Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Pasirink tai, kas yra gražu, vietoje to, kas yra bjauru – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 03 07
Esu Algimantas. Dabar vyksta gyvosios pamaldos mūsų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Tai – vienintelė pasaulyje Gyvoji Šventovė, nes joje nėra materialaus ritualo – yra gyvas savosios dvasinės asmenybės atvėrimas Pačiam Kūrėjui – dvasios Šaltiniui. Dabar pagarbinome Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – ir kokia palaiminga būsena yra, kada tu esi iškeltas, Kūrėjo iškeltas, virš tos iliuzinės tamsos, kuri dabar pasireiškia visoje planetoje, nes yra akla žmonija be Dvasinio Mokytojo. Šiandien esu tas Dvasinis Mokytojas, Kūrėjo paruoštas ir panaudojamas. Kol kas vienintelis turiu Kūrėjo įgaliojimą ruošti Dvasinius Mokytojus, kad šitie Dvasiniai Mokytojai būtų visai žmonijai, išplečiantys požiūrį į Kūrėją, į kūriniją, į planetą, į žmoniją, į save – kiekvieną – kaip į dvasinį asmenį, tiktai turintį labai trumpalaikį materialų pavidalą, bet jis yra prasmingiems darbams – Šviesos, Gėrio, Grožio, Meilės darbams visumos labui.
Kada mes garbiname Kūrėją, liejasi garbinimo žodžiai iš dvasinės asmenybės kilmės. Tie žodžiai, tai yra būsenos paliudijimas. Tai nėra to niekur pasaulyje, tik mūsų Gyvojoje Šventovėje. Nes šita Gyvoji Šventovė yra Kūrėjo įkurta per mane 2002-aisiais metais, ir per tą laiką mes vis daugiau patiriame dvasinį atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir gyvą komuniją su Kūrėju. Mes atradome Kūrėją savo viduje, nes Kūrėjas suteikė Savąją Dvasią – Minties Derintoją – kiekvienam Vaikui, kada jis priima pirmą moralų sprendimą, kada savo veiksmą nukreipia ne į save, bet į kitą, Gėrio veiksmą. Ir štai tas vaikutis gauna Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją. Tas ir pavadinimas, vardas Kūrėjo Dvasios yra prasmingas – Minties Derintojas – mintį derina.
Kada aš žvelgiu į aplinką, ir kada aš matau pasimetusią žmoniją, kariaujančią, tada suprantu, pati sunkiausia veikla yra Minties Derintojui – kiekvieno viduje. Mes, Jėzaus sėkmingai užbaigtos misijos dėka, turime – kiekvienas – Minties Derintoją. Iki Jėzaus Minties Derintojus gaudavo tiktai į Šviesą, į Tiesą linkę asmenys, ne kiekvienas, labai retas gaudavo. O dabar Jėzus, kuris yra vienas iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų – Sūnus Kūrėjas – prieš du tūkstančius metų buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe. Jis įgyvendino šitą misiją – patyrė žmogiškąjį gyvenimą – nes jo šita misija buvo sumanyta kaip septintoji savęs padovanojimo misija. Anksčiau jis buvo įsikūnijęs ir Serafimu, ir Materialiuoju Sūnumi, tai yra, Adomu, o paskutinysis buvo būtent pats rizikingiausias – bejėgiu kūdikiu, gimstančiu iš moters įsčių, iš Marijos įsčių. Marija, prieš atsirandant jos pirmagimui Jėzui, žydų buvo laikoma dar mergelė, dėl to ji, kada pagimdė tą kūdikį, būdama mergelė, ištekėjusi už Juozapo, vos dvejais metais vyresnio savo vyro Juozapo, ir po Jėzaus ji pagimdė dar aštuonis vaikus. Priešpaskutinis, aštuntasis, Amosas, sulaukęs