Forumas: temos peržiūra

Algimanto mokymas-atsakymas Valdui – Kas yra Tiesa? – ir pamąstymai po Astos citavimo apie Jėzaus gimimo dieną.

Valdas – Noriu pakalbėti apie Tiesą. Tiesa mano supratimu – jinai gyva. Ir Tiesa visą laiką priklauso nuo situacijos, nuo žmogaus intencijos, ta prasme, viskas yra gyva energija, dėl to viskas yra gyva, ir Tiesa keičiasi tokiu būdu – arba gilėja tokiu būdu, kad priklausomai nuo situacijos, priklausomai nuo aplinkos, kokia ji yra. Paaiškink apie Tiesą. Kaip suvokti Tiesą?
Algimantas – Tiesa tai yra Kūrėjo atvaizdas – daryk taip, kaip Kūrėjas sumanė šitą Evoliucinį procesą. Ir kadangi jame yra daugybė įvairių dvasinių kategorijų ir įvairiais būdais tos kategorijos, Kūrėjo sumanytas ir sukurtas, tai vieni pasiekia per patyrimą, kiti tokie yra sukuriami, tai tas Kūrėjo Tikrovės atvaizdas kuo toliau nuo Kūrėjo, sakykime, į visatą žengiant, į jos pakraštį, į smulkesnę visatą, į tos Vietinės Visatos pakraštį, ta Kūrėjo Tikrovė yra interpretuojama su atitinkamais pakoregavimais, nes pati Tiesa yra viena. Ji nesiderina prie aplinkybių ir prie mūsų nesiderina. Kaip ir Kūrėjas nesiderina. Derinasi mūsų pačių supratimas prie tos vienintelės Tiesos. Tiesa yra atskleidžiama laipsniškai, pakopomis, priklausomai nuo mūsų Kosminės Įžvalgos. Kuo gilesnė Kosminė Įžvalga – tai priklauso nuo ryšio su Pačiu Šaltiniu ir Centru – tai tuo ryškiau mes matome tą pačią nesikeičiančią Tiesą, ir net platesniu horizontu mes ją matome. Tiesa nuo to net per nago šešėlį nepajudėjo, neprisitaikė prie mūsų, bet mes per gyvą ryšį su Kūrėju pamatėme staiga tai, ką prieš akimirką visiškai nematėme. Ir dėl to Tiesa, kaip ir Amžinosios Vertybės – Tiesa, Grožis, Gailestingumas, Meilė – jos yra nekintanti konstanta. Kūrėjas, ką iš Savęs paskleidžia – Amžinąsias ir Begalinąsias Vertybes – jos yra konstanta – Jo Paties kaip Absoliuto – Šaltinio ir Centro – lygiu. Ir Jo mes pažinti – tų Amžinųjų Vertybių – niekada nepajėgsime iki to lygio, kokį Savyje talpina – ir Tiesos tą vertybę – Pats Kūrėjas. Mes tik vis giliau atskleisime ir Grožį, ir Gėrį. Kodėl, pavyzdžiui, pradedant nuo mūsų, kada žmogus gyvena tą purviną gyvenimą savo materialiu protu, gyvuliniu protu, tai jis puola prie narkotikų, prie nusikaltimų? Dėl to, kad jis viduje neturi Ramybės. Jis nežino, kas yra Tiesa, net ir jo supratimu. Jam atrodo, kad teisingumas yra tai, ką jis supranta, siekdamas net per kitų galvas kažko. Jis – apsikuitęs, apsivertęs yra, šiukšlyne gyvena, žodžiu, purve, bet jam tai visiškai nerūpi, aukštesni kokie nors dalykai. Tuo labiau nerūpi dvasiniai – iš Kūrėjo skleidžiamų Amžinųjų Vertybių – kažkokie atradimai. Jis gyvena gyvulio lygiu. Tas gyvulinis lygis tada pasireiškia statant pastatus, architektūra monotizuojama. Tai gali būti kaip Lietuvoje tai vieno-dviejų aukštų, na, trijų-keturių aukštų tokios dėžutės kvadratinės arba ten trupučiuką kampą prideda kažkokį tai įstrižai, ir štai jau kūrybinė architekto mintis. Tai ta pati dėžutė, tiktai truputį apipjaustyta, konfiguracijomis kaip kubai sudėlioti. Nėra grožio, kuris buvo, kai žmonės turėjo gilesnį – net ir bažnyčioje, kiek yra ne tų žiaurių scenų kur perkreiptais veidais ir pragaro ten kažkokioj baimėj gyvenančių – bet tų, kurie yra šviesa spinduliuojantys, bet tie paveikslai dabar jau ne tokios formos naudojamos. Tokių neberodo. Net ir tie dailininkai – jie gi paveikti tos aplinkos įtakos, ir tuo pačiu atsispindi architektūroje. Tai, sakykime, Kinijoje miestai kuriami, tai ten yra siaubinga, bet ta pati stačiakampių forma, tiktai medžiagos tenai stiklinės ir panašiai, kurios dar prasčiau tinka gyventi, tai tada su kondicionieriais gyvena ir kenkia savo sveikatai, bet tai yra džiunglės netikros – stiklo, gelžbetonio ir taip toliau. Kūrybos nebėra.
