Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Sprendimai yra jūsų laisva valia, bet jau priėmus apsisprendimą, jį reikia įgyvendint – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2026 05 24

Mano vardas – Algimantas – sakau jums, kurie žiūrite mano mokymus Tavo televizijos kanale, o šitą mokymą, kaip ir kitus, lietuviškai, sakau Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje per gyvąsias pamaldas, kuriose nėra ritualo – matomo materialaus ritualo – atveriame save kaip Kūrėjo atvaizdas.
Čia yra mūsų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė – vyksta gyvosios pamaldos. Džiaukitės turintys tokius dvasinius brolius ir seses. Ir jūs būsite tokie – Kūrėją atradę savo viduje, ir tuo pačiu kuriantys Gėrį drauge su Kūrėju visumos Gerovei. Tokia yra Gyvenimo Prasmė. Tačiau tas gyvenimas, kokį mes gyvename, turi daugybę mums neatsakytų klausimų, ir šito neatsako tie, kurie net kalba apie Jėzų, apie Dievą, kalba apie kažkokį amžiną poilsį ramybėje anapus. Taip, mes iškeliausim – mes, bet tai ne šitie kūnai! Bažnyčia sako – ateis Jėzus dar kartą užbaigt savo misijos ir tuo pačiu patrauks link savęs visus su kūnais iš kapų. Aš tai kada šitą girdėdavau anksčiau, tai aš mėgindavau įsivaizduoti, kaip ten. Aš gi gyvenau prie kapų Utenoj, tai mažas buvau ir vis galvodavau, kaip iš kapų jie iškils, tie kūnai – jie tarp medžių eis. Tarp kitko, kapinėse medžius iškirto, įsivaizduojat, kokia beprotybė – kapinės be medžių! O buvo nuostabiausi medžiai! Aš eidavau pasivaikščiot, man taip ramu. Skaitau vieną užrašą ant paminklo – Praeivi, neužmiršk, tavęs irgi tas laukia netrukus. Man taip, kaip keistai tas užrašas skambėjo, jis nepanašus į kitus, ir aš galvoju – tai negi ir man reikės čia atsigult į tą, kur sako kietą, kietą žemę. Tai kada senelis iškeliavo, ir kadangi ten mes gyvenom netoli, tai tos kapinės jau buvo tarsi uždaros, jau daugiau nelaidodavo, atidarė kitas kapines kitame gale miesto, ten gal už keturių-penkių kilometrų, na, tai aš ėjau kaip tas tikras, tikras anūkėlis, ėjau pas merą sakyt – mes prie bažnyčios gyvenam visą gyvenimą klebono vadinamoj žemėj, tai na, tie, kurie dar liko, jie yra jau be sveikatos, amžiuje, ir va, šitoj vietoj tikrai būtų labai gerai, kad kapą turėtų jie prižiūrėjimui. Ir paskyrė ten tą kapą. Bet ten pakasus giliau, vanduo pasirodė, galvoju – na, kaip dabar ten, kur vanduo tas kūnas bus – tai aš nuvažiavau į mišką, prilaužiau eglių šakų ir išklojom tą kapą, ir galvoju – na va, jau bus minkščiau. Štai vis tiek tą, kaip sako, na turi būt smėlėta ta duobė, kad būtų jau ne taip, kur yra molis ir kieta. Žodžiu, tarsi tam kūnui labai svarbu, tada aš neskyriau skirtumo – kas kūnas, kas dvasia, kas siela, ir panašiai. Tai štai dabar, šiandien ryte skaitydamas – Krikščionybės Duženas – ir jūs tie, kurie žiūrite mano šituos mokymus per Tavo Televizijos kanalą – skaitykite, pati šviežiausia knyga – Krikščionybės Duženos. Parodysiu ir daugiau knygų, skaitykit visas. Kristaus knyga – įsivaizduokit, per du mėnesius, Kristui padiktavus, užrašiau tą knygą, išverčiau į anglų kalbą – čia jau antras leidimas su papildiniu. Kūrėjo mokymų knyga, kuriuos aš priėmiau iš Jo per daugiau negu dvidešimtį metų, tai pirmas tomas – Akimirkos Amžinybė. Antras tomas – Gyvoji Tyla. Susimąstykit – Tyla yra Gyvoji, ne šiaip sau Tyla. Meilės Galia – Meilės Galia, jinai žmogų saugo ir sveikatą suteikia – Kūrėjo virpesiai aukščiausio dažnio. Ir – Tu – Manyje. Tu – Manyje. Ir štai dabar čia yra šviežiausia – Krikščionybės Duženos. Tai čia yra mano surinkta, surinkta daug ir atsakymų, ko nežino žmogus gyvendamas šitame gyvenime ir ką paaiškina Epochinis Apreiškimas – Urantijos Knyga. Didžiulis, aš jį dešimt metų verčiau iš anglų kalbos į lietuvių kalbą – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto, ir dar apie šešiasdešimt puslapių turinys. Net du turiniai. Tai štai ir šitoj knygoj aš panaudoju tam tikras vietas iš Urantijos Knygos – Epochinio Apreiškimo. Ir šiandien, kai skaitau, tai aš jums paskaitysiu šitą vietą. Kantrybės turėkit. Reikia gi man surast tą puslapį. Taip. Atrodo smulkmena, bet esminė. Čia dar apie kitką –

– Kai tik prisikėlęs Jėzus laidojimo kapavietę paliko, tai materialus kūnas, kuriame jis gyveno ir dirbo žemėje beveik trisdešimt... – Jeigu aš paklausčiau, užbaikit – trisdešimt kelerius metus? – Tris, šešis – kažkas pasakė iš urantų. – Trisdešimt trejus metus, trisdešimt ketverius – ne – beveik trisdešimt šešerius metus! Taip, kad mano, miela bažnytėle, pataisykit – Biblijoj klaida yra. – Taigi tai tas kūnas vis dar tebegulėjo kapavietės nišoje, nepajudintas ir suvyniotas į drobulę, lygiai taip, kaip penktadienio popietę, jį ilsėtis ramybėje buvo paguldę Juozapas ir jo pagalbininkai. – Čia Juozapas iš Arimatėjos ir jo kapavietė. Nesumaišykit su Jėzaus tėvu – Juozapu – jau jis buvo iškeliavęs – Jėzaus tėvas. – Taip pat ir akmuo prieš įėjimą į kapavietę buvo visiškai nepajudintas ir Piloto antspaudas buvo vis dar nesulaužytas; kareiviai vis dar tebebuvo sargyboje. Šventyklos sargybiniai budėjo visą laiką; romėnų sargyba buvo pakeista vidurnaktį. Nė vienas iš šitų sargų neįtarė, kad tas objektas, dėl kurio jie budi, prisikėlė nauja ir aukštesne egzistencijos forma, ir kad jo kūnas, kurį jie saugo, dabar yra nebereikalingas išorinis apvalkalas, kuris nebeturi jokio tolimesnio ryšio su išlaisvinta ir prikelta Jėzaus morontine asmenybe. (2021 - 01)

Šiandien, perskaitęs šitą citatą, ne, ne citatą, aš tiktai ją parinkau, bet aš taip skaičiau iš Krikščionybės Duženų, paskiau noriu pasižiūrėt per Tavo Televizijos kokį nors kanalą, ką man siūlo pasižiūrėt ir pasiūlo vieną rusą, duodantį interviu. Apibūdint, kadangi ten ištrauka, ne visas interviu, tai apibūdint jį galėčiau taip – koks gal septyniasdešimtmetis, turi dar pora dantų galbūt prieky ir atrodantis gan malonaus veido, bet dirbantis paprastu darbininku. Ir jisai aiškina, sako – Tai negi jūs manot, kad šitas gyvenimas, na, septyniasdešimt metų, sakykim, ir viskas, ir daugiau nieko nebėra, ką tai reikštų tie septyniasdešimt metų, jeigu daugiau nebūtų kažko, tai būtų beprasmiškas tas gyvenimas – sako – tiesiog logiškai jūs mąstykit! – Tam reikia tikėjimo Dievu – tikėjimo Dievu, Jėzumi tikėjimo, tai ir tada jūs suprasite, kad yra po to, yra kitas gyvenimas ir su kitu kūnu, ne su šituo kūnu. Ir štai toks pasakymas, aš pamąsčiau, aišku, iš Minties Derintojo – niekas apie tai nekalba. Bažnyčia sako – su kūnu prisikels, kai pasirodys antrą – Jėzus ateis antrą kartą. Nieks nekalba apie tai, kad dvasinė asmenybė yra pažadinama ir jos jau šitoj planetoj nebėra – jinai serafimo globoje laukia to nuosprendžio, prisikėlimo. O kitą vertus tie, kurie turėjo tą, ką dabar sakiau, tas rusas kalbėjo – reikia tikėt Dievu, reikia tikėt į Jėzų ir tada prikels. Tai tie, kurie tikėjo į Jėzų, į Tėvą, na jie ir buvo prikelti jau ir Jėzaus laikais.
