Forumas: temos peržiūra
Mane neramina tai, ką matau ir jaučiu mūsų ėjime Gyvuoju Keliu
Sveiki, mielieji,
Na, esu susirūpinęs tuo, kaip viskas vyksta mūsų bendrijoje, Šventovėje. Kažkas yra ne taip.
Anksčiau buvau aktyvesnis, vis dalyvaudavau, skaitydavau Urantijos knygos ištraukas ir kalbėdavau. Pradėjau susilaikyti, nes maniau, kad reikia pasireikšti ir kitiems – kad kiti taip pat skaitytų, galvotų ir augtų. Taip pat pajutau, kad tai, ką kalbu ir kuo dalinuosi, galbūt netinka Gyvajame Kelyje ir Šventovėje, nors tai buvo mano patyrimai iki Gyvojo Kelio, praktika kurią praėjau penkiolika metų prieš tai kai atradau Gyvąjį Kelią ir mūsų Šventovę.
Nustojau kalbėti, nes galvojau, kad man reikia tylėti ir mokytis, nes Gyvasis Kelias, dar pakankamai naujas šioje planetoje, yra kiek kitoks ir reikia įsigilinti daugiau. Dar nutilau ir dėl to, kad jau nebežinau, ką sakyti ir kaip, nes atrodo, kad jau viskas išsakyta. Bet dabar matau, kad turi kažkas keistis, ir reikia apie viską kalbėti atvirai, nebijant, kad tiesa išgąsdins jau ir taip išsigandusius urantus ir atbaidys nuo Gyvojo Kelio.
Kažkada Algimantas sakė, po vieno Vitos pamokymo, kad jos mokymas po kažkiek laiko bus kaip geras prisiminimas, nes urantai nesakys tokių mokymų, negalės žodžių vieno prie kito sudėti.
Bet kas gi vyksta? Kodėl urantai neaktyvūs? Kodėl niekas nenori kalbėti? Niekas nesidalina savo patyrimais, o patyrimai, kuriais dalinamasi, daugiau tokie „bažnytiniai“ – apie tai, ką pasakiau kaimynei, tetai ar draugui, kam Jėzus Apreiškimą padaviau, kam Urantijos Knygą padovanojau, dalinimasis patyrimais tarsi siekiant pagyrimo ar paglostymo. Bet nėra patyrimų einant Gyvuoju Keliu, dalinantis savo pojūčiais, savo gilėjančiu supratimu, savo tikromis giluminėmis mintimis, kaip klostosi santykiai Šeimoje, taip pat su savimi, savo viduje.
Mes galime tylėti ir apsimesti, kad nieko nevyksta, kad viskas gerai ir viskas turi tęstis taip ir toliau, bet kažkas vyksta ne taip ir man neramu.
Mielas Algimantai, kada klausau tavo mokymų, jie daugiau nukreipti politikams, lyderiams, daugiau tokie bendri mokymai. Bet tie mokymai, kurie jau daug seniau įdėti į mūsų forumą, kažkaip pamiršti. Tu kalbi žmonėms „YouTube“, ir tų mokymų peržiūrų vos kelios, o mokymų jau arti šešių šimtų. Man panašu, kad žmonės negirdi, mokymai jų kažkaip nepaliečia. Gal tai įvyks vėliau – aš nežinau, bet sakau, kad galbūt reikėtų vėl kreipti daugiau dėmesio kiekvieno asmens vidiniams pergyvenimams einant Gyvuoju Keliu. Gal, kaip ir anksčiau, klausti klausimus, kad urantai išsakytų tai, kas yra jų viduje, nes dabar kalbi tik tu, visi tyli, ir į kvietimą sakyti mokymus ir dalintis patyrimais lieka tik tyla ,nes tu duodi visus atsakymus, viską sukramtai ir pateiki, bet urantai aptingsta nes nėra ju mastymo proceso vystymo, klaidu darymo ir mokymosi. Ir aš manau, kad tai nėra urantų neaktyvumas, bet daugiau nežinojimas, ką dar galima pasakyti ir kaip turi skambėti tas mokymas, kurį jie turi sakyti – kam jis nukreiptas.
Manau, kad reikia užduoti klausimus ir leisti urantams samprotauti, klysti, mąstyti, atrasti atsakymus. Nes dabar tavo nuostabūs mokymai per vieną ausį įeina, per kitą išeina ir smegenys jau priprato prie tavo išsakomų minčių ir mokymų ir Urantai ju tiesiog negirdi.
Tu vis sakai, kad reikia atrasti Kūrėją savo viduje, įsiklausyti į Kūrėjo vedimą iš vidaus, bet kiek tokių Kūrėją atradusių urantų šiandien yra ir kaip tas Kūrėjo atradimas veikia jų gyvenimus, kad vyksta kažkokia degradacija, o ne augimas su Kūrėju?
Apie tai sprendžiu klausydamas maldų, garbinimo ir to, kad nėra jokių mokymų ir net pasidalinimo savo patyrimais – nėra jų ir forume. Ką reikia su tuo daryti? Gyvulinis protas stiprus ir jo pinklės apraizgo žmogaus mintis ir pastangas. Baziniai priminimai juk turėtų skambėti vėl ir vėl, nes kitaip tos degradacijos nesustabdyti. Tylos praktika po Kūrėjo pagarbinimo juk yra aktuali ir visada bus aktuali, nes tai nevyksta. O jeigu tai nevyksta tai gyvulinis protas labai greitai subujoja, užsiveria Širdies vožtuvas ir dvasinė asmenybė vos pramerkia akis per garbinimą, o viduje nelieka vietos tai dvasinei asmenybei atsiverti ir pasireikšti. Lieka baimė, ir vidinė erdvė kuri turetų būti užpildoma nuoširdumu ir meile užsipildo kažkokiu jovalu.
Aš suprantu, kad tai labai intymus kiekvieno bendravimas su Kūrėju, bet kai girdžiu iš urantų žodžius „ką dar tam Kūrėjui išsakyti“, tai suprantu, kad nėra to nuoširdumo, nes kai yra nuoširdumas – nėra tokio klausimo, yra tiesiog buvimas su Kūrėju, o žodžiai patys liejasi iš vidaus, kai atsiveria asmenybė, ir tenka tik stebėti, kokia versmė sklinda iš tos atsivėrusios vidines gelmės, tikros dvasinės asmenybės Kūrėjui.
Aš manau, reikia urantams grįžti prie tylos praktikos, prie gilesnio pokalbio su Kūrėju, ir, manau, vėl reikėtų aptarti, kokie turi būti tie mokymai, kuriuos mes turėtume sakyti – ar tai mokymai, kurie skirti urantams, ar tai mokymai kitiems mūsų sesėms ir broliams, ar tai patyrimai. Ką mes turime sakyti ir kalbėti? Manau ta samprata šiek tiek išslydusi, sunykusi.
Man asmeniškai norisi dalintis savo praktiniu patyrimu, norisi kalbėti tai, kas eina iš vidaus, aš negaliu kalbėti pagal šablonus ar kažkokius nustatytus kanonus, kaip reikia kalbėti ir ką reikia sakyti, kaip reikia sakyti mokymus.
Tokia situacija – kai Jėzaus apaštalai nesuprato Jėzaus iki galo, tai dabar, mano supratimu, vyksta panašūs dalykai su urantais. Aš nežinau, kiek dar reikia laiko ir kokie turi būti tie mokymai, ir kaip reikia skatinti urantus atverti savo vidų Kūrėjui, bet manau, kad visi įmanomi ir neįmanomi metodai turi būti taikomi, kad tas savęs atvėrimas įvyktų, liktų nuolatinis ir nuoširdus.
Žodžiu, tokios mano mintys. Aš suprantu, kad visa organizacija turi būti pagrįsta Kūrėjo vedimu iš vidaus, sąmoningumu, bet urantai dar nepasiruošę tokiam žingsniui – nėra pasąmonė tiek apvalyta, nėra dar to gilaus patyrimo ir supratimo, kuris ateina iš giluminio atsivėrimo Kūrėjui, iš giluminių patyrimų, kurie ateina iš gilios dvasinės praktikos. Ir čia noriu pridurti, kad šeštadienio ir kas antro sekmadienio susitikimų bendroms pamaldoms ir garbinimui tikrai neužtenka. Tai yra labai svarbu, bet tuo negali būti apsiribojama – kitaip bus degradacija ir mes atsirasime tokiame lygyje kaip kažkokioje bažnyčioje, ir galiausiai viskas pakriks.
