Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Epochiniai Apreiškimai buvo penki tiktai – penki – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 06 20

Mano vardas – Algimantas. Aš esu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Ambasadorius šitai planetai, ir Apaštalas – Jėzaus, kuris turi dvasinį statusą – Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, ir jo Partnerė – Dukra Kūrėja – Nebadonija. Šie du asmenys sukūrė mūsų Vietinę Visatą, ir yra jos Vadovai, ir štai aš esu šių dviejų asmenų Apaštalas šitai planetai. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Mes prisijungę per tarptautinį ryšį, o dvasioje per Kūrėjo dvasią, vadinamą Minties Derintojo vardu – per Minties Derintoją. Kūrėjo dvasia yra kiekviename. Ir jumyse yra.
Kada mes kalbam apie religiją, dažnas netikintis, save laikantis mokslo atstovu, sako – niekas negali faktais įrodyti Dievo buvimo, todėl čia yra susigalvojimas, fantazija. Religija yra patiriama Įtikėjimu – vidiniu, dvasiniu Įtikėjimu – ne išoriniu, materialiu matomo ritualo atlikimu – Įtikėjimu! Atliekant ritualą yra tik tikėjimas, kad reikia šitaip daryti – nes šitaip moko kunigai. Mokslininkui reikia argumentavimo – argumentavimo, kad iš tikrųjų patikėtų – Dievas egzistuoja – dėkit ant stalo faktus ir aš pažvelgsiu į juos. Dar yra viena kryptis – filosofija reikalaujanti logikos. Filosofija nepripažįsta to, kas nėra logiška. Tačiau viską pranoksta Apreiškimas. Tai yra Tiesos perteikimas iš aukštesnių negu žmogus asmenybių – dvasinių būtybių. Ir tai gali būti Tiesos dvasios veikimas – tai yra Šeimininko Sūnaus Kūrėjo dvasios pasireiškimas mūsų prote, Minties Derintojo pasireiškimas, ir natūralu, apreiškimai, suteikiami save padovanojančių Sūnų, kurie įsikūnija žmogiškuoju pavidalu ir perteikia dvasinius mokymus per visą savo laikotarpį toje planetoje, kada jie atlieka savo misiją – savęs padovanojimo misiją. Gali būti rašytinis-dvasinis Tiesos perteikimas iš aukštesnio statuso būtybių. Štai, Epochinis yra Urantijos Knygos Apreiškimas. Kodėl sakau Epochinis? Epochinių Apreiškimų buvo penki tiktai – penki. Šitas yra penktasis! O vietinių apreiškimų yra daug. Kaip aš ir prieš tai minėjau, gali būti apreiškimas suteiktas kiekvienam asmeniškai – Minties Derintojo Šviesos mokymu, Tiesos Dvasios veikimu, Šventosios Dvasios veikimu. Tuo tarpu Epochiniai buvo penki.
Žmonija turi vieną milijoną metų, kada mūsų planeta buvo registruota, kaip apgyvendinta planeta – seseriai ir broliui, paaugliams-dvyniams – Andonui ir Fontai – priėmus moralinį sprendimą palikti savo tėvų ir savo gimtąją gentį ir kurti gyvenimą atskyrai, nes jie tarpusavyje susišnekėdavo jau atskirais teiginiais, o ne vien tiktai atskirais garsais kaip buvo tėvų gentyje, tėvai ir genties nariai jų nesuprasdavo, todėl jie sulaukę dvylikos metų pabėgo iš genties. Tai moralinis sprendimas visumos Gerovei – Evoliucijos labui! Evoliucijos Autorius yra Kūrėjas. Ir juos vedė ir Minties Derintojas kiekvieno prote būdamas. Tai buvo pirmieji žmogiškajam protui padovanoti Kūrėjo fragmentai – Minties Derintojai. Tai įvyko beveik prieš vieną milijoną metų. Iki tol juos vedė septynios Pagalbinės Proto Dvasios, tai – Intuicijos, Drąsos, Žinių, Supratimo, Patarimo, Garbinimo ir Išminties. Pirmas penkias turi ir žvėrys – žinduoliai, kitaip tariant, turi penias Pagalbines Proto