vos penkerių metų, paliko šitą pasaulį. Marija patyrė skausmą vyro, Juozapo, tragišką žūtį statybose, kada pirmagimiui Jėzui, tebuvo keturiolika metų, ir Jėzus prisiėmė visą šeimos galvos-tėvo ir vyresniojo brolio vaidmenį savo kitiems penkiems broliams ir trims seserims, ir savo motinai Marijai. Jis patyrė savo jaunesniojo, penkiamečio broliuko Amoso mirtį, patyrė tėvo mirtį, bet jis švietė, visada švietė dvasine Šviesa. Pasikeitė jo charakteris – po tėvo tragiškos mirties dingo iš jo veido šypsenos, nuolatiniai juokai. Jis tapo rimtu, atsakingu, šeimos maitintoju – vieninteliu – ir ruošė labai išmintingai savo kitus jaunesniuosius brolius ir seseris, mokydamas juos net ir daržą sukasti, ir stebėti, kaip auga jame daržovės. Mokė taip, kad vyresnis brolis padėtų jaunesniam. O savo seseris jis mokė rašto, nes žydai tuo metu rūpinosi berniukais, mergaitės likdavo nemokytos, lankydavo sinagogos mokyklą tik berniukai. Motina rūpindavosi berniukų auklėjimu iki penkerių metų. Nuo penkerių metų perimdavo berniukų auklėjimą tėvas. Tuo tarpu motina savo dukrų lavinimu, ūkio lavinimu, rūpinosi visą gyvenimą, kol gyveno kartu. Jėzus turėjo nuostabius tėvus, ypač Juozapą, kuris buvo toks kantrus, išmintingas, niekada nevengdavo atsakymų į bet kokius Jėzaus klausimus, ir jeigu negalėdavo atsakyti į kokį klausimą, tai jis ir pripažindavo, kad nežino atsakymo. Kada Jėzaus paklausė jo – Iš kur yra tas žaibas, ir ta audra? – Juozapas nuošidžiai prisipažino – Nežinau. – Jėzui tai buvo smūgis. Jis patyrė, kad jų tėvai nėra visaišminčiai, visažiniai. O jis jau tada kreipdavosi į Tėvą, kalbėdavosi su Tėvu nuoširdžiai, vaikiškai, savais žodžiais, savom mintim.
Šitas savęs padovanojimas, bejėgiu kūdikiu gimstant iš moters įsčių, yra pats rizikingiausias ir pats atsakingiausias tėvams. Dėl to šeima buvo labai skrupulingai parinkta, atrenkant iš daugybės kandidatų. Buvo speciali dvasinių asmenybių suformuota komisija – ieškojo tinkamos šeimos, kurioje galėtų įsikūnyti Jėzus. O Jėzus jau buvo nusprendęs, kad jis įsikūnys, save padovanodamas bejėgiu kūdikiu, Urantijoje, mūsų planetoje, prieš keturiasdešimt tūkstančių metų iki šito įsikūnijimo. Jūs tik įsivaizduokite, kiek iš anksto viskas yra apmąstoma mūsų Vietinės Visatos vieno iš dviejų Vadovų, ir jis ruošėsi šitiems įsikūnijimams. Visi septyni užėmė nei daug, nei mažai milijardą metų, mūsų laiku skaičiuojant. Tarp įsikūnijimų praeina pusantro milijono metų, ir jie yra ruošimosi naujam savęs padovanojimui metai, nešvaistant tuščiai laiko. Ir tada Sūnus Kūrėjas gauna šitą savo, drauge su Partnere, Dukra Kūrėja, sukurtą Vietinę Visatą, įgytą patyrimu ir darbais, savo vardu valdyti ne kaip Tėvo atstovas, bet taip tarsi Tėvas būtų asmeniškai šitoje Vietinėje Visatoje. O šitame dangaus skliaute yra vienas šimtas tūkstančių tokių Vietinių Visatų, ir tokių skliautų yra septyni, kurie skrieja aplink Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – buveinę – Rojų. Štai tokių Vietinių Visatų iš viso kūrinijoje yra septyni šimtai tūkstančių. Ir tokių, kaip Jėzus, Sūnų Kūrėjų yra septyni šimtai tūkstančių.