Aš manau, kad turi būti gilesnis dėmesys bendravimui su Kūrėju kiekvieną dieną, vėl prisiminti ir aptarti, kaip tai turėtų skambėti, kaip tapti nuoširdžiu, nes nuoširdumas yra pagrindas atsivėrimui, o jo nebuvimas yra problema. O nuoširdumas ateina tik tada, kai sau ir Kūrėjui laisvai gali pripažinti visas savo klaidas, be jokio savęs gailėjimo poreikio, bet gyvo, tikro savo ydų, problemų atvėrimo Kūrėjui ir sau. Gyvulinis protas taip sutvarkytas, kad stengiasi mirtingojo protą apsaugoti nuo neigiamų pergyvenimų, kad išliktų, kad nepasirodytų silpnesnis, prastesnis, kvailesnis, bet būtent tos savo dalies pripažinimas Kūrėjui ir sau ir veda link tikro nuoširdumo, kai nėra ką slėpti ir nereikia nieko slėpti nuo nieko. Žinoma, nereikia eiti ir viešai pasakoti apie savo ydas ir tamsesnes puses, kurių visuose vis tiek dar yra, bet reikia savo viduje viskuo pasidalinti su Kūrėju, ypatingai tomis dalimis, kurių paprastai atverti nesinori.
Aš nieko nenoriu kritikuoti, bet man tikrai neramu, kada matau urantus, lankančius Šventovę ilgus metus, ir vis tiek gyvenančius baimėje, paviršutiniškume ir gylio trūkume, reakcijose, nore būti teisiais, ginčuose ir susiskaldyme tiek viduje, tiek tarpusavyje arba tylėjime ir apsimetime kad viskas yra gerai. Gyvenimas viltimi, kad kažkas pasikeis ateityje, kuri neegzistuoja ir negali atsirasti jeigu šiame momente nėra pastangų. Trūksta tikrumo, trūksta tos tikros, atvertos, nuoširdžios asmenybės. Ir kokia bebūtų tyla, matantis vis tiek mato viską net ir tyloje, nes informaciją galima matyti ir nuskaityti nuo bet ko ir bet kada – nuoširdžiam tikrai nėra jokių apribojimų.
Aš nenoriu minėti jokių konkrečių asmenų – kiekvienas gali pažiūrėti giliau į save ir nuspręsti sau. Taip pat aš nieko nekaltinu ir nesakau, kad aš kažkoks išskirtinis – ne.
Bet man neramu ir aš matau, kad reikalingas kažkoks postūmis, žvilgsnis situacijai į akis. Be kritikos, be jokio savęs gailėjimo. Ir be galvojimo, kad kalbėjimas apie tokius nepatogius dalykus urantus kažkaip atbaidys.
Kaip jums atrodo, ką reikia daryti? Kaip pakreipti viską nuo degradavimo krypties, nes tai vyksta ir tai nėra gerai?
Forumas tuščias, komentarų ir mokymų ir savo nuoširdžių apmastymų mažai. Kas turi įvykti viduje urantų ir mano viduje, kad mes norėtume ten mokymus rašyti, palaikant visų pirma vienas kitą, o tada mąstant ir apie visus kitus, kurie slapta skaito mokymus, bet neateina į Šventovę ir į forumą nieko nerašo? Gal mums reikia pradėti kalbėti ir bendrauti atviriau, įsiklausant į vieni kitų supratimą? Juk Tiesa vis tiek liks viena – jos nepakeisi.
Nuoširdžiai pasakysiu – aš truputį sumišęs ir pats nesuprantu, ką rašyti, kaip rašyti ir ką sakyti mūsų forume: ar vis dar treniruotis ir mokytis sakyti mokymus, ar dalintis tuo patyrimu, kurį įgijau eidamas Gyvuoju Keliu – kaip tą giluminį atsivėrimą patiriu aš, kokie esminiai giluminiai klausimai kyla viduje, kurių urantai neišsako ir nenori garsiai sakyti. Gal išsakyti ir skaudžius savo patyrimus.
Kokios, brangieji, yra jūsų mintys? Ką matote ir manote jūs? Tik nežiūrėkite, prašau, į mane kaip į kokį nenaudėlį, kuris nori iškelti tarsi neegzistuojančias situacijas. Aš tik išsakau tai, ką jaučiu ir matau, ir ko galbūt kiti nedrįsta išsakyti. Aš sakau viską taip, kaip matau, ir man visiškai nesvarbu, ką apie mane kas nors pamąstys, nes mano asmens prestižas ar kažkoks noras pasirodyti seniai nebedomina. Mane domina urantų ir Šventovės likimas, plėtimasis ir sąmonėjimas, vektorius ir kryptis, Įtikėjimas, ir aš manau, kad mes kažkuria prasme pametėme tą vektorių ir jį reikia pakoreguoti, kad eitume teisinga kryptimi ir ieškančios sielos norėtų ateiti į Gyvąjį Kelią ir jaustis jame natūraliai, taip tarsi tai ir yra tikras gyvenimas.
Aš manau, kad kiekvienas turėtų pažvelgti į situaciją ir, be kritikos ar kažkokių asmeninių nuoskaudų, bet sąmoningai žvelgiant į tai, kokias jūs matote problemas, atsakyti sau ką manote jūs ir kaip viską matote Jūs. Ar jūs viskuom patenkinti ir manote kad viskas tai ir turi tęstis toliau ar kažkas turi keistis?
Negalvokite, kad rašau šias mintis, nes noriu kritikuoti ar kažką įžeisti. Rašau tai, nes man tikrai neramu, matant tai, kas vyksta mums einant Gyvuoju Keliu.
Su meile,
Valdas
2026-03-22 00:14:35
Komentarai
Taigi – Apaštalai anksti buvo organizuoti tokiu būdu:1. Andriejus, pirmasis pasirinktas apaštalas, buvo paskirtas šio dvyliktuko pirmininku ir vyriausiuoju tvarkytoju.
2. Petras, Jokūbas, ir Jonas buvo paskirti Jėzaus asmeniniais palydovais. Jie turėjo jam tarnauti dieną ir naktį, rūpintis jo fizinėmis ir įvairiomis kitomis reikmėmis, ir lydėti jį tų naktinių budėjimų metu, kada jis melsdavosi ir paslaptingai bendraudavo su Tėvu danguje.
3. Pilypas tapo grupės ekonomu. Būtent jo pareiga buvo pasirūpinti maistu ir žiūrėti, kad lankytojai, kartais net ir minios klausytojų, turėtų ko nors valgyti.
4. Natanielius sekė to dvyliktuko šeimų reikmes. Jis gaudavo reguliarius pranešimus apie kiekvieno apaštalo šeimos poreikius ir, pateikęs paraišką Judui, iždininkui, kiekvieną savaitę pasiųsdavo pinigų toms šeimoms, kurioms jų prireikdavo.
5. Motiejus buvo apaštališkojo korpuso finansinis agentas. Jo pareiga buvo pasirūpinti, kad biudžetas būtų subalansuotas, iždas papildytas. Jeigu grupė savo pragyvenimui pinigų nebegaudavo, jeigu nebebuvo gaunama paaukojimų tiek, jog grupė galėtų išsilaikyti, tada Motiejus turėjo įgaliojimus tiems dvylikai paliepti kažkuriam laikui sugrįžti prie savo tinklų. Bet šito niekada neprireikė, kada jie pradėjo savo viešąjį darbą; jis visuomet turėjo pakankamai pinigų iždininko rankose, kad finansuotų jų veiklą.
6. Tomas rūpinosi keliavimo maršrutu. Jo pareiga buvo surasti vietas apsigyvenimui ir bendrais bruožais parinkti vietas mokymui ir pamokslavimui, šituo užtikrinant, kad būtų sklandžiai ir operatyviai laikomasi keliavimo tvarkaraščio.
