Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Viena Knyga pakeitė mano gyvenimą visiškai – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 02 21

Mano vardas Algimantas. Dabar vedu gyvąsias pamaldas vienintelėje pasaulyje, mano įkurtoje, gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, ir religijoje, vienintelėje pasaulyje. Esu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – ambasadorius šitai planetai, Jo Paties paskirtas, ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs mūsų pasaulyje prieš du tūkstančius metų Jėzaus iš Nazareto tapatybe, ir jo Partnerės, Dukros Kūrėjos, Nebadonijos, apaštalas šitai planetai. Ruošiu Dvasinius Mokytojus – ateities Dvasinius Mokytojus – šitai visai žmonijai Kūrėjo įgaliojimu.
Tarybiniais laikais dirbau Lietuvos televizijoje ir radijuje. Buvau žinomas, matomas, Lietuvos žmonėms pažįstamas iš ekrano, iš radijo programų savo tarptautine tematika – komentarais – kurie ne visada būdavo valdžiai priimtini net ir tarybiniais laikais. Bet žmonėms, nuvažiavus į įvairias vietas, susitikus, visuomet buvo išsakoma – kaip man patinka jūsų komentavimas.
Ogi, norėjau būti tarybinės armijos karininkas nuo pat vaikystės. Ruošiausi, stojau į suvoroviečių mokyklą po aštuntos klasės. Tuomet buvo būtent tas pripažįstamas pirminės pakopos išsilavinimas, kada gali įgyti kažkokią techninę profesiją, stoti į technikumą, o aš panorau stoti į karo mokyklą. Tai dar ne aukštoji, bet vidurinė, ir tuo pačiu sukarinta suvoroviečių karo mokykla. Save įsivaizdavau tiktai karininką, gyvenantį Rusijoje. Daugiausia mąsčiau apie Sibirą, kur būtų toli nuo bet kokių civilizacijos požymių. Ir net jutau, kad mano pavardę sunku ištart – Jokubėnas. Иo – yra rašoma – и – su paukščiuku, rusiškai – Йo. Tada ištaisiau aš metrikus, ir pasą gavau jau su – Я – raide. Vėliau aš tą pasą sudeginau, bet tai jau buvo paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, nes neįstojau į tą suvoroviečių karo mokyklą dėl silpno fizinio išsivystymo, nes stojančiųjų buvo dešimt į vieną vietą, kita vertus, dabar, kada aš mąstau, tai galbūt ir tautybė pamaišė. Buvo komisija Vilniuje, aš augau Utenoje, mokiausi Utenoje, į Vilnių atvažiavau savarankiškai, vienas, ir kada mane išbrokavo komisija, apsiverkiau, sėdžiu – tuo metu buvo Antakalnio gatvėje ta aukštoji radiotechnikos mokykla, karinė mokykla, ten vyko komisija – ir aš troleibuso laukiu, atsisėdęs ant bordiuro, ir verkiu – kaip aš kariniam komisarui pasižiūrėsiu į akis? Jis man davė siuntimą. Aš keletą metų eidavau į karinį komisariatą ir aiškindavau jam – aš noriu būti karininku. Norėjau jau po ketvirtos klasės stoti į suvoroviečių mokyklą, bet jis mane apramino. – Ne – sako – tik našlaičiai vaikai priimami į suvoroviečių mokyklą nuo ketvirtos klasės, reiškia, po pradinės mokyklos paskutinės klasės. – Aš nebuvau našlaitis. Mano tėvai apsirgo džiova, ilgai juos gydė. Tai mane augino mano motinos tėvai ir vyriausioji jos sesuo Utenoje nuo metų amžiaus, todėl aš savo senelius vadinau tėtė ir mama. O tėvai, kada atvažiuodavo per šventes, jie man nebuvo artimi, nors jie buvo inteligentai, abu vyriausieji buhalteriai, bet aš laikau, kad tėvas yra tas, kuris auklėja, ugdo charakterį, na, kaip Jėzus ugdė charakterį savo jaunesniųjų keturių brolių ir trijų sesučių, kada jam suėjo keturiolika metų ir jo, ir visų šitų vaikų, tėvas, Marijos vyras, Juozapas, žuvo statybose, tai Jėzus ir atstojo tėvą, ir vyresnį brolį. Ir aš šeimoje gavau