Dvasias. Sakykim, vabzdžiai, neturi. Juos tam tikra prasme reguliuoja Fiziniai Kontrolieriai. Jie nematomi, bet jų veikla pasireiškia. Tai štai, kai Andonas ir Fonta priėmė moralinį sprendimą palikti savo gimtąją gentį – pusė milijono metų – nuo jų prasidėjusi žmonija, ne nuo jokio Adomo ir Ievos – Adomas ir Ieva pasirodė beveik praėjus tam milijonui metų. Tai štai, žmonija jau buvo vieną milijoną metų iki Adomo ir Ievos. Kada praėjo pusė milijono metų štai tada buvo priimtas sprendimas pasiųsti į šitą planetą dvasinį Sūnų, Lanonandekų kategorijos asmenybę – Kaligastiją. Ir jisai kaip tik perteikė ryškesnę Šviesą. Tai buvo – pirmasis – Epochinis Apreiškimas žmonijai. Pirmasis! Ir tris šimtus tūkstančių metų jis veikė kartu su savo šimtine – materialiais mirtingaisiais, kurie buvo kituose pasauliuose, patyrė iškeliavimą iš savo planetų. Ta šimtinė – penkiasdešimt vyrų, penkiasdešimt moterų – kiekvienas narys buvo vis iš skirtingos planetos. Jie čia buvo atgabenti, jiems buvo suteiktos materialios formos tokios, koks yra žmogaus mirtingasis kūnas matomas, kad galėtų šviesti žmones ir tuo pačiu bendrauti su žmonėmis. Kita vertus jiems, kad galėtų suteikti panašų kūną į čia gyvenančių žmonių, jiems iš geriausių atstovų, taip pat penkiasdešimties vyrų, penkiasdešimties moterų buvo paimta gyvybės plazma jiems atjungus sąmonę. Tą daro Gyvybės Nešėjai, Fiziniai Kontrolieriai, Tarpinės Būtybės, žodžiu, tai veiksmas, kurį atlieka mums nematomi tvariniai, būtybės. Kaligastija ir šitoji šimtinė šviesindama žmones veikė ištikimai Kūrėjui tris šimtus tūkstančių metų. Vėliau, mūsų Vietinės Sistemos vadovas – Liuciferis – taip pat Lanonandekų kategorijos dvasinė asmenybė, ir jo pavaduotojas Šėtonas irgi Lanonandekų kategorijos dvasinė asmenybė, sukurstė maištą prieš Tėvą, paneigdami Jo egzistavimą. Štai, prašau, ne tik mokslas paneigė Dievą, bet net ir vadovas Vietinės Sistemos – Satanijos Vietinės Sistemos vadovas, kurioje tuo metu buvo su žmonėmis jau šeši šimtai devynios planetos, paneigė Dievo buvimą – Tėvo buvimą. Ir mūsų dvasinis vadovas – mūsų planetos – Kaligastija, tris šimtus tūkstančių metų ištikimai vykdęs misiją šviesint žmones, mokyt tarpusavio bendravimo tarp genčių ne kariaujant, bendradarbiaujant taikos sąlygomis, šlovint Tėvą mokė – Kaligastija šlovint Tėvą mokė – mokė pagrindinių higienos taisyklių visų, visų atliekų deginimo ir užkąsimo, kad neplistų ligos, parazitai, taip pat mokė ir gamybos, ir pradmenų mokslo. Tuo metu jau buvo iš plytų statomi namai, šaligatviai buvo, drenažas gatvėse – prieš pusę milijono metų. Bet tai ne pats žmogus susigalvojo, buvo išmokyti tos šimtinės. Kreditą išmokė panaudot prieš pusę milijono metų. Bet kreditą tą, kuris padeda – beprocentinį kreditą – padeda, kad patogiau būtų ne daiktais keistis tarpusavyje, kada vienam reikia vieno daikto, kitam kito, bet kad nereikėtų nešioti, tu gauni kreditą užstatydamas savo garbę, vardą, ir to užtekdavo. Bet praėjus trims šimtams tūkstančių metų Kaligastija prisijungė prie maišto prieš Tėvą – pats pradėjo neigti Tėvo buvimą – ir iš šitos šimtinės didesnė dalis taip pat pasuko maišto keliu. Štai, pirmasis Epochinis Apreiškimas sužlugo, nes yra laisva valia – laisva valia – ir gali pasirinkti maišto kelią, o gali pasirinkti Tėvo – Kūrėjo kelią. Planeta buvo izoliuota, Vietinė Sistema izoliuota, visos