Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas numatė, kad Lietuva būtų šviesos kraštas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2026 03 15

Mano vardas – Algimantas, sakau jums tiems, kurie žiūrite mano dvasinius mokymus Tavo Televizijos kanale. Čia susirinkusiems urantams jau seniai esu pažįstamas. Dabar vyksta gyvosios pamaldos, mėginsiu aš jums parodyti urantus, tuos dvidešimt pirmojo amžiaus Urantijos elito atstovus. Dvasinės aristokratijos atstovai, ne šiaip sau kilmingieji. Tai yra dvasiniai Kūrėjo sūnūs ir dukros. Ir nuostabu, kada gyvosios pamaldos vienintelėje pasaulyje gyvojoje šventovėje be ritualų, be dogmų, mes atveriam save Kūrėjui dvasine asmenybe. Tai reiškia savastimi, kurią ir suteikė Kūrėjas kaip dvasinę asmenybę kiekvienam iš mūsų. Ir jūs esat, kurie klausot mano dvasinių mokymų, dvasinės asmenybės. Šitas kūnas laikinas, jisai trumpalaikis, bet jis užvaldė visų žmonių mintis. Žmonės siekia komforto kūnui, bet ne dvasiai. Dvasia miega, nenori pažadinti. O žiūrėkit kaip anksti keliasi, jeigu reikia kur nors važiuoti, net ir į kelionę, pasimėgauti naujais įspūdžiais. O kiek jie deda pastangų, kad dvasioje anksti pabustų, vaikais dar būdami? Kad kalbėtų apie Kūrėją, paskirtų savo šviesos darbus Kūrėjui. Kiek šeimoje kalba apie Kūrėją tėvai vaikams? Kodėl jie nekalba? Todėl, kad jie yra negyvi dvasiniai miegantys Kūrėjo vaikai. Jie net nežino, kad yra Kūrėjo vaikai. Todėl žudo vieni kitus kurdami ginklus, išnaudodami kitus savo dvasinius brolius ir seses, konfliktuodami šeimoje, darbe, siekdami sau išskirtinių postų dėl materialaus kūno, dėl trumpalaikio sublizgėjimo įvairiose sferose, o dvasia miega nepažadinta. Reiškia Lietuva yra pavergta, pavergta materijos.
Aš pradėjau Lietuvos dvasinį išlaisvinimą prieš trisdešimt dvejus metus, pasišventęs Kūrėjui, atsisakęs visų kitų darbų, nes aš suvokiau iš vidaus – be Dvasinių Mokytojų negalima visuomenės vesti į evoliucinį šviesos brolystės pasireiškimą tarpusavyje. Tuo pačiu ir žmonijos. Negalima pašalinti karų be dvasinio pažadinimo viduje, kiekviename. Ir tie filosofai, tie visi psichologai, psichiatrai, mokytojai, kurie gyveno iki šiolei, žengė klaidinga kryptimi. Kūrėjas siuntė Šviesos Mokytojus, bet tie gyvenantys materija ir savo postais, savo valdžia, įtaka, visus išžudydavo. Net ir vieno iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų atėjusių žmogiškuoju pavidalu iš moters įsčių bejėgiu kūdikiu subrendusį jauną vyrą, Jėzų iš Nazareto, pakabino ant kryžiaus. Pati žiauriausia, sunkiausia mirtis. Tvarinio, nepabudusio dvasioje, be kaltės paskirta, pasityčiojanti, kankinanti mirtis vienam iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų. Tvarinys nužudo Kūrėją. Visata tą stebėdama iš aukštesnio statuso lygio, sudrebėjo – sudrebėjo – matydama kaip elgiasi barbaras. Praėjo du tūkstančiai metų, Jėzus atnešė