daug meilės iš senelių, iš tetos, bet aš buvau labai savarankiškas, ir man nelaužė valios, savarankiškumo. Nusprendžiau stoti į karo mokyklą, pasakiau – Stosiu ir viskas! – Kada neįstojau, komisarui paaiškinau, su širdgėla paaiškinau – nepateisinau jo lūkesčių. Jis mane apramino – Nenusimink, su hanteliais padirbėsi ir po vidurinės mokyklos iškart įstosi į aukštąją karo mokyklą. – Taip aš buvau sustiprintas. Nusipirkau hantelius ir nuo to – net iki šiandien – aš darau tuos pačius pratimus su tais pačiais hanteliais. Toks buvo komisaro poveikis man. Gyvenau pagal dienotvarkę, vedžiau dienoraštį nuo septintos klasės – vedžiau beveik visą gyvenimą, bet įvairios peripetijos taip susiklostė, kad tų dienoraščių išliko tik mažytė dalis – ankstyviausia. O įstojau studijuoti anglų kalbos Vilniaus universitete, nors anglų kalba buvo nemėgstamiausias dalykas, ir jos aš nesimokiau. Kam man karo mokykloj bus reikalinga anglų kalba? Niekam. Man rusų kalba buvo reikalinga. Todėl aš mokiausi, gavęs vadovėlius rusų kalba ir algebros, geometrijos, fizikos, chemijos – šalia lietuvių kalba. Rusų kalba ruošdavau užduotis, kad pasirengčiau, nes aš žinojau – aš lietuvis, turiu išlaikyti, nesukeldamas jokių abejonių dėl savo rusų kalbos žinojimo. Tą dariau savarankiškai, atrodytų savarankiškai, bet Minties Derintojas nukreipė mano protą. Jeigu aš jau tiek atsidavęs tai būsimai karininko profesijai, gerai, tiek to, bet nukreipė kryptingai šitą kryptį, kad tai nebūtų laisvalaikio tuščias leidimas, o kryptingas. Ir sportavau, daug sportavau, dviračiu važinėdamas, dviračių varžybose dalyvaudamas, traumas gaudamas. Ir staiga – paskutinė klasė, dar nepradėjus studijuoti, per vasaros atostogas, nei iš šio, nei iš to aš pradėjau mokytis anglų kalbos pats, vienas, savarankiškai, kas dienelę. Ir sistema buvo mano – kasdien, nuolat. Važiuodamas dviračiu pasiimdavau į pirštinę, užsidėjęs dviratininko pirštines odines, bet jos nukirptais pirštais, tai jos netrukdo išsiimti lapelį iš vidaus, ir žodžius mokydavausi, net važiuodamas dviračiu, mintinai, frazes. Per tris mėnesius aš aplenkiau klasėje anglistus geriausius. Nenoriu aš daugiau išsiplėsti, bet aš buvau Apvaizdos pakreiptas nuo karininko profesijos į priešingą pusę, į Dvasinio Mokytojo. Bet dar reikėjo pereiti studijų laikotarpį, darbą radijuje, televizijoje su visokiausiais kalneliais, bet visuomet ryžtingais sprendimais – labai ryžtingais. Dabar tokių žmonių aš nematau aplinkui. Nematau nė vieno. Man jie yra kaip vata – išsipūtę, bet be mąstymo ir tikrų sprendimų. Nė vieno nematau – politiko, mokslininko, daktaro, mokytojo – nematau – autoriteto nematau. Nė vieno!
Štai į mano rankas pateko knyga – Urantijos Knyga. Šita knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Aišku, keitė Kūrėjas iš vidaus, bet aš to nežinojau. Šita knyga anglų kalba – Urantijos Knyga – jau visa suplyšo, čia išplyšo viršelis, kietas viršelis – didžiulė, daugiau negu du tūkstančiai puslapių knyga. Kadangi aš baigiau anglų kalbos studijas ir dar specialią vertimo grupę – į tą grupę mane įtraukė. Ten buvo tik septyni žmonės – anglistai – buvo vokiečių, lituanistų buvo, prancūzų kalbos studentų, ir anglistų septyni – bet įtraukė mane, manęs net nepaklausę – ar tu nori, ar nenori. Ir buvo papildomi užsiėmimai – lietuvių kalbos gramatika, sintaksė, stilistika, redagavimas, ko visiškai nedėstė šiaip anglistams kitiems. Tai iš mūsų šimto, tuo metu studijavusių, septyni buvo atrinkti į tą grupę.