Žodžiu, iš tikrųjų, tas kūnas Jėzaus, kuris buvo kapavietėje, jau nebeturėjo nieko bendro su Jėzaus dvasine asmenybe, kuri buvo prisikėlusi ir išėjo per užritentus akmenis iš tos kapavietės nepažeidžiant ir to Piloto antspaudo – nes tai jau yra nebe žemų energinių dažnių virpesių forma, o daug aukštesnio dažnio virpesių, kokių šitoje planetoje nėra. Todėl ta forma – išorinė forma – nematoma, per daug energinių virpesių – dažnis, ir mūsų rega nefiksuoja tokio dažnio. Štai, paimkit, sakykim, kai sukasi ratas dviračio. Matot – sustoja stipinai. Pilna stipinų – pasukit greičiau – stipinų nebėra. Tai yra dažnis pakinta tų pačių materialių objektų tame pačiame plote. Bet kas pakelia tą dažnį? Sukimasis, judėjimas! Ir kadangi mes būsime pažadinti, tai tokia pačia forma kaip ir Jėzus – morontine. Tai ir yra sielos tapatybės vystymosi etapas po šito materialaus kūno netekimo. Ir siela – tai nėra toji dalis, kuri būtų amžina, nors ją vadina amžina siela. Tai yra vystymosi etapas pereinant iš materialaus pavidalo į dvasinį pavidalą – išorinę formą – dvasinę. Tai dar aukštesnio dažnio virpesių dvasinė forma, o asmenybė tai yra ta pati. Būtent asmenybė yra pažadinama ir jai suteikiamas išorinis kūnas, atitinkantis asmenybės dvasinį turinį savo spindėjimu, savo išore, tada gali nustatyt, o koks tavo yra vidus, ar tu esi žemų virpesių ir ydų dar neatsikratęs. Ir mirtingasis, tai yra ne tai, kad miršta – o tai yra žymė suteikta dvasinei asmenybei, kokiu statusu ji pradeda kūrinijos pažinimą ir Paties Kūrėjo ieškojimą, ir atradimą. Ir šita žymė, kad tai yra mirtingojo, išliks per visą amžinybę. Tai yra ne turinys, bet pradinis taškas nuo kurio pradėjo, sakykim, pasiekusi savąjį Likimą asmenybė Rojuje. Jinai ištobulinta kaip ribinė, bet žymė, kad tai yra iš mirtingojo pasiekusi tobulumą dvasia ir paliudija kitiems. Kiti gi yra sukuriami tiesiog betarpiškai Kūrėjo – jie neturi tokios žymės. O mūsų yra ta žymė. Ir mes esam palaiminti tie Kūrėjo sūnūs ir dukros, kadangi mes visą savo patyrimą ir materialų, ir morontinį matysime, patirsime ir šitą savybę išsaugosime per visą amžinybę – matyt materiją, matyt, sakykim, mūsų pasaulyje dvasinius brolius ir seses, kaip jie gyvena. Kitiems reikia tam tikro paaiškinimo, vertėjo, ką reiškia šitas statinys dvasiai, kuri eina skersai skrosdama materiją. Jai neegzistuoja šita, šita pastato išraiška – Energijos išraiška, tai jai reikalingas vertėjas, kuris paaiškintų, ką reikia – ką reikia daryt, kad atitikmuo būtų tam dvasiniam asmeniui, suprantama, ką reiškia statinys, kuriame jisai praleidžia savo laisvalaikį, sakykim. O tai yra statiniai. Ir Rojuje yra statiniai, bet kita Energijos forma, kiti dažniai. Jie nesulyginami su tuo, kas yra materija mūsų pasaulyje ar kitame pasaulyje. Todėl reikalingi pagalbininkai, kurie turi tą sugebėjimą tiek matyt, tiek suprast, tiek išaiškint, arba net taip transformuot, kad galėtų vaizdinį pateikt. Lygiai taip pat ir Kristus. Juk po prisikėlimo