7. Jokūbas ir Judas, Alfiėjaus sūnūs dvyniai, buvo paskirti tvarkyti minias. Jų užduotis buvo paskirti pakankamą skaičių tvarkdarių, kad jie galėtų palaikyti tvarką minioje pamokslavimo metu.
8. Simonas Uolusis buvo atsakingas už poilsio ir atsipalaidavimo organizavimą. Jis tvarkė tas trečiadienio programas, o taip pat stengėsi pasirūpinti kelių valandų poilsiu ir atsipalaidavimu kiekvieną dieną.
9. Judas Iskarijotas buvo paskirtas iždininku. Jis nešiojo iždo maišelį. Jis apmokėdavo visas išlaidas ir registruodavo knygose. Kiekvieną savaitę jis pateikdavo Motiejui biudžeto paskaičiavimus, o taip pat kiekvieną savaitę Andriejui pateikdavo ataskaitas. Iš fondo Judas mokėdavo Andriejaus įgaliojimu.
Šitokiu būdu šie dvylika veikė nuo savo pirminio organizavimo iki to laiko, kada reikėjo atlikti pertvarkymą dėl Judo, išdaviko, dezertyravimo. – 1547psl.
Kada Jėzus įšventinimo juos į karalystės ambasadorius, tai po to jie išėjo pamokslauti gerosios naujienos, bet prieš tai Jėzus paklausė ar turi jie pinigų šeimų išlaikymui. Aišku, neturėjo. Dvi savaites jie dirbo pasiraitoję rankoves įvairiausius darbus, žvejojo, darė valtis. Tik uždirbus pakankamai pinigų ir padalinus juos apaštalų šeimoms, jie išvyko – paliko šėimas. Jie gyveno ir veikė visus tuos metus, skelbdami Dievo karalystę, rodydami kryptį į Tėvą, drauge su Jėzumi iki jo nukryžiavimo.
Juk Sai Babos pagalbininkai-organizatoriai taip pat veikė gyvendami ašrame. O mes – Valdas jau paminėjo – visi dabar esantys urantai gyvename pabiri. Mes nesame apaštalai. Kad taptum apaštalu, reikėtų nušvisti atitinkamu sąmonės lygiu, dvasine būsena pajausti, kad trokšte trokštu dvasinės gerovės ne tik sau, bet ir kitiems, todėl einu ir skelbiu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Tiesos Žodį, nebegaliu laikyti savyje, trokšte trokštu jiems dvasinės laisvės, laimės pilnatvės, nes tokia yra Kūrėjo Valia, ir aš vykdau ją. Bet reikia palikti šeimą. Ar esu pasiruošęs, pasiruošusi tai padatyti? Kiekvienas paklauskite savęs. Todėl kiekvienas veikiame asmeniškai savojeje aplinkoje pagal savo sąmonės lygį, pagal atsivėrimo gelmę. O juk tie asmeniniai patyrimai įvairiose vietose su įvairiais pašnekavais, kai pasidalini Kūrėjo įsisavinta Tiesa, jie labai sustiprina, pakylėja. Tai sakau, remdamasi savo asmeniniais patyrimais. Negali tylėti! Norisi, ir norisi, ir norėsis visada kalbėti apie tai, kas teikia dvasiai Gerovę. Pažvelgus atgal, nuo tada, kada pradėjau lankyti Mokytojų namuose užsiėmimus, matau, kaip keitėsi mano pasisakymai. Puiku! Iš tikrųjų tai pakylėja. Pradžioje šnekėdavau apie Urantijos Knygą, kiek tuo metu mano protas sugebėjo įsidėmėti, o priimdavau mažai. Sakydavau, neįmanoma suvokti, neįmanoma prisiminti, neįmanoma apie tai kalbėti! Pasirodo, įmanoma. Per tą patyrimų kaupimo laikotarpį mano protas kito, palaipsniui ir po truputį vystėsi Kūrėjo Išmintimi, kuri išsilieja į kiekvieną atsivėrusį mirtingąjį, pabudusį dvasioje, atradusį Kūrėją savo viduje, kasdien bendraujant su Juo, savais žodžiais šlovinant ir garbinant. Ne visi gali sklandžiai dėstyti savo mintis prieš auditoriją. Vidinė baimė sukausto tiek, kad net žodio negali tarti. Bet tokia padėtis su laiku pasikeis su vis gilėjančiu atsivėrimu, su pasitikėjimu Kūrėju ir pačiu savimi. Tai sakau tiems, kurie yra nedrąsūs, sukaustyti. Tikrai, tikrai. Kurie nekalba – kalbės. Kurie tyliai kalba – garsiai kalbės. Kurie šiandien, kai kurie, negirdi mūsų mokytojo prašymo trumpinti maldas – išgirs, nes tas savanaudiškasis aš bus ištirpintas Kūrėjo Meilėje, ir jie pagalvos ir apie kitus, net mintis nekils – ai, aš nekreipiu dėmėsio, ką jis sako. Dvasinės asmenybės atsiskleidimas Kūrėjo padovanotos amžinos ir nekintančios asmenybės dieviškumu yra palaipsnis ir labai labai ilgas procesas. Kokį milžinišką geografinį ir dvasinį atstumą reikės įveikti, kol įgyvendinsime Kūrėjo mums sumanytą Likimą – mirtingojo tvarinio susiliejimą, pradėjusio dvasinę kilimo karjerą nuo pačio žemiausio laiptelio, nuo pirminio pasaulio, su Pačiu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – išliekant amžinybėje, tęsiant asmenybės ištobulinomo procesą kitais lygiais – Absonito lygiu Absoliutų lygiais.
Šiandien mūsų ta nedidelė grupė urantų, pradėjusi eiti Kūrėjo tiesiai į mūsų Širdis nutiestu Tikrovės-Tiesos keliu, kuris yra užakęs, ir kurį mes valome kaip pirmeiviai, šiandien mes vis dar ir kol kas esame nedrąsūs, neryžtingi, neveiklūs, per sekliai atsivėrę, per mažai prisipildę Kūrėju. Šiandien, deja, yra taip. Kūrėjas pasireiškia per mus pagal kiekvieno individualias charakterio savybes, temperamentą, proto sanklodą, pagal sąmonės lygį.
Dar kartą pažvelgus į Jėzaus apaštalus suvokiu, kad jie tas pareigas gavo kiekvienas pagal individualias charakterio savybes, pagal protą, kad jie kuo geriau pasireikštų, kiekvienas, savo pareigybėje, skelbiant Jėzaus gerąją naujieną – Dievo Tėvystę ir visų žmonių Brolystę. O mes jau žinome – visos kūrinijos visų dvasinių asmenybių Brolystę. Žinome dar vieną gerąją naujieną – Kūrėjas yra Gyvas, Realus, Tikras, yra kiekvieno viduje, ir kiekvienas gali Jį atrasti, ir net pajausti savyje. Kūrėjo pajautimas yra vienintelis būdas įrodantis Rojaus Trejybės-AŠ ESU buvimą. Ir tai yra Tiesa.
Kas viduje, tas ir išorėje. Būsena diktuoja veiksmus išorėje. Nėra vietos Kūrėjui Širdyje, nėra dvasinės būsenos, nėra Kūrėjo Amžinųjų Vertybių viduje, nėra tų amžiams išliekančių sumanymų, kurie yra iš Kūrėjo, iš Amžinybės Šaltinio ir Centro, kurie skirti visumos Gerovei.
Likite Ramybėje su Kūrėju.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)
Violeta
2026-04-03 17:59:24
Prieš keletą metų, tuomet Gyvosios pamaldos vyko Šviesos namuose, Gedimino-26b...
Tuomet žmones ragino skiepytis nuo viruso ir tuometinė valdžia buvo apribojimus kelionėms įvedusi ir dar kitką..
Maldoms pasibaigus, moterys paruoštus namuose pranešimus skaitė, aiškino Urantijos Knygos pasirinktas pastraipas.Klausydamas pagalvojau, kad galėčiau keliauti namo,prastai girdėti (prasta klausa, mano amžiuje...)
Suprantu, kad tokioje situacijoje,galėsiu vėliau pasiklausyti garso įrašų.Moterys dirbo, paruošė pranešimus ir kalba teisingai.O miesto gatvėse ir namuose tenka girdėti daug įvairios informacijos, dalis jos klaidinga, nors skamba gan gražiai.Likau klausytis pranešimų iki galo.
