Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Neklausysite Kūrėjo Gyvojo Žodžio, turės problemų visi. Visi! Be išimties! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 05 30

Esu Algimantas, o taip pat Kūrėjo – Rojaus Trejybės- AŠ ESU – ambasadorius šitai planetai, ir Jėzaus, ir jo partnerės Dukros Kūrėjos Nebadonijos apaštalas. Ruošiu dvasinius mokytojus Kūrėjo įgaliojimu, skelbiu Kūrėjo Gyvąjį Žodį. Mano dvasiniai mokymai ir yra Kūrėjo Gyvasis Žodis, tinkantis kiekvienam, visai planetai, visai žmonijai. Ir gera – gera – jį tarti. Daug ką moko Kūrėjas tiesiogiai, daug ką sužinau žvelgdamas į aplinką, apmąstydamas aplinką, analizuodamas, daug ką sužinau iš apreiškimų, ypač iš Epochinio Apreiškimo Urantijos Knygos. Tai – jau kolektyvinis įvairaus rango dvasinių asmenybių darbas – didžiulis – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto. Man jį iš anglų kalbos išversti į lietuvių kalbą prireikė apie dešimt metų. Tai jau kalbu apie tą laikotarpį, kuris užtruko ir su redagavimu, su spausdinimu knygos. Bet apreiškimai tai yra informacija, tai yra teorija, pagalba – milžiniška pagalba – sužinant kas yra kūrinija, kas yra Kūrėjas, kaip atsiranda planetos, kaip veikia Kūrėjas per savo vaikus įvairiose visatose. Todėl, šitą informaciją sužinojus, prasiplečia požiūris į aplinką, į kūriniją, į patį Kūrėją, ir į save. Tačiau visa tai reikia paversti gyvenimu – Tikrove. To neįmanoma padaryti be Kūrėjo atradimo savo viduje. Reiškia, privalu sužinoti, kad Kūrėjas yra viduje – tam reikalingi dvasiniai mokytojai. Štai, Kūrėjo įgaliojimu aš juos ir rengiu – rengiu – tam, kad būtų Šviesa šitame pasaulyje, nustelbianti tamsą, kuri dabar išvešėjusi. Tamsoje gyvena žmonija – susiskaldžiusi – ir ji daugiau skaldosi, agresija vis stipriau pasireiškia konfliktais, nusikaltimais, karais. Šito neturi būti! Kūrėjas sumanė Brolystę visoje kūrinijoje – visoje kūrinijoje!
Ir čia ypač svarbu geriau pažinti Jėzų – Jėzų – koks jis buvo biologinėje šeimoje – savo biologinėje šeimoje. Na, kiekviena šeima biologinė yra savo, nors joje yra biologiniai žemiškieji tėvai. Tai nebuvo Jėzaus tiesiogine prasme biologinė šeima, bet šeima sukurta Juozapo ir Marijos, o Jėzus buvo pirmagimis – Marija pagimdė devynis vaikus. Jėzus buvo pirmagimis, ir pagal žydų paprotį, kol dar moteris nesusilaukia pirmagimio, tol jinai nėra dar tapusi moterimi. Dėl to tas ir pasakymas, kad Marija – nekalta mergelė – pagimdė Jėzų iš dvasios neatitinka tikrovės faktų. Marija pagimdė Jėzų, patyrusi įprastą, normalų, lytinį suėjimą su savo vyru Juozapu, ir tas kūdikėlis gimė taip, kaip gimsta visi vaikai planetoje iš moters įsčių. Kaip jisai yra mūsų Sūnaus Kūrėjo – Mykolo – įsikūnijimas – nes visi Sūnūs Kūrėjai turi bendrą vardą Mykolą – tai štai, mūsų Vietinės – Nebadono – Visatos Sūnus Kūrėjas Mykolas, kaip jisai įgijo Jėzaus tapatybę, negali žinoti niekas, išskyrus Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – ir tuos, patiriančius tokį patyrimą, tai yra, kitus Sūnus Kūrėjus, kurie jau save padovanojo septintą kartą. Ir būtent septintasis kartas būna žemiausio tvarinio, kurį ir sukuria Sūnūs Kūrėjai, pavidalo mirtinguoju, gimstančio iš materialių