Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Nėra tikinčiajam jokių priešų! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 06 27

Mano vardas Algimantas. Sakau jums, tiems, kurie žiūrite mano dvasinių mokymų per tavo televizijos kanalą. Esu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – ambasadorius šitai planetai ir apaštalas. Kieno apaštalas? Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe mūsų pasaulyje prieš du tūkstančius metų, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos. Kūrėjas man suteikė misiją ruošti Dvasinius Mokytojus, o taip pat įgaliojo skelbti Jo Gyvąjį Žodį. Aš gaunu mokymus iš Kūrėjo, leidžiu knygas, Kūrėjo mokymų knygas. Aš jums primenu nuolat, kad studijuotumėte ir gyventumėte šitais teiginiais. Jie skirti ne teoriniam apmąstymui, o praktiniam panaudojimui. Pirmoji knyga – Akimirkos Amžinybė. Antrasis Kūrėjo apreiškimų tomas – Gyvoji Tyla. Šiuos apreiškimus esu priėmęs per daugiau nei dvidešimtį metų bendravimo su Tėvu-Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Trečiasis tomas – Meilės Galia. Paskutinysis tomas – Tu Manyje. Mano sudaryta knyga – šviežiausia – Krikščionybės Duženos. Tai – naujausia knyga. Tai yra Šviesos šaltiniai. Studijuokite. Daugiau negu dešimt metų man truko išversti šitą knygą iš anglų kalbos į lietuvių kalbą – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto ir turinio dar daugiau negu šešiasdešimt puslapių – Urantijos Knyga. Tai yra mūsų planetos pavadinimas – Urantija. Šitokiu vardu registruota mūsų planeta dieviškuosiuose analuose, dieviškuosiuose registrų centruose. Pirmoji mano išleista knyga – Jėzaus man perteiktų mokymų – Kalbu Jums Vėl. Tai – jau antrasis leidimas su papildiniu. Šitą knygą išverčiau į anglų kalbą – I Speak To You Again – angliškai prieinama, kas skaito angliškai. Rusų kalba – Говорю Вам Опять. Aš jums primenu visą laiką, kad mano žodis yra Kūrėjo Žodis, kada sakau dvasinį mokymą jums. Jis skirtas visam pasauliui. Angliškai aš taip pat sakau dvasinius mokymus. Lietuviškai jie visuomet būna per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Šiandien mes prisijungę tarptautiniu ryšiu, bet tai yra vis tiek gyvosios pamaldos. Dvasine prasme, mes susieti vieni su kitais Kūrėjo Dvasios – Minties Derintojo – galia ir grandine.
Kūrėjas mums padeda – padeda – kada Jis teikia apreiškimus – kiekvienam – nes Kūrėjo, prieš tai sakiau, yra viduje Dvasia – kiekviename – Minties Derintojas, ir jis teikia mums apreiškimus. O kas yra apreiškimas? Tai yra aukštesnio supratimo Šviesa – dvasinis mokymas. Kad galėtų mirtingasis pajausti šitą, teikiamą jam, apreiškimą-pamokymą, jis turi nuoširdžiai siekti atrasti Kūrėją savo viduje – tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai – kad sužinotų, o kaipgi reikia atrasti Kūrėją savo viduje? Dėl ko verta siekti Kūrėjo atradimo savo viduje? Kokia prasmė apskritai gaišti laiką, ir ieškoti kažkokio tai nematomo Kūrėjo, kažkieno tai prasimanyto? Taip, tokiam gyvulinės kilmės protui, akivaizdu, reikalingi materialūs ženklai, materialūs simboliai, kad galėtų patikėti kokiu nors jam sakomu teiginiu.
Kūrėjas negali būti matomas. Jis neturi išorinio pavidalo. Jis yra Amžinybės Šaltinis, Begalybės Šaltinis ir Centras Kaip galima įrėminti Begalybės Šaltinį? Ar jūs įrėminate šaltinį, kuris yra tekantis iš kažkur? Jūs tą, ką matote, tekantį kaip šaltinio išsiveržiantį vandenį, tai yra tiktai išraiška to šaltinio, bet paties šaltinio ištakos jūs nematote. O Kūrėjas, įsivaizduokite – visos Energijos Šaltinis. Energijos rūšių yra gausybė! Mes šitame pasaulyje negalime tos energijos gausybės net ir įsivaizduoti, kokia egzistuoja Kūrėjo Energijos gausybė.