ryšio grandinės nutrauktos, virkite savo sultyse, iš aukštesnio statuso dvasinių būtybių jokio patarimo nesulauks ta valdžia. O be aukštesnio proto ar gali ta net – net ir dvasinė valdžia išlikti nedegraduodama? Neįmanoma! Tai, ką kalbėti apie vietines gentis, tą materialų mirtingojo protą? Kas buvo sukaupta per tris šimtus tūkstančių metų, kaip vėju buvo nupūsta per dešimt tūkstančių metų. Aišku, čia žodžiais tariant, tai atrodo, na, ką tai reiškia dešimt tūkstančių palyginus su trim šimtais tūkstančių metų Šviesos skleidimo. Bet ir tie dešimt tūkstančių metų eina vis daugiau smunkant, biologiškai degraduojant palikuonims. Ir net tai šimtinei buvo atimta teisė naudoti gyvybės medžio vaisių, kuris leido jiems čia planetoje gyventi neribotą metų skaičių, kiek reikalinga bus jų misijai atlikti. Dėl to jiems buvo ta atimta galimybė pasinaudoti medžio vaisiumi. Tiesiog, vėl, Gyvybės Nešėjai ir Fiziniai Kontrolieriai įvykdė jų ir kūne transformavimą, kad jie, viena, ir nebegalėjo prieit prie to gyvybės medžio, nes jį saugojo ištikimasis Vanas, o kita vertus, jų ir statusas buvo pakeistas į paprastų mirtingųjų – mirtingųjų, kurie čia turi palikti šitą planetą. Ir su kiekviena karta jų amžius vis trumpėjo, trumpėjo, trumpėjo, kol nuo, sakykim, kelių šimtų metų, ten, šešių, septynių šimtų metų amžiaus kitos kartos ritosi, degradavo žemyn biologine prasme, kol pasiekė įprastą aplinkos gyvenimo vidurkį. Štai, ką reiškia sužlugdyt pirmąjį Epochinį Apreiškimą ir tiems žlugdantiesiems, ir aplinkiniams gyventojams – vietoj Šviesos gaut melo – melo teršalus, ką galima pavadint ideologija mūsų dabartine kalba – priteršta melo ideologija. Jinai ir toliau skleidžiama gi.
Antrasis Epochinis Apreiškimas – Adomo ir Ievos atėjimas. Kaip aš sakiau, nuo Andono ir Fontos pabėgimo, iš gimtosios genties, praėjus beveik milijonui metų, tai nuo mūsų laikų skaičiuojant, tai, grubiai tariant, prieš trisdešimt aštuonis tūkstančius metų buvo atgabenti Materialieji Sūnus ir Dukra – Adomas ir Ieva. Jie turėjo, vėl, sukurti violetinę rasę, pagerinti biologiškai žmonijos statusą, kad jis nebūtų toks imlus virusams, bakterijoms, ligoms, būtų atsparesnis, bet imlesnis dvasiniam švietimui. Šimtą šešiasdešimt metų vykdė ištikimai savo misiją Adomas ir Ieva, vykdė, kol apgaule Šėtonas per Serapatatiją, išmintingą mirtingąjį, įtikino Ievą, kad jinai turėtų lytinių santykių su vienos netolimos genties vadu Kanu. Jis įtikino Ievą tuo, kad tai bus evoliucinis sustiprinimas, jeigu gims kūdikis, pagimdys Ieva kūdikį ir tas kūdikis bus išaugintas Edeno Sode – pirmajame Edeno Sode, kuriame Ieva ir Adomas gyveno, švietė žmones – tai štai tas kūdikis užaugęs bus sugrąžintas į gentį šviesint tos genties, ir gentis ypač ištikimai tikės tokiu Šviesos vedliu, kadangi vienas iš tėvų – motina, bus dieviškosios kilmės. Ir Ieva sumanė taip, nes šimtą šešiasdešimt metų praėjus, jie matė, kad aplinka – tamsa, nėra jokio pažangos žingsnelio, moko – moko ir garbint Tėvą, moko ir tarpusavio bendravimo tarp genčių, moko Šviesos darbų, bet aplinka nepasiduoda taip lengvai. Eina metai, ryšio grandinės nutrauktos, nėra su kuo pasitart, artimiausi, kas yra, tai serafimai jiems dar prieinami, bet tai čia irgi žemo statuso angeliškos būtybės, kaip ir Materialieji Sūnūs, tai yra beveik to paties statuso. Nepainiokit Materialiųjų Sūnų ir Dukrų su