būdamas dar šitame pasaulyje, devyniolika kartų apsireiškęs įvairiems mirtingiesiems, jisai buvo nematomas, bet Energijos Reguliuotojai, Fiziniai Kontrolieriai, Tarpinės būtybės taip atliko savo užduotį, kad galėjo padaryt Kristaus morontinę formą matomą materialiam žvilgsniui. Ir kada ten Tomas mėgino, ten ir Marija Magdalena mėgino paliest jo pėdas, sako – neliesk, neliesk. Dabar jau, tai yra kitoks kūnas. Ne dėl to, kad tai būtų kažkas, bet jis nieko neduos tam liečiančiam – jį išgąsdins. Jis liečia ir nieko nesupranta, ką jis liečia – nes Energijos aukštesni energiniai dažniai materijai neprieinami be tos transformacijos į žemesnių energinių virpesių dažnį, kad atitiktų mūsų regos lauką. Ir kada Jėzus būdamas morontiniu lygiu su kiekvienu apsireiškimu ir tiems transformuojantiems Energiją buvo vis sunkiau ilgesnį laiką išlaikyt matomą mirtingųjų žvilgsniui, kadangi jo virpesiai vis kilo į aukštesnį dažnį. Jis ir per morontinius sielos tapatybės patyrimus perėjo, kas mums užtruks tūkstančius metų, jis perėjo per tas likusias dienas iki pakilimo šitame pasaulyje. Todėl šitas kūnas, jis yra materiali Kūrėjo suteikta šventovė. Jame yra Kūrėjo amžinoji dovana, mūsų kiekvieno individuali, originali, nesikartojanti, be kopijų dvasinė asmenybė, jį reikia prižiūrėt, puoselėt, netept. Kuo jūs galit tept, ir tepat? Tatuiruotėm! Tai yra bjaurastis! Tai yra kelias į ligas, nes jūsų viduje yra daug purvo, tamsos. Jūs norite teplionių šitų, kaip kiti nori teplionių ten, sakykim, ant sienų teplioja. Tai čia yra žemi virpesiai. Ir išraiška žemų virpesių yra tada gera terpė bakterijoms toms, kurios nereikalingos ir virusams šitame kūne subujoti. Kūnas yra Kūrėjo sumanytas toks, koks turi būt, tepliot jo nereikia niekuo. O kita vertus, jį reikia ir saugot nuo blogų minčių. O kaip gali apsaugot? Na tai daugiau bendrauk su Kūrėju nuoširdžiai – savais žodžiais, savomis mintimis – ir tada kyla energinių virpesių dažnis į aukštesnį, ir tai kas viduje yra pažeista, ląstelė pradeda pulsuot aukštesniu dažniu. Tą ir sumanęs Kūrėjas, kad būtų šitas kūnas sveikas, be ligų ir atliekantis Gėrio darbus visumos Gerovei, kai jau yra pažadinta šitame kūne esanti Jo dvasinė amžinoji dovana – kiekvieno – dvasinė asmenybė. Norit būt sveiki visi? Su Kūrėju bendraukit – nuoširdžiai – savomis mintimis – o tada gausit ir iš Kūrėjo mokymus, kaip gyvent. Kita vertus, skaitykit šituos šaltinius, kuriuos parodžiau. Tai yra kelias į sveikatą, kuris, pirmiausia, reikalingas daktarams, ypač psichiatrams, mokytojams, politikams, žurnalistams – nes jie tarnauja šiandien Šėtonui. Jie tarnauja vardan pinigų, ne vardan Meilės pasireiškimo, kaip jie nori atiduot. Ir aš kada girdžiu per radijo reklamą, ar Gintarinės vaistinės, bet žodžiu, vaistinės kažkurios – mes norime jumis rūpintis, mes norime jumis rūpintis tie, kurie perkate mūsų vaistus. Rūpinkitės jūs už ačiū, be pinigų – nesirūpinsit! Visa pelno ekonomika yra vakar dienos ekonomika!