moters įsčių. O Marijos ir Juozapo šeimoje devyni vaikai buvo. Jėzus patyrė skaudų smūgį – skaudų smūgį – kada jam sulaukus keturiolikos metų, jo tėvas Juozapas žuvo statybose – tragiškai žuvo. Todėl Jėzus turėjo prisiimti visą vyresniojo sūnaus-tėvo vaidmenį – tėvo – padėt Marijai auklėt šituos savo jaunesnius brolius ir seseris. Ir štai, jo elgesys šioje biologinėje šeimoje rodė, kad Jėzus labai rūpinasi savo jaunesniais broliais ir vaikais. Žydai turėjo tradiciją berniukus lavinti sinagogos mokyklose. Mergaitės nebuvo lavinamos, namuose jos gaudavo iš motinos lavinimą. Berniukai gi iki penkerių metų buvo lavinami motinų. Vėliau tėvas imdavosi tolimesnio lavinimo, o mokymasis jau vykdavo sinagogos mokykloje. Mergaitėms tokios mokyklos nebuvo. O Jėzus nusprendė, kad reikia ir jo sesutes mokyti. Ir jis mokė ir jas skaityti iš vadinamojo Šventojo Rašto. Kita vertus, jis praktiškai ėmėsi darbų su tais jaunesniaisiais broliais ir sesėmis – tiesiog padarė daržą, tame darže augindavo daržoves ir rodydavo jaunesniesiems, kaip vyksta tas auginimo procesas, kad jie galėtų įsisavinti ir tuo pačiu studijuoti – studijuoti – tą augalą, studijuoti keitimąsi augalo, visą vystymosi procesą, paskirdavo ežias, kad prižiūrėtų patys vaikai savo – savo – ežią. Vaikams juk tai yra nepaprastai įdomu. Jie nori aktyviai dalyvauti, ir tuo labiau jaustis pilnaverčiais. Ir kada vyresnis brolis padeda, natūralu, jiems gera, kad jais irgi pasitiki. Jėzus, likęs vienas maitintojas milžiniškos šeimos, nuo keturiolikos metų nustojo šypsotis, juoktis, nes juk, įsivaizduokit, nesubrendusį protą ir pečius užgriuvo tokios problemos, kaip išmaitinti tą gausią šeimą. Paauglys – bet jis turi laiko skirti savo mažesniems broliams ir sesėms dėmesį, nuoširdų dėmesį. Ir taip truko visą laiką. Visą laiką! Kada jau Jokūbas – tai po Jėzaus gimęs brolis, Juozapas buvo dar jaunesnis Jėzaus brolis, o tarp Juozapo ir Jokūbo buvo Mariama, sesuo vyresnė – tai štai, Jokūbas, kadangi jis jau ėjo, sakykim, pirmojo po pirmagimio Jėzaus gimimo savo amžiumi, tai Jėzus jį rengė – rengė – kaip tą, kuris gali prisiimti šeimos maitintojo vaidmenį, kada pats Jėzus šeimą turės palikti, pradės savo viešą misiją, dėl kurios jis ir atvyko į šitą pasaulį – jis turi sukaupti visą žmogiškąjį patyrimą, tuo pačiu šviesinti ir aplinką, šviesinti žmones, ir įgyti visą valdžią savo sukurtai drauge su partnere Dukra Kūrėja Nebadonija vietinei visatai suverenią valdžią, kad ją galėtų valdyti savo vardu, nebe Tėvo įgaliojimu ir vardu, bet savo paties vardu. Šitokį statusą, Šeimininko Sūnaus Kūrėjo statusą, jam suteikia po septintojo savęs padovanojimo Kūrėjas-Tėvas. Štai, Jėzus ruošė Jokūbą prisiimti, po jo išėjimo iš šeimos, maitintojo pagrindinį vaidmenį – Jėzus jau įpusėjęs dvidešimt šeštuosius metus. Dar per tą laiką Jėzus turėjo problemų ir su Judu, dar jaunesniu už Simoną, ir už Jokūbą, ir už Juozapą broliu – Judas buvo nacionalistas, patriotas, karštas, nesuvaldydavo savo emocijų, ir prisivirdavo sau daug košės. Taip kad sulaukęs dvidešimt šeštųjų metų, dar dvidešimt šeštaisiais, dar netapęs dvidešimt šešerių metų amžiaus, tais metais susilaukė iš Jokūbo ir Juozapo pasiūlymo – tokį