Jūs įsivaizduokite, kas dabar vyksta išoriniame kosmose. Tai yra, Rojus yra visos kūrinijos centras, vidurys, tai yra Kūrėjo gyvenamoji buveinė, ir mūsų Likimas – Kūrėjo padovanotas – pasiekti Patį Kūrėją, stovėti Jo betarpiškoje akivaizdoje Rojuje, dėl to Jis mums padovanoja Locmaną, gerąjį Locmaną-vedlį, su kuriuo mes ir susiliejame – Minties Derintoju – savąja dvasia – tą dieviškąjį kokybės pasireiškimą mūsų dvasinėje asmenybėje, kuri taip pat yra Kūrėjo suteikta amžinoji dovana.
Tai, ką Kūrėjas suteikia, kaip dovaną, yra amžina ir dieviška, ir tos dovanos sunaikinti neįmanoma!
Todėl ir mūsų amžinoji dvasinė asmenybė yra amžina. Kūrėjas suteikia amžiną laisvą valią. Jūs savo laisva valia galite atsisakyti žegti į savojo likimo įgyvendinimą Rojuje, kad pasiektumėte Patį Kūrėją, Tą Nematomą, bet virpesiais patiriamą, ir atrandamą jau šitame pasaulyje, ką aš liudiju, atradęs Kūrėją savo viduje, gimęs iš dvasios. Tai yra nuostabi, kokybiška dieviškumo būsena – be ydų. Nėra ydų! Įsivaizduokite! Ydas nuplauna Kūrėjo energiniai amžinųjų Kūrėjo charakterio savybių ir vertybių – viduje patiriami – pasireiškimai. Nes mūsų dvasinė asmenybė turi – potencialiai – visas šitas Kūrėjo charakterio savybes – Meilę, Gėrį, Gailestingumą, Teisingumą, Grožį, Išmintį, Kosminę Įžvalgą – viskas yra potencialiai. Jeigu žmonija būtų šviesi, dabar būtų Brolystė, kurią ir skelbė Jėzus savąja Evangelija – Dievo Tėvystė ir žmonių Brolystė. Tėvas visiems Vienas – ir pagonims, ir žydams, ir visi tarpusavyje broliai ir sesės dvasioje. Dabar aš tęsiu Jėzaus misiją, tęsiu Mohameto misiją, tęsiu Sai Babos misiją.
Manoji Evangeliją, kurią aš skelbiu – Kūrėjas yra Tikras, Realus, ir Gyvas, ir yra kiekvieno viduje. – ir jūsų viduje yra Kūrėjas. Jūs turite Minties Derintoją, ir jį dėl to galima atrasti. Niekur nereikia keliauti – į kokius nors tolimus kraštus, užsidaryti vienuolyne, pasišvęsti Dievo idėjai – ne, atrasti reikia Patį Kūrėją savo viduje. Ir tai yra realus atradimas. Ir gimimas iš dvasios – realus. Kada kūdikis gimsta šitame pasaulyje, jis jau yra kūdikis ir įsčiose, bet pasiekus šitą išorinį pasaulį iš įsčių, tada registruojamas kūdikio gimimas. Tas pats ir mūsų atveju. Dvasinė asmenybė – Kūrėjo dovana – suteikta. Ji jau egzistuoja. Bet reikia gimti iš dvasios, kad pajaustum kokybinį virsmą, kaip iš įsčių dvasioje tu tampi realiu šitame pasaulyje dvasiniu asmeniu, dar turinčiu materialų pavidalą, bet jau nebeturinčiu ydų, nebedarančiu nuodėmių. Tampi be nuodėmės. Nesvarbu, kokia buvo tavo praeitis. Gal vien nuodėmės lydėjo visą gyvenimą. Bet gimsti iš dvasios – esi skaistus! Ir tavyje jau pasireiškia iš potencialo aktualu visos Kūrėjo dvasinės vertybės ir Jo charakterio savybės – Išmintis, Kosminė Įžvalga – aplinkos matymas iš aukščiau Kūrėjo žvilgsniu – Gėris, Grožis, Darna, Meilė, Teisingumas, Gailestingumas – visa tai jau tampa vis didesniu laipsniu pasireiškime. Ir tada, skaitydamas šituos apreiškimus ir Urantijos Knygą, tu matai visiškai nauja kokybe tuos pačius teiginius. Kokybė yra kaip rentgeno spindulys, skrodžiantis klodais šitą nuostabų Apreiškimą arba šituos mano priimtus apreiškimus, į Kūrėjo keturis tomus sutalpintus, Krikščionybės Duženas – skaitykite, studijuokite. Tai yra jums skirti šaltiniai.