Po pamaldų, grįžtant namo, prietema galvoje pasikeitė, mintys tapo šviesesnės, savijauta geresnė.Kuriam laikui palikti pavyko,,prieblandos zoną"...
Likime su Kūrėju
Rimantas
2026-04-03 15:53:37
Mielas Sauliau,
Aš nerašysiu tau el. laiško, o parašysiu čia.
Šią temą sukūriau ne tam, kad kažką kritikuočiau, ir tikrai ne tam, kad kritikuočiau Algimantą. Jam ir nereikia čia savo nuomonės reikšti – ji reiškiama per mokymus, ir jo nuomonė taip pat aiški. Neturi jis jolios nuomonės, turi išmintį įžvalgą ir sako tai, ką jaučia iš Kūrėjo savo viduje. O tai ne nuomonė, Apie tai esu kalbejęs anksčiau.
Tačiau visiškai nesutinku su tavimi – tikrai ne viskas priklauso nuo vedlio. Kažkiek priklauso, žinoma: gal detalės, kurias jis paaiškina, kad žmonės suprastų, gal dar kažkokie praktiniai dalykai, kuriuos vedlys padeda išsiaiškinti. Bet tik tiek.
Tavo parašymas šiek tiek kandus Algimanto atžvilgiu, ir tavo vertinimas apie Algimanto tapimą prezidentu taip pat neobjektyvus. Prie ko čia vienas milijonas įtikėjusiųjų ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU? Ar tu supranti, ką reiškia įtikėjimas? Ar suvoki, kiek pastangų reikia padėti, kad tas įtikėjimas įvyktų? Ar suvoki, kad įtikėjimas – tai laipsnis, kai žmogus pasiruošęs paaukoti fizinę gyvybę, jei reikia dėl Kūrėjo, nes jis mato iliuziją ir mato realybę, ir supranta, kad iliuzija yra iliuzija... Na, nesiplėsiu.
Aš neprisimenu fakto, kad Jėzus išskirstė pareigas apaštalams – reikia vėl paskaityti, ar tik ne Andriejus, ar jie patys sugalvojo, kaip tai daryti. Bet tai nesvarbu.
Mes nesame Jėzaus situacijoje. Mes nesame bendrija, kurioje visi gyvena kartu ir turi pareigas ar vykdo kažkokias misijas. Mes einame gyvuoju keliu – tai mus ir apjungia. Bet pastangų dėjimas priklauso nuo kiekvieno asmeniškai. Todėl aš ir kalbu, kad tų pastangų nesimato. Urantai apsiblausę savo ribose, ir tas judėjimas gaunasi labai lėtas, viltys, saves nevertinimas, baimė, jaučiasi. Ir čia vėl ne kritika, o mano pastebėjimai.
Aš pateikiau keletą pasiūlymų. Gal vietoj savo mokymo sakymo galima paimti temą ar klausimą ir, jį gvildenant, pasakyti tą mokymą. Taip pat suprasti, kam jis skirtas – ar mes tik mokomės kalbėti, ar tas mokymas skirtas urantams, ar kitiems žmonėms. Gal tada ir urantams būtų lengviau tuos mokymus sakyti.
Man tikrai būtų lengviau, jei imčiau praktinę temą ir ją išgvildenčiau taip, kaip suprantu ir kaip norėčiau paaiškinti kitiems. O tada išgirsti pataisymus iš Mokytojo. Taip, darant klaidas, galima gilinti įžvalgą.
Kiekvieną kartą, kai kažką sakydavau ar pabendraudavau su Algimantu jį aplankydamas, visada gaudavau dovanų gilesnę įžvalgą ar gilesnį suvokimą. Ir mane stebina, kad urantai, gyvenantys Lietuvoje, tiesiog nesinaudoja ta proga – pabūti arčiau Algimanto ir gauti tas dovanas.
Algimantas – unikali istorinė asmenybė. Algimantas kuria istoriją. Ateitis gali būti tokia, kad galbūt norėsite prieiti arčiau, o gal tokios galimybes nebus. Na, nežinau, nesiimu spręsti tokių dalykų. Čia tik mano pamąstymai. Aš tik žinau, kad būnant šalia mokytojo, nušvitusio žmogaus, galima pasisemti išminties, ir Kūrėjas tampa arčiau. Mano patyrimus apsilankant pas Algimantą esu aprašęs, bet galiu pridurti – tai nuoširdus, unikalus ir labai vertingas laikas, praleistas su mokytoju.
Vėl kartoju – aš nekritikuoju Algimanto ir nekritikuoju urantų ir niekada to nedarysiu, aš tik stengiuosi, kad urantai visai neužmigtų.
Kai kurie iš jūsų rašo, kad padėjau jiems jų kelyje savo įžvalgomis ir patirtimi, ir galvoja, kad ėmiau ir pasikeičiau, ėmiau ir pradėjau rašyti niekus, kritikuoti ir t. t. Nejuokaukite. Mano rašymuose nėra jokios kritikos – yra atviras mano pastebėjimų sakymas, be jokių pagražinimų. Esu toks.
Šios apreikštosios religijos skleidimas yra kiekvieno vidinis atsivėrimas Kūrėjui. Tapimas savimi, ir tada, įtikėjus, atsivėrus, nereikia galvoti apie jokį dirbtinį skleidimą. Gyvasis kelias yra kiekvieno gyvenimas – nėra gyvojo kelio atskirai nuo gyvenimo. Tas gyvenimas, atsivėrus Kūrėjui, suliejant savo valią su Kūrėjo valia, įtikėjus – ir yra gyvasis kelias. Daugiau gi nieko specialiai nereikia daryti. O tada jau atsiranda poreikis dalintis, daryti kažkokius darbus, nes tai eina iš vidaus – pakreipti savo gyvenimą visumos labui. Ir vėl – ne eiti tarnauti, bet pajusti būseną, kai gyveni, dirbi, kalbi ir tiesiog būni visumos labui. Kur beatsirastum tu tiesiog gyveni gyvenimą, tu kitaip negali. Atsisedi valgyti, kur bebūtum pasimeldi, bendrauji su kitais, jie mato tavo kitoki elgesį, nuoširdumq kalboje, lengvumą bendravime, juos traukia prie tavęs, kitiems gera ir lengva buti su tavimi, tai ir kalbi tada su jais nuoširdžiai ir pasakoji tai kuom gyveni, stai ir viskas.
Todel man jau truputi keista kai girdziu urantus dalinantis savo ptyrimais, kaip jie pasake pakalbejo, išdryso kažka pakalbinti paskyti, kada po sitiek metų einant šiuo gyvuoju keliu tai turetu buti natūralus gyvenimo būdas, o dalintis patyrimais ar sakyti mokymus jau šiek tiek kitu lygiu.
Mano praktikoje, mano darbe, Shiatsu terapijojos ir tradicinės Kinų medicinos seance yra dalis, kurioje su žmogumi bendrauju ir padedu jam spręsti susiklosčiusias problemas. Labai dažnai kalbu žmonėms apie Kūrėją ir dalinuosi dalykais iš savo patyrimų, kurie savu laiku padėjo man dar prieš atrandant gyvąjį kelią, ir tuo, ką patiriu šiame gyvajame gyvenimo kelyje, man tai yra visiškai natūralu ir niekaip neišsiskirai iš mano kiekvienos dienos gyvenimo ritmo. O iššūkiai kiekvienam skirtingi, tas tiesa, kam burnq atverti ir žodį pasakyti kam kitokie, ir lyginti čia nėra jokio reikalo, visi esam individualūs.
Tik neužmikime.
Telydi jus visus Kūrėjo ramybė.
ValdasA
2026-04-02 23:26:17
Mylimieji, sekant šitą diskusiją, man kilo keletas minčių. Kūrėjas yra visos kūrinijos energijos ir visų dvasinių Amžinųjų Vertybių Šaltinis ir Centras. Ir tik iš Jo mes ir galime pasisemti Išminties, Įžvalgos, Tiesos, Teisingumo, Gailestingumo, Ramybės. Viso to mes ir trokštame. Tik su juo bendraujant suaktyvėja protas ir mūsų sprendimai tampa vis išmintingesni, darome vis mažiau klaidų.