karštakošį Judą išvyti iš šeimos. Dėl jo šeima negali normaliai gyventi, ir Jėzus apramino juos, ir pasakė štai tokius žodžius – Būkite kantrūs! Būkite išmintingi duodami patarimą ir savo gyvenimu rodykite pavyzdį, kad jūsų jaunasis brolis galėtų iš pradžių sužinoti geresnį kelią, o tada būtų priverstas šituo keliu eiti paskui jus. – Štai patarimas – būkite kantrūs, neskubėkite atstumti to jaunesnio brolio, išprašant jį iš šeimos – tai galioja visada, ir šiais laikais galioja. Kita vertus, šito neužtenka, kad būsite kantrūs – patys gyvenkite taip, kaip norite reikalauti iš Judo, kad jisai taip pat gyventų – jis gi turi sužinoti, kaip reikia gyventi. O jis neklauso! Tai štai, jo akys turi pamatyti – pamatyti – tą kelią, kokį jūs siūlote, kad jis tiesiog būtų priverstas eiti paskui jus, jeigu jūs rodysite būtent tą teisingą gyvenimą. Ir su tokia nuostata sutiko, su Jėzaus pasiūlymu sutiko ir jo broliai. Kita vertus, Jėzus, jisai uždirbdamas pinigus, dirbdamas valtis, natūralu, jis išmaitino šeimą, gausią šeimą. Tuo tarpu paliekant jau vietoj savęs Jokūbą kaip šeimos – šeimos – maitintoją, jis turėjo žiūrėti ir į ateitį. O kaip gi kitus brolius parengti irgi gyvenimui? Tai jis Judui, dėl kurio jis daugiausiai ir turėjo problemų, kada kiti broliai jį nuvežė į kaimą pas dėdę – jisai žemės ūkiu užsiiminėjo tas dėdė. Judui nepatiko tą darbą dirbti, derlių doroti, ir jis pabėgo. Pabėgo greitai! Jis norėjo būti žvejys, ir Jėzus sutiko – gerai. Nuvažiavo pas kitą giminaitį, kur jis buvo žvejys, ir ten paliko kuriam laikui, ir Judui patiko taip žvejoti, kad jis ir pasirinko žvejo kelią. Kantrybė – tuo pačiu leidimas ir klyst, ir ieškot tame suklydime kažkokio geresnio – geresnio – būdo, geresnio kelio, kur širdis būtų, ir leido galų gale ir Jėzui taip pat surasti tą išeitį ir Judui, kad jisai taip pat galėtų prisidėti prie šeimos maitinimo, jau augant vis stipriau į vyriškumą. Ir įdomus tas faktas, kad Jokūbas, kada norėjo vesti, jisai kreipėsi į Jėzų leidimo į savo vyresnį brolį-tėvą. Kokia pagarba! Pagarba, kai į vyresnį brolį kreipiasi leidimo dėl vedybų suaugęs brolis. Tai – tarpusavio santykiai, savitarpio broliški, pasitikėjimo kupini santykiai. Tuo pačiu buvo ir sesutėms tokie patys reikalavimai – visos jos norėjo, kad Jėzus suteiktų leidimą tekėti. Ir net tais metais, kada ėjo dvidešimt šeštieji metai Jėzui, lapkričio mėnesį įvyko dvigubos vestuvės – Jokūbo su Esta, ir Mariamos, vyriausiosios iš seserų, tekančios už kaimyno statybininko Jokūbo. Štai, tą pačią dieną – džiaugsmas šeimoje! Ir tai turėjo poveikio ir Judui. Judas, kadangi Jokūbas veda, turi savo šeimą, jisai palieka irgi šeimą, išsikrausto, nes Estos tėvai pastatė nedidelį namą. Jie išsikrausto Nazarete, bet į kitą vietą. Mariama apsigyveno Jokūbo name, kaimynystėje, visiškai šalia Marijos, bet jau šeima sumažėjusi. Marija jaučia, kad Jėzus paliks šeimą netrukus, nors Jėzus apie tai neužsimena jai nei žodžiu, bet ji jaučia – iš vidaus – jisai užsidaręs, nieko nepasakoja apie savo planus, apie savo ketinimus, ką toliau darys. O Jėzus atkakliai rūpinasi šeima ir ruošia tolimesnius kelius. Namuose vyriausiu lieka Juozapas. O kita vertus, kadangi iki tol vyriausiu