Kūrėjo Tiesa ir Kūryba tai yra judėjimas į vis ryškesnį Grožio išsiskleidimą Tiesoje.
O kas yra tai? Tai yra Tikrovės pasireiškimas per kiekvieno atspindį, kuris priklauso nuo gyvo ryšio su Tikrovės Šaltiniu ir Centru, ir tuo Tiesos Šaltiniu ir Centru. Jeigu kažkas sako – ne, čia yra tiesa, ne, Biblija yra tiesa, o Urantijos Knyga iš Šėtono. Tiesa yra ir Biblijoje, ir Urantijos Knygoje. Nuo to ar yra Biblija, ar yra Urantijos Knyga, Tiesa net nevirpteli. Bet kiek yra tos Tiesos aiškesnės tikslesnis atskleidimas Biblijoje, tiek ir Urantijos Knygoje? Tą gali suprasti tiktai tas, kuris yra atvėręs save Pačiam Kūrėjui – atradęs Jį savyje, tada jis pulsuoja Kūrėju. Tada jis, skaitydamas Bibliją, mato daug plačiau tuos teiginius, mato, kurie prieštarauja Kūrėjo Valiai, jam atskleista Tiesa yra jau Biblijoje yra per ankšta. Tam laikmečiui, kada ji buvo atskleidžiama, kad iškelti žydų tautą, tiko, kadangi buvo Melkizedekas prieš du tūkstančius metų iki Jėzaus atėjimo, jis tam tikrą sampratą skleidė dvasiniu mokymu. Jis kalbėjo ir apie Trejybę, bet ne apie Rojaus Trejybę, o Žvaigždyno tų Trijų Tėvų. Ir Žvaigždyno Tėvus, Vorondadekų kategorijos asmenis, jis neįvardino, bet jis kalbėjo apie Trejybę, kad tai yra – yra – ta Trejybė, bet ne Rojaus Trejybė. Tai to lygio, klaususiems Makiventos Melkizedeko mokymų, Tiesa buvo – tokia Trejybė. Bet tai nėra Tiesa, kuri yra Rojaus Trejybės lygiu. Rojaus Trejybės lygiu Melkizedeko atskleista Tiesa, tiksliau pasakius, tos Tiesos nekintančios ir nekintamos interpretavimas, aiškinimas, yra labai siauras, bet tiems to laikmečio žonėms, Melkizedekas negalėjo paaiškinti, kad jie galėtų suprasti Rojaus Trejybę, tai tegu bus Tiesa siauriau paaiškinta, bet tai vis tiek tai yra Rojaus Trejybės Trys Asmenys, tiksliau pasakius, ne Rojaus Trejybės, bet Žvaigždyno lygiu tie Trys vadovai ir valdovai Žvaigždyno. Tai, ką aš dabar pasakiau, jūs galite pritaikyti kiekvienu aspektu bet kokio reiškinio. Jeigu jūs kalbėsite apie viesulus, apie cunamį, taip, jums mokslas dabartinio lygio mokslas atskleis tą tiesą, kokią jisai fiksuoja materialiais agregatais savo. Bet ta Tiesa, kai mes kalbame, kad mes turime poveikio irgi savo energinių virpesių dažnio sklaida stichinių nelaimių susidarymui, tai ta tiesa jums atskleista daug daugiau negu gali ją patvirtinti mokslas, dabartinio lygio mokslas. Todėl mokslininkai vienu balsu tvirtins – tai yra fantazijos, nesąmonė! Bet jūs tą suvokiate plačiau, giliau, plačiau. Jūsų Tiesos aiškinimas bus, net jums patiems, daug platesnis negu to, net ir turinčio akademiko mokslinį rangą, mokslininko. Tai šita prasme ir žvelkite į Tiesą.
