Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Jėzaus šeši sprendimai, pasikrikštijus Jordano upėje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2026 03 29

Esu Algimantas. Atstovauju Kūrėjui šitoje planetoje, kaip Jo Ambasadorius, ir Jėzaus, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos Apaštalas. Ruošiu Dvasinius Mokytojus, skelbiu Kūrėjo gyvąjį žodį, ir tuo pačiu priimu iš Kūrėjo mokymus, leidžiu knygas. Štai, nuolat rodau, galbūt kažkas žiūrėdamas pirmą kartą – pirmą kartą sužinos, kad knygos yra. Jėzaus perduota Apreiškimų Knyga man, du tūkstančiai šeštais metais. Čia jau yra antras leidimas su papildiniu – Kalbu Jums Vėl – Jėzus Kristus. Kūrėjo Mokymų, mano priimtų, pirmas tomas – Akimirkos Amžinybė. Antroji Knyga – Gyvoji Tyla. Trečioji Knyga – Meilės Galia. Ketvirtoji – Tu – Manyje. Milžiniškas Apreiškimas iš protingesnių negu žmonių, dvasinių asmenybių, Tarpinių Būtybių – Urantijos Knyga – Epochinis Apreiškimas. Štai iš šito Epochinio Apreiškimo aš noriu dabar jums atskleisti supaprastintai Jėzaus priimtus šešis sprendimus, kada jis buvo pakrikštytas Jordano upėje – jį pakrikštijo Jonas Krikštytojas.
Jėzus buvo pas Joną Krikštytoją atėjęs su dviem savo biologiniais broliais. Taip, Jėzus turėjo brolių – penkis brolius ir tris seseris. Jis buvo pirmagimis Juozapo ir Marijos šeimoje. Vienas broliukas – Amosas, sulaukęs vos penkerių metų, iškeliavo. Jėzus patyrė tokį sukrėtimą. Ir Juozapas žuvo statybose, kai Jėzui buvo keturiolika metų. Vėl, sukrėtimas, ir jis tapo šeimos galva ir maitintoju nuo keturiolikos metų. Pabandykit jūs, mano mylimieji, dvidešimt pirmo amžiaus žmonės, įsivaizduoti keturiolikmetį maitinantį devynių asmenų šeimą. Kiek dabar yra tokių keturiolikmečių Lietuvoje? Kokia yra pareiga šventa šeimai to paauglio Širdyje ir Išmintyje! Jisai buvo numatytas ir Marijos, ir Juozapo jau, kad studijuos Jeruzalėje, rabinų akademijoje, nes tą siūlė daryti sinagogos mokyklos mokytojas – chazanas. Bet Juozapo žūtis pakeitė viską. Jėzus ir nenorėjo ten vykti iš viso. Jis matė – matė tą tamsą ir rabinų skleidžiamą iš vadinamųjų Šventųjų Raštų. Tai jis subrendęs jau pažino pasaulį keliaudamas aplink Viduržemio jūros kraštus. Jis buvo nusisamdęs vilkstinės vadovu-vedliu – kupranugarių vilkstinės, ir ten vilkstinės keleiviai, jų gausybė, šimtai, ir keliautojai, ir sargybiniai, ir prižiūrėtojai gyvulių, kupranugarių. Jis bendravo su daugybe žmonių įvairių rasių, išskyrus, raudonąją rasę. Jisai su ja nesusitiko. Bet esmė yra ta, kad jisai pažino žmones dar nepradėjęs savo viešos tarnystės, nesusirinkęs jokių apaštalų. Tai štai ta asmeninė jo tarnystė buvo užbaigta, kada jį pakrikštijo Jordano upėje Jonas Krikštytojas. Šituo jisai sukaupė visą žmogiškąjį patyrimą ir tiesiogine prasme įgyvendino numatytą jam savęs padovanojimo Misiją. Ir kada jis stovėjo dar Jordano upėje po pakrikštijimo, jo Minties Derintojas jo protą paliko – per akimirką jis pasiekė Rojų ir sugrįžo atgal – bet jau buvo įasmenintas, Personalizuotas Minties Derintojas – ir jis gavo visą galią visų Kūrėjo Minties Derintojams, veikiantiems šitoje Vietinėje Visatoje – Nebadono Vietinėje Visatoje. Ir jis perteikė Jėzui Tėvo pasakymą – Šituo Sūnumi esu labai patenkintas, šis Sūnus – Mano