Kada šita knyga man pateko po sausio tragiškų įvykių, užgrobus mūsų Radijo ir Televizijos pastatą, tarybinės kariuomenės kažkokiam daliniui, tai praėjus porai metų, šita knyga man buvo įteikta, ir jinai pakeitė mano gyvenimą. Knyga pravėrė – pravėrė – horizontą, kurio aš tuo metu nemačiau, bet jaučiau, kad žmonija gyvena ne taip, kaip turi gyventi, tik nežinojau, kaip ji turi gyventi, bet mačiau, kad visa žmonija ne ta kryptimi eina. Ir kada man kažkas sviesdavo tokią pašaipą – tu ką vienintelis jau žinai, kad žmonija ne taip gyvena? Sakau – Taip, vienintelis. – Bet kada aš knygą skaičiau anglų kalba nuo pat pirmo puslapio, aš iškart patikėjau, kiekvienu žodžiu patikėjau. Tai buvo vidinė būsena. Man užtruko septynis mėnesius ją perskaityti. Irgi skaičiau pagal sistemą – kiekvieną dieną perskaityti bent dešimt puslapių. Tai yra sunkus tekstas, ilgi sakiniai, kartais net devynias eilutes užima vienas sakinys. Ir visą laiką mąsčiau – šitos knygos neįmanoma išversti. Kaip gali išversti tokius sakinius, kai mūsų kalba yra analitinė? O ką reiškia analitinė kalba? Žodžiai valdomi linksniais. Anglų kalba yra sintetinė, dirbtinė – žodžiai valdomi prielinksniais, atskirais žodeliais. Tai, jeigu tu žiūri ten penkios, septynios, devynios eilutės vieno sakinio, tai kad tu pradėtum versti, paskutinis žodis yra angliškai parašytas kilmininko linksnyje su prielinksniu, o lietuviškai tada atsiranda trys-keturi kilmininkai ir jau nebeaišku kas ką čia nori išreikšti! Žodžiu, tai buvo ta mintis, kad tikrai šito teksto neįmanoma sutvarkyti, kad būtų jis prieinamas lietuviškai. Bet aš jau tada vis daugiau apmąstydamas, panirdamas į šitos knygos teiginių gelmę, milžiniškus klodus, jaučiau, kad šitą Knygą reikia šaukte šaukti nuo stogų. Žmonija turi šitą Knygą laikyti savo namuose. Tai yra Tikrovės apreiškimas iš aukštesnio proto negu žmogus. Viskas, kas yra Kūrėjas, kas yra kūrinija, kas yra visatos, kas yra protas, siela, dvasia, kas yra evoliucinis procesas, kas yra architektūrinės sferos, kuriose mes būsime po prisikėlimo – ta dvasinė asmenybė – kada šitas kūnas išeikvos visa energiją, ir kaip tas kūnas atsirado, mūsų planetos evoliucija, kaip ji atsirado, gyvybė, kaip čia buvo iš gyvybės plazmos vystoma, kad pasiektų žmogaus statusą, kuris turi laisvą valią, kaip asmenybė. Kiekvienas yra asmuo, asmenybė ir laisva valia gali rinktis tarp Gėrio ir blogio priklausomai nuo savo išminties. Dabar žmonija suklaidinta, nes nėra Dvasinių Mokytojų. Štai Kūrėjas mane įgaliojo ruošti ateities Dvasinius Mokytojus visai žmonijai. Ir kada aš naiviai mąsčiau, kai perskaičiau iškart šitą Knygą, parašysiu aš tris, keturis, penkis gal būt straipsnius, žmonės perskaitys savaitgaliais, ir jie nušvis – nušvis ir pajaus savyje Brolystę vieni kitiems. Bet mane greit išblaivino, kai pasiūliau, parodęs šitą pačią knygą, šitą pačią, šitą patį egzempliorių, Švyturio vyriausiajam redaktoriui – sakau – Štai unikali knyga. Aš noriu straipsnį, ir ne vieną, parašyti, kad jūs įdėtumėte į savo žurnalą. – Sako – Kad mūsų tokia tematika nedomina. O dabar dar yra Maskvos ekonominė blokada, Tarybų Sąjungos ekonominė blokada Lietuvai – nėra popieriaus, mes sumažinom žurnalo puslapių skaičių, žodžiu, tai ne mūsų tematika. – Ir tada