Forumas: temos peržiūra
Mane neramina tai, ką matau ir jaučiu mūsų ėjime Gyvuoju Keliu
Sveiki, mielieji,
Na, esu susirūpinęs tuo, kaip viskas vyksta mūsų bendrijoje, Šventovėje. Kažkas yra ne taip.
Anksčiau buvau aktyvesnis, vis dalyvaudavau, skaitydavau Urantijos knygos ištraukas ir kalbėdavau. Pradėjau susilaikyti, nes maniau, kad reikia pasireikšti ir kitiems – kad kiti taip pat skaitytų, galvotų ir augtų. Taip pat pajutau, kad tai, ką kalbu ir kuo dalinuosi, galbūt netinka Gyvajame Kelyje ir Šventovėje, nors tai buvo mano patyrimai iki Gyvojo Kelio, praktika kurią praėjau penkiolika metų prieš tai kai atradau Gyvąjį Kelią ir mūsų Šventovę.
Nustojau kalbėti, nes galvojau, kad man reikia tylėti ir mokytis, nes Gyvasis Kelias, dar pakankamai naujas šioje planetoje, yra kiek kitoks ir reikia įsigilinti daugiau. Dar nutilau ir dėl to, kad jau nebežinau, ką sakyti ir kaip, nes atrodo, kad jau viskas išsakyta. Bet dabar matau, kad turi kažkas keistis, ir reikia apie viską kalbėti atvirai, nebijant, kad tiesa išgąsdins jau ir taip išsigandusius urantus ir atbaidys nuo Gyvojo Kelio.
Kažkada Algimantas sakė, po vieno Vitos pamokymo, kad jos mokymas po kažkiek laiko bus kaip geras prisiminimas, nes urantai nesakys tokių mokymų, negalės žodžių vieno prie kito sudėti.
Bet kas gi vyksta? Kodėl urantai neaktyvūs? Kodėl niekas nenori kalbėti? Niekas nesidalina savo patyrimais, o patyrimai, kuriais dalinamasi, daugiau tokie „bažnytiniai“ – apie tai, ką pasakiau kaimynei, tetai ar draugui, kam Jėzus Apreiškimą padaviau, kam Urantijos Knygą padovanojau, dalinimasis patyrimais tarsi siekiant pagyrimo ar paglostymo. Bet nėra patyrimų einant Gyvuoju Keliu, dalinantis savo pojūčiais, savo gilėjančiu supratimu, savo tikromis giluminėmis mintimis, kaip klostosi santykiai Šeimoje, taip pat su savimi, savo viduje.
Mes galime tylėti ir apsimesti, kad nieko nevyksta, kad viskas gerai ir viskas turi tęstis taip ir toliau, bet kažkas vyksta ne taip ir man neramu.
Mielas Algimantai, kada klausau tavo mokymų, jie daugiau nukreipti politikams, lyderiams, daugiau tokie bendri mokymai. Bet tie mokymai, kurie jau daug seniau įdėti į mūsų forumą, kažkaip pamiršti. Tu kalbi žmonėms „YouTube“, ir tų mokymų peržiūrų vos kelios, o mokymų jau arti šešių šimtų. Man panašu, kad žmonės negirdi, mokymai jų kažkaip nepaliečia. Gal tai įvyks vėliau – aš nežinau, bet sakau, kad galbūt reikėtų vėl kreipti daugiau dėmesio kiekvieno asmens vidiniams pergyvenimams einant Gyvuoju Keliu. Gal, kaip ir anksčiau, klausti klausimus, kad urantai išsakytų tai, kas yra jų viduje, nes dabar kalbi tik tu, visi tyli, ir į kvietimą sakyti mokymus ir dalintis patyrimais lieka tik tyla ,nes tu duodi visus atsakymus, viską sukramtai ir pateiki, bet urantai aptingsta nes nėra ju mastymo proceso vystymo, klaidu darymo ir mokymosi. Ir aš manau, kad tai nėra urantų neaktyvumas, bet daugiau nežinojimas, ką dar galima pasakyti ir kaip turi skambėti tas mokymas, kurį jie turi sakyti – kam jis nukreiptas.