mirtingaisiais, kurie taip pat turi materialų kūną. Tai yra Adomo ir Ievos statusas – tai yra Vietinės Visatos dieviškieji Sūnūs ir Dukros. Jie nėra mirtingi. Bet kadangi įvyko šitas Ievos apgavimas, Adomas, kuris taip mylėjo Ievą, jis pajuto, nes tuo metu jisai nebuvo, bet jis pajuto iš vidaus – kažkas įvyko, sudrebėjo. Ir kada jis sužinojo, ką padarė Ieva, tai jis prisiminė perspėjimą prieš išvykstant jiems iš Satanijos Sistemos sostinės, Jerusemo – nesiskirkite vienas nuo kito, būkite drauge, drauge būkite, palaikydami vienas kitą. Tas skausmas – vidinis skausmas, kad jis turės būti be Partnerės, ją paims iš čia, jis sąmoningai priėmė sprendimą pakartoti šitą patį Ievos žingsnį. Ir jis susirado, susirado vienos genties vadę – jinai iš maištininkų genties nuo Kaligastijos šimtinės laikų per palikuonis turinti tą dieviškojo geno tam tikrą atmieštą laipsnį – ir su ja taip pat patyrė lytinius santykius. Ieva – Ieva pagimdė kūdikį Kainą. Kainą pagimdė Ieva Edeno Sode. O Edeno Sodas, tai ne Rojus. Ten graži aplinka, geras klimatas, Viduržemio jūros rytinės dalies pusiasalis buvo, dabar jis nuskendęs po vandeniu arba po vandenimis. Edenas pavadinimą gavo dėl to, kad tai buvo išreikšta pagarba mūsų Žvaigždyno Norlatiadeko ir vadovams, ir tuo pačiu ir Kūrėjui – nes mūsų Žvaigždyno sostinė yra Edentija. Tai būtent Edentijos garbei ir buvo pasirinkta Edeno pavadinimas šitai pasaulio sostinei – tuometinei pasaulio Šviesos ir dvasingumo sostinei. Kadangi Adomas mokė taikos tarp genčių, nesipriešinimo ir kada kitos gentys sužinojo, kaip pasielgė su Ieva, su Ieva kitos genties vadas Kanas, pradėjo tarpusavyje karo veiksmus ir prieš tą Edeno Sodą. O Adomas nesipriešino, jis nusprendė taikiai palikti šitą Sodą, kad nežudytų nė vieno, net ir to, kurie nori juos nužudyti, genties nario. Ir jie iškeliavo – iškeliavo į antrąjį Edeno Sodą. Ir kada suvokė, kada pakeliui sustabdė karavaną į antrąjį Sodą ir buvo iš Kūrėjo perduotas sprendimas – jie sužlugdė misiją – tie, kurie nori, Adomo ir Ievos sūnūs, pilnamečiai, jie savo laisva valia gali pasirinkti arba likti su tėvais šitoje planetoje, arba kaip visi nepilnamečiai jie bus dematerializuoti ir perkelti į Satanijos Sistemos būstinę. Daug, daug vaikų pasirinko iškeliavimą iš šitos planetos. Kada pasiekė antrąjį Sodą – Edeno Sodą – jie neatsigavo po šito smūgio, bet jie turėjo kitų vaikų, nes jie žinojo, kad jiems reikia dabar kuo daugiau turėt palikuonių, nes tai violetinės rasės plazma, kad liktų čia, planetoje. Tai štai, pirmasis sūnus, kurį pagimdė Ieva jau antrajame Edeno Sode buvo Abelis. Abelis. Kaino ir Abelio istoriją jūs žinot, tiktai nežinot, kokios priežastys dėl charakterių skirtumų, ambicijų, privedė prie tokios baigties tragiškos. Bet aš apie tai dabar nekalbėsiu. Tai štai, Epochinis, antrasis Apreiškimas Adomo ir Ievos buvo sužlugdytas. Adomas ir Ieva tapo mirtingaisiais. Jiems buvo suteiktas Minties Derintojas ir vienam, ir kitam, ir jie gyveno daugiau negu penkis šimtus metų, o dabar yra keturių ir dvidešimties narių, vadovaujančių ir mūsų planetai, Satanijos Sistemos centre, būstinėje, Jeruseme, jie yra tie nariai – keturių ir dvidešimties tarybos. Būtent, keturių, ir dvidešimties, ne dvidešimt keturių. Kadangi keturi visuomet yra dar laisvi – laisvi postai, dvidešimt yra paskirtų, o keturi yra dar laisvi ir dar ateičiai palikti.