evangeliją Dievo tėvystė žmonių brolystė. Ar yra brolystė dvidešimt pirmame amžiuje? Čia, Kaune, Lietuvoje, šeimoje? Ar yra šeimoje brolystė, kad būtų vienas Kūrėjas jų širdyje atrastas ir jie būtų dvasiniai broliai visi? Seneliai, tėvai, anūkėliai, jie gi dvasioje yra broliai ir sesės, nes Kūrėjas tas pats visiems, visai kūrinijai. Nėra nė vienos šeimos pasaulyje, kuri gyventų Kūrėjo suteiktą gyvenimą. Reiškia Lietuva, kaip ir žmonija, vergauja – vergauja materijai, vergauja savo ydoms, yra ydų įkaitai visi mirtingieji. Tik pabudus iš dvasios pradedi vaduotis iš ydų, pradedi suprasti koks yra tikrasis Evoliucijos Kelias – Gyvasis Kelias – ką reiškia gyvoji šventovė, ne dogmatinė ritualinė, bet kada kiekvienas atėjęs kaip dvasios dukra ar sūnus atveria savo savastį Kūrėjui, savo Tėvui ir Motinai, visos Energijos ir Gyvasties Šaltiniui ir Centrui. Atveria save. Ne dėl to, kad jisai nori prieš kitus pasidemonstruoti, dėl to, kad jo dvasia linksta – kaip daigas iškilęs virš žemės – į saulės šviesą, stiebiasi. Taip ir žmogaus atverta dvasia – o iš tikrųjų tai yra toks tikrasis žmogus, kokiu buvo Jėzus, jisai viduje jau švinta. O Lietuvos rytas yra Kūrėjas. Ne ta saulė, kuri pateka. Kada Kūrėjas nušviečia šviesa būna ir ramybė visada. Nesvarbu kur tu būtum, tave saugo Kūrėjo apvaizda. Žinokit, kur jūs bebūsite, jeigu būsite su Kūrėju, niekas jūsų nepalies. Jokios ligos nepalies, tiktai jūs klausykit Kūrėjo iš vidaus kaip jūs toje vietoje turite elgtis. Neuždėkite savosios valios ant Kūrėjo Valios, kuri diktuojama jums kaip jūs turite elgtis. O tai dažniausiai būna pati pradinė mintis, tik žmogus išsigąsta tokios minties ir paskiau pradeda kurti savąsias mintis kaip nors pabėgti nuo tos pradinės minties. Todėl išsilaisvinti Lietuvai yra vienas būdas, ir žmonijai tas pats būdas, kiekvienam nušvisti dvasioje, nušvisti taip, kaip nušvito Jėzus. Kito kelio nėra. Pasiūlysiu jums daug idėjų, politinių, ekonominių, visuomeninių, filosofai, politikai – visos bus bergždžios. Idėja iš pradžių patraukia žmones dėl to, kad jie mato iš tikrųjų blogai aplinkui – idėja suvienija. O kada reikia įgyvendinti idėją, iškart atsiranda skirtingi modeliai. Kiekvienas pradeda žiūrėti savo. Tas kuris aktyviausias, ryžtingiausias, jis primeta savo. Bet aš nematau, negirdžiu, nejaučiu nė vienos idėjos, kurioje būtų pamatas Kūrėjas. Dėl to visos Kūrėjo – jiems visiems – teikiamos mintys yra nustelbiamos savųjų minčių ir teiginių. O Kūrėjas numatė, kad Lietuva būtų šviesos kraštas – Šviesos, ne susiskaldymo, ne ambicijų demonstravimo, ne savųjų siekių priešpastatymo Kūrėjo Evoliuciniam Planui. Niekas negali prieš Kūrėją žengti. Galima iškreipti Kūrėjo Evoliucinį Planą, bet tai laikinai. Todėl supratęs tą vidumi, kaip dvasinė asmenybė, ir pradėjau Lietuvos dvasinį išlaisvinimą skelbdamas Urantijos Knygą, Kūrėjo Gyvąjį Žodį. Suteikė Kūrėjas gyvąją