mylimas Sūnus. Ir šitą pasakymą girdėjo ir Jonas Krikštytojas, ir Jėzaus du biologiniai broliai – Jokūbas ir Judas. Po krikšto Jėzus pasitraukė į kalnus, kad pamąstytų. A, dar prieš tai. Minties Derintojas parodė vaizdinį, kurį matė tiktai Jėzus – vaizdinį, koks jisai buvo iki šitos misijos, koks jo dvasinis statusas Visatoje, ir koks dabar statusas, kada jis buvo pakrikštytas, visa šita misija įgyvendinta, kas jo laukia nauju statusu, kada jis sugrįš pas Tėvą, gaus šitos misijos patvirtinimą ir pradės savo tiesiogines pareigas Vietinėje Visatoje. Tas vaizdinys jam buvo parodytas. Jėzus gyveno jau nauju statusu, jam reikėjo apmąstyt, ką reiškia tas naujas statusas – jisai jau dabar yra suverenus visos Vietinės Visatos Valdovas – jau nebe Tėvo vardu jis ją valdo, kaip buvo iki šitos misijos, bet savo paties vardu, tarsi Pats Kūrėjas asmeniškai būtų šitoje Vietinėje Visatoje. Tai visiškai kitokie ryšiai ir Visatos su Kūrėju, ir su šituo pasauliu, visiškai kitokie jo ryšiai su visa sukurta Vietinėje Visatoje gyvybe, įvairių kategorijų gyvastimi. Ir jam reikėjo apmąstyt, dėl to jis iškeliavo į kalnus – Pirėjos kalnus. Kada jis buvo vienatvėje, jis bendravo, dar pakeliui iki surado tą tinkamą vietą, kur apsistotų, nes keturiasdešimt dienų, tai daugiau negu mėnuo, jį aplankė Gabrielis. Ir jis jau Gabrielį matė, su juo bendravo. Gabrielis – tai Ryškioji Ryto Žvaigždė, jo pagrindinis Pagalbininkas tvarkant Vietinės Visatos reikalus. Ir jisai taip pat perdavė tą patvirtinimą, kad jisai įgijo visišką valdžią savo paties – savo paties, Visatos atžvilgiu, ką Minties Derintojas buvo pademonstravęs vaizdiniu. Ir tuo pačiu Žvaigždyno Tėvas taip pat pasirodė. Jisai priėmė tą, naują visiškai savo Vadovo statusą ir perdavė Supervisatos Dienų Senųjų patvirtinimą, kad šita misija užbaigta ir visa kita toliau priklauso nuo Jėzaus grynai asmeninio apsisprendimo. Jis gali palikti šitą pasaulį šitą pačią akimirką arba bet kurią kitą akimirką savo sprendimu, kada jam atrodys, kada yra tas tinkamas metas, bet tai jau nebesusiję su jo Aukščiausiojo suverenumo Vietinėje Visatoje savęs padovanojimo misija. Misija sėkmingai užbaigta. Net ir papildomai suteiktas Emanuelio pageidavimas užbaigti Liuciferio maištą irgi buvo įgyvendintas iki krikšto ant kito kalno – ant Hermono kalno. Tada jis buvo irgi atsiskyręs keletui dienų. Ir kai Šėtonas jį gundė, visąlaik atsakydavo – Tebūnie Tėvo Valia. Ir štai jam reikėjo nuspręsti, kaip jisai iš esmės toliau šitoje planetoje veiks. Tada jis jau surado vietą oloje, kad galėtų ten įsikurti. Jis bendravo daug su Tėvu, diskutavo su savimi, savo žmogiškuoju ir dieviškuoju protu. Ne tai, kad diskutavo, bet jeigu klausimai kildavo žemiškajame-žmogiškajame prote, tai dieviškasis protas teikdavo tam tikrus paaiškinimus-atsakymus. Ir tuo pačiu jisai su Tėvu bendraudamas, o šiuo atveju su Personalizuotu, įasmenintu Minties Derintoju, kadangi jisai yra jau tas kaip Tėvas, ir Tėvas, todėl Minties Derintojas jam parodė, kokia yra gausa tvarinių – dvylika legionų angelų, serafimų, kitų atitinkamų sukurtų gyvybės kategorijų yra jo valdžioje, ir jam jau čia suteikti visi šitie legionai, jis gali bet kurią akimirką juos panaudoti. O legionas – tai yra pusė milijono asmenų. Tai dvylika milijonų – šeši milijonai išeina asmenų, na, kada yra, jeigu skaičiuojant, kiek asmenų sudaro legioną. Tai įvairių būtybių turi po šešis milijonus, kurie Energiją reguliuoja, viską paverčia – bet kokia idėja, iškart įgyvendinta. Tai yra jų galioje tą padaryti per akimirką. Ir Jėzus priima pirmąjį sprendimą nesinaudoti nė vienu šituo jam suteiktu į pagalbą asmeniu. Jisai tęs savo toliau gyvenimą mūsų planetoje kaip žmogus tarp žmonių niekuo neišsiskirdamas. Ir jis visus šituos legionus atidavė šitam laikui Personalizuoto Minties Derintojo vadovavimui. Ir įdomu – įdomu buvo išgirsti būtent Minties Derintojo paaiškinimą – Aš padarysiu viską tobulai, kas susiję, kad nė vienas šitas asmuo negalėtų pasireikšti be tavo valios sprendimo, kas susiję su vieta, bet aš esu nelaikis, aš esu iš amžinybės, aš negaliu apriboti. – Laikas, kad galėtų būti sutrumpintas, kada kokie nors reiškiniai gali vykti pagal nustatytą tos Visatos natūralių dėsnių veikimą, tiktai be laiko elemento dėsniai nepažeidžiami, o laiko elementas pašalinamas. Dėl to, kada – kada Kanoje buvo vestuvės ir kai pavertė šešis indus, pilnus vandens, indus iš akmens nuostabiausiu vynu, visi gamtos dėsniai nebuvo pažeisti. Ir išaugusios vynuogės, derlius nuimtas, išspaustas, subrandintas, paverstas geriausiu vynu – pašalinus laiko elementą! Jeigu laiko elemento nebūtų pašalinama, tada reikėtų, kiek turi tos vynuogės bręsti, augti, nuimti derlių, visas tas laikas būtų panaudojamas tiems darbininkams atliekant tuos veiksmus. Čia buvo padaryta tų nematomų gyvasties gausybių transformuojant visa – be laiko elemento – nepažeidžiant gamtos dėsnių. – Tai dėl to, kad tokių dalykų nepasikartotų, kad vos tiktai tu ką nors pamąstei, tau tas iškart tampa jau yra, o ne tai, kad norėčiau, kad būtų – jau yra prieš akis. Todėl tu dabar turintis suverenią Galią savo Visatoje, kad taip neatsitiktų, turi sekti sąmoningai laiko tėkmę, kad tu visą laiką jaustum tą tėkmę. Jeigu tik prarasi nors akimirkai tą tėkmę, ta mintis, jeigu atitinka tavąją valią, bus įgyvendinta.
Antrą sprendimą jisai priėmė dėl to, ką jam daryti su savo materialiais poreikiais. Jam iškilo trečią dieną alkis, alkio jausmas. Ir jis gali numalšinti alkį savo laisva valia, pasirinkęs bet kokį patiekalą iš bet kokio karaliaus ar imperatoriaus virtuvės, iš bet kurio amžiaus pačią prabangiausią ir bus ta virtuvė štai patiekalais ant šito paties iškyšulio – uolos iškyšulio, ant kurio jis sėdėjo prieš tą bedugnę. Vėl, jis atsisako – atsisako to viršgamtinio savo Galios panaudojimo, jeigu tai susieta grynai su savo asmeniniu asmeniu, savo asmens atžvilgiu.
Kitas sprendimas, ką daryti su saugumu savo paties, jeigu iškyla rizika prarasti gyvybę. Jis priima sprendimą išmintingai vengti atsidurti pavojingose padėtyse. Jis žiūri nuo to iškyšulio, sėdėdamas prieš bedugnės atsiveriančią gelmę ir jis gali šokti, ir jį išgelbės tos nematomos jėgos. Bet ar tai bus teisinga Tėvo atžvilgiu, rodant visiems savo gyvenimą, kaip ir kiekvienas turi gyventi išmintingai? Ar tai bus teisinga daryti stebuklus vardan savęs? Jis atsisako taip pat kokių nors išskirtinių veiksmų panaudojimo, nebent tai būtų Tėvo tokia Valia. Tai būtų jam aukščiausia, bet tai būtų ne jo valios sprendimas kaip pirminis pasirinkimas.