Ji yra nekintama, nepajudinama. Ji yra Kūrėjo Tikrovė.
Ar aiškiau?
Valdas – Aiškiau, žinoma. Man aišku iš tikrųjų. Tiktai norėjosi išklausyti, kaip iš tavo pozijų tai skamba. Taip, Tiesa visą laiką yra viena, bet nuo žmogaus, nuo visų šitų aplinkybių, kuriose žmogus gyvena, jis mato jos gylį atitinkamai.
Algimantas – Apskritai nereikia skirstyti net į – Tiesą, Gailestingumą, Meilę, Gėrį, Grožį – visa tai yra Kūrėjo energinių virpesių pasireiškimas. Tai, jeigu Jo energinius virpesius junta kažkas ir tam tikru lygiu, tai savo veikloje jis tada save išreiškia kažkokiais veiksmais, ir tada kitas įvertina – o, gražu – bet jie nemato, kad – gražu – tai yra labai siaura, o jis turėtų matyti – o, čia jau veikia Kūrėjas, čia Kūrėjas – ne tai, kad gražu ar negražu. Tai Kūrėjo jau pasireiškimas yra per tą mirtingąjį, kuris atliko šitą veiksmą, sukūrė, sakykime, kokį nors statinį, paminklą ar kokią šventovę. Žiūrėkite, kodėl bažnyčios buvo gražios architektūrine išraiška, o dabar yra negražios? Dėl to, kad nebėra tos Tiesos, kuri buvo prieš keletą šimtmečių, nes buvo ryšys su Kūrėju. Tai Tiesos atskleidimas, nereiškia, kad visą laiką bus į ryškesnę pusę. Jis gali degraduoti, ką dabar mes matome ypač aiškiai. Tai štai, kai mes skirstome – čia grožis, čia gėris, čia yra meilė, čia yra gailestingumas, čia tiesa, čia teisingumas – tai mes šitaip niekaip negalime pasireikšti, tiktai vienu kažkokiu aspektu. Mes pasireiškiame Kūrėjo Charakterio visais aspektais, jeigu mes turime gyvą ryšį su Kūrėju. Bet, jeigu mes veikiame vienoje sferoje, mes tada pasireiškiame toje sferoje, ją įvardija kaip teisingumą, jeigu mes dirbame kažkokioj teisinėj sferoje. Tada angelai tą perkelia ir į kitus tarpusavio santykius – iš tos pusės perkelia teisingumą, iš juridinės sferos – jeigu mes grožį traktuojame, kad čia sukūrė gražią dainą, gražią kažkokią eilių išraišką, tai tada mums sako – gražu – tada mes priskiriame, kai mes jau kažką padarome ir mums patinka, pamalonina – a, sukūrė gražiai kažką – nors tai gali būti landšaftas arba vėl išvesta kokia veislė, rūšis ar gyvūnų, ar augalų, ir kada išsiskleidžia, mes sakome – o, kaip gražu, gražu. O jeigu gražu, tai ką čia nėra Meilės, nėra Gailestingumo, nėra Teisingumo tame pačiame gyvūne, toje pačioje žiedo išraiškoje? Viskas sutelpa! Tiktai mes viską segmentuojame, skirstome – grožis, gėris. Tai, kada mes kalbame apie aukščiausio dažnio energinius virpesius iš Kūrėjo, tai tada mes ir apimame visas šitas Amžinąsias Vertybes. Aišku, kada mes bendraujame su aplinka, tai aplinka tokių dalykų negali suprasti, ką aš kalbu, tada jiems reikia tų paprastų žodžių – ir kas yra Teisingumas, kas yra Gailestingumas. Jiems suprantama – ak, gailestingumas, jeigu tu paaimanavai šalia kito, kuris pateko į bėdą, tai tu jau esi kupinas gailesčio, tu jau labai geras esi. Apraminimas ateina dėl to, kad išklausai kitą, ir tu jį supranti, bet tai