Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Jeigu tiki Jėzumi – turi gyventi taip, kaip Jėzus gyveno – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2026 03 28

Esu Algimantas. Kūrėjo įgaliojimu ruošiu Dvasinius Mokytojus, įkūriau gyvąją šventovę. Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė vienintelė pasaulyje be ritualų. Mokau žmones dvasinės šviesos, gaunu mokymus iš Kūrėjo, leidžiu knygas. Mano gyvenimas pašvęstas Kūrėjui. Kada pašventi save, tu taip pat prisipildai daugiau šviesos. Aplinkybės aišku turi poveikio, nuo jų negali pasišalinti į vakuumą, nes aplinkybės paveikia tiek veiksmais tiek virpesiais. Todėl mes esame šitame pradiniame pasaulyje, kad patirtume vidinį atsivėrimą Kūrėjui, ir įtikėjimą. Tai yra mūsų pirminis laiptelis – Įtikėjimas. Įtikėjimas tai yra gyvenimas tikėjimu. Jeigu tiki Jėzumi turi gyventi taip, kaip Jėzus gyveno. Kad galėtum gyventi taip kaip Jėzus gyveno – ne kopijuodamas, bet likdamas savimi – turi pažinti Jėzų. O norėdamas pažinti Jėzų, tu nepažinsi jo iš Naujojo Testamento, kuriame yra mažyčiai fragmentėliai – iš Jėzaus, jau suaugusio, tam tikrų epizodų pasireiškimo. Vienintelė Knyga pateikianti nuostabų, nuoseklų, daugiau negu 700 puslapių apimties Jėzaus Gyvenimo ir Mokymų aprašymą yra pateikta Urantijos Knygos ketvirtoji dalis. Ji sudaro šiek tiek daugiau negu trečdalį viso šito Epochinio Apreiškimo. Nes visas Apreiškimas sudaro 2097 puslapius teksto ir turinio dar daugiau negu pusantro šimto puslapių. Ne, jau čia perdėjau – apie šešiasdešimt gal puslapių, dviejų turinių. Bendroj sumoj išeina 2160 puslapių kažkur, toks puslapių skaičius. Tai du su puse karto didesnė apimtis, negu Biblija. Bet Biblija tai yra ne dvasios apreiškimas. Tai yra žmonių – žmonių, siekusių savo savanaudiškų tikslų sampratos apie Dievą, apie baudžiantį Dievą, kerštingą Dievą, žudantį Dievą, net tautas. Apie tokį Dievą, kuris pasirinko žydus kaip savo išrinktąją tautą. Tai žmonių, žydų, gyvenimo atskleidžiama tam tikra dalelė. Bet visi žmonės – na aišku ne visi, bet daug žmonių, ypač žydų, laiko, kad tai yra Dievo žodis – Biblija. Tai nėra Dievo žodis, tai yra knyga apie Dievą, žydų tautos kelią iš Egipto nelaisvės į tariamai pažadėtąją žemę. Niekas tos žemės nepažadėjo, bet žydams taip susiklostė gyvenimo aplinkybės. Jie keliavo tol, kol patiko ta vieta Palestinoj, kai ten buvo ir kiti jau, senesni gyventojai.
Žodžiu, šitą Knygą studijuokit, nuoširdžiai. Ir šitoj Knygoj atskleidžiama, pamečiuj, Jėzaus gyvenimas, nuo pat gimimo iki pat iškeliavimo, kiekvieneri metai. Jo mokymai – aišku jis paliko daug daugiau mokymų, negu įmanoma sutalpinti į knygą. Jis net pats veikė kaip na, universiteto mokytojas, dėstytojas, pateikęs net vadinamas urmijos paskaitas. Jis buvo paprašytas pasidalinti savo sampratomis dar kai veikė asmeniškai, ne kolektyviai, ne viešai. Štai ten yra sudėtingos temos net ir apie suverenitetą – politinį suverenitetą. Aišku, tuo metu egzistavo imperinė tvarka, imperijos.
