau yra Tiesa! Aš nemeluoju – nes esu Kūrėjo įgaliotas skelbti Kūrėjo gyvąjį Žodį! Dėl to ir esu Kūrėjo Ambasadorius visai planetai, Jėzaus, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos Apaštalas visai planetai. Jėzaus dvasinis rangas – Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, jo Partnerės – Dukra Kūrėja, Nebadonija.
Tai štai, aš noriu iš Urantijos Knygos Epochinio Apreiškimo ir paskaityt, kada pseudo teologai ima klaidinti žmones skelbdami savo išvedžiojimus, kad Jėzus brolių neturėjo, žydai vadino visus pusbrolius, pusseseres broliais ir seserimis. Netiesa! Žmonija turi vieno milijono metų istoriją. Žydų istorija, tai yra na, galima sakyti šių laikų jau istorija. Du tūkstančiai metų, palyginus su milijonu metų, skirtumas yra. Ir jau seniai, ir gentine dar santvarka gyvenusieji žmonės jau pripažino šeimą, ir brolius, ir seseris ir vadino brolius – broliais, seseris – seserimis, pusbrolius – pusbroliais, pusseseres – pusseserėmis. Todėl pseudo teologai, patys gyvenantys tamsoje, neišmanydami klaidina žmones, o kiti tamsūs, neapsišvietę, neskaitantys dvasinių šaltinių, natūralu, yra pasimetę ir tiki tais ir kunigais, iš tikrųjų pseudo kunigais, ir pseudo teologais.
Kristaus gimtadienis, kada jis gimė pasaulyje buvo rugpjūčio 21-oji diena – ne per Kalėdas – rugpjūčio 21-ąją. Kada gimė vaikutis, tai iki tol žydai gi laukė Mesijo, kuris išlaisvins juos, užėmęs Dovydo – karaliaus Dovydo laisvą sostą iš pagonių jungo, iš romėnų jungo, Romos imperijos jungo. Ir Romos imperatoriaus atstovas Judėjoje buvo – buvo Poncijus Pilotas, o Galilėjoje – Erodas. Žodžiu, tas didžiulis baimės viduje pasireiškimas Erodui tiesiog sukėlė milžinišką protrūkį agresijos – nejaugi tas pažadėtasis vaikelis, būsimasis Mesijas iš tikrųjų gimė, o kuris iš jų? Tai jis liepė, įsivaizduokit, koks pamišimas – visus kūdikius išžudyt berniukus, kad neprasprūstų ir tas pažadėtasis vaikelis. Dėl to Marija su savo vyru Juozapu – vyru – o ne globėju, kuriam dar priskiria, kad jis buvo senas, ir panašiai – neklaidinkit žmonių, jūs, tie pseudo teologai ir pseudo kunigai – Marija su savo vyru ir savo pirmagimiu – savo pirmagimiu – bet ne Dievo vienatiniu Sūnumi – kad apsaugot tą mažą kūdikėlį, bejėgį, nuo grėsmės, pabėgo į Egiptą. Į Egiptą pabėgę praleido ten apie porą metų ir sugrįžo vėl atgal. Ir štai kada – kada jie sugrįžo, jiems, Nazareto šeimos – šeimos pagausėjimas įvyko – Marija pagimdė antrą vaiką. Paskaitysiu iš Urantijos Knygos –
(1357-02) Kitas svarbus įvykis šitos Nazareto šeimos gyvenime buvo antrojo vaiko, Jokūbo, gimimas ankstyvą rytmečio valandą balandžio 2-ąją, 3 m. pr. Kr.. Jėzų apimdavo džiaugsmas nuo tos minties, jog turi broliuką kūdikėlį, jis valandų valandas stovėdavo šalia jo tiesiog tam, kad tik stebėtų pirmuosius kūdikio veiksmus.
Penktieji Jėzaus metai (2 m. pr. Kr.)