aš mąsčiau, ką daryti. Ir mintis – dabar aš jau žinau, tai iš Minties Derintojo mintis – reikia eiti, kaip ėjo Jėzus į žmones. Ir pradėjau mąstyti, kur aš galėčiau aiškint žmonėms. Tuo metu buvo tokie Menininkų rūmai, kur dabar prezidentas sėdi, buvo Mokslininkų tokie namai, Verkių irgi rūmuose, buvo Žinijos draugija. Kai kur buvau nuėjęs, bet atsisakė priimti tokius užsiėmimus. Ir pasiūliau Mokytojų namų direktoriui, Timukui – kuris jau iškeliavęs – ir jis su nuoširdumu ir entuziazmu – pamatė šitą knygą, nieko apie ją nebuvo girdėjęs – pasiklausęs manęs, sako – Brolau, aš tau duosiu didžiąją salę, bet dovanok, negaliu tau žmonių pats surinkt. Aš pasirūpinsiu, kad skelbimus parašytų, bet jau sau auditoriją turėsit susirinkt. – Ačiū, susirinksiu. – Štai tada ėjau, per auditorijas, o Mokytojų namuose buvo įvairių užsiėmimų – ir chorų, ir tapybos studijos, ir visokie rateliai šokių, lipdymo, ir visokie renginiai, susitikimai su aktoriais, rašytojais, žinomais visuomenės veikėjais, mokslininkais, žodžiu, buvo pilnas įvairaus gyvenimo kunkuliavimas. Ir aš ėjau su šita Knyga, šita pačia knyga, atsiprašydamas, kad čia trupučiuką noriu paaiškinti, pakviesti į užsiėmimą tokį. Ir parašė, parašė dailininkė, Mokytojų namų, skelbimus tris. Vienas buvo pakabintas foje, kitas lauke prie įėjimo, trečias Pylimo gatvėje, ten, netoli. Mokytojų namai turėjo savo stendą, kuris nuo darganos buvo su stiklu – atsidaro tokie langai, įdeda skelbimą, uždaro, užrakina – ir, žodžiu, trys skelbimai – pakabino jau prieš porą savaičių, aš vis eidavau ir žiūrėdavau – ar jau yra? Yra! Džiaugiausi ir laukiau. Jau Vasario 16-oji praeina. Galvoju – štai poryt, poryt jau turiu eiti į šitą užsiėmimą – vasario aštuonioliktąją! Lietus pradėjo dulkt, sniego nebuvo visiškai, buvo dargana, šiltas oras, ateinu – dažai, o ten buvo nutapyta su guašu tikriausiai, tai ten, kur jau atviras prie įėjimo toks skelbimas, jisai ant tokio stovo pastatytas, tarsi ant trikojo, ir jau nutekėję ten raidės, bet aiškiai galima įskaityti, ir nustebau, kada susirinko didžiojoj salėj apie penki-šeši šimtai žmonių. Pilna salė! Žmonės ištroškę buvo Šviesos – ištroškę – ir klausėsi keturias valandas, be pertraukos. Veidai jau kai kurių pasidarė raudoni, ir raudonavo, bet niekas nesiskirstė, kol nepradėjo gesint šviesų, kaip ženklo, kad baigėsi – baigėsi – Mokytojų namų darbo laikas – dešimtą vakaro uždaro, užrakina, budinti visus Mokytojų namus. Tai štai aš kalbu apie tai, kad šita Knyga yra pati svarbiausia Knyga žmonijai, ir ji numatyta tūkstantmečiams į priekį, reiškia, daugybei kartų. Dabar jinai išversta jau yra į daugiau negu dvidešimt kalbų. Ir štai mano buvo vertimo pradžia, tai nebuvo iškart vertimas, o buvo tiesiog ruošimasis tiems užsiėmimas – ruošimasis – iš pradžių, taip, iš atminties, vėliau jau pasižymint, kažkokias santraukas darant, bet vis kirbėdavo mintis, bet aš galbūt ne tą pasakau, kas svarbiausia, gal man tik atrodo, kad tai svarbiausia, kitam bus kitkas svarbiau. Tada pradėjau atskiras vietas išversti. Ir vėl mintis – o gal tai, ką praleidžiu, taip pat yra svarbu? Kodėl aš mėginu kažką išmest? Aišku, aš pasirinkdavau išversti ten, kur lengviau, kur sunkiau, tai praleisdavau tas pastraipas. Kompiuterio nebuvo. Štai, kaip