Bet mane labiau domina Jėzaus mąstymai, apmąstymai, net vaikystėje, gilios mintys. Žydai turėjo tradiciją, kad sulaukus keturiolikos metų tampama įstatymo sūnumi – įstatymo, reiškia Izraelio piliečiu. Iki tol tu esi vaikas, o užbaigęs sinagogos mokyklą, nes tuo metu buvo tiktai sinagogoj mokyklos ir mokė tiktai berniukus, mergaičių niekas nemokė – šeimoje mergaitės buvo ugdomos, motinos prieglaudoje, o berniukus nuo penkerių metų perimdavo ugdyti tėvas, šeimoje. Tai štai tas ugdymas ir sinagogos mokyklos baigimas, keturiolikos metų jau suteikdavo galimybę tapti įstatymo sūnumi, Izraelio pilnateisiu piliečiu ir tada berniukas tampa vyru. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis šeimoje jau turi savo lygiavertį statusą, kaip ir žemiškasis tėvas. Jis yra suaugęs Izraelio pilietis. Jėzus mokėsi labai sumaniai ir baigė sinagogos mokyklą anksčiau, daug anksčiau. Dvylikos metų jis jau užbaigė ją. O kadangi Galilėjoje, Nazarete, buvo laisvesnė tvarka, religine samprata, negu Judėjoje, negu Jeruzalėje, tai ten galėjo net ir tokio amžiaus vaikas būti priimtas į Izraelio piliečius, į įstatymo sūnaus statusą. Šito pasiekti Judėjoje buvo neįmanoma, nes Galilėja turėjo daug laisvesnę sampratą, kas susieta mąstymu, religiniais ritualais. Aišku jie privalėjo laikytis visų tų nuostatų, bet vis tiek lieka Galilėjoj daugiau laisvesnio gyvenimo, negu daugiau suvaržyto Judėjoje. Kita vertus tokių mokinių kaip Jėzus, Izraelis neturėjo. Tai vienintelis toks vaikas, savo išmintimi pranokęs aplinką, kad jisai net ir savo mokytoją chazaną stebindavo klausimais. Ir vėliau chazanas pats apibūdino, kad ne jis Jėzų mokė, bet daugiau jisai iš Jėzaus mokėsi. Pateikti klausimą nėra taip paprasta, o dar išmintingą klausimą, prasmingą klausimą, turintį reikšmės aplinkai. Ir buvo Jėzus toks mokinys uolus, todėl jis baigė anksčiau sinagogos mokyklą. Ir štai kada jisai keliavo į Jeruzalę drauge su šeima – paprastai keliaudavo vyrai iš Nazareto į Perėjimo šventę, ką mes dabar netrukus pažymėsime – Velykas. Tai čia žydiška šventė. Ji žymėjo pavasarį, išsilaisvinimą žydų iš Egipto nelaisvės. Dėl to ir vadinasi Perėjimo šventė – Perėjimo – Pesach. O juk rusiškai net ir vadinama – Pasha – Velykos. Ta šventė trukdavo septynias dienas. Reiškia suvažiuodavo žydai iš visų Romos imperijos pakraščių į Jeruzalę ir keliaudavo iš Nazareto vyrai kasmet. O Jėzus dar turėjo būti priimtas jau į tą Izraelio įstatymo sūnaus statusą ir Jeruzalėje. Ir kada Juozapas jau rengėsi keliauti, ruošėsi, Jėzus pasakė – aš nevyksiu į Jeruzalę, jeigu kartu nevyks motina. Štai jo pirmas buvo tam tikras išraiškos, protesto išraiškos balsas. Ne vien tiktai vyrai, bet ir moterys turi teisę turėti vykti į tą šventę. Ir Juozapas nusileido. O kada ruošėsi jau vykti Marija, prie jos prisijungė ir kitos Nazareto moterys. Kelionė maždaug trijų su trupučiu dienų iki Jeruzalės, pėsčiomis arba ant asilo jojant. Tai štai Jėzus pareiškė savo nuostatą. Kada jie pasiekė Jeruzalę, Juozapas tikrai rūpinosi savo pirmagimio lavinimu, kaip ir kitų vaikų lavinimu. Jis aprodė Jėzui šventovę. Šventovė savo dydžiu nustebino Jėzų. Bet kas vyko šventovėje, jį labai nuliūdino. Šiandien aš apie