Mūsų žengimas dvasiniu keliu yra palaipsniui – laipteliais. Ir kiekvienas mes skiriamės pagal savo įtikėjimo gelmę. Tas kuris stovi ant žemesnio dvasinio laiptelio pilnai nesupranta to, kuris stovi ant aukštesnio dvasinio laiptelio. Kiekvienas pagal savo įtikėjimo gylį ir supranta Dvasinį Mokytoją, ir dvasinius mokymus. Algimanto Išmintis ir Įžvalga yra neabejotinai didesnė ir gilesnė ir tas, kuris stovi ant aukštesnio laiptelio supranta ir jaučia kitus.
Ir mes, eidami Gyvuoju Keliu, per atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU, per kaupiamus patyrimus tampame vis labiau pakantūs ir kitiems, įgyjame vis daugiau kantrybės, tampame vis labiau ramesni, suvokiantys, ir vykdantys, pagal kiekvieno sąmonės lygį, Kūrėjo Valią.
Taip pat manau, kad mūsų metai neturi daug reikšmės mūsų asmenybių prisipildymui Kūrėjo Išmintimi, nes viskas priklauso nuo įtikėjimo ir atsivėrimo gelmės. Vyresnis gali būti labiau atsivėręs ir prisipildęs Kūrėjo virpesių, bet gali būti ir atvirkščiai – jaunas žmogus, dedantis gilias ir nuoseklias pastangas, gali stovėti ant aukštesnio dvasinio laiptelio.
Ir dar įdedu citatą iš Algimanto pamokamojo žodžio iš šių metų kovo 28 dienos gyvųjų pamaldų –
Bet aš nė vienam iš jūsų nesakau, kad jūs turite būtinai elgtis nejausdami vidinės būsenos. Jūsų laisva valia turi būti nesuvaržyta, neprimesta. Todėl mes turim laisvą valią tik savo paties atžvilgiu. Ir ką mes bet kada galime padaryti, tai giliau suprasti aplinką. Toje aplinkoje galime pamatyti platesnį, gilesnį kontekstą, jeigu yra galimybių, kitiems atskleisti, ir tuo pačiu dar giliau atsiverti savo nuoširdumu Kūrėjui. Ypač pastarąjį veiksmą mes galim tikrai visada daryti – giliau atsiverti, kad mes virpesiais veiktume. Virpesiai yra skvarbūs. Žodis, taip pat prasiskverbia, jeigu nuoširdžiai jo klausoma. Bet yra dar tokia nuostata, kad žmogus klauso, bet gali ir neišgirsti. Įvairios yra situacijos, įvairi patirtis, įvairus supratimas, įvairūs interesai – vieni gilesni, kiti paviršutiniškesni. Todėl ne visi vienodai supranta ir tuos pačius žodžius, bet vis tiek mes turime galimybę kiekvienas giliau atsiverti, ir tuo pačiu mes patys gausime aukštesnių energinių virpesių – Gyvąjį Vandenį – iš Kūrėjo, ir tada mes patirsime palaimos būseną, kurioje ir galėsime kreiptis į savo kitus dvasinius brolius ir seses šviesesniu žodžiu, kuris juos sustiprintų – sustiprintų be priekaištų, bet sustiprintų taip, kad jie išgirdę ar perskaitę tokį žodį, pasakytų – ačiū tau, man šito stigo.
Su Meile Violeta (Žasliai)
VioletaP
2026-04-01 19:31:03
Sveikas Valdai, pritariu tavo susirūpinimu, kad kažkuria prasme priėjome akligatvį. Sutinku dalinai ir su Adolfinos pastebėjimais.
Aš daug metų jau apie tai galvoju, tačiau viskas priklauso nuo vedlio. Matyt Algimantui tai neaktualu, nes jis neišsakė savo nuomonės. Tai jau ne pirmas kartas.
Aš tik nesuprantu, kaip Jis galėtų tapti Prezidentu, jeigu nesubursime nors vieną milijoną įtikėjusių į Rojaus Trejybę ir Visuminę Dievybę Aš Esu. Jėzus savo apaštalus irgi mokė dirbti kolektyviai, spręsti esamus klausimus ir nesusipratimus kartu, randant bendrą sprendimą. Jis apaštalams buvo net išskirstęs jų pareigas, už ką kiekvienas yra atsakingas, kadangi neįmanoma vienam viską prižiūrėti ir tvarkyti. Sai Baba taip pat turėjo visą kolektyvą bendraminčių, kurie prižiūrėdavo atvykstančius, kiti net jį pavaduodavo
sakydami mokymus ir t.t.
Nesiplėsiu, norėčiau, kad Tu parašytum man į mano e-mail. saulius_masiotas@hotmail.com
Norisi pabendrauti su urantais.
Linkiu visiems urantams gilesnio atsivėrimo ir gal kartais pagalvoti plačiau, kaip prisidėti ir prie skleidimo šios naujos apreikštosios
religijos, kad ji neišnyktų iš šios nuostabios planetos. Kūrėjas niekados nepasakys ką konkrečiai mes turime padaryti, kadangi
negali pažeisti laisvos valios nei vienos asmenybės.
Su Kūrėjo Meile
SauliusM
sauliusm
2026-04-01 07:00:54
Kas mane labiausiai neramina ir liūdina, tai, kad kai noriu atsidaryti norimą temą man rašo, kad tokios temos nėra, o žinau, kad yra ir dar pavadinimą užrašau. Va, jei dėl šito pasirūpintum, surastum žmogų arba pats darytum. Jau trečia diena negaliu atsidaryti norimo mokymo. Šviesos forume, kaip kokiose džiunglėse. Laviruoti nelaviravęs ir kaip datulės, taip datulės...nei valgęs, nei gėręs. Todėl kažkada ir iškėliau temą kam tie ilgi pavadinimai rausvai. Juk braškė gali būti viena ir kai spustelsi ir tas ilgas pavadinimas pasimatys ir visas tekstas. Tada ir šitas algoritmas sugebėtų išmesti norimą temą. O TV kanale irgi - pirmiausia vardas, skaičius. Na, ten man šiek tiek aiškino"virtuvę" ir kodėl taip daro. Ir išeina, gali pasirūpinti tik savimi, o kiti rūpinsis savimi. Gėris visų labui yra tik mintyse. O žodis materialus, taip visi patyliukais ir laukia kai pikalbės, tai ir viskas bus gerai.
Rita
2026-03-24 10:43:40
Sveikas, Valdai. Puiku! Savo parašytais teiginiais paskatinai urantus rašyti ir išsakyti savo nuomonę. Gal tavo paskatinti ir kalbėti pradėsime per Gyvąsias pamaldas, žinoma, ne bet ką, kaip minėjai savo rašinyje. Kai perskaičiau tavo mintis ir pamąstymus apie urantų prieitą akligatvį, pati ne kartą galvojau apie tai ir apgailestavau, kad Vilniuje nėra urantų, norinčių kolektyviai gyvai garbinti Kūrėją, o ir Kaune – saujelė iš esmės nusenusių urantų ir vienas kitas jaunas.... Daivos išsakytoms mintims visiškai pritariu. Kiekvienas pradėkime nuo savęs, kaip ne kartą sakė dvasinis mokytojas Algimantas. Urantų forume abejonėms ir apgailestavimams ne vieta. Parašyti gerą ir prasmingą mokymą ar eiliuotą tekstą, reikalingas įkvėpimas, adekvati vidinė būsena, normali savijauta ir visa kita. Eilę metų neparašau žemiškos motinos gyvenimo aprašymo vertus patyrimus. Tiesa, mano tremties prisiminimai epizodiški ir paviršutiniški, kadangi tuomet buvau mažas ir užguitas vaikas, anksti po Sibiro tremties netekusi žemiško tėvo ir visa kita. Valdai, prisiminkime ir tai, kad mūsų kiekvieno uranto skirtingas intelekto lygis, komunikaciniai ir prigimtiniai gebėjimai, patirtiniai gebėjimai ir visa kita. Suprantu, kad svarbiausia yra kasdieninis gylus dvasinis atsivėrimas Kūrėjui. Ir nesuveskime visko į gyvulinį paveldėtą protą, kurį įvardinčiau prigimtiniu protu, nes nepriimtinas žodis – gyvulinis, įžeidžiantis gyvūną, į kuriuos žiūrime su meile ir supratingumu. Taip, esu viena seniausiai lankančių urantijos grupę ir jaučiu didelius kokybinius pokyčius savyje. Tik nežinau, kam priskirti tai – brandžiam savo amžiui ar Gyvąjam Įtikėjimui. Kai bendrauju su biologine seserim, kuri dešimt metų vyresnė už mane, mūsų suvokimas ir supratimas labai skiriasi dvasine ir kitomis prasmėmis. Todėl džiaugiuosi pasirinkusi teisingą ir prasmingą Gyvąjį Įtikėjimo Kelią, kuriuo einu lėtai, tačiau įgydama vis daugiau savivertės ir gilesnio pasitikėjimo Kūrėju. Mano žemiški vaikai puikiai žino mano pasirinkimą, tačiau tikiu, kad ir jie kažkada pabus šiai dvasine Šviesai, dvasinei Tiesai, dvasinei Tikrovei. Tai kiekvieno asmeninis laisvas pasirinkimas. Pabrėžiu žodį – LAISVAS! Šis žodis viską pasako. Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2026-03-23 18:04:02
Miela Daiva,
Nesu aš prisidėjęs prie Gyvojo Kelio formavimo, nesuprantu, ką tu turi omenyje? Gyvasis kelias egzistuoja visada, nepriklausomai nuo mūsų. Ir man malonu girdėti, kad kai kurios mano mintys tave sustiprino ir padėjo. Garbė Jėzui Kristui, kaip sakoma, ir Kūrėjui už tai garbė.