Urantijos Knygos Epochinis Apreiškimas aiškina apie Kūrėją, apie kūriniją, apie visatų formavimą, apie įvairių kategorijų dvasinių Sūnų ir Dukrų kūrimą, apie evoliucinį procesą mūsų pasaulio, mūsų planetos, jos atsiradimą iš saulės energijos, gyvybės implantavimą šitoje planetoje gyvybės plazmos įterpimu trijose vandenyno vietose, kad greičiau išsivystytų iš vandens toji primityvi gyvybė į sausumą, iš trijų vietų apimtų greičiau visą planetą. Tarp kitko, vienoje vietoje nepavyko – žuvo toji gyvybės plazma, neišsivystė. Tai štai, Urantijos Knyga skiria Urantijos istorijai, evoliucijai, žmonijos evoliucijai nuo pat pirmojo vystymosi pasireiškimo tos gyvybės plazmos, ir net tos gyvybės plazmos įterpimo. Ji nėra atsitiktinė. Gyvybės Nešėjai čia įterpė gyvybės plazmą. Yra speciali kategorija dvasinių Sūnų. Iki tol ta gyvybės plazma buvo bandoma, kuriama, kad geriausia atitiktų šitos planetos sąlygas – atmosferos spaudimą, planetos dydį, planetos tankį. Visa tai atsispindi vėliau, jau pasiekus iš tos gyvybės plazmos žmogiškąjį lygį ir gyventojų ūgiu, ir jų sugebėjimu atrasti Kūrėją savo viduje. Bet žmonija eina ir per laukinio stadiją, kuris agresyvus, nes jis vadovaujasi ne dvasiniu protu, nors jį tuo metu irgi veda pagalbinės Proto Dvasios, kurias turi ir kiti žinduoliai – žvėrys, gyvuliai. Tai šitas irgi vidinis vedimas nepažeidžia laisvos valios. Laisva valia, net ir laukinio, yra nepadžeidžiama ir Kūrėjui. Dėl to agresyvus, gyvulinės kilmės protas, mėgina nustelbti silpnesnius, net ir sunaikinti. Jis – nekantrus, aršus, agresyvus, temperamentingas, ir bailus – jis bijo.
Aš dabar paskaitysiu iš Urantijos Knygos Apreiškimo apie karą, nedidelę dalį –
Senieji karai skatino keliavimą ir kultūrinius ryšius; dabar šituos poreikius geriau patenkina šiuolaikiniai transporto ir ryšių metodai. Senovės karai nacijas stiprino, bet šiuolaikinės kovos civilizuotą kultūrą griauna. Senovės karo veiksmai baigdavosi menkesniųjų tautų išnaikinimu; šiuolaikinio konflikto galutinė pasekmė yra rinktinis geriausiųjų žmogiškųjų palikuonių sunaikinimas. Ankstyvieji karai skatino organizaciją ir sumanumą, bet dabar šitie dalykai yra tapę šiuolaikinės pramonės tikslais. Praeities amžiais karas buvo visuomeninis fermentas, kuris civilizaciją stūmė pirmyn; dabar šitą rezultatą galima geriau pasiekti užsispyrimo ir išradimų būdu. Senovės karo veiksmai rėmė mūšių Dievo idėją, bet šiandieniniam žmogui yra pasakyta, jog Dievas yra Meilė. Praeityje karas pasitarnavo daugeliui vertingų tikslų. Jis buvo tie pastoliai, be kurių nebuvo galima apsieiti kuriant civilizaciją, bet greitai kultūros požiūriu jis bankrutuoja – nesugebėdamas atnešti dividendų, kurie visuomenei būtų tokie naudingi, kad juos būtų galima lyginti su tais siaubingais nuostoliais, kurie būna tada, kada griebiamasi karo. – 0785-09-02
Kažkada daktarai tikėjo, jog kraujo nuleidimas gydo nuo daugelio ligų, bet nuo to laiko jie atrado geresnių vaistų nuo didžiosios dalies tokių ligų. Ir todėl karo tarptautinis kraujo nuleidimas turi iš tiesų užleisti vietą atrandamiems geresniems metodams, kaip gydyti nacijų negalavimus.