(1357-07) Jėzui penkeri metai suėjo šitų metų rugpjūtį, ir mes, dėl to, šituos metus laikysime jo penktaisiais (kalendoriniais) metais. Šiais metais, 2 m. pr. Kr., likus šiek tiek daugiau negu vienam mėnesiui iki jo penktųjų metinių, Jėzus patyrė didžiulę laimę, pasaulį išvydus jo sesutei Miriamai, kuri gimė liepos 11-osios naktį. Kitos dienos vakarą Jėzus ilgai šnekėjosi su savo tėvu apie tai, kokiu būdu įvairios gyvų būtybių grupės pasaulį išvysta kaip atskiri individai. Pačią vertingiausią ankstyvojo švietimo dalį Jėzus gavo iš savo tėvų, kada jie atsakinėdavo į jo apgalvotus ir žingeidžius klausinėjimus. Niekada nebuvo taip, kad Juozapas iki galo neatliktų savosios pareigos, rūpestingai ir negailėdamas laiko atsakinėdavo į daugybę berniuko klausimų. Nuo to laiko, kada Jėzui suėjo penkeri metai, iki dešimties metų, jis buvo nuolatinis kodėlčius. Nors Juozapas ir Marija ne visada galėdavo atsakyti į jo klausimus, bet niekada nebuvo taip, kad jie vengtų iki galo aptarti jį dominusius dalykus ir visais įmanomais būdais jam padėti, stengiantis surasti patenkinamą sprendimą tai problemai, kurią jo guvus protas būdavo sugalvojęs.
Įvykiai šeštaisiais metais (1 m. pr. Kr.)
(1359-03) Pirmasis didelis sukrėtimas jaunojo Jėzaus gyvenime įvyko tada, kai jam buvo nepilni šešeri. Berniukui atrodė, kad jo tėvas—bent jau tėvas ir motina drauge—žino viską. Todėl, įsivaizduokite šito žingeidaus vaiko nuostabą, kada jis paklausė tėvo, kokia buvo neseniai įvykusio nestipraus žemės drebėjimo priežastis, išgirdus Juozapą sakant: “Mano sūnau, aš iš tikrųjų nežinau.” Tokiu būdu prasidėjo tas ilgas ir neraminantis iliuzijų praradimas, kurio metu Jėzui paaiškėjo, kad jo žemiškieji tėvai nėra visaišminčiai ir visažiniai.
Septintieji metai (1 m. po Kr. gim.)
(1361-05) Vienintelis rimtas nelaimingas atsitikimas, nutikęs Jėzui iki šio laiko, buvo tai, kad jis nuvirto nuo užpakalinio kiemo akmeninių laiptų, vedančių į miegamąjį, kuris buvo uždengtas stora drobe.
– Juozapo ir Marijos namas buvo dviejų aukštų ir paprastai antrajame aukšte buvo miegama, bet ten nebuvo lubų, tiesiog karšta, tai uždengiama buvo drobe. –
Tai įvyko per smėlio audrą, netikėtai užgriuvusią iš rytų liepos mėnesį. Karšti vėjai, nešantys smulkaus smėlio šuorus, paprastai pūsdavo lietų sezono metu, ypač kovo ir balandžio mėnesiais. Buvo neįprasta, jog tokia audra pasitaikytų liepos mėnesį. Tuo metu, kada kilo audra, Jėzus žaidė namo viršuje, kaip ir buvo įpratęs, nes per didžiąją sausros sezono dalį tai buvo įprasta jo žaidimo vieta. Smėlis jį apakino, kada jis lipo laiptais žemyn, ir jis parvirto. Po šito atsitikimo Juozapas padarė turėklus abiejose laiptų pusėse.
(1361-06) Nebuvo jokios galimybės užbėgti už akių šitam nelaimingam atsitikimui. Negalima kaltinti aplaidumu laikinųjų sargybinių tarpinių būtybių, vienos pirminės ir vienos antrinės tarpinės būtybės, kurios buvo paskirtos berniuką prižiūrėti; taip pat negalima kaltinti ir serafinių sargų. Tiesiog nebuvo galima šito išvengti. Bet šitas nedidelis nelaimingas įvykis, atsitikęs tuo metu, kada Juozapas buvo išvykęs į Endorą, sukėlė Marijai tokį didžiulį nerimą, kad ji kelis mėnesius neišmintingai mėgino Jėzų laikyti visiškai šalia savęs.
(1361-07) Dangiškosios asmenybės negali savavališkai įsikišti į materialius nelaimingus atsitikimus, fizinės prigimties įprastus reiškinius. Įprastinėmis aplinkybėmis į materialias sąlygas gali įsikišti tiktai tarpinės būtybės tam, kad apsaugotų likimo vyrų ir moterų asmenis, bet net ir ypatingose situacijose šitos būtybės šitaip gali veikti tiktai paklusdamos savosios vyresnybės specialiems nurodymams.
Ir šitais metais gimė – (1362-01) ketvirtasis Nazareto šeimos narys, Juozapas, gimė trečiadienio rytą, kovo 16 dieną, 1 m. po Kr. gim.
Jo aštuntieji metai (2m. po Kr. gim.)