Mano mintys nėra prieštaringos ir maištaujančios – mano mintys skirtos miegantiems ir dar giliau beužmiegantiems urantams pažadinti.
Neužtenka to, kiek mes tik galime – reikia daugiau. Reikia priminti sau ir kalbėti, ir dirbti daugiau savo atsivėrimo linkme, ir forume, ir mokymuose; vėl skirti daugiau dėmesio sau ir savo asmens atsivėrimo Kūrėjui gilinimui. Tokia buvo mano mintis. Priėjome kažkokį akligatvį ir reikia susivokti, kokiame taške esame, mieli Urantai.
Prašau, negalvokite, kad esu kažkoks atsiskyrėlis ir kritikuotojas – tikrai ne, ir tokiu niekada nebūsiu. Bet jeigu praeityje mano mokymai kažkam padėjo, tai tegul šios mintys būna pažadinimo mintys, kad visai neužmigtume tame paribio konflikte, kuris jau seniai turėtų būti praeitas etapas.
Manau, mes turime gilinti labiau savo suvokimą ir ne tik mokytis tapti dvasiniais mokytojais, bet jais būti, būti toje būsenoje. Nes dvasinis mokytojas nėra statusas ar kažkokia statiška būsena, ir jokio diplomo niekas neįteiks ir nepasakys, kad štai dabar tu jau esi dvasinis mokytojas.
Dvasinis mokytojas yra vektorius, ir jis niekada nesustos – visada bus tik augimas, o dalinimasis savo patyrimu irgi yra augimas, ir tai taip pat yra dvasinio mokytojo darbas. Bet tam, kad būti Mokytoju, reikia dėti pastangas – gilumines ir visokias. Apie jas jau paminėjau savo ankstesniame rašyme. Kitaip jokiu dvasiniu mokytoju netapsi, jeigu sau kartosi, kad aš tik mokausi – visada ir liksi besimokančiojo būsenoje ir neišdrįsi pasakyti, kad jau toks esi ir sakai tai iš įtikėjimo ir savo gyvo patyrimo.
Taigi, nesikartosiu, bet pakviesiu dar kartą ramiai mano mintis paskaityti. Ir tegul jos gal kiek netaktiškos ir neapvilktos jokio mandagumo skraiste, bet jos yra grynos, nuoširdžios ir tikros.
Su meile,
Valdas
ValdasA
2026-03-23 13:44:30
Žinau, kad Valdas yra daug pridėjęs savo dvasinės ir materialios energijos prie Gyvojo Kelio formavimo, daug ir įdomių mokymų yra sakęs, dalinęsis savo mintimis, kurios ir mane labai sustiprino, esu dėkinga jam už tai, bet skaitant šią sukurtą naują tokią temą nuliūdau, nes pajutau iš žodžių priekaištą visiems, ir prisiminiau du save laikiusiais urantais, kurie priekaištavo per Forumą Algimantui, kad jis ne taip darąs, ne taip kalbąs, ne taip ir ne to mokantis urantus. Tiesiog esu nustebinta tokiais dabar per Forumą pagarsintais pamąstymais, kurie tiktų išsakant žodžiu sakant savo pamokomąjį žodį, kada prašoma jį pasakyti. Mes visi dar tik siekiame tapti Dvasiniais Mokytojais kitiems, o Algimantas jau yra Dvasinis Mokytojas. Ir ne bet koks – o Kūrėjo parinktas. Be to jisai yra ir Jo Ambasadorius mūsų planetai, ir dar Jėzaus ir Nebadonijos Apaštalas. Ar tai yra suvokiama? Ar vis dėlto dar ne? Kaip mes galime mokyti Algimantą? Siūlyti kaip mokyti jam urantus? Įsiklausykime į jo mokymų žodžius iš tikrųjų kiekvienas. Jis visada gi mus moko, kad žiūrėti reikia ne į kitus, bet į save. Ir tik į save! O garbinam Kūrėją ir meldžiamės Jam taip, kaip šiuo laiku suvokiam ir kaip suprantam, nes kiekvienas esam individualus, nepakartojamas Jo vaikas, suformuotas tam tikrų baimės aplinkybių, savų klaidingų suvokimų. Esam tokie, kokie esam šiuo metu, todėl ir mokomės čia dėka Kūrėjo, ir Jo – Ambasadoriaus, tik išeina kol kas taip, kaip išeina. O tokia tema diskutuojant Forume tik galima atstumti kitus nuo gyvosios Šviesos, todėl mano nuomone geriau jos neliktų.
DDaiva
2026-03-23 00:15:44
Miela Vita, ir visi mielieji urantai,
Aš puikiai tave girdžiu ir suprantu, ir mano rašymas nėra nukreiptas jums, urantams, nes tas rašymas ir man, ir visiems einantiems Gyvuoju Keliu. Ir žodis bendrija panaudotas, nes vis tiek esame kažkuria prasme kolektyvas, nes renkamės į gyvas pamaldas ir žinome vienas kitą, nors Kelias ir jo lygis visiems skirtingas. Ir tegul kiti nesiklaidina, nes nieko klaidinti nenoriu. Nereikia neigti to, kas yra akivaizdu, beje, būti kolektyvu tame nėra nieko blogo. Juk Minties Derintojai irgi susikolektyvina, kai mes susirenkame, tai kodėl susikolektyvinti negalime mes? Juk bendravimo tarp mūsų stinga, jo beveik nėra. Pakalbu kartais su Jurgita, aplankau Algimantą tai ir tiek. Išsijunge pokalbio metu su Rita skambutis ir nezinojau kaip su ja susisiekti, neradau jokio kito būdo, tai ar tai noormalu, kad nėra jokio bendravimo tarp mūsų, o yra tylios nuomonės ir snabždėjimas vieni apie kitus tylomis.
Aš manau, kalbam ne apie tai. Rita paminėjo senesnius mokymus, ir aš matau, kad mes nukrypstame nuo to vidinio vektoriaus ir norime skleisti šviesą patys jos iki galo neišgryninę ir neatsivėrę savo vidumi, kai įtikėjimas šlubuoja.
Aš manau, kad reikia dažniau akcentuoti ir prisiminti ne tai, kad reikia bendrauti su Kūrėju ir kviesti Jį į savo gyvenimą, bet kodėl ir kam reikia bendrauti su Kūrėju, kaip tai veikia kiekvieno iš mūsų vidų. Kodėl tai geriau daryti, negu to kasdien nedaryti ar atidėti rytojui.