tai nepasakosiu. Jūs galite apie tai paskaityti Urantijos Knygoje. Kada nors savo mokymą pašvęsiu toms dienoms, kada Jėzus lankėsi šventykloje, nes tai yra tyro, nuoširdaus paauglio proto sudrebinimas, kas vyko šventykloje. Po to kada jis tapo įstatymo sūnumi patvirtintu ir Jeruzalėje, baigėsi Perėjimo šventės visos ir liūdnos ir džiaugsmingos akimirkos, buvo sutarta, kad Nazareto delegacija kitą pirmąją dieną po Perėjimo šventės vidurdienį, išvyks atgal. Kada Jėzus keliavo iš Nazareto į Jeruzalę, jis buvo dar, na, sakykim taip, kaip neoficialus įstatymo sūnus. Jis užbaigė sinagogos mokyklą, viskas puiku, oficialiai jis buvo patvirtintas Nazarete, kad baigė tą mokyklą kaip ir reikalavo statusas įstatymo sūnaus. Bet gi jeigu tu dar neturi to įstatymo sūnaus statuso, tu turi keliauti drauge su moterimis. Tu dar nesi tas pilnateisis vyras. Todėl jis ir keliavo su moterų grupe, su savo motina ir su kitom motinos draugėmis. Marija jojo ant asilo, o jisai vedė tą asilą. Vyrai keliavo savo grupėje. Ir kada reikėjo sugrįžti, jis jau buvo patvirtintas įstatymo sūnus. Tai štai, Marija manė, kad jis keliauja su Juozapu, kaip vyras, pilnateisis. Juozapas gi mąstė, kad jisai gal ir grįžta į Nazaretą kaip ir atkeliavo, drauge su moterimis, drauge su motina Marija. Taip jie iškeliavo nesuvokdami, kad Jėzaus su jais nėra. O kodėl nebuvo Jėzaus? Todėl, kad jį tiek sudomino šventovėje vykstančios diskusijos, diskusijos apie Jahvę, apie Dievą. Iš tikrųjų tai yra jaudinantys patyrimai. Įsivaizduokit, paaugliui dar neturinčiam trylikos metų, dar trūksta beveik keturių mėnesių. Įsivaizduokit jisai klausosi Dvasinių Mokytojų, sinagogoje. Tais laikais vykdavo diskusijos. Ir natūralu, jis ir vieną dieną dalyvavo, ir antrą dieną. Bet jis nepateikdavo savo mokymų, bet jis klausdavo, klausdavo. Ir štai kada jau buvo ketvirtoji diena, Marija ir Juozapas buvo sugrįžę į Jeruzalę. Vis tiek jie paskiau, vakare suprato, kad na, nėra Jėzaus nei vienoje grupėje, nei kitoje. Ir tos grupės, kurios jau atkeliavo nakvynei vėliau, jos irgi nebuvo mačiusios Jėzaus. Todėl abu žemiškieji tėvai Jėzaus nusprendė grįžti į Jeruzalę jo ieškoti. Ir jie buvo nusprendę, galbūt Jėzus aplankė būsimąjį Joną Krikštytoją, netoli Jeruzalės, Judacho mieste gyvenusį su Elžbieta ir Zakarijumi, Jono tėvais. O Zakarijus dirbo sinagogoje, šventykloje, Jeruzalėje. Štai todėl jie dar nusprendė prieš vykstant jau į tą miestą, Judachą, užsukti į tą pačią šventyklą. Ir buvo taip, kad jie buvo visiškai netoli tos vietos kur jis pateikdavo klausimus, Jėzus. Bet dažnai būna taip, kad esi visiškai netoli tos vietos ir nusuki į priešingą pusę negu reikėtų pasukti, ir nutolsti. Tai ketvirtąją dieną jie pamatė Jėzų – išgirdę jo balsą, pažįstamą, brangų jiems balsą – pamatė šitą paauglį-berniuką jau tapusį įstatymo pilnateisiu sūnumi, sėdintį tarp Dvasinių Mokytojų. Ir Marija papriekaištavo, švelniai papriekaištavo Jėzui, kodėl gi tu vaikeli šitaip pasielgei, palikai mus? Juk mes tiek pergyvenome. Ką mes tau padarėme, kad tu šitaip su mumis pasielgei? Mes neturėjome kur dėtis ir suvokti kur tave surasti. Įsivaizduokit, prieš dvidešimt vieną amžių. Nesvarbu, kad ji motina, bet ji yra