yra gailestis. O tu kilstelk ir išreišk savo Gailestingumą, parodyk išeitį – kaip su Kūrėju. Tu pasišalinsi, ir jam bus vėl sunku. O jeigu tu parodysi tą išeitį, tada bus jam, ir išėjus, pamąstymui likusių pasąmonėj minčių, kurios iškils į sąmonės lygį, ir jau tada bus tavo suteiktas Gailestingumas. Ir tada tai yra Tiesos gilesnis supratimas ir patyrimas, ir Gėrio, ir Grožio, ir Paties Kūrėjo. Todėl ir Urantijos Knygos Epochinis Apreiškimas aiškina ir Grožio sampratą, ir Gėrio sampratą, ir Teisingumo, ir Tiesos, ir Proto, bet visa tai yra segmentuoti dalykai, kad žmogus galėtų nors kiek suprasti giliau, ką jis supranta labai plokščiai. O čia yra erdvė galioje ir dvasioje! Tai yra – Kūrėjas! Dėl to ir klaidžiojimai yra – iki pat Havonos klaidžiojimai yra, klaidos, bet jau jos yra kitokio lygio, negu čia, mūsų pradiniame pasaulyje. Bet vėl, tai yra vis ėjimas į Kūrėją, kur yra Tobulumas jau Absonito lygiu, tai yra, na, Rojuje yra ir Absoliuto lygiu Tobulumas Pačiame Kūrėjuje – jis neišreikštas – bet ribiniam pasiekiamas ištobulinimas jau iki galo, pasiekus Rojaus Užbaigtųjų Mirtingųjų korpusą, bet toliau yra mūsų kilstelėjimas į aukštesnį dvasios lygį, kaip dvasinės asmenybės kategorijos aukštesnį lygį, Absonito lygiu. Ir vėl ta Tiesa atskleidžiama – ir Gėris, ir Grožis, ir Meilė – vėl tos Amžinosios Vertybės bus išskleidžiamos daug giliau, aukščiau, ir tolimesniame įžvalgos horizonte, ir mes vis mažiau skirstysime atitinkamas dalis, kaip atskirų tų Vertybių pasireiškimą. Viską susiesime į Patį Kūrėją – skaidymo, bus mažiau.
Tai taip, kas dar turite savo kokių minčių?
Asta – Algimantai, paskaitysiu vieną dalyką, perskaičiau, negalėjau patikėti, paskaitysiu, paklausykite – Kada gimė Jėzus? Per Kalėdas. – atsakys daugelis žmonių. O daug Biblijos tyrinėtojų, teologų jiems atsakys – Turbūt jūs nesate teisūs… – oi, pabėgo … teks sugrįžti … pabėgo …
Algimantas – Tai nesvarbu, bet mintį gali išsakyti.
Asta – Tai, ką perskaičiau, ten paaiškinimas yra, rašo, kad evangelijose nėra nurodyta tiksli gimimo data, bet yra aprašymai, kad avys ganėsi, piemenėliai ir taip toliau, ir panašiai, ir iš to daroma išvada, kad … o, radau, aš dabar perskaitysiu, nereikės man cituoti toliau – Biblijoje Jėzaus gimimo diena ar mėnuo nėra minima jokioje evangelijoje. Netiesioginės užuominos leidžia suprasti, kad greičiausiai Jėzus gimė pavasarį. Toje apylinkėje laukuose nakvojo piemenys, ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Tokia eilutė yra Evangelijoje pagal Luką. Biblijos laikų Artimuosiuose Rytuose piemenys bandas be perstojo ir naktimis saugodavo tik pavasarį, kai jos ėriuodavosi. Žiemą avys buvo laikomos uždaruose aptvaruose, niekas jų visą parą nesaugodavo. Todėl evangelijoje aprašomą vaizdą – žiemą – įsivaizduoti būtų sunku. – Žodžiu, tokia ištrauka, ne visą perskaičiau. Tai štai matote, kažkas net tuo klausimu netgi tose tamsiose galvose šviesėja.