(1365-02) Jo trečiasis brolis, Simonas, gimė penktadienio vakarą, šių metų balandžio 14-ąją, 2 m. po Kr. gim.
Jėzaus devintieji metai (3 m. po Kr. gim.)
(1367-03) Jėzaus antroji sesutė, Morta, gimė ketvirtadienio naktį, rugsėjo 13-ąją.
– Ieškau, man atrodo, a, ne – perskaičiau. Miriama, taip, pirmoji sesutė gimė. O dabar čia antroji sesutė, taip. Toliau. Kada gi toliau, kas buvo Jėzaus ir jo tėvų šeimoje pažiūrėkime –
Vienuoliktieji metai. Vienuoliktieji metai eina Jėzui, ir štai –
(1370-02) Trečiadienio vakarą, birželio 24-ąją, 5 m. po Kr. gim., gimė Judas. Šio, septintojo vaiko, gimimą lydėjo komplikacijos. Kelias savaites Marija taip smarkiai sirgo, kad Juozapas pasiliko namuose. Jėzus buvo labai smarkiai užsiėmęs, vykdydamas savo tėvo pavedimus ir daugybę pareigų, kurios atsirado dėl motinos rimtos ligos. Niekada daugiau iš tiesų šitas jaunuolis nebeturėjo galimybės sugrįžti į savo ankstesniųjų metų nerūpestingą vaikystę. Nuo to laiko, kada susirgo motina – likus nedaug laiko iki jam suėjo vienuolika metų – jis buvo priverstas prisiimti pirmagimio sūnaus pareigas ir jas prisiimti turėjo vieneriais ar dvejais metais anksčiau negu šitoji našta būtų normaliai prislėgusi jo pečius.
– Kada jam ėjo tryliktieji metai – (1373-02) Sekmadienio naktį, sausio 9-ąją, 7 m. po Kr. gim., gimė jo brolis kūdikėlis, Amosas. Judui dar nebuvo suėję dvejų metų, o sesutė kūdikėlė, Rūta, dar tik turėjo gimti; taigi galima matyti, kad Jėzus turėjo mažų vaikų didelę šeimyną, paliktą jo globai tuomet, kai kitais metais jo tėvas žuvo nelaimingo atsitikimo metu.
– Čia praleidžiu jo kelionę į Jeruzalę, kada Jėzus praleido šventykloje keturias dienas ir uždavinėjo nuostabius išmintingus klausimus ir tiems išminčiams, kurie aiškino apie Jahvę, apie Dievą tikintiesiems po pamaldų sinagogoje. Dabar nebėra to bažnyčiose. Niekas po pamaldų neklausinėja, diskusijų nevyksta apie Dievą – o turėtų. Taigi tolimesnis augimas –
Jo keturioliktieji metai (8 m. po Kr. gim.)
(1388-01) Viskas klojosi gerai iki tos lemtingos antradienio dienos, rugsėjo 25-osios, kada bėgikas iš Sepforio į šituos Nazareto namus atnešė tragišką žinią, kad Juozapą, dirbusį valdovo rezidencijos statyboje, sunkiai sužeidė virstantis keltuvas. Žinianešys iš Sepforio pakeliui į Juozapo namus užsuko į dirbtuves, pranešdamas Jėzui apie jo tėvo sužeidimą nelaimingo atsitikimo metu, ir jie kartu nuėjo į namus, kad liūdną žinią praneštų Marijai. Jėzus troško tuoj pat vykti pas tėvą, bet Marija nenorėjo ir girdėti nieko kito, išskyrus tai, kad pas savo vyrą skubėti turi ji. Ji nurodė, kad į Sepforį ją lydėtų Jokūbas, tuo metu dešimties metų amžiaus, tuo tarpu, kad Jėzus liktų namuose su jaunesniaisiais vaikais tol, kol ji sugrįš, nes ji nežinojo, kiek sunkiai buvo sužeistas Juozapas. Tačiau nuo sužalojimų Juozapas numirė iki Marijos atvykimo. Jie atvežė jį į Nazaretą, ir kitą dieną jis buvo palaidotas šalia savo tėvų.
Penkioliktieji metai (9 m. po Kr. gim.)
(1389-05) Trečiadienio vakarą, balandžio 17-ąją, 9 m. po Kr. gim. gimė Rūta, šeimos kūdikėlė, ir Jėzus, kiek tik sugebėjo, stengėsi užimti savo tėvo vietą, guosdamas savo motiną ir jai padėdamas, šituo sunkiu ir ypatingai liūdnu išbandymo metu. Maždaug dvi dešimtis metų (kol jis pradėjo savo viešąją tarnystę) nė vienas tėvas negalėjo mylėti ir auginti savo dukters su didesne meile ir ištikimybe, kaip mažąja Rūta rūpinosi Jėzus. Ir jis lygiai taip buvo geras tėvas ir visiems kitiems savo šeimos nariams.