šventovę – priėmiau ją. Ne iškarto, bet kada gavau apreiškimą, iškart sutikau. Nežinojau kaip tą šventovę reikia paversti kūnu, bet kreipiausi į Kūrėją, visą laiką tik į Jį. Ir atsirado šventovė, atsirado Urantijos Knyga, atsirado apreiškimai, atsirado ir mano dvasiniai mokymai, atsirado urantai. Visa tai yra iš Kūrėjo. Mes be Kūrėjo negalim nė žingsnio tiesos keliu, nes mes nesuvokiam kas yra tiesa, kas yra teisingumas. Žiūrėkit žmonės kaip skundžiasi, kad teismuose nėra teisingumo. Tai kaip gali būti teismas be teisingumo, koks jis yra? Parodija teisingumo, parodija teismo. Parlamentas žmonėms nekelia pasitikėjimo. O juk tai, tai yra įstatymų kūrybos institucija. O įstatymai kuriami, kad geriau būtų gyventi visuomenei – visuomenei. Ką reiškia visuomenei? Visiems. Jeigu šito nėra, reiškia parlamentas nėra tokia institucija, kuri Kūrėjo sumanyta, kad būtent tokia būtų. Kiekviena tauta yra unikali, nepakartojama, su savo kultūra, su savo šviesa. Kūrėjas numatė net rases atskiriamas bruožais, išoriniais bruožais, nors jie taip pat visi yra mirtingieji. Turi tuos pačius organus, turi tuos pačius pojūčius – penkis pojūčius – bet jie skirtingi, kad jie nesiasimiliuotų tarpusavyje kol nebus iš pradžių sukurtas jų viduje dvasinis pamatas – dvasinis, kada pažadinta dvasinė asmenybė. Tik tada gali būti jau kuriama ir bendros šeimos, ne anksčiau. Kodėl? Todėl, kad dabar nėra pažadintų vaikų, visose rasėse, ir atsiranda tada savaime kylantis konfliktas toje šeimoje tai kuris viršų paims, kuris viešpataus, geltonosios rasės atstovas ar baltosios rasės atstovas? O vaikai, kas jie tokie? Kokiai religijai jie priklausys? Kokiomis tradicijomis bus ugdomi? Jie neturi atrasto savo viduje visai kūrinijai vieno Kūrėjo. Pamatas yra ne tas. Juos atskiria ir dėl to santarvės šeimose negali būti be Kūrėjo, nes Kūrėjas yra Santarvės Šaltinis ir Centras. Jeigu nėra Jo atrasto viduje, bergždžios visų psichologų, kunigų, filosofų, politikų pastangos. Mokytojų pastangos bergždžios. Be Kūrėjo mokykla yra bergždžia. Moralė – bergždžia. Ir kaip norit galit sau išvedžioti, išrangyti, bet tai ką aš sakau yra tiesa ir jūs niekaip be mano mokymų neapsieisit. Aš jums sakau, kurie nelankot šventovės ir nežino mano mokymų, bet be jų neapsieisit ir jūs asmeniškai kiekvienas. Turėsit gyvenime karčių sukrėtimų. Aš tą sakau, kadangi aš skelbiu Kūrėjo gyvąjį žodį. Mano šitas žodis taip pat yra Kūrėjo atitinkamas mano lūpomis pateikiamas įspėjimas, visiems. Viso pasaulio prezidentams, premjerams, politikams, filosofams, mokytojams, bet kurios rasės, visoms rasėms, visų religijų kunigams, imamas, rabinams. Tai yra įspėjimas. Jūs galit naudoti savo šaltinius, Bibliją, Bhagavatgitą, Mormono Knygą, Naująjį Testamentą, Koraną. Galit naudoti – bet tai bergždžia. Bergždžia. Atverkit dvasinę asmenybę, jūsų savastį Kūrėjui, be ritualų, be