Algimantas – Yra Minties Derintojo veikimas visų galvose, tiktai ne visi įsileidžia. Išgirdau savo televizijos kanale tokį samprotavimą, kad vienas Biblijos tyrinėtojas užsimojo nustatyti tą Jėzaus gimimo datą. Jis tą patį sako, kad evangelijoje niekur neužsimenama, tada, sako, aš tyrinėjau dokumentus tų laikų. Tai pirmiausia buvo nustatyta, užfiksuota, kada vyko gyventojų surašymas Romos imperijoje dėl mokesčių rinkimo tikslesnio, ir sako, visi žydai ir Romos imperijos gyventojai turėjo atkeliauti iš visų Romos imperijos pakraščių į tuos miestus, kuriuose jie buvo gimę ir tuo pačiu prisirašę, tai dabar reikia sutikslinti tuos gyventojus, ir sako, žiemos sąlygomis toks masinis žydų judėjimas buvo tiesiog neįmanomas. Tada, samprotauja, taip, galėjo būti arba pavasarį, arba anksti rudenį, ir net vasaros pabaigoje. Tai tas artėjimas vasaros pabaigoj ir anksti rudenį labai arti tos rugpjūčio 21-osios dienos. Kita vertus vėl nėra dokumentų, kad būtų paaiškinta, kaip Urantijos Knygoje, kad Judėjoje gyventojų surašymas buvo metams atidėtas, negu vyko visoje Romos imperijoje, nes Cezaris-imperatorius bijojo, kad žydai galėjo per tą masinį judėjimą maištauti labai, nes žydai vistiek prieš Pagonis buvo nusiteikę. Tai dėl to ten nėra to aiškinimo to, kuris tyrinėjo, kad tai yra kitais metais, negu visoje imperijoje vyko surašymas atskirai. Kita vertus, kada jūs skaitote Urantijos Knygoje, yra pažymima, kad Jėzus gimė rugpjūčio 21-ąją dieną septintais metais prieš Kristų. Kada skaito šitą datą, na, nesupranta, kaip tai yra prieš Kristų gimė Kristus – septintais metais iki jo gimimo gimė Kristus. Tai yra dėl to, kad tais laikais nebuvo skaičiuojami tokie metai. Viskas buvo susiejama su imperatoriumi – kada prasidėjo imperatoriaus valdymo laikas, kada baigėsi, atėjo naujas imperatorius, vėl skaičiuoja, kada koks gyvena imperatorius, ir kada skaičiavimo laikas nėra visas toliau tęstinis, tai dėl to kaip pradėjo jau ten tą laiką skaičiuoti, tai atėjo toks neatitikimas, kuris niekur kitur neišreiškiamas, tiktai Urantijos Knygoje. Kadangi imami duomenys iš archyvų, kaip pradėjo jau skaičiuoti tą, kaip mes vadiname – na, Tarybų Sąjungos laikais buvo vadinama – mūsų era – ir – iki mūsų eros – tai krikščionybė tą pradėjo skelbti – iki Kristaus gimimo arba po Kristaus. Tai, kai pradėjo skaičiuoti jau tą laiką ir atsirado kalendoriai, tai buvo daug laiko praėjus, sakykime, nuo paties Jėzaus gimimo. Dar juk reikėjo turėti omeny, kad Romos imperija griuvo, tai tas laikas buvo pradėtas skaičiuoti labai vėlai. Tai tas skaičiavimas ir nebuvo siejamas su jokia Kristaus gimimo diena. Dėl to gimimo diena ir nebuvo toji šventė, kurią žmonės švęstų. Niekas nešvęsdavo gimimo dienų. Net ir imperatoriaus gimimo diena nebuvo švenčiama, tai dėl to užfiksuoti dokumento, kad gimė Kristus, tuo labiau, kad Kristus gimsta, tai, aišku, kas yra. Apvaizda žino, kad čia atėjo Vietinės Visatos vienas iš dviejų Sukūrėjų mirtingojo pavidalu. O žmonėms, kas jis yra? Niekas. Tai, kas ten registruos, kad čia gimė Vietinės Visatos Sutvėrėjas, kad jie tiksliai užrašytų – čia Jėzus. Ne. Dėl to jokių dokumentų ir neišliko. Bet tie įvykiai, kurie atspindi ir valdymą, ir surašymą, ir maždaug kada galėjo būti tas masinis kelionių procesas, tai tas laikmetis neatitinka gruodžio 25-osios. Tai – nepalankus metas keliauti. Tada išeina nepalankus