Kitas, ketvirtas sprendimas, kaip patraukti dėmesį į jo Dangaus Karalystės skelbimą. Galima – galima patraukti. Net ir dabar žydai tuoj švęs perėjimo šventę – t. y. išsilaisvinimo iš Egipto vergovės šventė, trunkanti septynias dienas. Jis gali užlipti ant sinagogos bokšto pačios smailumos ir oru pereit. Kaip žydai būtų patenkinti – štai, mesijas, ką jisai sugeba padaryti! Bet Jėzus suvokė – stebuklas – tai nėra Tėvo Kelias. Šitoji Galia demonstruojama, ji neatveria žmogaus Širdies. Jinai tiktai mato didybę ir bijo tos didybės. O jis ne tokį Tėvą nori atskleisti. Jis nori atskleisti Dvasinę Karalystę Širdyje įkurtą, kur Tėvas, mylintis, palaipsniui einantis. Jis nenori revoliucijos, kokią Kaligastija kurstė, Liuciferis, Šėtonas, kad viskas vyktų pagal jų užgaidą greitai save išaukštinant. Ir vėl jis priima sprendimą nedaryti jokių, jokių išskirtinių veiksmų, kad į jo asmenį patrauktų dėmesį. Jis priima tą sprendimą sąmoningai, nes tai yra vienintelis kelias, kad žmogus patirdamas vidinę būseną, transformaciją norėtų iš vidaus šitos Dangaus Karalystės ir Brolystės visu savo nuoširdumu. Ne dėl išorinių kažkieno demonstruojamų ženklų ar galių, bet viduje yra suvirpinta Širdis. Tai yra dvasinė asmenybė, bundanti, štai, Galia! Ir dėl to jis ir priima tą sprendimą tiktai atsiduoti Tėvo apreiškimui žmonėms – nematomo Tėvo apreiškimui savuoju gyvenimu, savaisiais veiksmais.
Kada, kada jis priima sprendimą kitą, jis mąsto. Jis prisimena – prisimena, kad motina skaitydavo – Jeigu tu būsi tas mano sūnus, tai aš tau aprūpinsiu viską, tau atiduosiu pagonis, tu juos galėsi sutramdyti, aš tau duosiu ir metalinį virbą, tu juos išskaidysi, sunaikinsi. Vėl, demonstruojama iš to Rašto, kad mesijas, tai va, štai toks turi būti karvedys galią turintis, bet fizinę galią ir tuo pačiu išreiškiantis jėgą – jėgą, kurią vertina žydai. Štai tik toks gali būti mesijas, išlaisvinantis iš pagonių jungo. Jėzus nenori būti tokiu mesiju. Ir jis priima sprendimą, kad nei Raštais vadovautis, nei motinos mokymais, nei chazano mokymais, tiktai Tėvo Valios vykdymu be jokių ženklų demonstravimo. Ir dėl to, kada skaito ten, prirašyta, kad Jėzus ėjo ten vandeniu, na, nėjo jis vandeniu – nes jis būtų savo tokį sprendimą pažeidęs jau anksčiau priimtą. Ir kada ant kryžiaus kabėjo, iš jo šaipėsi – jis gelbėjo kitus, o pats negali išsigelbėti, nuo kryžiaus negali nulipti. Bet jis nenulipo dėl to, kad jis jau buvo tada priėmęs sprendimus dar iki viešosios tarnystės, kad savo asmens atžvilgiu nedarys jokių išskirtinių veiksmų. O galėjo padaryti akies mirksniu, net mintimi! Jis save stiprino psalmes iš atminties cituodamas, o jis mintimi galėjo tiktai išreikšti mintį – nuimkit mane nuo šito tragiško kryžiaus, paplūdusio ir mano krauju, jis būtų akimirksniu nuimtas ir žaizdos sugydytos. Tai štai, jo tas sprendimas ne dėl to, kad jis negali nulipti nuo kryžiaus – dėl to, kad jis prieš tai priėmė sprendimus tuos. Jis negali jų atšaukti. Ir kita vertus, paskutinę dieną jisai leisdamasis jau nuo kalno, Personalizuotam Minties Derintojui pasakė – Ir visais kitais atvejais aš Tau prižadu, vykdysiu tiktai Tėvo Valią. Kada jis lipo į kalną, jo buvo toks nerimas, ką reikia nuspręsti, kaip toliau tęst savo buvimą pasaulyje, kada jis leidosi nuo kalno, jis spindėjo dvasine ir moraline pergale. Nebebuvo jokios abejonės – jo Dieviškasis Protas viešpatavo žmogiškojo proto atžvilgiu visiškai ir galutinai!