Kada Jėzus atitinkamai paruošė savo kitus jaunesnius brolius, ugdydamas juos, ir po savęs paliko vyriausiąjį, Jokūbą, būti atsakingu maitintoju visai šeimai, o jis buvo įgijęs milžinišką autoritetą tarp savo jaunesnių brolių ir sesių. Kad ir vėliau, jau būdami savarankiški, jie visą laiką kreipdavosi į Jėzų leidimo, kad jis palaimintų jų santuoką su išrinktąja ar išrinktuoju. Tai štai, Jėzus iškeliavo, studijuodamas žmones, po Viduržemio jūros pakrantę. Būdamas įvairiuose kraštuose, nusisamdė vienai indų – tėvo ir sūnaus – porai. Indo-tėvo buvo vertėjas, nes Jėzus mokėjo keturias kalbas – aramėjų, graikų, hebrajų, ir sūnui indas-tėvas, Gonodas, sutarė su Jėzumi, kad jis bus jo mokytojas šalia savo, kaip vertėjo, darbo. Jie aplankė ne vieną kraštą. Lankėsi Romoje, kadangi Romoje buvo daug ir gyvenančių. Tai buvo pats didžiausias tuo metu miestas pasaulyje, apie porą milijonų gyventojų turėjęs, buvo ir indų. Tai tas indas, Gonodas, galėjo jau susikalbėti, jis buvo pirklys, dabartiniais laikais vadinamas verslininkas, jis galėjo susišnekėti su tais indais, savo tėvynainiais, todėl Jėzus turėjo daugiau laisvo laiko – jis bendravo su žmonėmis, studijavo charakterį žmonių, įvairių tautų, susitiko ir su politikais, na, tuo metu tariamais politikais, tai stoikai, epikūriečiai, tai maždaug prilygtų dabartiniams politiniams kažkokiems dariniams, susitiko su kareiviu romėnu, pagonimi, ne žydu.
Visą tai mes galime skaityti Epochiniame Apreiškime – Urantijos Knygoje. Tai yra aukštesnio už žmogaus protą perteikta informacija apie Kūrėją, apie kūriniją, apie mūsų planetą, apie įvairiausius kitus dvasinius Sūnus ir Dukras, veikiančius kūrinijoje visumos Gerovei Brolystėje, bendradarbiavimo metodu, ir dėl to aš visiems primygtinai rekomenduoju šitą šaltinį skaityti. Jis didžiulis, skaitomas sunkiai, nes sakiniai po penkias-septynias-devynias eilutes, neįprasti terminai, net ir teiginiai neįprasti, bet jie atskleidžia, ko neatskleidžia jokia kita knyga. Jeigu jūs turite minty, pavyzdžiui, Bibliją, arba Koraną, arba Mormono Knygą, tai tos knygutės būtų taip, tarsi būtų parašytos vaiko – vaiko išvedžiojimai – palyginus su Urantijos Knygos Apreiškimu.