metas gimti Jėzui, kaip Šviesos nešėjui, kaip krikščionys pripažįsta. Reikia turėti minty dar tokį dalyką, kad Urantijos Knyga, kada reikia kažkur patikslinti datą, kokius nors skaičius, tai jie tikslina ne pagal žmonių archyvus, o pagal dieviškuosius archyvus. Tai tie archyvai ir tada paliudija, kad tai, ką skaičiavo privesdami dirbtinai prie Jėzaus gimimo, ir tada iki Jėzaus gimimo metai, ir po Jėzaus gimimo, einantys iki šių laikų, tai neatitikimas yra nuo tikrojo Jėzaus gimimo septynerių metų laikotarpis. Tiktai neatitikimas, bet jis neturi nieko bendro su tai, kad čia būtų kažkokia simbolinė septynerių metų, skaičiaus septyni simbolinė reikšmė. Tiesiog tai yra metų skaičiavimo neatitikimas, kas buvo faktas, ir, kas buvo, kai jau buvo pradėta kurti kalendorius ir vartoti tą nuoseklų skaičiavimą metų. Musulmonai, dabar praėjus, sakykime, tūkstančiui penkių šimtų metų, ir dar su viršum, laikotarpiui, jie turi tuos metus, musulmonų taip suregistruotus, kad jie gyveno ten tūkstantis penkiasdešimtaisiais metais, kada buvo musulmonų didžiausias, paskutinysis pranašas, kaip jie teigia, Mahomedas. Tai jų gyvenimas skaičiuojamas šešių šimtų metų skirtumu nuo krikščioniško kalendoriaus, o kinų, tai išvis keli tūkstančiai metų yra. Tai mes su tais skaičiavimais, ką žmogus sumąsto, tai mes negalime kreipti į juos dėmesį, tuo labiau, kad kinai, skaičiuodami šešis tūkstančius, arba indai, skaičiuodami kelis tūkstančius metų, tai irgi tik paviršius to, kas yra milijonas metų žmonijai. Niekas neskaičiuoja toliau, negu Adomas ir Ieva, kurį pripažįsta kaip pirmajį žmogų planetoje Bilija, sukurtą iš molio, Paties Dievo, bet Adomas ir Ieva turi tik keturiasdešimties tūkstančių metų istoriją planetoje. O milijonas metų iki to žmogus buvęs? Kas tai yra? Sakykime, daugiau nei devyni šimtai devysniasdešimt tūkstančių metų nugyventa ta praeitis. Tai ką ji neegzistuoja, jeigu nuo Adomo prasideda? Tai Adomas, jau palyginus su tuo istoriniu skirtumu, koks yra, tai priklausytų šiandieninei kartai, bet ir iki Adomo neateina nė viena kokia nors vedų šaltinių išraiška ar Bhagavad Gitos, arba sutrauktų vedų. Todėl tie visi metai, tai čia yra tik pastarųjų laikų kalendoriai, kurie net ir skiriasi, galų gale. Net stačiatikiai turi dviejų savaičių skirtumą. Ir Kalėdų, ir tą Jėzaus gimimą jie po dviejų savaičių švenčia. Ta pati krikščionybės religija, tiktai kita sekta, savaip interpretuoja, ir jiems išeina gruodžio dvidešimt penkta nieko nereiškianti diena, o šalia gyvena. Kariauja vieni su kitais ir stačiatikiai Ukrainoje, ir jie švęs Kalėdas tokiu metu. O čia Vakarų pasaulis, kuris ginklus jiems tiekia, jau šventė šiom dienom. Viską lemia, sakykime taip, Kūrėjo gyvas ryšys ir su mumis. Mes turime konkrečią datą – dvidešimt pirmą rugpjūčio – bet data pati neišreiškia gyvo ryšio su Jėzumi, kurį ritualinė bažnyčia vis gimdo kasmet ir nukryžiuoja – gimdo ir nukryžiuoja – ir visi šventimai eina. O mums svarbu gyvas ryšys su pačiu Jėzumi visą laiką, amžinai esančiu, ir su Pačiu Kūrėju, to paties Jėzaus Tėvu ir Motina – Šaltiniu ir Centru. Ir tada nublanksta tas Jėzaus gimtadienis ir rugpjūčio dvidešimt pirmąją dieną. Ar jis padeda mums suartėti su Kūrėju, jeigu mes tą gimtadienį pažymėsime? Taip, pakylėjimas yra, jeigu nuoširdžiai tą darai, bet geriau, kad tu visą laiką tame gimtadienyje būtum su Kūrėju, kasdien.