(1389-06) Šitais metais Jėzus pirmą kartą suformulavo tą maldą, kurios vėliau mokė savo apaštalus, ir kuri daugeliui tapo žinoma kaip “Viešpaties Malda.” Tam tikra prasme tai buvo šeimos altoriaus evoliucija; jie turėjo daug garbinimo formų ir keletą formalių maldų. Po tėvo mirties Jėzus stengėsi vyresniuosius vaikus išmokyti, kad maldoje jie išsireikštų individualiai – didele dalimi taip, kaip tą daryti patikdavo jam – bet jie negalėjo suvokti jo minties ir būtinai sugrįždavo prie savo išmoktų maldos formų. Būtent šitaip mėgindamas sužadinti savo vyresniuosius brolius ir seseris sukalbėti individualią maldą, Jėzus stengėsi jiems padėti, pasufleruodamas eilutes, ir netrukus, jam sąmoningai nesiekiant, atsitiko taip, kad jie visi ėmė naudoti tokią maldos formą, kuri didžiąja dalimi buvo sudaryta iš šitų pasufleruotų eilučių, kurias jie buvo išmokę iš Jėzaus.
(1389-07) Pagaliau Jėzus atsisakė tos minties, jog kiekvienas šeimos narys formuluotų spontanišką maldą, ir vieną spalio vakarą jis prisėdo prie mažytės lempelės, padėtos ant žemo akmeninio stalo, ir, ant maždaug aštuoniolikos kvadratinių colių glotnios kedro lentelės, medžio anglies gabaliuku užrašė tą maldą, kuri nuo to laiko tapo standartine šeimynine malda.
Aštuonioliktieji metai (12 m. po Kr. gim.)
(1400-05) Šitų metų šeštadienio popietę, gruodžio 3-ąją, antrą kartą šitai Nazareto šeimai sudavė smūgį mirtis. Mažylis Amosas, jų kūdikėlis broliukas, mirė po savaitę trukusios ligos, kuri pasireiškė ir aukšta temperatūra. Perėjusi per šitą skausmo laikotarpį turėdama vienintelę atramą savo pirmagimį sūnų, Marija pagaliau ir šio žodžio tikrąja prasme Jėzų pripažino tikrąja šeimos galva; ir jis iš tikrųjų buvo gerbtina galva.
Štai, Jėzaus broliai – keturi broliai, trys sesutės – ir dar Amosas, kuris – kuris tragiškai – tragiškai – na, kaip tragiškai – dėl karštinės paliko šitą planetą būdamas vos penkerių. Jėzus patyrė ir tėvo iškeliavimą iš šitos planetos ir savo mažojo broliuko. Jo gyvenime štai tie du įvykiai – milžiniški sukrėtimai, skausmas. Jis ne raudojo, jis rūpinosi šeima – didžiule šeima. Tie vaikai iš Juozapo ir Marijos, jo broliai ir seserys, jam pavirto kaip savaisiais vaikais, ir jis atliko tą Misiją ugdydamas jų charakterius. Tuo metu nebuvo įprasta, kad mergaitės būtų mokomos rašto, skaitymo – jis išmokė savo seseris ir skaityti, ir rašyti. Jis pasireiškė kaip Mokytojas, šeimoje buvo kaip galva, maitintojas ir tėvas-brolis visiems šeimos nariams. Turėjo vargo savo santykiuose su Judu ir Juozapu, ypač su Judu, nes jis buvo karštakošis ir patriotas – toks patriotas, kad išliedavo savo žodžius nepamąstęs ir paskiau susilaukdavo skausmingų pasekmių. Ir teko – teko gelbėti Judą Jėzui net ir Jeruzalėje iš kalėjimo.