Manau, kad reikia užduoti klausimus ir leisti urantams samprotauti, klysti, mąstyti, atrasti atsakymus. Nes dabar tavo nuostabūs mokymai per vieną ausį įeina, per kitą išeina ir smegenys jau priprato prie tavo išsakomų minčių ir mokymų ir Urantai ju tiesiog negirdi.
Tu vis sakai, kad reikia atrasti Kūrėją savo viduje, įsiklausyti į Kūrėjo vedimą iš vidaus, bet kiek tokių Kūrėją atradusių urantų šiandien yra ir kaip tas Kūrėjo atradimas veikia jų gyvenimus, kad vyksta kažkokia degradacija, o ne augimas su Kūrėju?
Apie tai sprendžiu klausydamas maldų, garbinimo ir to, kad nėra jokių mokymų ir net pasidalinimo savo patyrimais – nėra jų ir forume. Ką reikia su tuo daryti? Gyvulinis protas stiprus ir jo pinklės apraizgo žmogaus mintis ir pastangas. Baziniai priminimai juk turėtų skambėti vėl ir vėl, nes kitaip tos degradacijos nesustabdyti. Tylos praktika po Kūrėjo pagarbinimo juk yra aktuali ir visada bus aktuali, nes tai nevyksta. O jeigu tai nevyksta tai gyvulinis protas labai greitai subujoja, užsiveria Širdies vožtuvas ir dvasinė asmenybė vos pramerkia akis per garbinimą, o viduje nelieka vietos tai dvasinei asmenybei atsiverti ir pasireikšti. Lieka baimė, ir vidinė erdvė kuri turetų būti užpildoma nuoširdumu ir meile užsipildo kažkokiu jovalu.
Aš suprantu, kad tai labai intymus kiekvieno bendravimas su Kūrėju, bet kai girdžiu iš urantų žodžius „ką dar tam Kūrėjui išsakyti“, tai suprantu, kad nėra to nuoširdumo, nes kai yra nuoširdumas – nėra tokio klausimo, yra tiesiog buvimas su Kūrėju, o žodžiai patys liejasi iš vidaus, kai atsiveria asmenybė, ir tenka tik stebėti, kokia versmė sklinda iš tos atsivėrusios vidines gelmės, tikros dvasinės asmenybės Kūrėjui.
Aš manau, reikia urantams grįžti prie tylos praktikos, prie gilesnio pokalbio su Kūrėju, ir, manau, vėl reikėtų aptarti, kokie turi būti tie mokymai, kuriuos mes turėtume sakyti – ar tai mokymai, kurie skirti urantams, ar tai mokymai kitiems mūsų sesėms ir broliams, ar tai patyrimai. Ką mes turime sakyti ir kalbėti? Manau ta samprata šiek tiek išslydusi, sunykusi.
Man asmeniškai norisi dalintis savo praktiniu patyrimu, norisi kalbėti tai, kas eina iš vidaus, aš negaliu kalbėti pagal šablonus ar kažkokius nustatytus kanonus, kaip reikia kalbėti ir ką reikia sakyti, kaip reikia sakyti mokymus.
Tokia situacija – kai Jėzaus apaštalai nesuprato Jėzaus iki galo, tai dabar, mano supratimu, vyksta panašūs dalykai su urantais. Aš nežinau, kiek dar reikia laiko ir kokie turi būti tie mokymai, ir kaip reikia skatinti urantus atverti savo vidų Kūrėjui, bet manau, kad visi įmanomi ir neįmanomi metodai turi būti taikomi, kad tas savęs atvėrimas įvyktų, liktų nuolatinis ir nuoširdus.