O tai, kad tu, Asta, sakai, kad ir tas tamsus protas kažką tai pradeda mąstyti, tai visais laikais juk irgi pranašai buvo ne iš kažkur čia atgabenti ateivių. Minties Derintojas prisibelsdavo, ir jie išdrįsdavo skelbti tą Šviesos žodį. Ir net buvo ir faraonų. Buvo faraonas Echnatonas, kuris irgi Šviesos žodį skelbė. Minties Derintojas naudoja visas prieinamas proto galimybes tarp mirtingųjų, bet pasirinkimas labai silpnas – nėra iš ko rinktis. Tai yra problema. Mes ir turime tą galimybę vis giliau įtikėti, kad atsirastų ir tarp urantų, atsirastų jaunimo, ir gimtų šeimos, gimtų kitos kartos. Kito stebuklingo kelio nėra, ir nebus. Kiti to nepadarys, ką mes jau galime daryti.
Aš dabar daug skyriau dėmesio įvairiom diskusijom, žiūrėdamas per tavo televizijos kanalą. Kada aš iš tikrųjų vakar žiūrėjau tris su puse valandos diskusiją tarp vieno stačiatikio-šventiko ir žurnalisto, mane stebina, sakykime, ir tas šventikas erudicija, tam tikra gailestinga ir minkšta, elastinga išraiška teiginių, ir įžvalga yra gera, o kitas – žurnalistas – tai aš jį seniai žinau – jis labai domisi islamu, daug kur gynė musulmonus per laidas. Tokia buvo televizijos kompanija – RTVI – ir radijo stotis – Echo Moskvy – ten galėjo laisvai šnekėti tuo metu, tai mane žavėjo jo rusų literatūros žinios, religinės žinios, ir vakar mane stebino jisai savo apsiskaitymo gelme, supratimu. Ir jis kalba apie tai, kad bažnyčia, na, cerkvė, dabar yra nutolusi nuo krikščionybės, ji yra negyva ir valdžios parankinė, bet viskas vėl atsiremia į Bibliją – ir vieno, ir kito. Jie neperšoka to. Jų Minties Derintojas beldžiasi į vidų, ir jie pranoksta, pranoksta tą, ką skelbia bažnyčia. Sako – aš tikintis, aš tikiu į Jėzų, Jėzus yra mano kelrodė žvaigždė ir vedlys, ne bažnyčia, ne organizacija. Bet Minties Derintojas niekaip nepramuša tai, kad jis paimtų Urantijos Knygą, kuri rusų kalba yra prieinama, kad pasižiūrėtų plačiau, ir tas šventikas, kad pasižiūrėtų plačiau. Jie apie keturiasdešimt su viršum šiek tiek metų. Tai štai, vien tiktai likti šitame intelekto ir Biblijos lygyje nėra išeitis – nėra išeitis pačiai žmonijai, ir jiems patiems nėra išeitis, bet jiems per sunku tą laiptelį perkopti. Na, galbūt bus kažkokia akimirka, kada jie kažkur susitiks su Urantijos Knyga, ir jeigu jie pažvelgs ne taip, kaip tie cerkvės dogmatai, kad tai yra iš šėtono, gal tada atsivers. Ir tada nublanks jų žinios, kurios dabar tiesiog liejasi kaip iš šaltinio – jos bus visiškai nereikšmingos. Kas iš to, kad tu žinai įvairius istorinius dalykus, juos susieji vienus su kitais, atpasakoji tokioj laidoj? Bet nėra gyvo ryšio su Kūrėju, nėra gyvo pabudimo dvasioje, ir dėl to nei vienas, nei kitas negali atsakyti į klausimą – tai, kokia išeitis dabar? Ir jie net teiginį taip išgvildena, kai jaunas tas vedėjas – kanalas vadinasi Serafim – tai tas klausia vedėjas – Tai, kokia išeitis, kai Jėzus sako – Jeigu jums trenkė per vieną skruostą, atsukite kitą? Kaip tada suvokti, kad kariauja? – Tai sako ir vienas, ir kitas – Aš suprantu, kad reikia, kai tavo atžvilgiu kažkas daroma blogai, neatsakyti tuo blogiu, bet jeigu kažkas užpuolė tėvynę, reikia eit gint. – Tai klausia tas vedėjas – Tai, ką reikia žudyt? – Ne, ne, ne, reikia suprasti, kad ne visada tas gėris gali būti toks, kad susitaikyt su juo reikia, ką bedarytum. Reikia duoti ir atkirtį, jeigu tavo šeimai kažkas nori padaryti kažką blogo jai. – Štai nėra supratimo gelmės, ir tada mėgina išvedžioti ir pripažinti tą, kad reikia, kaip tas šventikas sako – jeigu tave kažkas apšmeižė, asmeniškai įskaudino, įžeidė, tai neatsakyk tuo, bet jeigu jau užpuolė tėvynę, tai eik ir žudyk kitus – tai pateisinamas žudymas. Tai yra dviveidiškumas. Apie ką šiandien skaitėme toje pastraipoje, kai pradėjome Urantijos Knygos analizę.