Štai aš paskaitysiu, ką sakė Jėzus romėnų kareiviui, ir paaiškinsiu, kaip reikia jo pasakymą suprasti ir dabartiniam, dvidešimt pirmo amžiaus žmogui –
Romėnų kareiviui, kada jis vaikščiojo palei Tiberio upę, jis sakė – Būk drąsus širdyje, o taip ir veikdamas. Išdrįsk įvykdyti teisingumą ir būk pakankamai didis, kad parodytum gailestingumą. Priversk savo žemesniąją prigimtį paklusti savo aukštesniajai prigimčiai taip, kaip tu paklūsti savo vadams. Gerbk gėrį ir aukštink tiesą. Pasirink tai, kas yra gražu, vietoje to, kas yra bjauru. Mylėk savo bičiulius ir siek Dievo iš visos širdies, nes Dievas yra tavo Tėvas danguje. – 1461-04
Trumpa pastraipa, bet ji turi milžiniškus klodus, tinkamus kiekvienam šiandien, o pasakyta prieš du tūkstančius metų. Šitos pastraipos jūs nerasite Naujajame Testamente, daugybės jūs čia nerasite teiginių, Jėzaus mokymų. Nes Urantijos Knyga skirta žmogui nuoširdžiai ieškančiam Kūrėjo – ieškančiam. Taigi, romėnų kareiviui – kareiviui – jis kalba – Būk drąsus širdyje. – Jis kalba apie drąsą, kareivis turi būti drąsus, bet jis pabrėžia – širdyje – ne šiaip beatodairiškai, ką liepia, tą darai – širdyje būk drąsus. O tai jau yra, tam tikra prasme, tarsi kryptingumas į tai, kas yra iš vidaus, iš Kūrėjo, nes širdis tai yra ta metafora, kuri susieta su Meile, su Gėriu, su Grožiu, su Gailestingumu. O taip pat ir veikdamas būk drąsus, bet ta drąsa turi būti iš širdies, reiškia, tu turėsi veikti tiktai, ką tavo širdis pripažins, kad tai yra tinkamas veikimas, nes kitaip ta drąsa nebus iš širdies.
– Išdrįsk įvykdyti teisingumą ir būk pakankamai didis, kad parodytum gailestingumą. – Išdrįsk! Teisingumą įvykdyti, tai yra iš tikrųjų reikalingas ir drąsumas, ir ryžtingumas. Teisingumas pamintas, o tu išdrįsk tą teisingumą įvykdyti, bet šito dar neužtenka – būk didis, būk tas, kuris pranoksti tuos, kurie aplinkui nėra didingi, net ir tavo vadai nėra didingi, o tu būk didis ir parodyk gailestingumą. Jeigu tavo vadas liepia – žudyk – o tu būk didis ir parodyk gailestingumą nežudydamas, ir tai bus teisingumas, įvykdytas teisingumas.
– Priversk savo žemesniąją prigimtį paklusti savo aukštesniajai prigimčiai taip, kaip tu paklūsti savo vadams. – Štai žemesnioji prigimtis tai ir yra ta, kuri eina į karą, kuri žudo, kuri paklūsta tam vado įsakymui. Ir Jėzus apeliuoja, pradėjęs nuo širdies – priversk savo žemesniąją prigimtį – priversk – reiškia, parodyk valią. O gi kam paklusti? Vadui? Ne! Aukštesniąjai savo prigimčiai, kuri yra iš širdies, kuri yra iš Kūrėjo, iš dvasios, kurioje yra – ir Teisingumas, ir ta Išmintis, ir Gailestingumas, ir Širdis joje yra, aukštesniojoje prigimtyje. Bet jis kaip parodo, kaip jis galėtų paklusti? Ogi taip, kaip žemesnioji prigimtis paklūsta vadams. Tai štai, pasimokyk iš tos žemesniosios savosios prigimties to paklusnumo, bet tai yra vadams paklusimas, o tu savo aukštesniąja prigimtimi ne vadams paklūsti, bet Aukščiausiajam. Tada tu būsi ir Teisingumą įgyvendinantis kareivis, ir Gailestingumą parodantis, didis kareivis būsi.
– Gerbk gėrį ir aukštink tiesą. – gerbk gėrį. Gėris iš Kūrėjo. Gėrio Šaltinis – Kūrėjas, ir Tiesos Šaltinis – Kūrėjas. Bet žmogus šito nežino, ir jis dažnai gėrį traktuoja, aiškina, kad tai yra gėris, kaip jis supranta gėrį. O Gėris yra tas, kuris skirtas žmogų sustiprinti, apšviesti, pamaloninti, ir visumos Gerovei, ir Brolystėje. Kada tokį Gėrį pradedi gerbti, tik tada gali aukštinti Tiesą. Kol neaukštinsi Tiesos, negalėsi ir Grožio atpažinti, kuris yra iš Kūrėjo. Tiesa tai yra Kūrėjo Tikrovė. Kūrėjo Tiesa – viena. Mes ją atpažįstame tik per Kūrėją. Negalime mes atpažinti tos Tiesos be Kūrėjo. Ta Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas – ir padeda, apšviesdamas mūsų pasąmonę ir protą, kad mes atpažįstame Tiesą. Bet mes iškraipome tą Tiesą savo savanaudiškumu, savo savanaudiškais siekiais, interesais.