Kada žvelgiu į aplinką, vis mažiau, siaurėja plyšys, kur galėtum pasakyt kokį nors šviesų teiginį, kas yra pasaulyje pagal Kūrėjo valią ir pagal Kūrėjo Evoliuciją, pagal Jo Evoliucinį Planą. Nematau nė vieno plyšelio – plyšelio, kad Šviesa iš to plyšelio pasklistų – nes sistema šėšoninė, viską užgožia savo tamsa ir tais parankiniais, kurie jai tarnauja. Bet, kuo tarnauja? Melu, iškraipymu – iškraipymu faktų, iškraipymu Tiesos – ir bruka, bruka per prievartą! Ir tada visi tie išugdyti, jau naujoji karta, griebiasi telefonų, griebiasi kompiuterių, griebiasi tų visų ryšių. Nežinau, kodėl jie vadina juos socialiniais ryšiais, yra lietuviškas žodis – visuomeniniai – visuomeniniai – visuomenė. Bet nėra visuomenės. Yra atskyri žmonės, kurie nesudaro visuomenės. Visuomenė turi tikslą, turi ateitį, turi idealą, kurio siekia, o jeigu kiekvienas sau, tai čia ne visuomenė. Visuomenę reikia kurt, brandint, apšviest! Tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai! Šiandien pasaulyje be manęs nėra nė vieno tokio Dvasinio Mokytojo. Nėra. Guru yra, pilna. Guru yra, bet jie ne Dvasiniai Mokytojai. Jie yra klaidintojai! Tai tas rusas, kurį aš jums prieš tai minėjau, tai gerai, kad jisai dar atrinko tą Minties Derintojo teiginį, kai jis tai žurnalistei sako – taigi – sako – net logiškai na, pamąstykit, kaip gali nebūt Dievo, na, tai logikai prieštarauja, kokia tada prasmė gyvenimo tų septyniasdešimties metų, pažiūrėkit, kokia erdvė. Tai Minties Derintojo teiginys, ne iš kokių nors ten kunigų ar popų išgirsta frazė, jau jo viduje – Širdyje yra teiginys pavirtęs gyvybingu. Dėl to jis ir išdrįsta pasakyt tai žurnalistei interviu metu.
Žodžiu, viskas, kas yra dabartinėj žmonijoj ne pagal Kūrėjo valią, mėgino ištaisyt šitą maišto sukeltą tamsos skaudžią pasekmę visose srityse – Jėzus – prieš du tūkstančius metų. Bet jį iškraipė. Neišliko jo Evangelija. Nors yra keturios evangelijos Naujajame Testamente, bet jos neturi Kristaus Evangelijos – Dievo Tėvystės, žmonių Brolystės. Paulius iškėlė bažnyčią kaip instituciją, kaip organizaciją ir bažnyčios bendruomenės narius kaip brolius ir seses. Čia ne Kristaus Evangelija. Kristaus Evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – visiems ir pagonims, t. y. ir graikams, romėnams, ir žydams. O žydai nelaikė pagonių iš vis vertų žmogaus lygio. Net nužudžius pagonį užtenka pačiam neturtingiausiu prieinamos aukos paaukot ant altoriaus – kepto karvelio – ir to pagonio nužudymas atperkamas. Viskas, tu jau esi savo nuodėmę išpirkęs, vėl kaip nekaltas avinėlis esi.
Kristus atnešė Evangeliją – visų žmonių Brolystę. O kita vertus, jis nurodė – Mylėkite vienas kitą, kaip jus mylėjau aš. Nurodymas! Nurodymas! Kur ta Meilė po dviejų tūkstančių metų? Kur yra Brolystė po dviejų tūkstančių metų? Reiškia, du tūkstančių metų buvo tuščiai praleisti. Niekas Kristaus Gerosios Naujienos į Širdį nepriėmė, kad turėtų tokią – tokią išraišką, kad pasaulis būtų atitinkantis Kūrėjo Evoliucinį Planą. Juk per du tūkstančius metų galima kažko pasiekti šviesaus, gero, jeigu nuoširdžiai mokytis ir tuos mokslus taikyt praktiškai. Tai jau ir žmonija būtų kaip šeima, jau ne tik kad visuomenėje, kokioj nors šalyje atsirastų užuomazgos Brolystės – dvasinės Brolystės. Bet ir žmonijoj būtų dvasinės šeimos apraiškos. Du tūkstančiai metų, tai yra dvasiniam žingsniui didžiulis tarpsnis. Tuo labiau, kada su nuoširdumu žmogus atveria save ir kada jisai pajunta būseną viduje ir transformacija vyksta ir dvasioje, ateina ir gimimas iš dvasios. Ir tada tos ydos tiesiog pašalinamos, nes aukštesnio dažnio virpesių asmenybės charakteris, jis turi Kūrėjo