Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Žmogus labiausiai bijo nežinomybės ir keistis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 07 06

Mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, Kūrėjo įpareigotas, pradėjau nuo Lietuvos, įkūriau gyvąją apreikštąją religiją, Kūrėjo vardu vadinamą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Šie Keturi Asmenys absoliučioje dvasinėje vienovėje sudaro vieną Kūrėją. Ir dabar vyksta pamaldos, mes šįkart prisijungę per skype’ą, būdami savo aplinkoje. Tuo tarpu, rytoj pasimatysime Kaune – akivaizdžiai pasimatysime.
Per garbinimą – kada dabar vyksta gyvosios pamaldos, o gyvosios dėl to, kad joje nėra ritualų – yra asmenybės atvėrimas visu savo nuoširdumu – atvėrimas tam, kad mes patirtume būseną, ir Kūrėją, ir savo savastį – asmenybę – dvasią. Tai štai, per pirmąją Gyvųjų Pamaldų dalį – garbinimo – o garbinimą sudaro mūsų gyvas bendravimas, atsiveriant Kūrėjui, ir nieko neprašant – nieko – nė menkiausio šešėlio, kad mes ko nors iš Jo pageidautume, tai yra garbinimo aukščiausio energinio dažnio virpesiai, kuriuos mes galime ir patirti, ir skleisti į aplinką. Tai štai, per šitą dalį aš išgirdau tokius teiginius, kad – yra gyvasis kelias, ir jis vienintelis yra teisingas, kiti keliai veda į akligatvį, tai klystkeliai, ir šie teiginiai yra teisingi. Gyvasis Kelias yra vienas – tai yra visos kūrinijos Tikrovė. Tačiau mūsų pradiniame pasaulyje yra tiek daug sampratų – kas yra toji Tikrovė, kas yra Tiesa, kas yra Kūrėjas, kas yra žmogus, kokia jo prasmė šitame pasaulyje. Dėl to atsirado daug įvairių pakraipų sektų, religinių judėjimų. Jie tarpusavyje skiriasi išoriniais ritualais, tačiau jų nuneigti, tiesiog kategoriškai tvirtinant, kad tai yra klystkelis, galima tik su viena sąlyga – jeigu visa tai atliekama formaliai, jeigu pamaldos vedamos formaliai, kada ritualas, išoriniai veiksmai, viešpatauja dvasios – dvasinės asmenybės – esančios šitame materialiame pavidale, atžvilgiu. Jeigu ta asmenybė nuoširdžiai kelia sau klausimus – Kas yra Jis, Tas Kūrėjas, Tas Dievas, kas yra Jėzus? – ji neranda atsakymų net skaitydama Bibliją, Naująjį Testamentą. Kažkokios nuotrupos yra, bet jai stinga sisteminio, bendro vaizdo, kokį ji galėtų sužinoti, būdama tikrajame Gyvajame Kelyje, skaitydama tuos dvasinius šaltinius, kuriuos studijuoja gilumine prasme urantai – ir Urantijos Knygą, ir Jėzaus Kristaus apreiškimų knygą – Kalbu Jums Vėl, ir Kūrėjo perteiktų apreiškimų-mokymų knygas – Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla, Meilės Galia. Tai štai, jeigu tas nuoširdžiai ieškantis – nesvarbu, kas jis yra – katalikas, musulmonas, budistas, krišnaitas, mormonas, stačiatikis, sentikis – Nuoširdumas yra Kūrėjo charakterio savybė – ir jų nuoširdus ieškojimas atsakymų į tuos klausimus – jam tiek rūpimus – viduje esminius klausimus – įrodo, kad jis turėjo tą laiptelį, kuriuo žengė, būdamas savojoje konfesijoje, jam ta konfesija buvo reikalinga kaip turėklai, todėl negali teigti, kad tai buvo jam klystkelis – tiesiog vedimas iki tam tikros pakopos. Pasiekus tą pakopą, ir ją imant po trupučiuką savyje pranokti, nes negaunant atsakymų nei iš kunigo, nei iš popo, nei iš kokio nors guru, nėra į ką daugiau