Žodžiu, tokios mano mintys. Aš suprantu, kad visa organizacija turi būti pagrįsta Kūrėjo vedimu iš vidaus, sąmoningumu, bet urantai dar nepasiruošę tokiam žingsniui – nėra pasąmonė tiek apvalyta, nėra dar to gilaus patyrimo ir supratimo, kuris ateina iš giluminio atsivėrimo Kūrėjui, iš giluminių patyrimų, kurie ateina iš gilios dvasinės praktikos. Ir čia noriu pridurti, kad šeštadienio ir kas antro sekmadienio susitikimų bendroms pamaldoms ir garbinimui tikrai neužtenka. Tai yra labai svarbu, bet tuo negali būti apsiribojama – kitaip bus degradacija ir mes atsirasime tokiame lygyje kaip kažkokioje bažnyčioje, ir galiausiai viskas pakriks.
Aš manau, kad turi būti gilesnis dėmesys bendravimui su Kūrėju kiekvieną dieną, vėl prisiminti ir aptarti, kaip tai turėtų skambėti, kaip tapti nuoširdžiu, nes nuoširdumas yra pagrindas atsivėrimui, o jo nebuvimas yra problema. O nuoširdumas ateina tik tada, kai sau ir Kūrėjui laisvai gali pripažinti visas savo klaidas, be jokio savęs gailėjimo poreikio, bet gyvo, tikro savo ydų, problemų atvėrimo Kūrėjui ir sau. Gyvulinis protas taip sutvarkytas, kad stengiasi mirtingojo protą apsaugoti nuo neigiamų pergyvenimų, kad išliktų, kad nepasirodytų silpnesnis, prastesnis, kvailesnis, bet būtent tos savo dalies pripažinimas Kūrėjui ir sau ir veda link tikro nuoširdumo, kai nėra ką slėpti ir nereikia nieko slėpti nuo nieko. Žinoma, nereikia eiti ir viešai pasakoti apie savo ydas ir tamsesnes puses, kurių visuose vis tiek dar yra, bet reikia savo viduje viskuo pasidalinti su Kūrėju, ypatingai tomis dalimis, kurių paprastai atverti nesinori.
Aš nieko nenoriu kritikuoti, bet man tikrai neramu, kada matau urantus, lankančius Šventovę ilgus metus, ir vis tiek gyvenančius baimėje, paviršutiniškume ir gylio trūkume, reakcijose, nore būti teisiais, ginčuose ir susiskaldyme tiek viduje, tiek tarpusavyje arba tylėjime ir apsimetime kad viskas yra gerai. Gyvenimas viltimi, kad kažkas pasikeis ateityje, kuri neegzistuoja ir negali atsirasti jeigu šiame momente nėra pastangų. Trūksta tikrumo, trūksta tos tikros, atvertos, nuoširdžios asmenybės. Ir kokia bebūtų tyla, matantis vis tiek mato viską net ir tyloje, nes informaciją galima matyti ir nuskaityti nuo bet ko ir bet kada – nuoširdžiam tikrai nėra jokių apribojimų.
Aš nenoriu minėti jokių konkrečių asmenų – kiekvienas gali pažiūrėti giliau į save ir nuspręsti sau. Taip pat aš nieko nekaltinu ir nesakau, kad aš kažkoks išskirtinis – ne.
Bet man neramu ir aš matau, kad reikalingas kažkoks postūmis, žvilgsnis situacijai į akis. Be kritikos, be jokio savęs gailėjimo. Ir be galvojimo, kad kalbėjimas apie tokius nepatogius dalykus urantus kažkaip atbaidys.
Kaip jums atrodo, ką reikia daryti? Kaip pakreipti viską nuo degradavimo krypties, nes tai vyksta ir tai nėra gerai?
Forumas tuščias, komentarų ir mokymų ir savo nuoširdžių apmastymų mažai. Kas turi įvykti viduje urantų ir mano viduje, kad mes norėtume ten mokymus rašyti, palaikant visų pirma vienas kitą, o tada mąstant ir apie visus kitus, kurie slapta skaito mokymus, bet neateina į Šventovę ir į forumą nieko nerašo? Gal mums reikia pradėti kalbėti ir bendrauti atviriau, įsiklausant į vieni kitų supratimą? Juk Tiesa vis tiek liks viena – jos nepakeisi.