prietarų, nuoširdžiai. Pasišnekėkit net ir šiandien, pasišnekėkit su Kūrėju, kreipkitės į Jį kaip į Asmenį. Nesvarbu kaip jūs pavadinsit, bet kreipkitės savo visu nuoširdumu, išsisakykit ką ir šiandien išgirdot iš manęs. Papasakokit ką patyrėt klausydami mano mokymą. Mano mokymai sumanyti tam, kad stiprintų visus – visus, kurie neturi savo savanaudiškų kėslų. Tie kurie yra savanaudžiai, jie susierzins, nes jų kitokia yra būsena apimta žemų energinių dažnių. Kūrėjas skleidžia aukšto energinio dažnio virpesius ir juos patiria kiekvienas Kūrėjo sūnus ar dukra atsivėrę nuoširdumu Kūrėjui. Patiria. Dėl to ir reikalinga šventovė. Patyrimas vidinis, energinių virpesių būsena ypač galingas. Ir iš mūsų sklinda dabar virpesiai, galingai. Kiek mūsų yra susirinkę, pakelkit kvadratu šitą skaičių, tokia galia mes kolektyviai garbindami Kūrėją skleidžiame tuos virpesius. Pavieniui mums reikėtų tada tiek melstis, kiek štai tas pakeltas kvadratu mūsų susirinkusių skaičius išreiškia bendrą sandaugą. Todėl kolektyvinis garbinimas yra visuose pasauliuose, visose visatose. Ir mes žengiam čia, pradiniame pasaulyje, šitą Kūrėjo gyvąjį žingsnį sumanytą mums kiekvienam, pasirinkę laisva valia. Ir aš džiaugiuosi, kada aš girdžiu ir jaučiu-patiriu jūsų Kūrėjo garbinimo virpesius. Tiesiog yra nuostabiausias komunijos patyrimas, nuostabiausias. Aš negaliu su niekuo palyginti, nes neegzistuoja nieko šitame pasaulyje kas prilygtų tai, ką mes patiriame šitame mažyčiame kolektyve. Šitas patyrimas būsena paliudijamas, jis nėra intelektualus. Trūksta žodžių intelektualiai apibūdinti, bet vidinė būsena yra gyvastis, tikrovė. Ir ji yra iš Kūrėjo, kurią mes ir geriame širdimi. Ne protu, bet širdimi. Čia yra metaforiškai išsireiškus, širdimi. Iš tikrųjų mes pajuntame mūsų materialių smegenų galios pojūčiu, nes smegenys turi dvasiniam protui daug platesnius ir gilesnius aruodus patyrimų-pojūčių, kurių negali išreikšti, nes intelektualiai išsakant žodžiu stinga žodžių. Kalba atrodo per daug siaura, per daug skurdi, o vidinė būsena patyrimą liudija. Štai šitoks kolektyvinis garbinimas ir sumanytas, kad jis būtų visur – prezidentūroj, vyriausybėj, parlamente. Ir ne kartą per savaitę, kasdien – kasdien – pradedant dieną ir užbaigiant darbo dieną. Štai tokia Lietuva bus ateityje. Laisva dvasinė Lietuva, Kūrėjo pamatu gyvenanti taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Ir aš džiaugiuosi, kad bus tokia Lietuva – šviesulys pasauliui, kad kitos šalys taip pat kurtų savąją dvasinę laisvę su Kūrėju, bet matydami Lietuvos pavyzdį. Negali žmonija nušvisti iškart visur, reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Štai dėl to ir pradėjau ruošti Dvasinius Mokytojus, jums, kad padėtų. Toks Kūrėjo Sumanymas, tokia Kūrėjo Evoliucinio Plano eiga, dabar. O vaisiai bus Kūrėjo. Mūsų darbai – vaisiai Kūrėjo. Mėgaukimės procesu su Kūrėju atrastu savyje.

Komentarai