Trečiasis Epochinis Apreiškimas buvo Makiventos Melkizedeko įsikūnijimas žmogiškuoju, visiškai subrendusiu žmogumi. Tai buvo Saleme, Salemas vėliau buvo vadinamas Jobaus miestu, o dar vėliau – Jeruzale, jau čia iki šių laikų. Melkizedekas ruošė Dvasinius Mokytojus. Jis apie penkiolika tūkstančių Dvasinių Mokytojų pasiuntė. Tai buvo du tūkstančiai metų iki Jėzaus atėjimo. Ir būtent Makiventa stengėsi, kad žmonija išsaugotų vieno Dievo sampratą – nes dvasinė Evoliucija skinasi kelią taip lėtai ir taip sunkiai, kad žlugus ankstesniems Epochiniams Apreiškimams tarp žmonių vėl atsirasdavo vis daugiau ir daugiau įvairių stabų garbinimų, pagonybių įvairių apraiškų – nebuvo to gyvojo Įtikėjimo. Ir Makiventa Melkizedekas mokė – mokė artimiausia, ką gali suprasti mirtingasis šitame pasaulyje, kas yra Trejybė, tai mokė apie Žvaigždyno, mūsų Žvaigždyno – Norlatiadeko – trijų vadovų statusą kaip Trejybę – Žvaigždyno trijų vadovų, Pačių Aukštųjų, Vorondodekų kategorijos asmenybių. Bet aišku, tai nieko neturi bendro su Rojaus Trejybe. Čia tiktai, kad trys asmenys – Žvaigždyno Vadovai – bet Žvaigždynas, tai yra Vietinėje Visatoje.
Makiventos Melkizedeko epochos misija – apreiškimo misija – buvo sėkminga. Jis rengė kelią Jėzui dar du tūkstančiai metų iki Jėzaus pasirodymo. Tai štai, ketvirtasis Apreiškimas – Epochinis Apreiškimas yra Jėzaus – Jėzaus pasirodymas šitame pasaulyje bejėgiu kūdikiu. O vietinių apreiškimų yra daug. Šviesos Žodis perteikiamas štai ir mano dabar jums teikiamas Šviesos Žodis. Tai yra vietinis Kūrėjo apreiškimas, tariamas mano lūpomis. Tiesos Dvasia taip pat apreiškė jums vietinius apreiškimus, Minties Derintojas apreiškė jums vietinius apreiškimus. Tik būkite nuoširdūs su Kūrėju! Nebūkite tie mokslininkai, kurie sako – duokit argumentų, klokit juos atvirai ant stalo. Kūrėjas argumentais neįrodomas! Jis yra per daug aukštai, kad materialus mokslas ką nors galėtų patvirtinti. Yra visa kūrinija pasireiškimas – štai, saulė yra. Iš kur ji yra? Iš Kūrėjo Energijos. Viduje saulės dvidešimt dviejų milijonų laipsnių temperatūra, išorėje – penki tūkstančiai, laipsnių karštis. Ir štai tas spaudimas – karščio spaudimas – spjauna tą visą milžinišką masę į išorę, bet milžiniška trauka iš kosmoso vėl prisitraukia tą išspjautą degantį, ugningą fakelą milžiniškos masės. Tai štai, radžio spindulys kad iškeliautų iki centro, iki pakraščio, kad pabėgtų nuo saulės traukos, jam reikia penkių šimtų metų mūsų laiku skaičiuojant. Koks mokslas gali tokius duomenis be Epochinio Urantijos Knygos Apreiškimo patikrinti – įlįsti į saulę, kur yra dvidešimt du milijonai laipsnių karščio? Štai dabar karšta diena. Pabūkit saulėje visą dieną, pažiūrėsit, kas bus vakare, kada atsidursit palatoj.
Mokslas yra, na, labai žema kategorija, logika aukštesnė. Čia jau filosofiniai dalykai. Įtikėjimas, religija – dar aukščiau. Apreiškimas siekia suderinti ir mokslą, ir filosofijos logiką, ir religinį Įtikėjimą. Bet viską nulemia nuoširdus komunijos ryšys su Kūrėju – gyvas – patyrimas – būsena fiksuojamas, pranokstantis bet kokius mokslinius argumentus ir net išplečiantis Apreiškimą, tą patį štai Epochinį – penktąjį Apreiškimą – Urantijos Knygą – kolektyvinį, įvairių kategorijų dvasinių asmenybių darbą – šimtas devyniasdešimt šeši dokumentai, du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto! Ir mes – urantai – jau daug teiginių išplečiam savo patyrimu paliudydami realų Kūrėją – gyvą – kiekviename, ir Jį galima atrasti. Ir kada atrandi – būsena – jau pranoksta tuos teiginius, kurie kalba apie Dievą. Mums – Dievas – jau per siaura samprata. Mums reikia Asmens – Asmens Kūrėjo, ir netgi – Rojaus Trejybės, ir Visuminės Dievybės-AŠ ESU!
Štai, mano mylimieji, kas yra čia, tas turi būti Širdyje ir viskas atiduota Kūrėjui – jūsų laisva valia su didžiausiu pasitenkinimu į Rojų – ir jūsų gyvenimu, visumos Gerovei, kaip veda Kūrėjas iš vidaus.

Komentarai