Charakterio Savybes, nes Kūrėjas gi kuria dvasinę asmenybę kiekvieną – kiekvieną – asmenybę originalią, tai jai suteikia ir charakterį. O ką Jis gali suteikt? Tiktai tą, ką Jisai turi. O ką Jis, būdamas Tobulumo Šaltinis ir Centras gali suteikt Savo vaikams? Tobulumą! Tiktai potencijoje, potencialiai. Bet Jis duoda visas duoda visas priemones ir laisvą valią. Štai potencialiai jūs esate Mano atvaizdas, dabar jūs atsiliepkit į Mano jums siūlomą vedimą iš vidaus, Aš jums dar net Kristaus dėka kiekvienam duodu Savo dalelę, ir toji dalelė pati aktyviausia, nes ji yra Mano pats Dieviškumas ir jo pasireiškimas jūsų viduje – dvasinėje asmenybėje. Tai įsivaizduokit, kada jau gimsta iš dvasios ir visos – visos ydos pranyksta, ateina susiliejimas su Minties Derintoju, ir jeigu Kūrėjas numato, kad tas mirtingasis dar čia pasiliktų, kad Šviesą skleistų toliau, tai sustabdomas tas susiliejimas, atidedamas. Bet jau ta pakopa yra pasiekta dvasinės asmenybės tokių virpesių, kad Minties Derintojui jau ta asmenybė tinka – tinka, jau tos ydos išgaravusios! Tai įsivaizduokit, koks įvyksta kokybinis šuolis ir tame mirtingojo gyvenime, veiksmuose, tarpusavio bendravime. Ir tai, ką aritmetiškai skaičiuojant du tūkstančius metų, tai su kokybiniais šuoliais tie du tūkstančiai metų pavirstų, kaip aritmetine prasme ten į dešimtis tūkstančių galėtum ištiest, prailgint tą laikmetį – nes tas pats kaip dešimt žmonių pavieniui dirbančių darbą nepadarys tiek, kiek padarys dešimt organizuotų ir turinčių vadovavimą, kaip komanda, atliekančių tą pačią užduotį, jų darbas bus atliktas kelis kartus greičiau ir kokybiškiau – o čia visos planetos mastu dvasioje pažadinti! Štai, aš vedu prie to – Kristus ateis – pažadėjo, antrą kartą. Ką jisai čia darys? Į Ukrainą važiuos ar į Rusiją važiuos Putiną apmaldyt, ar Trampą bėgs su tuo Sindzenpiniu išskirt, kai jie ten apsikabina ar ten rauda vienas prieš kitą kaip povai, demonstruodami plunksneles ant raudonų kilimų, o visi eina kaip robotai tie kareiviai tiesiog kaip kažkokie tai, na, zombiai. Štai kiek, kiek yra užteršta žmogaus vystymosi visa aplinka, kad reikalinga kariuomenė, kariuomenė reikalinga. Ji kam skirta? Dvasinius brolius ir seses žudyt, o ne priglaust Meilėje ir Gailestingume.
Tai štai, Dvasinio Mokytojo žodis ir yra vienintelė Galia. Nėra kito žodžio. Televizija, radijas, visos priemonės yra šėtoninės sistemos rankose. Tik Dvasinis Mokytojas – atsirėmęs į atrastą viduje Kūrėją – gali paveikt net ir tuos generolus, net ir tas kulkas, tuos dronus, gali jis paveikt minties galia, jeigu tai atitinka Kūrėjo valią. Bet Meilės Galia nepranokstama. Ir tą jūs turite įsisąmoninti, kad Apvaizda padeda tiems, ir saugo tuos, kurie vykdo Kūrėjo Evoliucinį Planą, o ne tie, kurie trukdo jį įgyvendint. Todėl rūpinkimės kiekvienas savo siela ir dvasia labiau negu tuo materialiu kūno komfortu ir saugumu, nes be Kūrėjo valios niekas neatsitiks niekam žinokit niekas. Dėl to jūsų Širdis turi būt rami, kad jūs galėtumėt kitus šviest. Jeigu jūs mėginsit manipuliuot kaip buhalteriai, kaip čia, kas naudingiau – ne, viskas! Tai turi būt vienpusis būsenos pasireiškimas jūsų dvasinėj asmenybėj. Kūrėjas yra viskas – visas turinys ir visa jūsų gyvensena, tada reaguoja ir ląstelė. Sprendimai yra jūsų laisva valia, bet jau priėmus apsisprendimą, jį reikia įgyvendint. Ir nuostabu, kad Kūrėjas duoda laisvą valią ir duoda protą apmąstymams ir pasirinkimui. Kūrėjas, tai nėra Lietuvos vyriausybė ar Lietuvos bankas, kuris nori atimt visus pinigus ir išnaudot žmones. Todėl ir Šlovė Kūrėjui! Ne – Lietuvos vyriausybei, ir ne – Lietuvos bankui.

Komentarai