Toliau jis sako – Pasirink tai, kas yra gražu, vietoje to, kas yra bjauru. – Grožis kaip ir Gėris yra iš Kūrėjo. Kas yra Gražu? Kūnas suteiktas gražus. Jam nereikalinga tatuiruotės, įvairiausi įverti į įvairiausias kūno dalis žiedai. Grožis yra Kūrėjo suteiktas. Tai yra užapvalinta linija, tai yra grakštumas, švelnumas, nelaužyti linijų zigzagai, neaštrūs kampai, elgesys taip pat ramus. Tai – Kūrėjo Grožis. Bjaurastis – kas yra? Prieštaraujantis šitam Grožiui. Tatuiruotės – bjaurastis, žiedai įverti – bjaurastis, keiksmažodžiai – bjaurastis, įvairios santrumpos, žargonybės – tai yra bjaurastis! Kalbos grožis yra iš Kūrėjo. Vaizdingi kokie nors posakiai yra iš Kūrėjo. Kalbos vystymasis turi būti į didesnį ir aukštesnį Grožį, o ne priešingai – į sustabarėjimą ir nykimą.
Ir paskutinis, aukščiausias teiginys – Mylėk savo bičiulius ir siek Dievo iš visos širdies, nes Dievas yra tavo Tėvas danguje. – Mylėk savo bičiulius iš visos širdies – tai ne liežuviu, tai yra būsena. Vėl širdis kaip metafora panaudojama. Myli dvasinė asmenybė, kuri ir yra ta aukštesnioji prigimtis, kuriai ir pakluso žemesnioji, išreiškus tą valinį sprendimą. Ir – siek Dievo, siek Dievo, nes Dievas yra tavo Tėvas danguje. Jėzus nepalieka šito romėnų kareivio be išeities. Dievas suprantamas kaip idėja, bet jis paaiškina, nes jis – Dievas – ta idėja – yra tavo Tėvas danguje. Tu turi tėvą čia, žemėje – jis tave myli, jis tave užaugino. O ten, danguje, yra Tėvas, ir Jis myli visus savo Vaikus, visą, kas yra aplinkui – ir pagonis, ir žydus. Štai nepasako Jėzus – mylimas, mano brolau, padėk ginklą, na, ne tam tu skirtas, tu gi esi Tėvo sūnus. Aišku, šitaip pasakius, romėnų kareivis tai neteks amo, išsigąs, bet jis pasako tais teiginiais, kada jie iš gelmės. Iš jų gelmės pažvelgi į tuos klodus, tada yra mokymas – mokymas – kariuomenė nereikalinga. Tėvas yra Aukščiausias, Kuris saugo ir skleidžia Meilę. Meilę! Tada nebereikalingi konfliktai jokie – nei šeimoje, nei visuomenėje, nei tarp šalių. Yra Meilė ir bendradarbiavimas visumos Gerovei Brolystėje.