Nuoširdžiai pasakysiu – aš truputį sumišęs ir pats nesuprantu, ką rašyti, kaip rašyti ir ką sakyti mūsų forume: ar vis dar treniruotis ir mokytis sakyti mokymus, ar dalintis tuo patyrimu, kurį įgijau eidamas Gyvuoju Keliu – kaip tą giluminį atsivėrimą patiriu aš, kokie esminiai giluminiai klausimai kyla viduje, kurių urantai neišsako ir nenori garsiai sakyti. Gal išsakyti ir skaudžius savo patyrimus.
Kokios, brangieji, yra jūsų mintys? Ką matote ir manote jūs? Tik nežiūrėkite, prašau, į mane kaip į kokį nenaudėlį, kuris nori iškelti tarsi neegzistuojančias situacijas. Aš tik išsakau tai, ką jaučiu ir matau, ir ko galbūt kiti nedrįsta išsakyti. Aš sakau viską taip, kaip matau, ir man visiškai nesvarbu, ką apie mane kas nors pamąstys, nes mano asmens prestižas ar kažkoks noras pasirodyti seniai nebedomina. Mane domina urantų ir Šventovės likimas, plėtimasis ir sąmonėjimas, vektorius ir kryptis, Įtikėjimas, ir aš manau, kad mes kažkuria prasme pametėme tą vektorių ir jį reikia pakoreguoti, kad eitume teisinga kryptimi ir ieškančios sielos norėtų ateiti į Gyvąjį Kelią ir jaustis jame natūraliai, taip tarsi tai ir yra tikras gyvenimas.
Aš manau, kad kiekvienas turėtų pažvelgti į situaciją ir, be kritikos ar kažkokių asmeninių nuoskaudų, bet sąmoningai žvelgiant į tai, kokias jūs matote problemas, atsakyti sau ką manote jūs ir kaip viską matote Jūs. Ar jūs viskuom patenkinti ir manote kad viskas tai ir turi tęstis toliau ar kažkas turi keistis?
Negalvokite, kad rašau šias mintis, nes noriu kritikuoti ar kažką įžeisti. Rašau tai, nes man tikrai neramu, matant tai, kas vyksta mums einant Gyvuoju Keliu.
Su meile,
Valdas
2026-03-22 00:14:35
Komentarai
Mielas Valdai, atsiliepiant į tavo kreipimąsi į mus, urantus, visų pirma – tu gi žinai, kad Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, urantai, tai juk nieko bendro neturi su – bendrija, bendruomene, organizacija. Tai kiekvieno iš mūsų – asmeninis – žengimas Kūrėjo Gyvuoju Keliu. Mes nesame ir niekada nebūsime jokia bendruomenė, ir tą svarbu žinoti bei jokiu būdu neklaidinti kitų, skaitančiųjų. Tai čia pirmasis man į akis itin kritęs tavo teiginys.Toliau, dėl mūsų, urantų, aktyvumo. Tu sakaisi esąs susirūpinęs, kad esame visai neaktyvūs Gyvajame Kelyje, bet juk kiekvienas taip mąstantis, kad – aš geriau patylėsiu, ir prisideda prie to neaktyvumo. Nagi, pamąstykime, o kodėl anksčiau buvo ir tų klausimų, ir patyrimų daugiau išsakomų?
Tu sutiksi, kad aplinka labai, labai pasikeitė nuo tada, kai mes pradėjome eiti Gyvuoju Keliu. Buvo daug aukštesni energiniai virpesiai aplinkoje, o ir mūsų kiekvieno viduje. Tačiau dar vakar urantė gi meldėsi per gyvąsias pamaldas – kaip Jėzus mokė, kad ir kokioje aplinkoje beatsidurtumėte, visada galima pakelti virpesius į aukštesnį dažnį. Ir tu puikiai žinai, kad tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų – noro – pastangų – gyvo ryšio su Kūrėju gilinimo.