Todėl ir tas ir mūsų Kelias, kokį mes žengiame šiandien, priklauso tiktai nuo to, kiek jūs leisite, dėdami asmenines, nuoširdžias pastangas, įsiviešpatauti jūsų dvasinės asmenybės padovanotam Kūrėjo protui gyvulinės kilmės proto atžvilgiu. Gyvulinės – aš pakartoju – ne žmogaus proto atžvilgiu. Žmogus – tai yra tas, kuris yra pabudęs dvasioje! Jis yra žmogus! Iki tol, jis yra gyvulys! Aristotelis pasakė – Žmogus yra visuomeninis gyvulys – jis turi visuomenę kažkokią ir elgiasi kaip gyvulys. Bet elgiasi prasčiau už gyvulį, prasčiau už žvėrį! Jis naikina, jis kariauna, jis žudo – jis žudo prieš tai suplanavęs! Dėl to, kad gyvulinės kilmės protas numatytas laukiniam, kuris turi iš visų savo gyvulinių, emocinių ydų pavirsti į dvasinės asmenybės atsiskleidžiantį gyvenimą. Juk jam padeda tokį gyvenimą atskleisti – Septynios Pagalbinės Proto Dvasios, Šventoji Dvasia – dar nebuvo Tiesos Dvasios, nes Jėzaus dar nebuvo tarp laukinių – bet šito užtenka, kad jis galėtų lipti į aukštesnį lygį. O žmogaus protas, štai, kada tu atsiduodi Minties Derintojo vedimui, štai, tada tu skiriesi nuo žvėries, nuo gyvulio, nuo laukinio, ir tu nesakai, kad yra šimtas lyčių, kai Kūrėjas sukūrė tik dvi lytis! Tai ar čia žmogaus teiginys? Aišku, ne žmogaus. Gyvulinio proto! Nereikia painioti kas psichologijoje yra vaidmenys, įvairūs vaidmenys – tėvo vaidmuo, mokytojo vaidmuo, vaiko vaidmuo, psichologo vaidmuo, daktaro vaidmuo, vairuotojo vaidmuo, policininko vaidmuo, praeivio vaidmuo. Čia ne tai, kuo aš noriu būti – tai, ką aš tuo metu darau, esu kokioj nors vietoj, ką aš išreiškiu! Bet išlieka ta pati vyro lytis atliekant tą vaidmenį, ta pati moters lytis atliekant tą vaidmenį. Dėl to vaidmenų visuomenėje yra gausybė, bet jie nekeičia lyties. Ir vienalytininkai, jie negali pakeisti savo lyties, kad taptų iš vyro moterimi. Nėra! Tai antgamtiška! Tik gali gyvulinis protas šitą teigti, ne žmogaus protas! Jam dar reikia augti iki žmogaus lygio. Tai yra Jėzaus lygis! Bet čia yra Tikrovė, ją išgirst jūs turite. Bet kada nėra Dvasinių Mokytojų, dėl to mane ir įgaliojo, iš anksto labai – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – ruošti Dvasinius Mokytojus. Dar man nebuvo atskleidę to, ką aš dabar jau žinau ir galiu teigti iš Kūrėjo. Aš jau tada žinojau, dar aiškinau ir Tėvui – Ką aš galiu žmones mokyti pats nemokėdamas – aš nė negaliu būti Dvasiniu Mokytoju. Bet sakė – Tu mokysi taip, kaip niekas pasaulyje dar nemokė. Man buvo pasakyta daugiau kaip prieš trisdešimtį metų. Dėl to aš dabar ir jums teigiu ne save iškeldamas, bet aš atskleisdamas kontekstą, ir aš ruošiu jus – Dvasinius Mokytojus – dėl to, kad aš tam buvau parengtas Kūrėjo. Bet aš nesakau, kuris iš jūsų būsite Dvasiniu Mokytoju – čia jūsų valia. Kiek jūsų viduje įsiviešpataus dvasinės asmenybės protas mirtingojo-gyvulinio proto atžvilgiu, štai, kiek pastangų nuoširdžiai įdėsite nuoseklių, nuolatinių, štai, ir bus tas Kelias, kada priimsite sprendimą. Bet tai sprendimas iš vidaus bus, ne iš išorės – vidinis sprendimas. Bet šiandien jūs turite jau pribrandintą tokią dvasinės asmenybės proto galią, kuria jūs taip pat galite pasireikšti atitinkamais epizodais kaip Dvasiniai Mokytojai. Galite pasireikšti tame lygyje, kuriame jūs kitus sutinkate ir matote, kad tai yra daug žemesnis lygis. Bet tai Evoliucinis Procesas. Natūralu, mes negalime būti vienodi kaip automatai, mes esame asmenybės unikalios, nesikartojančios, todėl mes vieni kitiems galime padėti – padėti, sustiprinti, stotis ant aukštesnio laiptelio. Bet jūs turite suprasti, kad aplinka be šitų dvasinių mokymų, be šitų knygų, ji yra bejėgė. Neįmanoma aplinkos tam gyvulinės kilmės materialiam protui niekaip sustyguot. Kiek jūs rinkimų beorganizuotumėt, referendumų beorganizuotumėt, nuspręst dėl šeimų, dėl lyčių – nė vieno negalima atomo žmogui sukurt. Žmogus nėra Kūrėjas. Jis nė vieno elektrono nesukuria, jau nekalbant apie atskyras lytis. Čia yra kvailystė jūsų politikų! Nustokit jūs tikėt tais politikais! Kvailystė yra!