Tai štai, mano mylimieji, kurie klausotės mano dvasinių Mokymų, kokį atskleidžia šeimos – šeimos – vaikų gimimo šitoje planetoje epizodą po epizodo – Epochinis Apreiškimas – Urantijos Knyga. Čia jau susidėvėjusi – aš prieš tai jums rodžiau naują egzempliorių – o čia, mano jau įvilktas į kietą viršelį, ir, štai, izoliacija visur nuo susidėvėjimo užklijuota, užrašo beveik nesimato – Urantijos Knyga. Bet viduje, tai yra gyvas – gyvas – Kūrėjo paaiškinimas ir apie Kūrėją, ir apie kūriniją, ir apie mūsų planetą, ir apie Jėzų, ir jo Vietinę Visatą, kurioje ir esame mes čia. Bet mūsų Kelias – į Rojų. Ir kada mes tapsime jau dvasia, turėdami jau dvasinį apvalkalą, mums, būtent, Jėzus iš Nazareto, jau esantis dabar Šeimininko Sūnaus Kūrėjo Statusu palinkės tolimesnės sėkmės toliau iškeliaujant į Supervisatos Mažuosius, vėliau, Didžiuosius Sektorius, į Supervisatą, į Dieviškąją Centrinę-Amžinąją Visatą – Havonos Visatą, ir iš Visatos į Rojų – į mūsų Tikruosius Namus pas mūsų Tikruosius ir Vienintelius Tėvus – Rojaus Trejybę-AŠ ESU.
2026-02-24 22:28:05
Komentarai
Lauros komentaras įdomus.Galima sugretinti faktus: Jėzaus iš Nazareto amžių,metus,
kuomet mažajam suteikia Kūrėjo dvasia -Minties Derintojas ir metus,nuo kurių prasideda mūsų eros amžiai.
O gal nesutampa datos dėl to, kad suklysta sudarant kalendorių...?
Rimantas
2026-03-03 05:43:57
Skaitydama šį Algimanto mokymą, atkreipiau dėmesį į Jėzaus amžių ir kaip skaičiuojami metai. Algimantas pacitavo iš Urantijos knygos 123 dokumento 3.Punkto „Įvykiai šeštaisiais metais (1 m. pr. Kr.)“ antrą pastraipą:
„Įvykiai šeštaisiais metais (1 m. pr. Kr.)
(1359-03) Pirmasis didelis sukrėtimas jaunojo Jėzaus gyvenime įvyko tada, kai jam buvo nepilni šešeri. Berniukui atrodė, kad jo tėvas—bent jau tėvas ir motina drauge—žino viską. Todėl, įsivaizduokite šito žingeidaus vaiko nuostabą, kada jis paklausė tėvo, kokia buvo neseniai įvykusio nestipraus žemės drebėjimo priežastis, išgirdus Juozapą sakant: “Mano sūnau, aš iš tikrųjų nežinau.” Tokiu būdu prasidėjo tas ilgas ir neraminantis iliuzijų praradimas, kurio metu Jėzui paaiškėjo, kad jo žemiškieji tėvai nėra visaišminčiai ir visažiniai.“
Tada kilo mintis paskaityti toliau, apie ką rašoma 123 dokumento 3.Punkte „Įvykiai šeštaisiais metais (1 m. pr. Kr.)“ O šio 123 dokumento 3.Punkto „Įvykiai šeštaisiais metais (1 m. pr. Kr.)“ šeštoje pastraipoje rašoma:
(1360-01) Šitais metais Juozapas ir Marija turėjo vargo su Jėzumi dėl jo maldų. Jis atkakliai tvirtino, jog su savo dangiškuoju Tėvu nori kalbėtis taip, kaip kalbasi su Juozapu, savo žemiškuoju tėvu. Šitas nukrypimas nuo labiau rimto ir labiau pagarbaus bendravimo su Dievybe būdo jo tėvams sukėlė šiek tiek nerimo, ypač motinai, bet buvo neįmanoma jį įtikinti, kad savo nuostatą pakeistų; jis sukalbėdavo maldą tiksliai taip, kaip buvo išmokytas, po šito jis būtinai norėdavo “tiesiog truputį pasišnekėti su savo Tėvu danguje.”
Tai perskaičiusi pagalvojau, kad Jėzus šeštaisiais gyvenimo metais (1 m. pr. Kr.) gavo Tėvo Dovaną – Minties Derintoją, todėl toliau, kai Jėzui eina septintieji gyvenimo metai, jau metai skaičiuojami po Kr. gimimo (123 dokumento 4.Punktas „Septintieji metai (1 m. po Kr. gim.))
Labai gerai pamenu, kai dar 2004 metais aš pamačiau Algimantą Vilniuje, Gedimino prospekte
platinantį Urantijos knygas ir prie jo priėjau - Algimantas, laikydamas rankose Urantijos knygą, iš karto pasakė man tuo metu niekada negirdėtą Naujieną: „Tėvas visiems vaikams, prieš šeštąjį jų gimtadienį, padovanoja Savo Dvasios Dalelę“ :)
Laura
Vilniete
2026-02-25 10:39:57
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]