vertimas atsirado (vaizdas ekrane). Čia yra rankraštis, ranka rašytas, viskas ranka užrašyta, – užrašyta tai, ką išversdavau. Štai Urantijos istorija, Urantijos kilmė. Gal matot? Užrašyta čia, ir iš abiejų pusių lapo, tekstas, tai yra puslapis mano ranka prirašytas. Aš taikiau, kad būtų toks pat kaip ir Urantijos Knygoje, kad man būtų lengviau skaičiuoti puslapius, kiek jau išverčiau, bet tada labai sunku redaguojant, taisant, tai čia aš rodyklėmis tuos perstatau žodžius, nes nėra kur tarp eilučių jokio tarpo, kad galėčiau pataisyti tuos žodžius, kada perskaitau. Ir tas redagavimas, tarp kitko, buvo toks, kad atrodo, reikia šitą sakinį supaprastint, kad būtų lengviau suprantama, ir taisau – taisau vieną kartą, antrą, trečią, ketvirtą, ir vis tiek, perskaitau, na, ne tas. Penktą kartą pataisau ir sakau sau – štai dabar taip, kaip turi būti – ir palyginu nuo ko pradėjau tą sakinį taisyti – atėjau, penktas redagavimas, būtent tas pats sakinys, tai pirmasis ir buvo pats geriausias variantas, bet reikėjo šitaip redaguojant patirti, kad kada tu verti su Tėvu – tada Tėvas mano mintyse buvo – tai ir yra tas geriausias variantas. Kada pradedi pats kažką dėliot, tai paprastai norėdamas supaprastinti, tu gali iškreipt daugiau, negu reikia perduoti. Štai tada ir atsirado šitoji knyga – Urantijos Knyga. Puslapiai yra lygiai tie patys, kaip rodžiau šitame angliškame, aišku, raidės sumažintos, kadangi formatas mažesnis, tai sunkiau skaityti, eilutė yra tokia neišplėsta, bet informacija šimtu procentų, jeigu skaitai anglišką puslapį ir lietuvišką, yra ta pati informacija. Toks sumaketavimas yra specialiai, kad tikrinant bet kokia kalba galėtum pagal puslapį jau žinoti, kur yra ir užsienio kalba, ir originale ta pati mintis. O čia, čia urantai man padovanojo. Kauno viena urantė padovanojo Urantijos Knygą – gražiai atsidaro, ir štai, kokia yra nuostabi meno kūrinio išraiška – Urantijos Knyga – Urantijos Knyga – bet su klaida, turi būti trys koncentriniai žiedai, o dailininkė neatkreipė dėmesio, nes jai tai koks skirtumas, du ar trys, jai tilpo du žiedai, tai štai, turi būti toks žiedas. Tai – simbolis Rojaus Trejybės Asmenų, bet išėjo čia du žiedai. Tai čia yra dar unikalesnė knyga, kadangi su klaida. Tai – vienintelis egzempliorius toks. Ir čia tai pasendintas, kad senoviška atrodytų knyga, nugarėlė tokia ir dar su tokiu raišteliu, ir rankai suimti – odinis irgi – taip pat yra galiukas. Tai štai, šita knyga. Urantų palikti autografai. Aš nenoriu atidaryti, kadangi ši knyga daugiau kaip dovana, jinai neskaitoma. Mano skaitoma tai yra tokia – tai jau nebesimato raidžių, tai kasdienė knyga. O čia parašyta – Mielas Algimantai, ačiū už viską – Laima. Dėkoju Dievui, dėkoju tau Algimantai už praregėjimą... – Ada. Dievo palaimos, stebuklingų patyrimų, jėgų ir sveikatos, perteikiant kitiems – Juozas. Bičiuli, linkiu, kad visi tavo sumanymai išsipildytų, žinodama, kad jie visi ateina iš mūsų visų Tėvo, ir aš tvirtai žinau, taip bus – Violeta. Čia Algimantui, angliškai parašyta – Su Meile – ir pasirašo Deividas Kantoras. Ačiū už Urantiją ir už tai, kad esat jūs – kita Laima. Mūsų širdys susitiko kaip mūsų rankos – Albertas. Žodžiu, šita knyga yra man unikali dovana urantų! Labai branginu ir saugau.