moteris, priekaištauja jau Izraelio pilnateisiam piliečiui, vyrui, Jėzui, nors ir jos sūnui. Švelniai priekaištauja, bet – viešai. Ne šeimoje, bet viešai, tarp kitų, ir dar Dvasinių Mokytojų. Čia yra akibrokštas. Juozapas žvelgė su priekaištu į Jėzų, bet nepratarė nė žodžio. Visi tylėjo. Kokia bus reakcija šito trylikamečio dabar tapusio Izraelio pilnateisiu piliečiu vyru? Dar aišku trylikos metų tiktai vyru. Bet religine prasme jisai jau yra vyras. Ir moteris, net ir motina, viešoj vietoj neturi teisės priekaištauti, net ir savajam sūnui. Ir Jėzaus reakcija buvo tokia – Mano mylimieji tėvai, kodėl gi jūs buvot tokie pasimetę? Negi jūs nepagalvojote, kad aš esu, ir galiu būti, Tėvo namuose – Tėvo namuose? Nereikia jums dėl to jausti ir pergyventi nerimo. Žmonės išsiskirstė, paliko žemiškuosius Jėzaus tėvus ir Jėzų vienus. Štai tokia scena ir išmintingas Jėzaus nuraminimas. Tarp jų pauzė, tyla, ir Jėzus ramindamas tiesiog nutraukė šitą nejaukią pauzę, tylą – Mano mylimieji tėvai, grįžkime, grįžkime į namus. Niekas nieko blogo nepadarė, tokia buvo Dangiškojo Tėvo Valia, taip buvo suklostytos aplinkybės. Ir vėliau, keliaujant jiems atgal į Nazaretą, Jėzus taip pat jiems pasakė, kad iš tikrųjų jis turi rūpintis Tėvo reikalu. Bet jis viską darys, kad nenusižengtų tradicijoms ir jų, žemiškųjų tėvų, reikalavimams. Ir jis stengiasi tai suderinti, ir savo pareigą šeimai ir Tėvo reikalus. Bet tą jis šneka vėl, būdamas trylikos metų – kokia yra mąstymo gelmė. Jis kalba apie Tėvo reikalą ir tuo pačiu pareigą šeimai, kad išliktų ištikimas abiem, ir Dvasiniam Tėvui, ir žemiškajam. Jis atsiduria tarp kūjo ir priekalo. Jis mato ritualus, mato ką reikia daryti, o kaip daryti? Čia ir yra ne vienos dienos darbas. Žmonių negali taip muštruoti komandomis. Aplinka yra tokia ir toje aplinkoje turi suprasti, kad tavo noras tai nereiškia, kad jisai yra kitiems tas tavo noras. Tavo noras yra tiktai tau. Štai tuo tavo noru tu ir gali pasukti savąją valią, kad tu galėtum daugiau atsiverti Kūrėjui, kad tu galėtum daugiau pasireikšti Kūrėju, aktyviau pasireikšti, ryžtingiau pasireikšti. Tik tu sau esi šeimininkas, ir tai dar ne visavertis. Kūrėjas yra tavo Šaltinis ir Centras. Bet lygiai taip pat Jis yra ir kito Šaltinis ir Centras. Tai ir kitą tu turi su gailestingumu užjausti ir stiprinti – nepriekaištauti, stiprinti, apšviečiant platesnį kontekstą, jeigu tu esi pribrendęs, kad apšviestum savo dvasinius brolius platesniu kontekstu. Jeigu nesi pribrendęs, vėl, giliau atsiverk Kūrėjui žvelgdamas į save. Jeigu tau atrodo, kad tavęs nesupranta, jeigu tau atrodo, kad tu nieko negali padaryti – tu gali pasimelsti, dar nuoširdžiau, kad tavo samprata, kuri šviesesnė, gilesnė, kad ji iš tavęs pasklistų energinių virpesių aukštesnio dažnio sklaida. Sklaida ta galinga srove ir pasiektų tuos tavo dvasinius brolius ir seses, kuriems tu išreiški kažkokį priekaištą. Net ir Marija, aname epizode, ji žinojo, kad ji neturėtų taip elgtis viešai, tai ji švelniai tą priekaištą išreiškė, bet, vis tik išreiškė. Bet čia yra visuomenės tam tikras nusistatymas į tam tikras taisykles. Tam tikras požiūris. Dvasine prasme mes kiekvienas turim laisvą valią, kiekvienas.