Urantijos nacijos jau pradėjo gigantišką kovą tarp nacionalistinio militarizmo ir industrializmo, ir daugeliu atvejų šitas konfliktas yra analogiškas amžius trukusiai kovai tarp kerdžiaus-medžiotojo ir žemdirbio. Bet jeigu industrializmas triumfuos prieš militarizmą, tai jis turi vengti jį tykančių pavojų. Besiskleidžiančiai Urantijos pramonei yra pražūtingi tokie pavojai:
1. Stiprus polinkis į militarizmą, dvasinis aklumas.
2. Turto-valdžios garbinimas, vertybių iškreipimas.
3. Prabangos ydos, kultūrinis nesubrendimas.
4. Didėjantys veltėdystės pavojai, abejingumas tarnystei.
5. Nepageidautinas rasinio minkštumo augimas, biologinis menkėjimas.
6. Sustandartintos industrinės vergovės, asmenybės stagnacijos, pavojus. Darbas yra kilninantis, bet nuobodus, monotoniškas darbas yra atbukinantis.
Militarizmas yra autokratinis ir žiaurus – laukinis. Jis skatina visuomeninę organizaciją tarp nugalėtojų, bet suskaldo nugalėtuosius. Industrializmas yra civilizuotesnis, ir toks jis turėtų būti vystomas ir toliau, kad būtų skatinama iniciatyva ir padrąsinamas individualumas. Visuomenė visais įmanomais būdais turėtų puoselėti originalumą. – 0786-04
Senamadiškas karas iš tikrųjų atrinko iš prigimties didžius vyrus, kad jie būtų vadai, bet šiuolaikinis karas šito daugiau nebedaro. Tam, kad visuomenė atrastų lyderius, dabar ji turi atsigręžti į taikos užkariavimus: pramonę, mokslą, ir visuomeninius pasiekimus. – 0786-07-02-04
Štai santrauka – esmė. Tik taika, taika, ir tiktai taika! Negali būti jokio karo! Jokios paramos Ukrainai! Kitaip tariant – remi Ukrainą, remi karą.
Kristus nešė Taikos, Ramybės, ir Brolystės Evangeliją – Mylėkite vienas kitą taip, kaip jus mylėjau aš. Mylėkite savo priešus. – Kristaus skelbta prieš du tūkstančius metų Evangelija, šiandien yra iškreipta – iškreipta Pauliaus, kuris anksčiau buvo Saulius, ir persekiojo Jėzaus pasekėjus. Todėl ir Jėzaus mintis – mylėkite priešus taip, kaip mylėjau jus aš – nutylima net ir bažnyčioje.
MEILĖ yra vienintelis kelias spręsti taikiai visas tarp nacijų, tarp rasių, tarp religijų, kylančias konfliktines problemas. MEILĖ tai yra tas būdas, kurio pranokti negali jokia bomba, jokia ginklo rūšis, jokia kariuomenė.