Turim Gyvąją Šventovę, vyksta gyvosios pamaldos, o tai reiškia, joje nėra ritualų – yra atverta dvasinė asmenybė. O kas gi šitą žino be urantų, kad reikia atverti dvasinę asmenybę Kūrėjui? Yra dvasiniai šaltiniai. Štai mano gauti apreiškimai iš Jėzaus, ir iš paties Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kalbu Jums Vėl su papildiniu antras leidimas. Mano išversta šita knyga į anglų kalbą, Izidoriaus išversta į rusų kalbą. Tarp kitko, Izidorius taip pat buvęs – aš norėjau būti karininku – o jis buvęs tarybinės armijos karininkas. Kūrėjo pirmasis tomas – Akimirkos Amžinybė, antrasis tomas – Gyvoji Tyla, trečiasis tomas – Meilės Galia, Tu Manyje – ketvirtasis tomas. Dabar jau yra baigiamasis, kadangi visi Kūrėjo Mokymai sudėti. Kol susidarys naujų knygai, tai praeis ne vieneri metai. Kita vertus, dvasiniai dalykai tai ne vien kažkokių naujienų arba įvykių perteikimas, tai yra dvasiniai atskleidžiami horizontai, atveriami nauji klodai, kurie buvo iki tol galbūt nepastebėti, bet jie nesenstantys. Todėl reikia tas knygas skaityti vis su didesniu gyvu bendravimu su pačiu Kūrėju, kad jisai praplėstų ir akiratį, ir žvilgsnį į tuos pačius teiginius, vakar skaitytus ir suprastus vakarykščia samprata. Šiandien ta samprata gali būti tiek išplėsta, kad tie teiginiai išplinta viduje tiek, kad tu pamatai to, ko anksčiau net negalėjai pamatyti, net ir dešimt kartų tą patį teiginį skaitant. Todėl dvasiniai klodai, jie nėra taip kaip romano ar apsakymų skaitymai, ar mokslinės literatūros. Tai yra gyvi teiginiai, kurie besiplečia, žodžiai išlikdami tie patys, o virpesių gama iš Kūrėjo, visąlaik geriama, prisipildo vis aukštesnio ir aukštesnio energinio dažnio. Ir tada tu pajunti, kad tas teiginys tau turi jau naujos prasmės, daug aukštesnės prasmės. Todėl dvasinės studijos, jos niekuo negali būti pakeistos. Galima įsigyti profesiją, galima kaupt daugybę žinių, važinėt į visokius kvalifikacijos kėlimo kursus ir savo profesijoje būt labai aukštu meistru, bet be dvasinio pamato tas meistras nebus kūrėjas, o bus amatininkas – amatininkas, tiesiog atliekantis savo amatą kad ir labai gerai, bet be Meilės, be Meilės tam, kam jis skiria šitą savo veiklą, pasireiškimą savojoje profesijoje ir, aišku, pačiam Kūrėjui, atrastam viduje. Meistras – jis turi būt atradęs Kūrėją, savo Šaltinį, savo profesijos meistriškumo įsisavinimo Šaltinį ir Centrą. Negali būti geras mokytojas, jeigu jis neatrado Kūrėjo savo viduje. Taip, jis gali būti pripažįstamas kitų, taip pat neatradusių Kūrėjo savo viduje, kad jis yra geras mokytojas, natūralu, palyginus su kitais šalia dirbančiais arba pažįstamais, bet šito neužtenka. Tikrasis Mokytojas yra pats Kūrėjas, todėl ir reikia atsiremti į tą Tikrą Mokytoją. O gi jis yra viduje kiekvieno – ir to paties mokytojo, to paties daktaro, to paties inžinieriaus, to paties bet kokios profesijos atstovo viduje – viduje. Štai tam ir reikia išgirsti dvasinį mokymą, išgirsti Dvasinį Mokytoją, kitaip nesužinosi. Net ir tos knygos, kurias aš rodžiau, knygynuose jos nepardavinėjamos. Jos dalinamos tiktai už paaukojimą. Mes dalinam šitas knygas Gyvojoje Šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvojoje šventovėje. Reiškia, jūs turite atvažiuoti į Šventovę. Aišku, galite paskambint, užeit į mūsų svetainę – urantija.lt, ten surasit ir mano telefoną, elektroninio pašto adresą, bet knygyne jūs negausite šitų šaltinių.