remtis. Tie šaltiniai – ar Bhagavad Gita, ar Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Talmudas – nesuteikia tokio atsakymo, kuriuo jisai pasitenkintų, nes nėra to patyrimo būsenos savyje, kad jis pajustų pilnatvę, kad jis kaip tik dabar šitame Kelyje turi tą dvasinę Tikrovę ir tikrumą savuoju žinojimu. Šita būsena yra iš tikrųjų energinių virpesių pats aukščiausias dažnis – jis yra iš Kūrėjo, iš Kūrėjo Dvasios. Ir jeigu tokių ieškojimų jis nenutraukia, natūralu, kad ir jo viduje esanti Kūrėjo Dvasia – mes jau žinome, ir vadiname ją Minties Derintoju – mėgina su jo protu užmegzti gilesnį ryšį negu su tais, kurie išvis nesidomi dvasiniais dalykais ir panirę vien tiktai į materialius dalykus. Tada Minties Derintojas švarina jų pasąmonę tam, kad ji būtų nors kiek apvalyta jau po prisikėlimo, kada vėl bus surinkta ta asmenybė į vientisą asmenybės tapatybę su šiek tiek švaresniu protu, bet tas protas bus to paties mirtingojo, kuris tada nebuvo priėmęs sprendimo – žengti į Gyvąjį Kelią, ar bijoti šito žingsnio. Tai štai, po pažadinimo nebėra kur daugiau rinktis – yra kryptis tik į Gyvąjį Kelią, kad sprendimas būtų priimtas Gyvojo Kelio, ir Kūrėjo, ir kūrinijos labui. Tam ir suteikiami mokymai, suteikiami Mokytojai, įvairios užduotys, palengvinant apsisprendimą, kad jis būtų būtent savo paties išlikimo labui. Jeigu jis priims galutinį sprendimą atsisakyti žengimo gyvuoju Tikrovės Keliu, jo valia bus patenkinta. Jo valia bus patenkinta! Tiesiog jis bus, kaip asmenybė – po antrosios mirties išrinktas kaip tapatybė – niekada nebus vėl asmenybė surinkta į tapatybę, kad ji galėtų veikti ir toliau žengti Gyvuoju Keliu. Štai Kūrėjas suteikia visas priemones – net Savo Paties Dalelę – kad padėtų mirtingajam, kad jis mažiau klaidžiotų. Tai štai, kiti keliai yra, taip, klaidžiojimų keliai. Bet juose nuoširdus tikintysis tikrai gali surasti Gyvojo Kelio apraiškų, kada jis pranoksta ritualą, kokį jam siūlo bažnyčia, kunigai, kokį siūlo šeima ir tos pačios sektos arba tikintieji, arba – jeigu jis apskritai nėra tikintysis įprastine samprata – tai tie draugai, kurie gali būti ir ateistai, bet jie pripažįsta mokslo viršenybę, tai tam tikra prasme, jie yra net mažiau užguiti ir pavergti ritualų, nes jų jie nesilaiko, bet žiūri mokslo kažkokių krypčių pateikiamų argumentų, faktų, ir tada jais patiki, nes jie tiki mokslo autoritetu kaip aukščiausiu. Tai tam tikra prasme, jiems mokslas yra kaip Kūrėjas. Bet yra ir tokių, kurie neigia – ne, yra mokslas, taip, mokslas, bet nėra Kūrėjo, kaip aukštesnio Šaltinio, žmogus yra pats aukščiausias, ir aš nenoriu jokio Kūrėjo, ir girdėt apie Jį nenoriu. Žiūrėkit, yra tam tikra net ir nuostata kai kurių mirtingųjų – kalbant apie gyvybės atsiradimo šitoje planetoje pradžią – kad gyvybę čia atgabeno ateiviai iš kitų planetų. Mes žinome, kad ateiviai iš tikrųjų yra – yra – ir jie atvyksta į mūsų planetą, bet mūsų per daug agresyvi charakterio apraiška neleidžia užmegzti jiems ryšio su mumis, nes mes iškart puolam – dėl baimės – kad jie nori mus sunaikinti, užgrobti. Mes mėginam juos irgi naikint, bet mūsų technologija yra labai prasta, palyginus su jų, kurie sugeba iš kitų planetų čia atskriet, tai, natūralu, jie stebi mus per atstumą. Bet