Kodėl ir kaip reiktų kviesti Kūrėją į savo vidų, į savo gyvenimą, kaip tai keičia kiekvieną iš mūsų, o ne kaip ta šviesa pasklinda, nes šviesa nesklinda, jeigu jos viduje nėra ir nėra suvokimo, kaip ją prisipildyti, kad pastangos turi būti nuolatinės, o kartais ir dar didesnės negu nuolatinės, ir tol, kol atsiranda tas giluminis ryšys ir ta vidinė būsena, iš kurios ir sklinda ta šviesa ir tas teisingas žodis, kuris reikalingas būtent tuo metu, ir atsiranda būsena, kuri ir leidžia tą šviesą skleisti. Štai apie ką aš kalbu, ir tai ne jums, urantai, nuo manęs, Valdo, bet tai mums, urantams, ir tai ne jokia kritika, kuriai reikia atsakymo ar paaiškinimo, bet tai subtilumai, kuriuos reikia vėl ir vėl sau įvardinti ir priminti, nes gyvulinis protelis labai lengvai apraizgo išlikimo skraiste tą tikrą dvasinę vidinę kiekvieno žmogaus esmę.
Kaip tapti nuoširdžiu ir juo išlikti visada, kaip tai praktikuoti ir patirti, koks turi būti mąstymas, kur ieškoti tų savo dalių, kurios dar neatvertos Kūrėjui, kaip jas atrasti, kokios jos, kaip jos atrodo, jaučiasi? Kas dar slepiasi nuo kiekvieno vidinio žvilgsnio ir apie ką dar reikia apkalbėti su Kūrėju ir pateikti savo pačiam dėmesiui?
Kaip nekaltinti savęs dėl tariamų nesėkmių ar klaidų, ar to, kad nepakankamai bendrauji su Kūrėju, ar nebūni su pačiu savimi savo esmėje, gilinantis taip pat ir į save? Juk mes turime pažinti ir save, transformuoti tą gyvulinį protą, kad jis nurimtų ir atsirastų vietos pasireikšti tai tikrai dvasinei asmenybei, kuria mes esame. Ir aš manau, kad čia mes nukrypstame nuo to kelio, ieškome lengvesnių kelių, lengvesnių Urantijos knygos pastraipų, lengvai pasakome „man neišeina“, lengvai pasiduodame, kai reikia susikaupti. Juk atsivėrimas Kūrėjui nėra vien lengvas ėjimas, tai yra ir iššūkiai, kuriuos reikia priimti, gilintis, kokie tie iššūkiai šiuo metu yra, nepaleisti dėmesio. Iššūkiai suvokiant, kad esi einantis Gyvuoju Keliu, kad turi ir pats mąstyti ir žiūrėti, kas vyksta. Pakalbėti su kažkuo, kad paskleisti šviesą, nėra iššūkis, bet atverti burną ir pabandyti atsiverti, kad tekėtų žodžiai patys iš vidaus kaip energijos srautas – tai yra iššūkis, kuris atsiranda tai darant. Vektorius skirtingas, matai? Skirtingas dėmesio taškas.
Dėl pamokomojo žodžio sakymo, kaip jau paminėjau savo ankstesniame rašinyje, pabandykim įvesti aiškumą. Jeigu mes treniruojamės tą žodį sakyti, tai gal galima pradžioje kažkokias gaires panaudoti, klaidas daryti, panaudoti kažkokią laikiną struktūrą, juk kad tas mokymas tekėtų iš vidaus, tai reikia pastangų ir darbo įdėti, reikia įsijausti ir priminti sau, kad aš treniruojuosi ir nesu tobulas ir dar gal greitai toks nebūsiu, nes reikia atlikti darbą ir pereiti tam tikrą procesą, turėti vektorių, kryptį, priimti pataisas savo sakymui. Nereikalauti iš savęs kažkokio tobulo produkto – mokymo. Juk neišeis iš karto taip, kad Kūrėjas jau teka ir nieko čia nepridursi ir neatimsi – visada bus pasąmoninių teršalų, bus jovalas, bet tik taip išsigrynins tas tikras vidus, kuris bus paruoštas Kūrėjo tekėjimui iš vidaus. Aš manau, tam turi būti skiriamas laikas ir dedamos pastangos.
Vietoj to, kad Algimantas kartoja sutrumpinti garbinimą ir maldos laiką ir nekartoti tų pačių frazių vėl ir vėl, po dešimt kartų, nes Kūrėjas neklauso tų frazių, nereikia, kaip tam apaštalui Petrui, gražios iškalbos ir uždailintų frazių – tai gal tas Kūrėjas išgirs mano meilkalavimus ir išpildys mano norus – juk tokiai maldai gal vieta bažnyčioje, bet niekas nenori girdėti, dauguma toliau sau šneka tą patį ir maldos netrumpina, o tada laiko nelieka studijoms, ir konstruktyviam darbui. Urantai tarsi negirdi, kaip ir sakiau – per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Tai kokia čia tada pagarba mokytojo dedamoms pastangoms? Kur čia įsiklausymas ir vidinis noras judėti toliau, aukščiau ir giliau, jeigu nepaisoma to, kas mokytojo yra sakoma? Nepaisoma jo dedamų pastangų, kad jums ir man padėti?
Geras tas Algimantas, kartais griežtesnis truputį, tai išsigąsta visi, žmogaus gyvulinis protas išsigąsta ir neria į krūmus. Juk apie tai mes turime atvirai kalbėti, o ne užmigti ir slėptis toliau nuo nepatogių klausimų, nuo nepatogių situacijų už gražių pasiteisinimų. Reikia eiti gilintis į nepatogumus, kodėl jie kyla, kaip padaryti, kad nekiltų, kaip būti nuoširdžiu, nes būtent tai ir yra nuoširdumas, kai nuoširdžiai pripažįsti, kad norisi bėgti ir lėkti į krūmus. Štai apie ką mano rūpestis.
Jus gyvenate Lietuvoje, visai Šalia Algimanto, o jo neaplankote, nes neturite to gyvo noro troskimo savo viduje, kad išsiaiskinti viską dar giliau, kad tapti dar geresniu Kūrėjo sūnumi ar dukra per kurį Kūrėjas galetų dar daugiau pasireikšti, o raminate save kažkokiomis frazėmis. Ne, aš irgi nesu joks tobulas ir geresnis, bet tai nėra pagalba nei Algimantui nei gyvąjam keliui, kai nėra aktyvumo.
Aš prisimenu kai gyvenau dar Londone, tai Julia is baltarusijos, neduodavo man ramybes, “paasikink man ta”, paaiskink šitą, ji klause ir klause, prase mokymus jai versti, reikalavo, kad paaiskinciau, visus subtilumus, tai tesesi du ar tris metus, tiek kiek mes buvom pažystami, ir ji yra tame gyvąjame kelyje, ir taip pat turi savo iššūkius, bet dirba deda pastangas. Ji niekur neprapuole ir nedingo.
Pasaulyje energijos nuožmėja, aštrėja, konfliktai auga, karai visur, o urantai slapstosi krūmuose ir tyli, nes bijo kritikos, pamokymo, o kritikos ir pamokymo reikia ieškoti: kur aš dar darau ką ne taip, kas mane galėtų pakoreguoti, kokia yra ta mano dalis, ta, kuri jau moka, žino, kaip ją aktyvuoti, kaip ją atverti, kaip apie ją papasakoti Kūrėjui, kad Jis kartu su manimi man padėtų tai išspręsti mano viduje, kad mums abiem – Kūrėjui ir man – būtų geriau ir visiems nuo to aplinkui irgi būtų geriau, kad mano dar vienas aspektas, nepatogumas viduje, sutvarkytas. Kur dar? Ką dar aš galiu atverti, atskleisti?
Aš sutinku, geresnis kelias – vien atsiverti Kūrėjui ir tikėtis, kad viskas tekės ir plauks, bet ne – reikia pabandyti ir kitaip, suvokiant, kokia turi būti ta būsena, kaip priprasti būti toje energijoje, kad gyvulinis protas nesistengtų tos būsenos išstumti, nes tai nepatogi būsena išlikimo siekiančiam proteliui, juk staiga pradeda aukštesnio lygio energija tekėti per smegenis ir norisi miego, nepatogu, kartais i kūną tokia energija pradeda krėsti, o tą irgi reikia nugalėti kažkuria prasme, priprasti prie aukštesnio dažnio energijos, dedant pastangas ir pripildant savo pasąmonę, pavyzdžiui, Urantijos Knygos teiginiais, mokymais, bet tam reikia ne tik vieną pastraipėlę paskaityti, bet daugiau – pilti šviesą į vidų, imti atsakomybę už savęs pripildymą šviesa iš Kūrėjo, juk mūsų pasąmonė valosi, kai ta riba peržengiama. Juk esame amžini, o paribio konfliktą taip pat reikia įveikti didesniu darbu, didesnės apimties studijomis.