Intelektas, nepažadintas dvasioje, neturintis gyvo ryšio su Kūrėju, jis yra bevertis, nors gražbyliaudamas užpila teiginiais.
Tarp jų yra daug ir atskleidžiamų gilių teiginių ir atitinkančių Kūrėjo Tikrovę, bet esmė yra – nepažadinta dvasinė asmenybė. O jie sėdi toje laidoje ir moko kitus savo atsakymais. Ir tada yra tiesiog buksavimas vietoje, nėra stiebimosi į aukštesnę Šviesą, į gyvąjį Kūrėją viduje, nes jie apie tai nekalba. Tiktai – Dievas... Dievas... Dievas... Jėzus... Jėzus... Jėzus...
Tai štai, kaip išėjo pamąstymai nuo Astos to pateikto citavimo apie Jėzaus gimimo dieną.
Valdas – Iš tikrųjų tai žiemą Izraelyje, tose platumose, labai šilta.
Algimantas – Taip, bet reikėtų persikelti į dviejų tūkstančių metų praeitį, kas buvo tada. Taip, ten šilta. Aš turiu minty, kad tada vykdavo ir tos milžiniškos smėlio audros gi. Ir tais laikais namai buvo be stogų. Keliavimas tai ne mašina, o pėsčiomis. Visiškai kita aplinka. Dėl to mes turime į tai atsižvelgti. O, kita vertus, koks skirtumas, Jėzus tuo metu gimė, ir gimė. Čia, sakykime, gruodžio 25-oji diena pritaikyta tai dirbtinai. Na, ką, atnešė Jėzus, kurį mes pripažįstame Dievo Sūnumi, Šviesą. Tai ką reikia tada daryti? Na, netinka kitos dienos, geriau tamsa yra aplinkui, tai, kada pradeda jau po lygiadienio šviesėti, ilgėti diena, tada paėmė iš mitraistų, tą Mitros Dievą garbinusių – paėmė šitą pagonišką laiko ribą – šviesėjimą – štai tinka Jėzui toks gimtadienis, kada pradeda ilgėti diena, reiškia, švisti pradeda. Šviesėjimas vis daugiau ir daugiau sklinda, bet tik nuo tos ribos, kada Jėzus gimė, tai nuo tada atsiranda šviesėjimas, ir krikščionybei ta data, kaip buvo nuspręsta šitaip, pati priimtiniausia susieti su gamta, su žemės, sakykime, tuo apsisukimų ciklu metų eiga, kada jis vyksta. Bet tai pagoniška, iš mitraistų paimta data. Mitraistai švenčia šitą saulėgrįžą. Pagonys taip pat pripažįsta. Žodžiu, tai yra pagoniškas parinkimas tinkamos gimimo dienos Jėzui. O mums tai svarbu vis tiek atsivėrimas gilumine prasme, ir tada ta citata, kurią mes šiandien skaitėme iš pastraipos, kad įtikėjimas yra vis tiktai tas išgelbėjimas, ne veidmainiškas ritualo atlikimas ir tokių veiksmų. Tai mes matome, kad veidmainiški ritualai atliekami ir Vatikane, ir bažnyčiose. Apeigos taigi yra veidmainystė. Kunigai turi mokyti atsivėrimo Širdimi ir Širdyje. Tai jie turi iš sakyklų skelbti gyvąjį Kūrėjo Žodį, Jėzaus žodį, o ne laikytis apeigų. Jie gi yra mokytojai dvasiniai, vedliai, o ne kažkokie mechanikai, robotai. Štai vėl prieiname prie to, kad Tiesos atskleidimas per tai, kas daroma ir per Kalėdas yra labai siauras. Urantijos – jau daug platesnis tos pačios ir nekintančios Tiesos.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)

Komentarai