buvo šeimoje kartu gyvendamas Jokūbas, tai Jėzus nusprendžia savo dirbtuves padovanoti Jokūbui – pasirašo susitarimą ir jame yra sąlyga, kad Jokūbas ir toliau rūpintųsi šeimos lėšomis. Štai, Jėzus numato, kad šeimai reikalingas išlaikymas. Tam dar nėra tiek pasirengęs Juozapas, kad uždirbtų likusiems šeimoje nariams. Todėl jis taip pat pasirašo dovanojimo, savo dirbtuvių dovanojimo raštą – o prieš tai jis dar mokė, kaip tas dirbtuves valdyti, kad jos atneštų pajamų. Ir dabar jisai palieka tas dirbtuves kaip dovaną Jokūbui su sąlyga, kad jis prisidės prie šeimos išlaikymo. Ir štai, jisai sako – koks yra kreipinys – bet, mano sūnau – tą sako brolis – mano sūnau. O plačiąja prasme, taip, juk Jėzus yra visiems šito pasaulio, ir kitų Vietinės Visatos pasaulių mirtingiesiems, kaip Tėvas. Juk jis sukuria tuos tvarinius, esančius Vietinėje Visatoje, sukuria drauge su savo partnere Dukra Kūrėja, ir Lanonandekus, ir Melkizedekus, ir Vorondadekus, ir Materialiuosius Sūnūs ir Dukras, ir mirtinguosius, tik netiesiogiai, o jau čia ilgesnis procesas – sukuria iš gyvybės plazmos, bet tą gyvybės plazmos formulę patvirtina Sūnus Kūrėjas – mūsų atveju Jėzus iš Nazareto, kad būtų suprantamiau. Tai štai – Bet mano sūnau – jis sako Jokūbui – aš ir toliau jums tikrai kažkiek pinigų atsiųsiu kas mėnesį tol, kol manoji valanda nebus atėjusi, tačiau tą, ką atsiųsiu, tu iš tiesų panaudosi taip, kaip to reikalaus aplinkybės. Naudok mano pinigus šeimos būtiniausioms reikmėms ar pramogoms, kaip tau atrodys tinkama. Panaudok juos ligos arba nenumatytų aplinkybių atvejais, kurie gali ištikti bet kurį šeimos narį. – Žodžiu, jisai palieka tam tikrą tarsi testamentą savo jaunesniam, bet jau vyriausiam iš likusiųjų Juozapo ir Marijos vaikų, kaip jam reikia elgtis, jau turint savąją šeimą. Jis ką tiktai vedė Estą, ir išsikrausto iš šitų namų į Estos tėvų padovanotą nedidelį namą, bet ryšys nenutrūksta, išlaikymo garantavimas taip pat tęsiasi. Vėl tai rodo, kokie yra nuoširdūs santykiai – santykiai – kurie tiesiogine prasme nepriklauso nuo amžiaus, priklauso nuo ugdymo, nuo charakterio lavinimo, nuo tos šviesos, kurią perteikė, šiuo atveju, Jėzus kaip vyriausias iš brolių, ir atlikęs ir tėvo vaidmenį nuo keturiolikos metų. Jau Juozapo nėra. Keturiolika metų buvo – dabar jam dvidešimt šešti – jau dvylika metų kaip Juozapo nėra. Reiškia, per tuos dvylika metų Jėzus rūpinosi savo jaunesniais broliais ir sesėmis taip, kad visą laiką išliko nuoširdus – nuoširdus – ryšys. Net ir Judas – net ir Judas – štai ką sako tais pačiais metais, kada įvyko šitos dvigubos vestuvės … aš dabar nesurandu vietos, nes užtraukiau užuolaidą, kad saulė nespigintų į akis, tai šviesos trupučiuką trūksta … tai jis, Jėzaus jau numatytam vyriausiajam, liekančiam šeimoje Juozapui, pareiškė – Žinok, aš taip pat įnešiu savo dalį į šeimos palaikymą. Aš tą pažadu. – Ir jis šitą pažadą ištikimai įvykdė. Kada Judas sukūrė šeimą, jo visi tokie karštakošiški sprendimai buvo savaime apmaldyti, ir atsirado taip pat didesnis pareigos jausmas ir atiduoti tam tikrą iš šeimos gautą ir lavinimą, ir parengimą gyvenimui savo indėliu. Štai šitą indėlį jis per visą gyvenimą ir grąžindavo ištikimai.