kada žvelgi į gyvybės pradžią, tada pradedi suvokt – tai iš tikrųjų gyvybę į mūsų planet ir atgabeno ateiviai. Kaip gi gali būti kitaip? Gyvybės Nešėjai atgabeno gyvybės plazmą. Tai ar jie yra ne ateiviai? Aišku, jie aukštesnio – daug aukštesnio – statuso dvasinės asmenybės už mirtinguosius bet kokioje apgyvendintoje planetoje. Tai štai, jie įterpė tą gyvybės plazmą trijose vandenyno vietose. Štai, gilumine prasme, taip – gyvybė suteikta Kūrėjo ir buvo, kaip ateivių – Kūrėjo Sūnų – čia atgabenta, ir jinai buvo puoselėta, kad nesunyktų. Tiesa, vienoje įterptoje vietoje ji buvo išnykusi, iš kitų dviejų jinai iš vandens iškeliavo į sausumą ir išsivystė iki tokio lygio, kokia yra dabar. Tai šita prasme žiūrint į sampratą – ateiviai atnešė gyvybę – reikėtų tada paaiškinti – ne tokie ateiviai, kurie atskrenda kosminiais aparatais, bet aukštesnio statuso dvasinės būtybės – iš Apvaizdos – atgabeno čia materialią gyvybės plazmą ir gavo kibirkštį iš Begalinės Motinos – iš Trečiojo Šaltinio ir Centro Rojaus Trejybėje – dvasinį pūstelėjimą. Nes šiaip gyvybė savaime, net ir esant jau materialiai gyvybės plazmai, plakti negali, kad ji būtų kaip laikrodis užvestas – laikrodis pagamintas, bet reikalinga arba įdėti bateriją, arba mechaniškai užsukt mechanizmą. Tai štai, tas dvasios gyvybės pūstelėjimas ir yra iš Begalinės Motinos, kuri šitą pūstelėjimą suteikia savo Dukrai – Dukrai Kūrėjai – Nebadonijai – Nebadonija šitą patį perduoda tam Gyvybės Nešėjui, kuris čia šitą gyvybės plazmą ir atgabena – Gyvybės Nešėjų daug buvo, ne vienas.
Tai šita prasme, mes tada, kada žvelgiame gilumine prasme, mes girdėdami įvairias sampratas, net ir teorijas, galime pamatyti, kad jose yra ir racionalus grūdas. Tiktai reikia – gilumine prasme – susieti viską su Kūrėju ir ta Kūrėjo seka, kuri pasireiškia evoliuciniame procese, patiems žengti iki to pradinio-pirminio blyksnio šitame gyvybės tekėjime, šitoje gyvybės upėje. Ir tada viskas palaipsniui atsistoja į savo vietas. Dėl to aš šitą jums sakau, kad mes galėtume, taip, kaip urantai, irgi tarti teiginius, kurie nebūtų taip įrėminti, kad teiginys kaip nukirstas arba nukirptas – nieko nebegalima jame pataisyti. Visuomet reikia atsižvelgti į galimybę pamatyti teiginį giliau, plačiau, aukščiau, susieti su Kūrėju. Ir mano teiginiai daug kur išsiplečia – jie nepaneigia ankstesnių teiginių, bet jie yra išplečiami. Todėl Minties Derintojas veikia mažais žingsneliais kiekvieno iš mūsų prote. Jis pratina to mirtingojo protą, kuriame apsigyvenęs ir veikia, kaip Kūrėjo Dvasia, pratina prie vis ryškesnės ir ryškesnės Šviesos ir įvairių teiginių pateikimo tam protui. Tai viso teiginio pateikti jis nesiima dėl to, kad neapakintų – neapakintų – to mirtingojo proto per daug ryškia Šviesa. Todėl labai dažnai segmentais Jisai suteikia mokymus – tarsi neužbaigti teiginiai, bet juose yra tam tikros žodžių kaskados, kurios dar nėra atskleistos, ką jos reiškia, bet palaipsniui atsiskleidžia. Kada įpranta protas prie tokių teiginių, tada galima pateikti nuoseklesnį mokymą, gilesnį, bet ne anksčiau. Juk negalima namo statyt be pamatų. Turi būti kažkoks pamatas, ant kurio turi stovėti sienos, stogas. Todėl Pamatas ir yra Tas mūsų Kūrėjas kaip Visumos Šaltinis, bet