Dėl savo pamokomojo žodžio sakymo – kuo tavo viduje yra aukštesni energiniai virpesiai, tuo tavo mokymas ir liejasi tiesiog iš tavo vidaus. Bet visų svarbiausia, tu – nori – juo dalintis. O priimdamas urantas sprendimą, kad jis nesakys mokymo, jis nesidalins savimi ir savo patyrimais, jis tiesiog pasirinko lengvesnį ir patogesnį kelią – tylėti, tegu kalba kiti. Bet tai diktuoja tavo vidinė būsena, tu puikiai tą žinai. O jau stotis vėl ant aukštesnio laiptelio, pradėti vėl kalbėti, bus daug sunkiau. Likti tame, klaidingame, sprendime, vėl, nėra išeitis. Vektorius, tu gi žinai – vienas, tai nuoširdus išsisakymas Kūrėjui. Algimantas už mus gi neatsivers Kūrėjui. Jis ir taip visą save dalina mums, kad tik mums būtų geriau. Čia klausimas kitaip turėtų būti pateikiamas – ar aš noriu žengti Gyvuoju Keliu taip, kaip mane veda Kūrėjas? Ar tikrai noriu? Ar aš noriu padėti Algimantui – Gyvajam Keliui – labiau nušvitusiu savimi? Ar tikrai noriu? Ar man svarbesnis dar viduje materialus gyvenimas, ar aš noriu stotis ant dvasinio pamato abejomis kojomis, o gal dar patrypčioti?
Tu sakai, kad tau neramu, jog urantai, ilgus metus lankantys šventovę vis tiek jaučia viduje baimę? Vėl, mes gi daugybę kartų girdėjome perspėjimą-mokymą ir apie paribio konfliktus šiame pasaulyje gyvenant, ir apie tai, kad visos ydos išnyksta mirtingojo viduje – tiktai – gimus iš dvasios.
Ir dar, jeigu kyla klausimas viduje – dalintis ar nesidalinti man savo mintimis Forume, tai reiškia dar nėra to nuoširdaus noro dalintis. Kai jis yra – tu daliniesi, ir nelauki kol kažkas tave palaikys, tu žinai ką turi daryti. Tu tiesiog sėdi, ir rašai. Ir beje, vidinė tavo būsena kuo aiškiausiai parodo ar darbas atliktas su Kūrėju, ar ne.
Telydi tave, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2026-03-22 16:40:46
O kam tu naują temą pradėjai? Irgi pamaniau, kodėl nekalbi. Maniau, kad neprieini prie ryšio, bet lygtai visi prijungti prie ryšio, kad galėtu mus sekti.
Aną dieną pamaniau iškasti krienų ir susitarkuoti. Ploviau, vėliau, tarkavau lauke ir mane supūtė. Jaučiausi krienoviškai ir tada klausiau senų įrašų. Ten buvo daug puikių balsų, rišlių minčių, tebus, kad ir intelektualių. Dauguma iš jų jau morontijoje. Ten tiek šurmulio, juoko -tuose įrašuose. Buvo smagu. Garbinau Trejybę AŠ ESU, gydžiau save ir atrodo..., šiandien jau dirbau lauke ir grįžus pamačiau tavo rašymą, mąstymą. Galiu nuraminti, nori kalbėti - kalbėk. Nori tylėk! Vienintelis vedlys tavo viduje. Kam orientuotis į išorę? Kai sugalvosi lėkti į kokią kelionę pas nieką neklausi. Žiūrėsi į reasursus - laiką, pinigus ir pirmyn. Taip ir čia. Nekreip į nieką dėmesio. Tie kurie kreipė, jau ne su mumis. Į mano tokį paverkšlenimą kažkas pasakė trumpai: džiaukis kad yra urantai!
Rita
2026-03-22 16:22:50
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]