Tam, kad išjudinti akmenį, kad jis riedėtų, neužtenka vieno postūmio – reikia kartais ekskavatoriaus ir gigantiškų pastangų, ir pasiteisinimai, kad neišeina, čia negalioja. Siekimas lengvesnio kelio nieko nepateisina.
Juk visose, net ir materialiose srityse, yra darbas tol, kol žmogus tampa profesionalu, tai ar manote, kad užtenka diletantiško priėjimo prie Gyvojo Kelio? Ne, neužtenka, ir gražios pasiteisinimo frazės, kad sužemėjusi energija visur, čia netinka. Esame amžini ir turime būti amžini, tai ir turime dar didesnes pastangas dėti, kad būtų didesnis energijos kiekis, atmiežiantis tamsą pasaulyje. Mūsų pastangos ir buvimas turi virpėti, o ne apsiblausti, o tai prasideda nuo kiekvieno individualaus darbo ir savo pasąmonės užpildymo tam tikru turiniu.
Tu, Vita, sakai: „ar aš noriu žengti Gyvuoju Keliu taip, kaip mane veda Kūrėjas? Ar tikrai noriu? Ar aš noriu padėti Algimantui – Gyvajam Keliui – labiau nušvitusiu savimi? Ar tikrai noriu? Ar man svarbesnis dar viduje materialus gyvenimas, ar aš noriu stotis ant dvasinio pamato abiem kojomis, o gal dar patrypčioti?“
O aš sakyčiau – ne toks klausimas turi būti užduodamas, bet “ar mano vidus pakankamai atvertas, ir ar aš dedu pastangas, kad tas Kūrėjo vedimas būtų efektyvus, girdimas, jaučiamas viduje”.
Ne klausimas, “ar aš noriu padėti Algimantui, bet kaip aš galiu įnešti dar didesnį savo indėlį, kad šviesa sklistų per mane”. Juk tu sakai, kad mes ne bendrija, ir taip pat sakai padėti Gyvajam Keliui, padėti Algimantui – juk pagalba Algimantui ir Gyvajam Keliui tai irgi vektorius i kolektyvą. Juk tavo pačios, ir kiekvieno individualiai atvertas vidus ir yra profesionalus priėjimas prie savo, kaip dvasinio mokytojo, asmenybės tapatybės aspekto atvėrimo. Ir juk tai yra tikra pagalba Gyvąjam Keliui.
Aš kalbu apie profesionalumą, ir tą esu paminėjęs ir anksčiau. Žiūrėkit, kaip Algimantas prieina prie to profesionaliai – Korano studijos, Raštų studijos, visokių šaltinių studijos. Tu manai, šiaip sau? Ne, juk tai profesionalus darbas, kad būtų visapusiškumas, profesionalumas, kad nebūtų jokių tarpų jo viduje, jeigu staiga reiktų apreikšti Kūrėją ir kitoms tautoms, kitų religijų atstovamas, reiktų aiškinti raštus tiems, kurie juos skaito vien gyvuliniu protu. Pažiūrėkit – politinės studijos, nes Kūrėjas paminėjo, kad reikės jam ir prezidentu galbūt būti. Pastovus darbas – štai apie ką aš kalbu.
Ir čia ne klausimas jau ar noriu stotis ant dvasinio pagrindo abiem kojomis, nes tai rodo įtikėjimo trūkumą, bet klausimas – kaip jau stovėti abiem kojomis ir sudeginti visus tiltus atgal, visas abejones, visus ginčus, konfliktus ir visiškai atsiduoti savo viduje vien tik buvimui ant dvasios kranto. O tam reikia ir suvokti, kas esi pats ar pati, kaip tas gyvulinis protelis veikia, juk nepažinus ir nesupratus tokių dalykų, kaip tu suvoksi, koks yra tas dvasinis protas. Ir iš viso – kaip toks klausimas gali kilti po dešimties, penkiolikos ir daugiau metų ėjimo tokiu keliu? Turi būti jau kitoks klausimas.
Vėl apie paribio konfliktą – mano supratimu, taip, jis egzistuoja, bet kiek tame paribio konflikte galima murkdytis, kai yra visos sąlygos sudarytos, kad tas laiptelis jau seniai būtų užmirštas? Kad atsirastų įtikėjimas toks stiprus, amžinas, nepalaužiamas, kad nebūtų net minties apie tai, bet visa mintis būtų sukaupta į tai, kad tvirtai stovėti ant dvasios kranto, išsiaiškinus ir supratus, kokia tai būsena, kad ji būtų patiriama, kad būtų žinojimas, kaip joje atsirasti ir kaip joje išlikti, kad ta busena taptų kasdieninė ir natūrali.
Juk gimimas iš dvasios atsiranda tada, kai tam susidaro sąlygos. Gimimas iš dvasios įvyksta tada, kai patyrimų maišui jau reikalinga didesnės įtampos energija ir ankstesnis energijos užtaisas jau per silpnas, įtampą reikia padidinti, kad atitikų patyrimų kiekius. Todėl gimimas iš dvasios įvyksta tada, kai tu visiškai atsistoji ir atsiduodi Kūrėjui, ir nėra jokios minties apie savo saugumą ar „gal aš čia dar palauksiu, kol įvyks tas gimimas, ir tada jau kažką darysiu“.
Taip nebus. Gimimas iš dvasios yra pasekmė įdėto darbo, kuris turi būti atliktas kiekvieno asmeniškai. Ir aš manau, kad mes turime apie tai kalbėti, paskatinti vienas kitą būtent tame, dalintis patyrimu, kaip tas vyksta kiekvienam, o ne tik kaip pakalbėjome su kitu ir kiek šviesos paskleidėme.
Reikia klysti, daryti neteisingai, kad žinoti, kaip tą daryti teisingai. Mes visi darome ir darysime klaidas ir jos niekada nesibaigs – ne tam, kad save kaltinti dėl jų, bet tam, kad suvoktume, kaip tai daryti teisingai ir be klaidų.
Aišku, čia dar galima būtų tęsti, kalbėti apie klaidingus įsitikinimus, kurie taip pat yra baimių ir iliuzijos dalis pasąmonėje, įsitikinimus, kurie formuoja iliuzinio gyvulinio proto dalį (nežinau, kaip teisingai išsireikšti, kad perteikčiau tai, ką noriu perteikti, bet tikiu, suprasit).
Man patyrimas buvo toks kad kaip as besistengiau, kiek pastangų nedėjau, kol nepadėjau pastangu, kad suvokti savo pasamonines programas, kaip jos susiformavo, kodel jos yra mano viduje, kaip jas neutralizuoti, tai nebuvo to pilnatviško atsivėrimo, nebuvo to nuosirdumo laipsnio. Bet čia jau kita tema, jeigu įdomu tai galiu pasidalinti savo patyrimu apie tai kitame rašinyje.
Na tiek šiuo metu noriu pridurti prie to ka jau paskaiau anksčiau, praplečiant savo mintis ir atsakant į tavo, Vita, mintis.
Telydi visus Kūrėjo Ramybė (tai yra labai svarbu).
P.S. Kokia ta ramybė ir kaip ji turi atrodyti, kaip ją atrasti savo viduje ir koks tai turi būti kelias į tą ramybę – irgi yra labai svarbu sau priminti, kad tai neliktų vien tik tušti žodžiai, bet būtų patyrimas ir žinomas procesas. Juk jei iš ramybės iškrenti, tai reikia žinoti, kaip į tą ramybę sugrįžti.
Ir gerai, kad jūs gal būt jau tai žinote, išmintingas patylės, o tam kam reikia pasikartos ir pasistengs. Pakartoti esminius dalykus niekada nėra per daug.
Tai tiek.
ValdasA
2026-03-23 00:06:38
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]