Jo mes negalim iškart aprėpt. Dabar urantai – kaip jie iš tikrųjų yra išaugę milžiniška Šviesa – kada jie Kūrėją laiko tiesiog savo pačiu patikimiausiu draugu, prie Jo glaudžiasi, Jį apkabina, drąsiai su Juo bendrauja – nuoširdžiai. Niekur kitur nėra tokio bendravimo, kokį – dvasine prasme – patiria urantai. Bet gi tai atsitiko ne iš karto. Dabar mes galime, pažvelgę net ir į savo paties praeitį, pamatyti, kokie yra atlikti milžiniški darbai, sukaupti patyrimai, ir kaip mes išplečiam savo mąstymą. Tuos teiginius, kurie buvo visiškai nesuprantami, mes dabar jau ir garbinimo akimirką, ir prašymų maldoje, ir sakydami savuosius mokymus, mes jau pateikiame, kurie mums yra tokie akivaizdūs, tokie suprantami, kad kitaip būti ir negali. O mes savo ruožtu nebegalim sugrįžti į tą akimirką, kada viso šito nežinojome, ir tada mūsų išplėstas mąstymas, giluminis ryšys su Pačiu Kūrėju – kaip Šaltiniu ir Centru – ir suteikia tą žinojimą, pasitikėjimą ir Juo, ir savimi, kad mes šitame Kelyje esame savi – savi – tikri Kūrėjo sūnūs ir dukros, tikri Kūrėjo Šeimos pilnateisiai nariai – jau dabar – ir šitas žinojimas mus stiprina. Ir kada mes veikiame su Kūrėju, kuo didesnis pasitikėjimas Kūrėju ir savimi, tuo aktyvesnė veikla yra, tuo auga mūsų įtikėjimas. Štai be įtikėjimo nėra tiesiog nė vieno žingsnio pirmyn į nežinomybę. Žmogus labiausiai bijo nežinomybės ir keistis. O kada mes, eidami su Kūrėju, žinome, kad Evoliucija visą laiką plečia tiek aplinką, tiek mus, gilina ir kaip dvasinę asmenybę, kuri neturi galutinės, baigiamosios išraiškos per visą amžinybę, mes vis giliname savo tapatybės ir intelektą, ir dvasinį atsivėrimą, ir tuos teiginius, kuriuos ištaria mūsų lūpos. Ir ateina ta akimirka, kada mūsų lūpos taria Kūrėjo teiginius tuo metu, kada jie reikalingi. Štai ir yra ta dvasinė pilnatis mūsų asmenybėje, toje būsenoje, ir tą akimirką, be baimės, su didžiuliu noru ir pasitenkinimu tais virpesiais gyvent, ir tuo pačiu būti bendrakūrėjais su Pačiu Kūrėju. Štai yra paprasta, bet pabandykit tą išaiškinti tam, kuris nuoširdžiai ieško ir negauna iš kunigo ar iš kokio kito dvasinio šaltinio atsakymų į savo klausimus, kad tu esi bendrakūrėjas su visos kūrinijos Kūrėju, ir tu tik atverk save. O kaip atverti? Nuo ko pradėti? Į ką įsitverti? Štai dvasiniai mokymai ir Mokytojai tam ir reikalingi, kad mes galėtume labiau sukramtyti kąsnį, kad žmogus, nuoširdžiai ieškantis, iš mūsų sulauktų to kąsnio ir neužspringtų, ir kad būtų neapakintas tų faktų ir mūsų net patyrimų Šviesos. Ir visada iš esmės nenuoširdūs visuomet kelia klausimą – O kas tą gali patikrinti? – arba – O kas tą sakė? O iš kur tu žinai? Jiems svarbu ne pats teiginys, kurio jie nesupranta arba jis nepriimtinas jų ankstesnei nuostatai – ir tada suerzina – jie nori sužinoti šaltinį. O juk teiginys, nepriklausomai nuo šaltinio, ir yra arba atspindintis Kūrėją ir Jo Tikrovę, arba Jį iškreipiantis, ir nepriklausomai, kas jį išsako. Todėl ir kreipkite dėmesį į patį teiginį ir kiek jisai jūsų viduje suvirpina dvasinę asmenybę, kad ji pajaustų iš vidaus dvasinį pakylėjimą, dvasinį sužadinimą, ir troškimą veikti, būti aktyvesniam Gyvajame Kelyje, tame Tikrovės, Kūrėjo sumanytame, Evoliuciniame Kelyje visai kūrinijai.

Komentarai