Dėl ko aš kalbu apie Jėzaus požiūrį į šeimą? Todėl, kad šiais laikais šeima yra nuvertinta, be moralinių vertybių, tuo labiau be dvasinių vertybių tokia šeima negali išsilaikyti. Juk būtent Jėzus parašė tą maldą – Tėve mūsų – o aš sakau ne Tėve mūsų, o mūsų Tėve. Tėve mūsų reiškia, kad Tu esi tik mūsų, bet ne visų. O kada tu sakai – mūsų Tėve – tu pabrėži, kad tu mums esi Tėvas – Tėvas – mūsų Tėve! O sukeitus vietom – Tėve mūsų – tai yra savininkiškumo, egoizmo pasireškimas. Pabrėžimas yra – mūsų – Tėve mūsų. – Tai yra lingvistinis dalykas – tema ir rema, bet čia tarp kitko. Tai štai, Jėzus parašė šitą maldą – Mūsų Tėve – kada jo pastangos nepasiekė norimo ir jo paties keliamo tikslo, kad jo jaunesnieji broliai ir sesės savais žodžiais kreiptųsi į Tėvą, kad nereikėtų mokytis teksto, kad atsivėrimas būtų nuoširdus. Bet kadangi visa sistema buvo scholastinė, kalimo, ir niekas nemokė laisvo bendravimo su Kūrėju, natūralu, vaikams buvo per daug akinanti šviesa. Ir tada jis vieną vakarą sėdo prie akmens stalo, ir prie lempelės, degančios žvakelės, parašė šitą maldą – Tėve mūsų. Vėliau jos, tos pačios maldos mokė ir apaštalus. Štai, jinai taip pateko į dabartines mūsų apeigas, bet kilmė jos yra iš Jėzaus.
Tai štai, dabar dvasinės vertybės šeimoje yra, nenoriu sakyti, kad išnaikintos, bet jos yra negyvybingos, nėra pavyzdžio – tėvai nerodo pavyzdžio gyvenimu. Juk, ką aš jums iš Epochinio Apreiškimo Urantijos Knygos perskaičiau, kaip Jėzus sakė savo broliams, kai norėjo Judą išvyti iš šeimos dėl keliamų problemų – Būkite kantrūs su savo jaunesniu broliu, būkite kantrūs ir rodykit – rodykit – tą gyvenimą patys, kad jisai panorėtų ir pamatytų kaip gi reikia tada gyvent. – Tai štai, tėvai turi vaikams rodyti pavyzdį, kaip jie meldžiasi, vaikai turi matyti. Tai yra komunija, bendravimas su Kūrėju. Komunija – tai ne ta ostija, simbolizuojanti tariamą Kristaus kūną, kurį deda kunigas ant liežuvio, komunija tai yra intymus bendravimas, atsiveriant dvasinei Kūrėjo vaiko asmenybei Pačiam Kūrėjui – asmenybės Šaltiniui ir Centrui – savomis mintimis. Tėvai turi šito mokėt. Iš kur jie mokės, jeigu to nemoko, jų tėvai nemoko, mokykloje niekas nemokė, kunigai šito nemoko? Reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Šeima dabar, prarandanti vertybių skalę ir net kryptį apskritai kaip gyvent, orientuota tiktai į savanaudišką požiūrį, kad tiktai gerą vietą turėtų visuomenėje materialia samprata. Toks požiūris yra akligatvis, ir tuo pačiu žudymas šeimos. Tą aš sakau Kūrėjo įgaliotas dėl to, kad esu Jo ambasadorius, ir Jėzaus, ir Nebadonijos apaštalas. Neklausysite Kūrėjo Gyvojo Žodžio – turės problemų visi. Visi! Be išimties!

Komentarai