Kada Vilniuje buvo ir gyvosios pamaldos, ir Mokytojų namuose Urantijos grupė, atskirai Urantijos Knygos studijoms, buvo vienas urantas, kuris visuomet vos tik ateina naujas žmogus į grupę ar į šventovę, jis tuoj pasičiumpa ir prašo, kad jis paliktų savo telefoną, vardą, pavardę. Aš jam pasakiau, sakau, kodėl tu iškart puoli užrašinėti duomenis? Sakau, gi tai gali žmogų gąsdinti, kam tu renki šitą informaciją? Kodėl šitą reikia daryti? Jam taip atrodė. Bet tai mano buvo klausimas, kodėl tu šitą darai? Ne jam priekaištas, bet klausimas. Šito nereikia, sakau, išgąsdinti tuos žmones.
Kada vykdavo mūsų kasmetiniai sambūriai prie Bebrusų ežero, Molėtų rajone, irgi būdavo pateikta tiek šventovėje, tiek Urantijos grupėje, tiek mūsų Forume, informacija, kada kur vyks tas sambūris ir prašymai registruotis, kad žinotume kiek užsakyti vietų tuose poilsio nameliuose. Ir būdavo taip, kad ima ir įtikinėja žmogų – tai tu važiuok, važiuok į tą sambūrį, kad daugiau būtų žmonių. Sakau, nereikia šito daryti. Žmogus turi pajausti širdimi iš vidaus, kad jis nori važiuoti į šitą sambūrį. Informacija yra pateikta. Sprendimą priima kiekvienas laisva valia. Nereikia piršti, nereikia to daryti per priekaištą arba kokį nors spaudimą. Laisva valia turi jausti tam tikrą komfortą, kad ta valia ir galėtų pasireikšti išmintingiau. Bet jeigu turit galimybę, atskleiskit plačiau kontekstą, kodėl taip svarbiau būtų, jeigu daugiau dalyvautų. Ką aš jums ir sakau, jeigu į šventovę atvažiuoja daugiau, iškart galingesnis energinis laukas patiriamas kiekvieno daug stipriau, negu mes esam prisijungę per šitą dabartinį ir šiuolaikinį ryšį kompiuteriu ar telefonu. Tai mūsų pačių stiprinimas. Bet aš nė vienam iš jūsų nesakau, kad jūs turit būtinai elgtis, nejausdami vidinės būsenos. Jūsų laisva turi būti nesuvaržyta, neprimesta. Todėl mes turim laisvą valią tik savo paties atžvilgiu. Ir ką mes bet kada galime padaryti, tai giliau suprasti aplinką, toje aplinkoje galime pamatyti platesnį, gilesnį kontekstą. Jeigu yra galimybių, kitiems atskleisti, ir tuo pačiu dar giliau atsiverti savo nuoširdumu Kūrėjui. Ypač pastarąjį veiksmą mes galim tikrai visada daryti – giliau atsiverti, kad mes virpesiais veiktume. Virpesiai yra skvarbūs, jie prasiskverbia. Žodis, jis taip pat prasiskverbia, jeigu nuoširdžiai jo klausoma. Bet yra dar tokia nuostata, kad žmogus klauso, bet gali neišgirsti. Įvairios yra situacijos, įvairi patirtis, įvairus supratimas, įvairūs interesai. Vieni gilesni, kiti paviršutiniškesni, todėl ne visi vienodai supranta ir tuos žodžius. Bet vis tiek mes turim galimybę, kiekvienas, giliau atsiverti ir tuo pačiu mes patys gausime aukštesnių energinių virpesių gyvąjį vandenį iš Kūrėjo. Ir tada mes patirsime palaimos būseną, kurioje ir galėsime kreiptis į savo kitus dvasinius brolius ir seses šviesesniu žodžiu, kuris juos sustiprintų – sustiprintų be priekaištų – bet sustiprintų taip, kad jie išgirdę ar perskaitę tokį žodį, pasakytų – ačiū tau, man šito stigo.

Komentarai