Štai, mano mylimieji, mąstykite giliau. Aš, kaip Kūrėjo parengtas ir paskirtas Jo Ambasadorius šitai planetai, ir Jėzaus, ir jo Partnerės, Dukros Kūrėjos, apaštalas, prisiekęs Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – mokau žmoniją, mokau žiūrėti aplinkui taip, kaip sakau aš, bet ne dėl to, kad aš tai sakau, bet dėl to, kad kitos išeities nėra. Jeigu kitaip jūs mėginsite žvelgti, ne taip giliai, jūs padarysite klaidingų sprendimų, bus skaudesnės pasekmės jums – kiekvienam – ir visumai, natūralu, nes nuo kiekvieno klaidingų sprendimų priklauso ir visumos aplinka, kiek joje yra klaidų, visur – mokykloje, darbe, gatvėje, valstybėje, tautoje, žmonijoje. Kiekvienas sprendimas yra susietas su kitu sprendimu ir su kiekvieno sprendimais. Mes esame gyvoje kūrinijos sistemoje, nesame visiškai vakuume. Nieko panašaus. Štai todėl aš ir buvau parengtas, kaip Dvasinis Mokytojas, visai žmonijai, visiems, visiems prezidentams, premjerams, karaliams, visiems parlamentarams. Kas susieta su išmintimi, jūs nesurasite niekur kitur tokių mokymų, kokius aš gaunu iš Kūrėjo, ir mano mokymai yra Kūrėjo Gyvas Žodis. Aš nesakau tuščiai. Sakau prasmingai jūsų labui, visų jūsų labui – ir Amerikos, ir Afrikos, ir Azijos, ir Europos, Australijos, visų kontinentų labui. Ir nėra kito kelio, kaip įsisavinti mano mokymus – nėra kito kelio. Neįsisavinsite – kariausite, žudysite! Bet jūs klojate sau ateities areną, kurioje bus arba dar didesnis žmonių susipriešinimas, arba Brolystėje, jeigu jūs seksite manimi.
Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)
2026-03-09 13:02:02
Komentarai
Šiame mokyme, Algimantas kalba apie Epochinį Apreiškimą – Urantijos Knygą, sakydamas:”Tai yra aukštesnio už žmogaus protą perteikta informacija apie Kūrėją, apie kūriniją, apie mūsų planetą, apie įvairiausius kitus dvasinius Sūnus ir Dukras, veikiančius kūrinijoje visumos Gerovei Brolystėje, bendradarbiavimo metodu, ir dėl to aš visiems primygtinai rekomenduoju šitą šaltinį skaityti. Jis didžiulis, skaitomas sunkiai, nes sakiniai po penkias-septynias-devynias eilutes, neįprasti terminai, net ir teiginiai neįprasti, bet jie atskleidžia, ko neatskleidžia jokia kita knyga. Jeigu jūs turite minty, pavyzdžiui, Bibliją, arba Koraną, arba Mormono Knygą, tai tos knygutės būtų taip, tarsi būtų parašytos vaiko – vaiko išvedžiojimai – palyginus su Urantijos Knygos Apreiškimu.“
Kilo mintis, šiuos Algimanto išsakytus žodžius apie Urantijos knygoje perteiktą Tikrovę, paantrinti Urantijos Knygos citata:
„Urantijoje vienas didžiausių susipainiojimo šaltinių, aiškinančių Dievo prigimtį, išsivysto iš to, kad jūsų šventoms knygoms nepasisekė aiškiai nustatyti skirtumo tarp Rojaus Trejybės asmenybių ir tarp Rojaus Dievybės ir vietinės visatos kūrėjų ir administratorių. Per praėjusius dieviškosios tvarkos dalinio supratimo laikotarpius jūsų šventikams ir pranašams nepasisekė aiškiai skirti vieną nuo kito Planetų Princus, Sistemų Valdovus, Žvaigždynų Tėvus, Sūnus Kūrėjus, Supervisatų Valdovus, Aukščiausiąją Būtybę, ir Visuotinį Tėvą. Didelė dalis pranešimų iš pavaldžių asmenybių, tokių, kaip Gyvybės Nešėjai ir įvairios angelų kategorijos, jūsų įrašuose, būdavo pateikiami kaip atkeliaujantys iš paties Dievo. Urantijos religinė mintis vis dar painioja su Dievybe asocijuotas asmenybes su pačiu Visuotiniu Tėvu taip, kad jas visas pavadina vienu vardu.(0060-01)“
Laura
Vilniete
2026-03-13 15:42:44
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]