Juk kiekvienas eina į karą ne dėl to, kad jis nori kitą žudyti, jis bijo – bijo valdžios ideologijos, nepaklusti valdžiai. Tai kokia ta ideologija, jeigu reikalauja dvasinį brolį žudyti? Kristus skelbė Dievo Tėvystę, žmonių Brolystę. Visų žmonių Brolystę! Reiškia, ir tas tariamas priešas – jis yra brolis, sesė, dvasioje. Kaip galima žudyti, jeigu Kūrėjas yra Meilės pasireiškimas? Visiems! Saulė juk šviečia ir ant tų, kurie žudo, ir ant tų, kurie bijo ir bėga nuo kulkos. Tai į karą ir eina tie, kurie bijo arba, kurie suklaidinti, ir jie mano, kad daro gerą darbą. Juk įsivaizduokite, karas sutelkia visuomenę, bet ir tuo pačiu suskaldo, nes ne visi pritaria karui, ne visi pritaria ideologijai, kurią išpažįsta politinė valdžia. Politinė valdžia tai yra viršūnėlė, kuri neteisėtai užima savo krėslą ir primeta kitiems, eiliniams žmonėms, tas nuostatas, kurių privalo laikytis. Tai yra prieš Kristų! Prieš Kūrėją! Nors jie eina į bažnyčią, bet atlieka tik ritualą. Širdyje – akmuo. Širdis turi būti minkšta ir gailestinga. Kaip jausdamas gailestingumą, tu gali pakelti ginklą prieš savo dvasios brolį ar sesę? Nėra tikinčiajam jokių priešų! Nėra! Apskritai visa kūrinija yra draugiška. Tik laukinis kariauja, tai yra, pats žemasis, dar materialų kūną turintis tvarinys ir tai laukinio dar išsivystymo stadijoje. Tai, jeigu egzistuoja kariniai konfliktai, nusikaltimai, išnaudojimas, neteisybė, reiškia, yra civilizacija laukinio stadijoje. Jeigu yra susiskaldymas tarp religijų, tai yra dar laukinio stadija. Jie visi suskaldo į ritualus savo sampratas arba tam tikras ideologijas, ir sako – mano yra teisinga.
O Kūrėjo IDEOLOGIJA yra MEILĖ visai kūrinijai. Ji yra patiriama. Kūrėjas skleidžia Meilės pačius aukščiausio dažnio virpesius, ir jie patiriami tik atradus Kūrėją – Kuris yra Meilės Šaltinis – savo viduje.
Tada ir įteka į tavo dvasinės asmenybės purviną indą, priterštą tokios ideologijos, kuri skatina kariauti. Tuos teršalus nustelbia aukšto energinio dažnio Kūrėjo virpesiai, įtekėję į vidų, atvertą nuoširdumu, dvasinės asmenybės vidų. Štai pakaitalas bet kokiam ginklui ir militarizavimui. Šita galia potencialiai gali būti panaudojama kūrybai, žmonijos labui. Žmonijos! Visų aštuonių milijardų žmonių labui! Be jokių konfliktų Palestinoje, Izraelyje, Amerikoje, Afrikoje Europoje, be jokių rasinių susipriešinimų. Bet ten, kur gyvena žmonės, kituose kraštuose, jie ir turi gyventi, kur yra gimę, nereikia emigruoti į kitus kraštus – nei lietuviams, nei negrams – tai geriausia ta aplinka, nes joje įvykęs tas materialus gimimas, toje dirvoje geriausia ir gali išaugti ir duoti vaisių. O keliavimas, pažinimas tautų, ir gilesnis supratimas atves į Brolystės pasireiškiantį bendradarbiavimą visumos Gerovei – ir pramonėje, ir žemės ūkyje, ir moksle. Bet skatins visą tai Kūrėjo Meilės aukšto energinio dažnio virpesiai, ir tuo pačiu noras įnešti savo asmeninį indėlį į Kūrėjo Banką. Kūrėjas priima indėlius Gėrio darbais visumos Gerovei. Kristus rodė pavyzdį, kaip gyventi, ir rodė jis ne tik mokymu – savo gyvenimu. Tai dabar tie, kurie taria Jėzaus vardą, nuėję į bažnyčią, išėję, siunčia kitus aukoti pinigus. Kam? Ukrainai? Ne. Karui! Ir tada atsiranda susipriešinimas tarp NATO ir NATO priešininkų, net ir toje pačioje tautoje. Karas nesutelkia vienovės tarp žmonių, todėl vieni tarnavo vokiečiams antrojo pasaulinio karo metais, kiti rusams tarnavo, bet ir vieni, ir kiti darė tai ne dėl to, kad norėtų, iš baimės. Lietuva norėjo ir nori būti savarankiška, neutrali šalis, kur tauta galėtų pasireikšti savuoju tapatumu, savuoju potencialu, kuris yra geriausiai išskleidžiamas gimtajame lauke, gimtajame krašte. Ir taip kiekvienai tautai. Visai planetai. Ir ne tik šitai – septyniems trilijonams planetų su žmonėmis, kiek dabar egzistuoja kūrinijoje planetų su žmonėmis.