Šviesa – Šviesa prieinama už pastangas. Dėsite pastangas – pasieksit nušvitimą. Nušvitimą teikia Kūrėjas, bet jums reikalingos pastangos, kad visus tuos klodus dulkių, apnašų galėtumėt pašalinti, ir pajausti savo Širdimi dvasioje – asmenybės dvasine Širdimi – Kūrėjo spindėjimą, kuris atsiveria viduje. Viduje! Ir tai yra ir įrodymas, ir argumentas, kuris nustelbia visokias, bet kokias pasaulietines knygas, mokslinius išvedžiojimus. Kūrėjas – yra kiekvieno viduje. Kiekvienas turi jo dvasią, Minties Derintojo vardu vadinamą. Ir kiekvienas pats yra dvasinė asmenybė. O šitą dovaną taip pat suteikia Kūrėjas – dvasios Šaltinis ir Centras. Ir energiją teikia Jis. Ir mūsų pojūtis, kad Kūrėjas yra atrastas, tai ir yra irgi energinis žinojimas. Tau niekas neatsiunčia laiško su patvirtinančiu antspaudu – tu jau atradai Kūrėją arba atradai Mane – ir antspaudas, kad kitam gali įrodyti. Tą jauti būsena! Ieškojai, ieškojai Kūrėjo ir nežinojai – tai, kaip pajausti, ar jį atradai, ar ne, ar dar ieškoti? Tame reikalas, arba – toks ir reikalas, kad, kada atrandi, tada ir jauti. Vidinė būsena yra antspaudas, kad atradai Kūrėją, ir tau ieškoti jau nebereikia, kaip reikėjo iki šitos būsenos patyrimo, ir tada jau tu nori su Juo bendrauti. Tau Širdis, ne tas organas, esantis kaip kraujo apytakos pompa, bet dvasinės asmenybės Širdis, tai ta visa Kūrėjo mums sumanyta virpesių gama, kokia pasklinda viduje, kada atrandi Kūrėją, pasklinda, išplečia, kad kūnas atrodo visiškai nebesutalpina tos dvasios milžiniško, patiriamo, energinių virpesių sprogimo. Tai yra milžiniška banga, pakylėjanti tave! Ir tada tu pajauti, kad tas kūnas tave suvaržo. Dvasia yra pranokstanti šitą materiją. Kūrėjas sumanė mūsų pradinį žingsnį kaip mirtingojo, būtent materialiu pavidalu, nes gi esame tie aborigenai, kuriuos reikia mokyti, kaip tarpusavyje sutarti, išklausyti nuomonę, nešokti į akis draskyti, jeigu tu supranti kitaip, tai būtinai turi primesti savo nuostatą. Šito reikia mokytis visiems, ir urantams. Bet jeigu atrandi Kūrėją savo viduje, tada liejasi Kūrėjo aukšto dažnio virpesiai, ir jie paverčia tavo nekantrumą į kantrybę, tavo smalsumą į žingeidumą, siekimą žinių ir panaudojimą visumos Gerovei, o ne savo paties patenkinimui, ir pasitenkinimui, ir išaukštinimui. Ir visada yra troškimas iškelti visumą ir Kūrėją kaip Šaltinį.
Štai, mano mylimieji, viena Knyga pakeitė mano gyvenimą visiškai, ir ne tik mano, daugelio urantų. Pakeis ir jūsų, jeigu išdrįsite šitą Knygą skaityti arba šitas, kur aš rodžiau, mažesnes knygas. Jos yra neatsiejamos nuo Urantijos Knygos, kaip ir Urantijos Knyga neatsiejama jau nuo šitų mokymų, kuriuos aš gavau iš paties Kūrėjo, iš Jėzaus, iš Nebadonijos.
Būkite apkabinti mano dvasios glėbiu. Su Meile –visiems.

Komentarai