Klausykit mano mokymų. Tai yra Tėvo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvasis Žodis ir jums, kurie klausote. Ne kunigo klausykite. Nors ir jo klausykite, jeigu moko gerai. Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje. Dvidešimt vienas šimtmetis žmonijos iššvaistytas tuščiai – karuose, intrigose, pavyde, konkurencijoje, savęs naikinime, sielos naikinime, dėl to iš mūsų pasaulio tiek mažai pasirenka po prisikėlimo žengimą Gyvuoju Keliu. Štai, tragedija! Net sielą paaukoja dėl komforto šitame trumpalaikiame pasaulyje! O Kūrėjas suteikia gelbėjimosi ratą kiekvienam – dievišką dvasinę asmenybę su visu Savo kaip Kūrėjo Charakterio Savybių Potencialu. Ir duoda visas pagalbines priemones – Apvaizdą, Minties Derintoją – Jėzaus misijos sėkmingo įgyvendinimo dėka – ne mūsų tai nuopelnas – Šventosios Dvasios pagalba, Septynių Proto Dvasių pagalba. Mums tik telieka nuoširdžiai kasdien kreiptis į Kūrėją savais žodžiais, aptart savo dieną, aptarti savo pasiekimą ar nesėkmę, nusivylimą ar džiugesį, pasikalbėti savo Širdimi su Kūrėju. Tai ir yra komunija, tai yra malda. Žiūrėkit, po savaitės bus tos Velykos, tai ir bus tas žydų šventimas išsilaisvinimo iš Egipto vergovės, Pesach. O tai rusai labai gi artimą žodį turi – Pascha. Pascha – Velykos – tas žodis iš žydų, iš hebrajų kalbos – Pesach. Tai štai yra proga atverti save per Velykų sekmadienį, atverti save Kūrėjui nuoširdžiai, Jėzui išsikalbėti, na, kaip jūs Širdimi šventėt Velykas, kaip jūs pajutot tą ramybę iš Jėzaus, iš Kūrėjo, iš Tėvo savo viduje. Darykit viską nuoširdžiai, prasmingai, tada iškelkit Jėzų, iškelkit Tėvą, iškelkit save kaip dvasinę asmenybę. Bet nebūkite ritualo vergijoje, nebūkite dogmų tamsoje! Paimkite tas mano rodytas Knygas. Sakau tiems, kurie negirdėjote apie šitas Knygas – urantams čia netinka. Bet aš pamatau, kad yra, yra ten šimtas kitas žiūrinčių mano mokymus, tai kiti, na, jie negirdėjo gi, tai jiems daugiau taikomi. Urantai jau žino daugybę dalykų.
Tai štai, mano mylimieji, Jėzus mums atnešė tą Šviesą nepelnytai, bet mes sužinojom, Minties Derintojus turime. Branginkit Jų mums suteiktą gyvą tiltą – Tėvo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU suteiktą gyvą tiltą. Bet branginkim, tai reiškia ženkim šituo tiltu – ženkim savo gyvenimu.
Būkit ryžtingi, drąsūs, nebijokit nieko. Tėvas turi švytėti per jus. Būkit šita Šviesa savo aplinkai ir savo aplinkoje Gėrio, Grožio, Meilės, Gailestingumo, Teisingumo veiksmais. Garbė ir Šlovė Kūrėjui.

Komentarai