Tai yra mano gyvasis Kūrėjo Žodis. Mąstykite, mąstykite, mano mylimiausieji.
Dėkitės į Širdį – visi politikai, visi mokslininkai, visi kariuomenių vadai, visų tautų ir rasių. Niekada nebus suartėjimo nei tarp Irano ir Amerikos, tarp Izraelio Palestinos, tarp Europos Sąjungos ir Amerikos. Nebus suartėjimo! Ir Europos Sąjunga subyrės. Ji yra dirbtina, be pamato, nėra dvasios šitoje sąjungoje. O Pamatas yra Kūrėjas, atrastas Širdyje, ir Širdimi – vienintelis būdas visiems kraštams. Nesvarbu ar jie bus musulmoniški, krikščioniški kraštai, susiskaldę į atskirus sektantiškus judėjimus, ar budistiniai kraštai – visi privalės įgyvendinti mano Evangeliją. Privalės! Nes tokia yra Kūrėjo Evoliucinio Plano apraiška visai kūrinijai. Šitas pasaulis – ne išimtis. Štai įgyvendinę mano Evangeliją – Kūrėją atradus savo viduje – ir Širdimi pajaus Kristaus Evangeliją – Tėvo, ir ne tik Tėvo, bet ir Motinos, Tėvystę ir Motinystę, ir žmonių Brolystę, ir ne tik Brolystę, bet ir Seserystę, ne tik tarp žmonių, bet ir tarp sielų ir dvasių visos kūrinijos dvasinėje Šeimoje.
Dėl to mane ir panaudoja Kūrėjas kaip Savąjį ambasadorių, ir Jėzaus, ir Nebadonijos apaštalą, kad jūs išgirstumėte Jo Gyvąjį Žodį, ir dėtumėtės į Širdį, ne intelektualiai suktumėte kaip užstrigusią plokštelę, bet pajaustumėte būsena tų tariamų teiginių gelmę. Ji yra neišmatuojama! Viskas joje yra – ir kūryba, ir ateitis, ir taika, brolystė, bendradarbiavimas, ir net visuomenė be pinigų, be išnaudojimo, savitarpio pagalba Brolystėje, ir visi poreikiai patenkinami – visi! Bet dingsta tada ydos – gobšumas, siekis išnaudoti kitą, agresija, kerštas, neapykanta. Viskas dingsta. Liejasi Meilė per kraštus! Ir bendradarbiavimas atsiranda Brolystėje visumos Gerovei, ir ne tik žmonijos, bet visos kūrinijos.
Mokykitės šito dabar. Iš pradžių savyje apmąstydami giliau, tuos teiginius analizuodami, priimdami Širdimi. Jeigu šitame pasaulyje nepradėsite daryti – karai tęsis. Gyvulinis protas negali pats nustoti kariauti. Juk aš jums perskaičiau teiginį – visuomenė turi surasti naujus lyderius, atsiremdami į taikos sąlygomis vystomas sferas – ir mokslą, ir pramonę, ir kultūrą, visuomeninius įvairius reiškinius – reiškia, nauji lyderiai turi būti įtikėję, atradę Kūrėją savo viduje, šviečiantys dvasine Šviesa. Nėra kito Kelio! Kūrėjas to nenumatė. Kitas kelias yra tamsa, agresija, griovimas, kančios, ligos. Ligos!
Mąstykite, mano mylimieji. Aš viską darau jūsų labui, visų Gerovei Kūrėjo vardu ir įgaliojimu, Jėzaus ir Nebadonijos pritarimu.

Telydi mus Kūrėjo Meilė ir Ramybė.
Su Meile Violeta (Ukmergė)

Komentarai